Per sieną – pėsčiomis

Kelių bičiulių kelionė į Lvove vykusias sporto žaidynes nuotykiais buvo paženklinta nuo pirmosios kelionės dienos.

Pasiekę Lenkijos–Ukrainos sieną klaipėdiečiai pasielgė neįprastai, lyginant su kitais keliautojais. Per sieną į svetimą šalį jie patraukė pėsčiomis, automobilius palikę Lenkijoje.

Pasirodo, kad tai buvusi išganinga mintis.

"Sieną pėsčiomis gali kirsti per 5 minutes, eilės automobiliui įvažiuoti tektų laukti penkias valandas. Tad ir iškulniavome. Ukrainiečiai pasieniečiai, išvydę lietuviškus pasus, nušvito. O dar išgirdę, kad mes į jų šalį traukiame atostogauti, lyg pagauti pasididžiavimo, linkėjo visa ko geriausio", – pasakojo klaipėdietis Lukas.

Pasienyje verda biznis

"Pasienio zonoje verda gyvenimas. Kažkas įvažiuoja į šalį, kažkas išvažiuoja, čia pat kažkas kažką parduoda. Kokia ten prekyba, net sunku suprasti. Tuoj pat prisistatė vadinamasis dušmanas ir į Lovą, kuris yra už 70 kilometrų, pasisiūlė nuvežti už 30 eurų. Pamanėme, kad keturiems žmonėms, lyginant su lietuviškomis kainomis, visai gal ir nebloga kaina būtų", – prisiminė Lukas.

Tačiau išvydę neišmanėlius atvykėlius, stabtelėjo du jauni vyrukai ir patarė keliautojams nepasimauti ant nelegalaus taksisto kabliuko.

"Ukrainiečiai mums parodė, kad už 200 metrų yra autobusų stotelė. Aišku, tai buvo senovinis, sovietiniais laikais dvelkiantis paviljonas. Atvažiavo tokio pat lygio autobusas. Tačiau 70 kilometrų bilietas vienam žmogui tekainavo 45,5 grivinos. Kai 30 grivinų yra vienas euras, tai kelionė buvo juokas, o dar ir kraštą pamatėme", – šypsojosi klaipėdietis.

Autobuso bilietas – centai

Atvykę į Lvovą, keturi vaikinai sėdo į tramvajų. Tik sušokę į vidų jie susiprotėjo, kad neturi bilietų. O juos, pasirodo, galima įsigyti tik kioskuose.

"Buvo neramu, ar nepagaus kontrolė. Vienas draugas mokėjo ukrainiečių kalbą, tad perskaitė užrašą, kad bauda už važiavimą be bilieto yra 40 grivinų. Ai, pamanėme, už 1,2 euro pavažiuosime kaip zuikiai, jei ką, sumokėsime baudą. Oficialiai suaugusiam žmogui tramvajaus bilietas kainuoja dvi grivinas. Nepadoru būtų išversti į eurus, nes lietuviai pensininkai pasiustų tai sužinoję. Tai yra keli euro centai, ir gali važiuoti per visą miestą", – kalbėjo sporto sirgalius.

Jaunuoliai Lvove išsinuomojo dviejų kambarių butą pačiame miesto centre.

"Už tris nakvynes mes sumokėjome 75 eurus. Tačiau keturiems žmonėms tai atsiėjo vos po 6,25 euro už naktį. Ar įmanoma Klaipėdoje rasti tokią pigią nakvynę? Uostamiestyje ji kainuotų 50 eurų", – tvirtino Lukas.

Staigmena suvirpino širdis

Vos įsikūrę jaunuoliai išskubėjo į savo kelionės tikslą – futbolo varžybas.

"Žaidė Lvovo "Karpaty" ir Kijevo "Dinamo". Buvo galingos varžybos. Nustebino ir modernus Lvovo futbolo stadionas. Jame telpa 39 tūkst. žiūrovų, tą kartą buvo gal 20 tūkst. Kadangi varžybos vyko kovo 11-ąją – Nepriklausomybės atkūrimo dieną, ukrainiečiai tribūnose iškėlė milžinišką plakatą – "Sveikiname brolišką lietuvių tautą". Mums suvirpėjo širdys. Vietos futbolo klubas mus pakvietė stebėti varžybas nemokamai", – pasakojo sporto aistruolis.

Lietuviai daugelį kartų įsitikino ukrainiečių nuoširdumu.

"Tačiau nacionalizmas ten tvyro ore. Kur tik eisi, balkonuose kabo didžiulės Ukrainos vėliavos. Jei tik išeis kalba apie karą, pokalbis gali įaudrinti", – pastebėjo lietuvis.

Ieškojo "maskolių"

Lvovo senamiestį išvaikščioję skersai ir išilgai jaunuoliai įsitikino, kad tai labai švarus ir kultūringas miestas, jame galima rasti 55 proc. visų šalies istorinių ir kultūrinių objektų.

