Netikėta žinutė feisbuke

Nieko negirdėjusiems apie Sandros ir Igno Andriukevičių pabėgimą į Ruandą, valstybę Centrinėje Afrikoje, primename, kad Ignas socialiniuose tinkluose rado žinutę-skelbimą, kad tarptautinė įmonė ieško darbuotojo, pasiruošusio vykti dirbti į Afriką, Ruandą.

Nors nei Ignas, nei Sandra niekada neturėjo minčių apie emigraciją (ir dar kur – į Afriką!), tačiau abu jau kurį laiką norėjo kažką pakeisti savo gyvenimuose. Todėl vienbalsiai nutarė patyrinėti naują šalį, suprasti, kaip atrodo afrikietiškas gyvenimas iš arti.

S. Lebrikaitė tuo metu buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) artistė ir laisvai samdoma operos atlikėja, dainuojanti ir miuzikluose, ir operetėse, ir koncertuose. „Ruandoje įgijau dar vienos patirties: teko dainuoti ir filmuotis vaizdo klipe su reperiu ruandiečiu“, – šypsosi pašnekovė.

Su savo vyru Ignu ji susipažino Kaune, kai buvo pakviesta dainuoti į Kauno technologijos universiteto ansamblį „Nemunas“. Jame Ignas, tuomet dar studentas, grojo akordeonu. „Kritau jam į akį, ir Ignas ėmė po truputėlį mane kibinti“, – savo ir vyro pažinties istoriją pasakoja S. Lebrikaitė-Andriukevičienė, po trejų metų draugystės prisiekusi jam amžiną meilę.

Magija: ech, tas magiškas daiktas telefonas – tiek Ruandoje, tiek ir Lietuvoje! Įdomiausia provincijos vaikams buvo matyti savo veidus, atsirandančius Sandros telefono ekrane. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Sektų paskui Igną ir vėl

Ignas yra baigęs Juozo Gruodžio konservatoriją, tad ir šiandien Andriukevičių namuose Vilniuje dažnai skamba muzika. Ignas groja pianinu, gitara, o Sandra dainuoja.

Net Kigalyje, kur jie gyveno metus, po poros mėnesių abu neištvėrė – nusipirko pianiną. Ne tik dėl Sandros poreikių – operos atlikėja norėjo palaikyti vokalinę formą, repetuoti ir koncertuoti, bet ir dėl Igno pomėgio vakarais muzikuoti. „Kai Ignas vyko į Mančesterį, į darbo kelionę, iš ten ir parsigabeno pianiną“, – aiškina ji.

Iš pradžių, 2023-iųjų sausį, į Ruandos sostinę Kigalį apsižiūrėti tenykštės situacijos išvyko Ignas. Sandra prie jo prisijungė balandį. Ne viena. Su jųdviejų augintiniu – auksaspalviu retriveriu Bramsu.

Išgirdusi klausimą, kodėl nepaliko Bramso tėvams arba draugams Lietuvoje, moteris meta į mane nuostabos kupiną žvilgsnį: „Ar jūs paliktumėte savo šeimos narį kažkam, jei iki tol visur keliavote su juo kartu?!“

Išvykdami Andriukevičiai nieko konkretaus neplanavo, kiek metų ten bus, dvejus, trejus ar penkerius. Sakė, kiek širdys norės, tiek ir pasiliks. Todėl kasdien apie tai kalbėdavosi, o artėjant metų pabaigai suprato, kad jau viskas – laikas namo.

„Sprendimas atėjo labai natūraliai, todėl tikrai nebuvo gaila išvažiuoti“, – tikina Sandra ir priduria, kad jei šiandien Ignas ir vėl sugalvotų kokį nutrūktgalvišką planą – tarkime, emigruoti į Australiją – ji su džiaugsmu krautųsi lagaminus ir važiuotų drauge. Į gyvenimą abu žiūri panašiai ir labai paprastai.