"Sutikome tik kelis išmaldos prašančius elgetas. Tačiau jokių muštynių, kriminogeninių vaizdelių nematėme. Tiesa, policija ten visuomet važinėja įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais. Mums tai buvo neįprasta. Bet pas juos tai priimta. Mieste matėme labai daug kareivių. Tačiau be ginklų", – pasakojo Lukas.

Lvovas – turistų miestas, jame pilna gidų ir atvykėlių keliautojų.

"Gali net neįtarti, kad kažkur čia pat požemiuose gali būti įspūdingiausi barai. Pasukę pro vienas duris, perėjome kiemą, tada mus nuvedė žemyn vedančiais laiptais. Nustebome, kad prieš mus atsivėrė durys į didžiulį barą", – pasakojo lietuvis.

Vaikinus stebino ir gėrimų bei patiekalų kainos.

"Staiga užgeso šviesos. Baro darbuotojas šauna į viršų garsiniu šautuvu ir šaukia, kad salėje yra išdavikas – "maskolius". Esą kažkas bare užsisakė "pelmenių", rusiškų virtinių, ir degtinės. O Ukrainoje valgomi "varenikai". Po salę buvo ieškoma vadinamojo maskviečio. Staiga kažkas pakėlė ranką, tuoj pat vyras buvo išvarytas į lauką. Taip baras surengė atvykėliams savotišką šou", – pasakojo Lukas.

Praustis – pagal grafiką

Tačiau Ukrainoje lietuviai pasigedo ir europiečiui įprastų dalykų – pardavėjai neduoda čekių, o taksi vairuotojai net neturi skaitiklių.

"Bevažiuojant taksistas paaiškino, kad jam per brangu mokėti mokesčius. Lankydamiesi muziejuose ar parduotuvėse, niekur negavome jokio kasos čekio", – kalbėjo jaunuolis.

Tokį gyvenimo ir ūkiskaitos būdą ukrainiečiai teisina karu ir korupcija visuose valdžios sluoksniuose.

"Veža taksi mus gatve ir sako vietinis: va, žiūrėkite, statė čia vaikų ligoninę, o įsikūrė mokesčių inspekcija. Jie nusivylę ir suprantama dėl ko", – tikino klaipėdietis.

Karštas vanduo mieste būna tik kelias valandas. Vienomis valandomis prausiasi viena miesto dalis, kitomis – kita.

Algos smuko perpus

Vietinis lietuvių draugas Ruslanas pasakojo klaipėdiečiams, kad prieš Maidano įvykius kainos jų parduotuvėse buvo mažesnės nei lietuviškose, o algos net aukštesnės.

Prasidėjus kariniams veiksmams, ukrainiečių atlyginimai smuko du kartus. Vienas euras kainavo 12 grivinų, o dabar – 30 grivinų.

Parduotuvės darbuotoja Lvove uždirba 80–120 eurų, mokytoja – 50–200 eurų.

"Mums aiškino, kad tai priklauso nuo stažo. Tačiau privatus korepetitorius, jų supratimu, uždirba labai neblogą algą – 400 eurų. Jis jau gali sau leisti išvažiuoti į Lietuvą ar pakeliauti. Taksi vairuotojas taip pat gauna neblogai – 200–300 eurų. Tačiau gidas Lvove uždirba nuo 80 iki 100 eurų", – žiniomis dalijosi klaipėdietis.

Bedarbio pašalpa šokiruoja

"Tačiau degalai faktiškai kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, kai kur jie net brangesni. Mokesčiai už trijų kambarių butą Lvove gali siekti nuo 20 iki 50 eurų. Tačiau baisu pagalvoti, kad bedarbio pašalpa ten tesudaro 30 eurų. Kaip žmonės ten išgyvena, sunku suvokti", – stebėjosi lietuvis.

Minimali pensija yra 40 eurų. Buvęs policininkas gauna 120 eurų pensijos.

"Išgyventi iš tokios pensijos, manau, sunku. Trijų kambarių buto nuoma Kijeve kainuoja 200 eurų. Todėl visi stengiasi slėpti mokesčius", – svarstė jaunuolis.

Biurams skirtuose pastatuose vienas kvadratinis metras ploto nuomojamas už 1 eurą per mėnesį.

"Maisto kainos nelabai skyrėsi nuo kavinių siūlomo maisto. Apsilankę savitarnos kavinėje, prisikrovėme pilnus padėklus, juokas ėmė, kai teko sumokėti du eurus už tokius pietus, kuriuos buvo sunku įveikti", – pasakojo keliautojas.

Lvove apstu suvenyrų, susijusių su antipatija Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

"Tai tualetinis popierius su jo atvaizdu ar net smiginio taikiniai su jo nuotrauka", – prisiminė vaikinas.

Suvenyrinių marškinėlių kaina Lvove siekia 120–180 grivinų, bilietas į apžvalgos bokštą – 10 grivinų.

"Alaus butelis kainuoja 8 grivinas, apie 25 euro centus, o bare bokalas – 15, apie 50 euro centų. Butelį ukrainietiškos užpiltinės gali įsigyti už 56 grivinas, o bare ji kainuos 160 grivinų. Pakelis gerų cigarečių nesiekia net euro. "Varenikų" porcija – 18–22 grivinos. Ukrainiečiai geria saldžius gėrimus, o gatvėse pardavinėjamos alkoholyje išmirkytos vyšnios. Turistai jas kramsnodami vaikštinėja po miestą, o šis po pusės puodelio tampa vis gražesnis", – pasakojo klaipėdietis.

"Dėkui" ir Ukrainoje "dėkui"

Trijų dienų nuotykis Ukrainoje klaipėdiečiams paliko neišdildomus įspūdžius. Vyrai Lietuvos sienos link pasuko jau išbandytu keliu – autobusu, nors taksistas siūlėsi iš Lvovo lietuvius nuvežti už 600–700 grivinų, tai yra – už 23 eurus.

"Visos kelionės metu mes sutiktiems ukrainiečiams vis dėkojome rusiškai. Tačiau kartą ištarus "dėkui", ukrainiečiai nušvito. Esą mūsiškas padėką reiškiantis žodis labai panašiai skamba, kaip tos pačios reikšmės ukrainietiškas padėkojimas", – pastebėjo lietuvis.

Kirsdami sieną lietuvaičiai neslėpė trispalvių šalikų, tad žymas pasuose dedantys ukrainiečiai iškart ėmė plačiai šypsotis, kalbinti lietuvius, klausinėti, ar jiems patiko jų šalis.

"Jie peržengė pareigūnams duotus nurodymus su keliautojais elgtis oficialiai ir užmezgė šiltą, betarpišką diskusiją. Atsisveikinant jie nudžiugo, kad mes taip gyrėme jų šalį", – sakė Lukas.

Po nulinėmis lygiosiomis pasibaigusių rungtynių su Lvovo futbolo klubu „Karpaty“, vyriausiasis Vilniaus futbolo klubu „Žalgiris“ treneris Valdas Dambrauskas ne tik išskyrė rungtynių svarbą, bet ir dėkojo savo dalyvavimu rungtynėse Ukrainos vaikams padėjusiems žiūrovams.

Strategas spaudos konferenciją pradėjo padėka į stadioną atėjusiems vilniečiams, kurie palaikė klubo iniciatyvą dalį gautų pajamų už parduotus bilietus skirti sveikatinimo procedūrų prašantiems vaikams iš Ukrainos. Tačiau tuo pačiu teigė, kad sirgalių norui vakarą praleisti namuose taip pat yra priežasčių.

„Oras kartais sutrukdo. Jis dabar ypač permainingas – praėjusią savaitę jis įšilo iki 17 laipsnių šilumos, o šiandien temperatūra buvo artima nuliui, be to, vėjuota, lijo. Tad sunku prisikviesti sirgalius į futbolo rungtynes, kai tam nėra tinkamos futbolo infrastruktūros. Esu labai dėkingas tiems, kurie atėjo“, – teigė V. Dambrauskas.

Kalbėdamas apie rungtynes, šiemet komandos vairą perėmęs treneris žurnalistams pasakojo, kad jos komandai buvo reikalingos, nes jomis buvo sprendžiamos ne tik dabartinės komandos problemos.

„Būtina, kad komanda vėl pajaustų ritmą, nes tarptautinių nacionalinių rinktinių rungtynių komanda išsibalansuoja – turime suprasti, kaip po to jaučiasi žaidėjai. Jie gerai kovojo, o laiko aikštėje gavo ir mažiau progų gaunantys futbolininkai“, – susitikimo svarbą išskyrė treneris.

Šios draugiškos rungtynės su klubu iš Ukrainos buvo svarbios ne tik dėl abiejų klubų bendros istorijos, paramos, bet ir buvo lyg repeticija prieš penktadienį įvyksiančias rungtynes su Klaipėdos „Atlantu“.

Dvikovoje su Lvovo futbolo klubu „Karpaty“ buvo sprendžiamos problemos atakuojant ir ginantis, o kiekvienas žaidėjas turėjo tik jam skirtas užduotis. Tai iš dalies pavyko, nes komanda nesuteikė varžovams daug progų atakuoti, o ukrainiečiams priartėjus prie žalgiriečių vartų, futbolininkai žaidė užtikrintai ir klaidų nedarė. Strategas išskyrė ir tai, kad dar trūksta susižaidimo atliekant paskutinį perdavimą ir ieškant žaidėjo, kuris galėtų pasiųsti kamuolį į vartus.