„Mes nesivaikome karjerų ar materialių dalykų: juk nieko iš šio gyvenimo neišsinešime. Tik norime, kad senatvėje, kai galbūt nebegalėsime keliauti, vartytume kelionų albumus ir prisimintume anksčiau išgyventas patirtis“, – vaizdžiai piešia senjorišką gyvenimo idilę ji.

Dainininkė juokiasi, kad turbūt tokia yra jos dalia – amžinai sekti paskui vyrą, nes ir į sostinę iš Kauno paskui Igną teko kraustytis būtent jai. „Ignas gavo darbo pasiūlymą Vilniuje. Tačiau, manau, jeigu kada nors vyrui reikėtų aukoti kažką dėl manęs – jis nė sekundės nedvejotų“, – įsitikinusi S. Lebrikaitė, kuriai nebuvo lengva atsisveikinti su Kaunu ir jo muzikantų bendruomene.

Galimybė: „Kai nusifilmavau Ruandos oro linijų reklamoje, sulaukiau nemažai dėmesio ir pasiūlymų bendradarbiauti“, – džiaugiasi S. Lebrikaitė. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Priėmė vietinių taisykles

Kadangi afrikietiški įspūdžiai jau susigulėjo (iš Kigalio Andriukevičiai grįžo šių metų vasarį) prašau Sandros pasidalyti, kas labiausiai stebino muzungus (baltuosius) Afrikoje.

„Na, – atsidūsta ji, – ten kitas pasaulis. Būnant Kigalyje viskas atrodo labiau suvokiama, tačiau dabar, kai esame Lietuvoje, ir patys negalime patikėti, kad visus metus išbuvome Ruandoje“, – sako Sandra.

Prieš vykdami į Kigalį Andriukevičiai bendravo su ten gyvenančiais lietuviais, domėjosi, ką dėtis į lagaminus. „Tačiau tas įsivaizdavimas ir pats faktas, kai jau atvažiuoji ir imi ten gyventi, labai skiriasi“, – aiškina pašnekovė.

Sunkiausiai sekėsi priprasti prie afrikiečių vėlavimo. Jei moteriai reikėdavo nuvažiuoti į miesto centrą pasiimti kokio dokumento, tai būdavo visos dienos darbas.

„Afrikoje niekada nežinodavai, kiek laiko turėsi laukti eilėje, kol kas nors tau pasirašys dokumentą. Arba jei taksi vairuotojas pažadėdavo, kad bus po 15 minučių, tai galėdavai jo sulaukti po valandos“, – prisiminimais dalijasi operos dainininkė, Lietuvoje pratusi tausoti tiek savo, tiek ir kitų laiką.

Ruandoje Sandra turėjo nuolat sau priminti, kad yra tik svečias Afrikoje, todėl turi besąlygiškai priimti vietines žaidimo taisykles, o ne diktuoti savas.

Iš arčiau: gyventi Afrikoje ir nevykti į safarį, anot Andriukevičių, būtų tiesiog nedovanotinas aplaidumas. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Žinojo apie genocidą

Paklausta, kokias vietas pirmiausia aplankė apsigyvenę Kigalyje, Sandra mini Kigalio genocido muziejų ir priduria, kad lygiai prieš 30 metų, balandžio 7-ąją, hutų etninės grupės ekstremistai šalyje surengė vienas žiauriausių XX a. žudynių pasaulyje, kurios nusinešė beveik 1 mln. gyvybių. Žudynės truko 100 dienų, kol 1994 m. liepą Ruandos patriotinio fronto (RPF) sukilėlių milicija jas nutraukė.

Paklausta, ar vykdama metams į Ruandą Sandra žinojo apie šį kraupų faktą, moteris linksi galvą. Ar tas žinojimas jos netrikdė: juk dalis skredynėse dalyvavusių hutų ir šiandien ramiausiai vaikšto Kigalio gatvėmis, kaip, beje, ir jų aukų giminaičiai – vyrai, žmonos, vaikai, tėvai, seneliai... „Apie tai negalvojau. Man labiau užkliuvo kiti dalykai. Tarkime, sutinki žmogų, vyresnį nei 30-ies, ir matai randus ant jo veido. Tuomet iš karto ateina mintis, kad galbūt jis yra tų baisių įvykių liudininkas. Po jų Ruandoje nebeliko nei hutų, nei tutsių, o pas visus pasuose yra tik vienas įrašas – ruandiečiai“, – aiškina S. Lebrikaitė, kurios teniso mokytojos tėtis buvo nužudytas prie dukros akių, o tai padarė jų kaimynas.