„Tikiuosi, kad iki rungtynių su Klaipėdos „Atlantu“ šias problemas išspręsime ir aikštėje matysime visai kitokį vaizdą“, – padėtį apibendrino V. Dambrauskas.

Pirmadienį Lietuvos futbolo federacijos stadione vykusiose rungtynėse tarp Vilniaus “Žalgirio” ir svečių iš Ukrainos Lvovo “Karpaty” įvarčių pelnyta nebuvo, tačiau galutinis rezultatas (0:0) komandų futbolininkų ir jų gerbėjų nenuliūdino.

Permainingame susitikime savų progų turėjo abi ekipos, bet patikimas vartinininkų žaidimas neleido kamuoliui atsidurti vartų tinkle.

Pirmoje mačo dalyje didesnį norą išsiveržti į priekį demonstravo žalgiriečiai. Iki pertraukos labai pavojingus smūgius iš baudos aikštelės atliko Vytautas Lukša ir Linas Pilibaitis.

Vienas prieš vartininką po Manto Kuklio perdavimo buvo atsidūręs Elivelto. Vis tik brazilui varžovai paliko mažai erdvės veiksmų laisvei ir šio smūgis buvo užtikrintai atremtas.

Ukrainiečiai kojas apšilo lėčiau. Atsitraukę į savo aikštės pusę, jie ieškojo galimybių kontratakuoti. Tai darė gana dažnai ir grėsmingai, o po standartinių situacijų žaliai baltiems taip pat kėlė nerimą.

Vis tik sėkmingai gindami savo baudos aikštelę vilniečiai ilgai neleido įsiplieksti didesniam gaisrui. Lvovo vienuolikės futbolininkai buvo priversti savo laimę bandyti smūgiais iš toli.

Tačiau pačioje antrojo kėlinio pradžioje ukrainiečiai surengė pavojingiausią savo ataką. Po standartinės situacijos kamuolys atsidūrė “Žalgirio” baudos aikštelėje, o netrukus po ukrainiečio smūgio jau skriejo vartų link. Lietuvos čempionų laimei, šis išpuolis baigėsi sudrebintu virpstu.

Sužaidus valandą, vieną geriausių progų pasižymėti turėjo ir lietuviai. Arti tikslo buvo dar kartą pavojingai smūgiavęs Vytautas Lukša.

Nors aikštėje vyko atkakli kova, komandų treneriai atlikinėjo vieną keitimą po kito, suteikdami progą pajusti rungtynių skonį beveik visiems savo žaidėjams.

Kaip ir dera šeimininkams, žalgiriečiai mačo pabaigoje buvo aktyvesni. Savo meistriškumą taip pat demonstravę svečiai neketino nusileisti, tad nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui abi ekipos vietoje pergalės džiaugėsi tarpusavio susitikimu.

Už parduotus bilietus į šį labdaringą mačą dalis pajamų bus skirta Rytų Ukrainos vaikams, kurie atvyks į Lietuvą.

Vilniaus “Žalgiris” 0 – 0 Lvovo “Karpaty”

“Žalgiris”: Armantas Vitkauskas (46’ Saulius Klevinskas), Egidijus Vaitkūnas, Algis Jankauskas, Deividas Šemberas, Andro Švrljuga, Linas Pilibaitis (71’ Georgas Freidgeimas), Jurijus Kendyšas (46’ Artakas Jedigaryanas), Jakubas Wilkas (46’ Serge’as Nyuiadzi), Mantas Kuklys (58’ Paulius Janušauskas), Vytautas Lukša, Elivelto (77’ Julius Momkus).

“Karpaty”: Romanas Misakas (74’ Ivanas Siletskis), Ivanas Lobejus (46’ Igoris Poruchinskis), Igoris Khudobjakas, Andrejus Gitčenka (69’ Igoris Plastunas), Arturas Novotriasovas, Olegas Golodiukas (61’ Jurijus Jastrubas), Vladimiras Kostevičius, Denisas Kožanovas (74’ Taras Zaviskis), Arturas Karnoza (61’ Vladimiras Savoška), Vadimas Straškevičius, Michailas Sergičiukas (78’ Jurijus Zakharkivas).

Sekmadienio naktį pakilę iš Lvovo bei keliavę per Lenkijos sostinę Varšuvą, „Karpaty“ klubo futbolininkai išvengė nesklandumų ir sėkmingai pasiekė Vilnių.

Čia jie pirmadienį vakare sužais draugiškas tarptautines rungtynes su Vilniaus futbolo klubu „Žalgiris“.

„Esame šiek tiek pavargę, bet tikiu, kad žaidėjai, gerai pailsėję, atgaus jėgas ir būsime pasiruošę vakaro rungtynėms“, - sakė vyriausiasis komandos treneris Igoris Jovičevičius.