„Vaikščiodama Kigalio gatvėmis aš irgi neskirsčiau žmonių į kaltuosius ir aukas. Mano galva, jie visi, kaip tauta, patyrė šitą baisų dalyką“, – savo pozicija dalijasi operos atlikėja.

Ten gyvendama ji jautėsi saugiai. Rytais arba vakarais bėgiodavo, ruošėsi pusmaratoniui. Vietiniai nelabai kreipė į lietuvius dėmesį, nebent į jų šunelį Bramsą. „Aš šviesiaplaukė, šuo – didelis ir baltas. Kai mus abu kartu pamatydavo, jiems iš tiesų būdavo didelė atrakcija. Įsivaizduokite: muzungu ir dar muzungu šuo!“ – kvatojasi Sandra ir tikina, kad Kigalio gyventojai šunų prisibijo: nė karto nebandė Bramso paglostyti. Be to, kai eidavo į kavinę, prieš tai visada paskambindavo ir paklausdavo, ar gali ateiti su šunimi.

Netingianiavo: būdama Ruandoje Sandra įrašė savo kūrybos dainą „Geriau kartu“ ir su vietiniais operatoriais nufilmavo jos vaizdo klipą. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalyvavo upės safaryje

Safariai Sandrai kelia dvejopų jausmų. Viena vertus, jai smagu pamatyti natūralioje aplinkoje laisvai vaikštančius gyvūnus, kita vertus – dešimt turistinių džipų, apgulusių vieną žirafų šeimyną, jos nedžiugino.

Savo smalsumą Andriukevičiai patenkino Zambijoje, kur dalyvavo upės ir sausumos safaryje. „Kai labai sausa, visi gyvūnai ateina gerti prie upės, tad sėdėdami laivelyje labai daug pamatėme: ir didžiules kaimenes dramblių, ir žirafų, ir liūtų, ir nyrančių iš vandens begemotų, krokodilų. Diena, kai visi tie žvėrys plaukė pro mano akis, turbūt buvo pati įspūdingiausia mano gyvenime“, – susijaudinusi pasakoja S. Lebrikaitė, tąkart pasijutusi lyg filme.

Jei šiandien kas nors man pasiūlytų rinktis – su visais turėtais patogumais gyventi Kigalyje ar likti Lietuvoje, aš vis dėlto pasirinkčiau Lietuvą!

Be Zambijos, Sandra su Ignu dar aplankė rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne, esantį Zanzibarą, kur sutiko Naujuosius Metus. Paskui grįžo į Ruandą, nes operos solistė dar turėjo neįgyvendintų profesinių planų.

Labdaros koncertai afrikiečiams

Ignas kišenėje turėjo darbo tarptautinėje įmonėje sutartį, o Sandrai teko ieškotis veiklos pačiai. „Keletą kartų gerai nuverkiau, – dabar juokiasi iš savęs pašnekovė. – Iš pradžių galvojau, kad nuvykusi į Kigalį aš daugiau ilsėsiuosi, nei dirbsiu, nes Lietuvoje ištrūkau iš tikro darbų maratono.“

Vis dėlto, pailsėjusi savaitę, Sandra suprato, kad ilgai dykaduoniauti ji nemoka. Tad ėmė ieškoti pianisto, kad galėtų koncertuoti, o tai nebuvo paprasta. Galiausiai jai pavyko rasti korėjietę, kuri dirbo vaikų muzikos mokykloje ir gyveno netoli lietuvių namų. Moterys surengė keletą labdaringų klasikinės muzikos koncertų, po kurių jų tandemą dar papildė vokietis violončelininkas. „Vykome visi trys koncertuoti į Zambiją, o mano vyrui net teko pabūti garsistu“, – šypsosi ji.