Ukrainiečių ekipa įsikūrė pačiame Vilniaus centre – senamiestyje esančiame „Radisson Blue Royal  Astorija“ viešbutyje. Pasak Lvovo komandos stratego, jis Lietuvos sostinėje lankosi ne pirmą kartą.

„Esu vieną kartą buvęs Vilniuje, seniai seniai, kai atstovavau Kroatijos U-21 rinktinei. Jau buvau pamiršęs, koks gražus šis miestas. Kai kuriems žaidėjams taip pat teko lankytis šioje šalyje, iš jų girdėjau tik gerus atsiliepimus“, - įspūdžiais dalinosi I. Jovičevičius.

Lvovo komandos vedlys nepraleido progos padėkoti FK „Žalgiris“ vadovams: „Malonu, kad buvome pakviesti sužaisti draugiškas rungtynes. Nors tai nebus Ukrainos čempionato rungtynės, bet jos  yra svarbios tiek mums, tiek mūsų sirgaliams.“

FK „Žalgiris“ ir FK „Karpaty“ futbolo sirgalių draugystė prasidėjo dar 1963 metais, kai komandos susitiko pirmą kartą. Nuo to laiko, nors drauge nežaista jau 33 metus, abiejų šalių fanai palaiko šiltus ryšius ir puikiai sutaria. Šią istoriją teko girdėti ir iš Kroatijos kilusiam treneriui.

„Tokiems dalykams jaučiu didelę pagarbą. Teko apie tai daug skaityti, todėl manau, kad turime šiuos sirgalių santykius saugoti ir puoselėti“, - sakė I. Jovičevičius.

Strategas išskyrė ne tik sirgalių bičiulystę: „Džiaugiuosi, kad abu žaliai balti klubai palaiko ryšį ir gerbia vienas kitą. Tikiuosi, kad ateityje galėsime pasikviesti „Žalgirį“ į Lvovą draugiškoms rungtynėms, o dar geriau – susitiksime kuriame nors Europos taurių turnyre.“

Tiesa, kroatas teigė nežinantis, ar pirmadienio rungtynėse įvyks vilniečių ir lvoviečių sirgalių susitikimas, kadangi dauguma jų dėl laiko stokos gali nespėti susitvarkyti kelionių vizas.

„Mūsų fanai yra nuostabūs ir kartu su mumis keliauja į visas rungtynes Ukrainoje. Šios  rungtynės - specifinė situacija, todėl nežinome kiek jų atkeliaus. Tačiau tikiuosi, kad jie mus nustebins ir pasirodys Vilniuje“, - vylėsi vyriausiasis treneris.

Ukrainiečių vedlys teigia, kad šios draugiškos rungtynės bus svarbus etapas, ruošiantis artėjančiai dvikovai su „Metalurh Zaporizhya“ vietiniame čempionate.

„Esame susikoncentravę pirmadienio rungtynėms, turime išsikėlę tikslus: ką turime patobulinti iki Ukrainos čempionato rungtynių.

Tačiau tai yra kebli situacija, nes net aštuoni mūsų žaidėjai išvykę į savo šalių rinktinę. Atsivežėme nemažai žaidėjų iš U-19 ir U-21 komandų. Tai bus jiems puikus šansas pasitreniruoti su pagrindine komanda ir parodyti, ką jie sugeba“, - sakė praeityje Madrido „Real“ B komandai atstovavęs I. Jovičevičius.

Lvovo „Karpaty“ strategas pasakojo, kad Vilniaus „Žalgiris“ jam nėra nežinoma komanda.

„Žalgiriečiai yra stiprūs varžovai. Teko matyti, kai jie žaidė prieš mano buvusį klubą Zagrebo „Dinamo“. Šios rungtynės buvo sunkios abiejoms komandoms, todėl žinome, kad pirmadienį nebus lengva žaisti.

Mes labai atsakingai ruošiamės ir artimiausioms rungtynėms Ukrainoje, todėl mačas su „Žalgiriu“ bus lyg generalinė repeticija. Pamatysime, ar teisingu keliu einame ir ar išsprendėme pastarųjų kelių rungtynių problemas“, - apie pasiruošimą draugiškoms rungtynėms pasakojo kroatas.

Kaip ir prieš kiekvienas rungtynes, treneris teigė nekalbėsiantis nei apie pergales, nei apie pralaimėjimus. Jam svarbiausia – žaidimo kokybė.

„Noriu, kad žaidėjai ne tik laimėtų, bet kartu išpildytų tai, ką praktikuojamės treniruočių metu. Galime laimėti tarkim 1:0, tačiau neišskirsiu nieko, ką mokėmės ir ką norėčiau matyti. Tokie dalykai mane labai nuvilia. Visada mielai analizuoju, ką nuveikėme rungtynių metu ir ar nusipelnėme laimėti“, - sakė I. Jovičevičius.

Vyriausiasis FK „Karpaty“ treneris užsiminė, kad jam teko girdėti apie žalgiriečių planus dalį surinktų lėšų skirti vaikams iš Rytų Ukrainos. Dalis už bilietus surinktų pajamų bus perduota Ukrainos ambasadai Lietuvoje, kuri padės trisdešimčiai vaikų atkeliauti į Lietuvą, kur jiems būtų suteiktos ypač reikalingos sveikatinimo procedūros.

„Mes palaikome šią iniciatyvą, tai yra labai gražus gestas. Daugelis žmonių mūsų šalyje patiria sunkumus, todėl būtina padėti tiems, kurie negali savimi pasirūpinti patys – vaikams“, - teigė strategas.

Pasak jo, situacija yra sunki ne tik šalyje, bet ir vietiniuose futbolo čempionatuose.

„Daugelis klubų iš rytinės šalies dalies žaidžia Kijeve ar Lvove. Šioms komandoms yra sunku: jos neturi jokio sirgalių palaikymo, kiekvienose rungtynėse tenka žaisti svetimuose stadionuose. Tai nėra priimtina nei vienam šalies klubui. Visi tikimės, kad politinė situacija stabilizuosis ir visi galėsime žaisti nevaržomi jokių veiksnių“, - nepavydėtinais įspūdžiais dalinosi Lvovo komandos strategas.

Nepaisant šalyje tvyrančių nesklandumų, I. Jovičevičius teigia, kad jam labai patinka gyventi ir dirbti Ukrainoje, o ypač – Lvove.

„Prieš 12 metų teko pačiam žaisti „Karpaty“ klube kaip futbolininkui, dabar jau penkis metus dirbu ne kaip žaidėjas. Pirmus dvejus metu buvau sporto direktorius, po to dvejus metus ugdžiau U-19 ir U-21 futbolininkus.

Nuo šio sezono pradžios esu pagrindinės komandos treneris. Prieš 10 dienų Kijeve atsiėmiau „UEFA Pro“ licenciją, tai buvo labai svarbus žingsnis mano karjeroje ir dėl to esu labai laimingas. Noriu sėkmingai dirbti Lvovo klube ir pasiekti gerų rezultatų“, - džiaugėsi FK „Karpaty“ vyriausiasis treneris.

Tarptautinės draugiškos rungtynės tarp FK „Žalgiris“ ir FK „Karpaty“ vyks kovo 30 dieną Lietuvos futbolo federacijos stadione. Susitikimas prasidės 19:30 val.

Į Vilnių vėl atvažiavo Lvovo „Karpaty“ futbolininkai. Praeityje tai visuomet reikšdavo įdomią, atkaklią dvikovą.

Lvovo komanda buvo įkurta 1963 metais ir iš karto įjungta į taip vadinamą TSRS A klasės pirmenybių antrąją grupę, tik tais metais atsiradusią ir aprėpusią visas Tarybų Sąjungos komandas, per silpnas žaisti stipriausiųjų čempionate, kuris tada vadinosi A klasės pirmąja grupe, bet turinčias potencialo kada nors ten patekti.

Tarp 18 komandų buvo ne tik „Karpatai“, bet ir Vilniaus „Žalgiris“, kuris prieš tai užėmė stipriausiųjų varžybose paskutinę 22 vietą ir buvo priverstas atsisveikinti su pajėgiausių TSRS ekipų kompanija.

Pirmą kartą žalgiriečiai žaidė su „Karpatų“ futbolininkais 1963 metų gegužės 7 dieną Vilniuje. Po triuškinančios pergalės prieš kelias dienas Rygoje (5:2 įveikta „Daugava“) vilniečių nuotaika buvo puiki, jie pirmieji įmušė įvartį, laimėjo pirmą kėlinį. Vis dėlto lvoviečiai po pertraukos išlygino rezultatą – 1:1. Kovingos lygiosios.

Įdomus sutapimas – pirmąsias rungtynes savo naujajame, didžiajame „Družbos“ (lietuviškai – „Draugystės“) stadione „Karpatai“ žaidė būtent su Vilniaus „Žalgiriu“ (prieš tai karpatiečiai rungtyniavo mažesniame ASK (Armijos sporto klubo) stadione). Ką tik pastatytas stadionas talpino beveik 50 tūkstančių žiūrovų.

Premjera rugpjūčio 18 dieną atnešė džiaugsmo žalgiriečiams, kurie laimėjo 1:0. Mums šypsojosi Fortūna – likus 5 minutėms iki pabaigos lvoviečiai neįmušė 11 metrų baudinio.