Pamažu įsibėgėjant Sandros profesinei veiklai, atsirado mokinių, kurie norėjo mokytis pas lietuvę dainuoti. Be to, apie savo gyvenimą Ruandoje Sandra kasdien dalijosi socialiniuose tinkluose. Taip ją pamatė vietinių oro linijų reklamą kurianti agentūra ir pasiūlė nusifilmuoti vaizdo klipe.

Sandra Ruandoje net įrašė savo kūrybos dainą „Geriau kartu“ ir su vietiniais operatoriais nufilmavo jos vaizdo klipą. Taip pat su vienu ryškiausių Ruandos reperių įrašė afrikietiško skambesio kūrinį „Energy“, kuriame pabandė dainuoti angliškai vietinių tartimi.

„Ši daina – visiškas atsitiktinumas. Kai nusifilmavau Ruandos orų linijų reklamoje, sulaukiau nemažai dėmesio ir pasiūlymų bendradarbiauti, – pasakoja Sandra. – Vienas iš jų būtent ir buvo sukurti afrobeat stiliaus dainą drauge su reperiu Zealoux.“

Ji tiki, kad gyvenime žmonės sulaukia tų dalykų, kokie tuo momentu jiems labiausiai reikalingi. Štai neseniai grįžo iš Čikagos, kur drauge su kitais lietuvių atlikėjais dainavo miuzikle „Lituanica“.

„Jei atvirai, gyvenimas mane vis pasuka į tos populiaresnės muzikos pusę. O ką aš? Nieko... Labai natūraliai, be dirbtinių pastangų stebiu, kaip viskas dėliojasi“, – aiškina pašnekovė, nenorinti be reikalo eikvoti savo energijos.

Su žvaigžde: su Ruandos garsenybe, reperiu Zealoux, Sandra įrašė afrikietiško skambesio kūrinį „Energy“ ir dalyvavo smagioje fotosesijoje. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Su maistu – atsargiau

Prieš vykdama į Ruandą Sandra tikėjosi, kad ten viskas bus labai pigu, tačiau pigu buvo tik tai, kas auga jų kraštuose. Atvežtinės prekės buvo su dideliu antkainiu. Todėl ji visai nenustebo, kai Ignas iš komandiruotės Mančesteryje parsivežė pusę lagamino sūrių, kuriuos jis be galo mėgsta.

Grįžę į Lietuvą abu džiaugėsi, kad parduotuvėse didelis prekių pasirinkimas, o Ruandoje jų maisto racionas buvo labai vienodas – ryžiai, vietinės daržovės ir mėsa. Kai norėdavo kažkuo save palepinti, lietuviai eidavo į netoli namų esančią vienos prancūzės ledų parduotuvėlę ir šitaip prisimindavo gyvenimą Europoje.

Beje, Ignui teko išbandyti ir vietinės ligoninės patogumus – jam buvo skirtos lašelinės ir antibiotikai. Pasimokiusi iš vyro klaidų, Sandra su vietiniu maistu buvo atsargesnė – valgė jį tik gerai termiškai apdorotą, vengė ledukų kokteiliuose, sultyse.

Ar Andriukevičiai, jau keturis mėnesius bandantys ir vėl prisijaukinti lietuvišką klimatą ir sostinės kamščius, nepasiilgsta ruandietiško gyvenimo pranašumų – apartamentų prestižiniame turtuolių kvartale, namų tvarkytojos, kasdienio gero oro?

Sandra atvira. „Vieną dieną, žiūrėdama į skalbinių krūvą namuose, pagalvojau, kaip pasiilgau Florens – mūsų namų pagalbininkės Kigalyje… Tačiau jei šiandien kas nors man pasiūlytų rinktis – su visais turėtais patogumais gyventi Kigalyje ar likti Lietuvoje, aš vis dėlto pasirinkčiau Lietuvą!“ – prisipažįsta ji.