1964 metais iš pradžių žaista Lvove – rugsėjo 30 dieną šeimininkai laimėjo 3:2. Atsakomosios rungtynės Vilniuje įvyko vėlų rudenį, lapkričio 6, kai vilniečiai dar turėjo šiokių tokių galimybių įkopti į A klasės pirmąją grupę (tąsyk kilo 4 komandos).

Reikėjo būtinai laimėti ir po to tikėtis, kad „Karpatai“ nepralaimės Odesoje „Černomorecui“ atidėtų rungtynių, kai „Žalgiris“ jau bus finišavęs. Buvo aišku, kad ketvirtoji vieta, reiškianti kelionę į stipriausiųjų grupę, atiteks arba vilniečiams, arba komandai, kurios pavadinime įrašyta Juodoji jūra.

Rungtynes su „Karpatais“ žiūrėjau per televizorių, nes man buvo tik 7 metai ir dėl šaltoko oro manęs neleido į stadioną. Tai buvo labai įtemptos neišsipildžiusių vilčių rungtynės. Iš pradžių įmušė svečiai, po to gana greitai vilniečiai, o toliau buvo nepaliaujamas žalgiriečių šturmas, daug gerų progų ir – nieko. Lygiosios 1:1.

Dabar reikėjo, kad lvoviečiai bent vieno įvarčio persvara laimėtų Odesoje ir išgelbėtų „Žalgirio“ viltis. Deja, neišgelbėjo - pralaimėjo „Černomorecui“ 0:2. „Žalgiris“ liko penktas, pirmas už durų.

1965 metais Vilniuje ir Lvove laimėjo svečiai. Gegužės 31 dieną „Žalgirio“ stadione „Karpatai“ nugalėjo 2:1, o liepos 24 „Družbos“ arenoje vilniečiai atsilošė 1:0.

1968 metais „Karpatai“ svečiavosi Vilniuje sezono atidarymo rungtynėse, kurios pasibaigė 0:0. Atsakomąsias Lvove karpatiečiai laimėjo 3:1 ir apskritai tame sezone jie žaidė galingai, labai nedaug truko, kad būtų įkopę į stipriausiųjų grupę. Finaliniame turnyre Sočyje jie vos tašku atsiliko nuo nugalėtojo „Uralmašo“.

1969 metais jau „Žalgiris“ vos neįkopė į Aukščiausiąją lygą (šiek tiek pritrūko laimės finaliniame turnyre Simferopolyje), „Karpatams“ tas sezonas atnešė didžiausią šlovę – jie iškovojo TSRS taurę, finale Maskvoje 2:1 įveikę Rostovo ASK.

1970 metais gegužės mėnesį Lvove sužaista 0:0, o spalio 17 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadionas savo šviestuvų šviesoje išvydo dar nematytą svečių sirgalių antplūdį. Tai buvo lvoviečiai, atvažiavę specialiu traukiniu. Jų buvo daug, labai daug, jie užėmė visą Rytų tribūną. Niekada nei prieš tai, nei po to TSRS čempionatuose tiek svečių nebuvo sulaukta.

Suprantama: Lvovo „Karpatai“ buvo pirmoje vietoje ir stengėsi neprisileisti juos persekiojusių Alma Atos „Kairato“ ir Dnepropetrovsko „Dnepro“ ekipų.

Žalgiriečiai buvo dešimti, bet svečiai prisiminė, kad pavasarį būtent „Žalgiris“ išmušė TSRS taurės laimėtojus iš naujo turnyro, įveikdamas juos Vilniuje 1:0.

Buvau stadione. Grožėjausi lvoviečių linksmu, dainingu, draugišku, taikiu sirgimu. „Karpatai“ žaidė geriau, nugalėjo 2:1.

Po rungtynių ėjau tarp linksmų, dainuojančių padedant akordeonui svečių iš Lvovo. Jie neabejojo, kad įkops į Aukščiausią lygą. Taip ir atsitiko.

„Žalgirio“ ir „Karpatų“ keliai išsiskyrė, o susitiko vėl 1978 metais, kai „Žalgiris“ po skaudaus 1971 metų iškritimo iš Pirmosios lygos pagaliau į ją sugrįžo, o „Karpatai“ po septynių sėkmingų sezonų neišsilaikė Aukščiausioje lygoje. Vėl abi komandos buvo Pirmoje lygoje.

Birželio 24 dieną namie „Karpatai“ laimėjo 2:0. Būdamas studentas, po kelių dienų važiavau pro Lvovą į pažintinę praktiką Vengrijoje. Mačiau jau įvykusioms rungtynėms skirtus plakatus, kurių dar nesuskubo užklijuoti naujesniais skelbimais, bet nebuvo galimybės juos nuplėšti ir pasiimti kaip suvenyrą.

Spalio 26 įvyko rungtynės Vilniuje. „Žalgiris“ buvo tuo metu aštuntas, o „Karpatai“ žūtbūtinai kovojo su Minsko „Dinamo“ dėl trečiosios vietos ir teisės patekti į Aukščiausią lygą. Žalgiriečiai, matyt, nutarė atsilyginti už neįgyvendintą 1964 metų savo svajonę. Kovojo kaip pasiutę. Lygiosios 1:1. Galų gale „Karpatams“ pritrūko vieno taško. Jie liko ketvirti. Pirmi už durų.

1979 metais „Karpatai“ pasiekė tai, kas jiems išsprūdo prieš metus: užtikrintai užėmė pirmąją vietą Pirmoje lygoje. „Žalgiris“ du kartus neatsilaikė – birželio mėnesį Lvove pralaimėjo 0:4, o lapkričio viduryje Vilniuje nusileido 2:4. Čia jau nieko nepadarysi, prieš jėgą nepašokinėsi – ar tada prieš „Karpatus“, ar ką tik prieš Angliją.

1981 metais „Žalgiris“ ir „Karpatai“ susitiko paskutinį kartą. Lvoviečiai grįžo iš Aukščiausios lygos. Vilniuje gegužės 2 dieną žalgiriečiai laimėjo 1:0. Lvove rugsėjo 6 sužaista 2:2.

Po metų Lvovo „Karpatų“ kaip atskiro klubo nebeliko. Jį nutarė sujungti su kita Lvovo komanda – ASK, pavadinti jungtinę komandą ASK „Karpatai“.

Nebeliko tradicinių aprangos spalvų – žalios ir baltos, jas pakeitė raudona ir balta.

Su ASK „Karpatais“ žalgiriečiai žaidė mums taip sėkmingame 1982 metų sezone, nugalėjo vienodai 1:0 ir namie, ir Lvove. Vilniuje 11 metrų baudinį įmušė Kęstutis Latoža.

Įdomu, kad vilniečiai, matyt, nežinodami, kad lvoviečių aprangos spalva pasikeitė, mandagiai nutarė jiems palikti kaip svečiams žalią ir baltą spalvas, o patys apsirengė atsargine geltonos ir juodos spalvos apranga. Kai Lvovo futbolininkai įbėgo apsirengę raudonai ir baltai, pirmą kartą šių komandų dvikovoje nebuvo žalios spalvos aprangoje.

Daugiau Vilniaus ir Lvovo komandos nesusitiko, nes vilniečiai sustiprėjo, ilgam pakilo į Aukščiausiąją lygą, o lvoviečiai nusilpo.

Man atrodo simboliška, kad šalia Vilniaus „Žalgirio“ stadiono ir šiandien yra Lvovo gatvė. Būta daug gražių, įdomių rungtynių.

Pirmadienį LFF stadione po ilgos pertraukos įvyks dar vienos. Draugiškos. Labai draugiškos.

Vilniaus futbolo klubas “Žalgiris” kitą savaitę savo sirgalius pradžiugins tarptautinėmis draugiškomis rungtynėmis. Lietuvos čempionai kovo 30 dieną savo aikštėje priims svečius aukščiausios Ukrainos futbolo lygos Lvovo “Karpaty”.

Žalgiriečių ir ukrainiečių susitikimas pirmadienį įvyks 19 valandą 30 minučių, Lietuvos futbolo federacijos stadione.

Į šį mačą bilietus galima įsigyti jau nuo trečiadienio, “Bilietų Pasaulio” kasose bei internetiniame tinklalapyje www.bilietupasaulis.lt.

Bilietai į “Žalgirio” ir “Karpaty” rungtynes kainuoja nuo 4 eurų.

Vilniaus "Žalgirio" metinių abonementų turėtojai į stadioną pateks nemokamai.

Dalis iš prekybos bilietais surinktų pajamų bus skirta neramumų kamuojamos Ukrainos gyventojams, kuriems trūksta humanitarinės pagalbos.

“Džiaugiamės galėdami sužaisti draugiškas rungtynes su aukšto lygio komanda. Tai bus puiki patirtis. Stengsimės, kad ši futbolo šventė patiktų “Žalgirio” gerbėjams ir mūsų svečiams”, - sakė Lietuvos čempionų sporto direktorius Mindaugas Nikoličius.

1963 metais įkurto “Karpaty” klubo žaidėjai, taip pat, kaip ir žalgiriečiai, rungtyniauja vilkėdami žaliai baltus marškinėlius.

Per savo gyvavimo istoriją ekipa yra laimėjusi Sovietų Sąjungos taurę, tris kartus triumfavusi antroje Sovietų Sąjungos lygoje, du kartus žaidusi Ukrainos futbolo lygos taurės finale.

2010-11 metų sezone Lvovo klubas sėkmingai įveikė UEFA Europos lygos kvalifikaciją ir grupių etape žaidė su Dortmundo „Borussia“, Paryžiaus „Saint Germain“ ir Sevilijos „Sevilla“ ekipomis.