Parodos kuratorės Neringa Kulik ir Brigita Bareikytė mano, jog miestą ar miestelį apibūdina ne tik jame stūksantys pastatai, atviros ir privačios erdvės, parkai ir takai, bet ir žmonių santykis su jais – tai apibūdina, kaip erdvėje esantys žmonės bendrauja vieni su kitais. Vieta gali veikti žmonių santykius ir atvirkščiai – bendruomenės gali daryti įtaką erdvės pokyčiams.

„Pagrindinis šios parodos tikslas – pasitelkiant kūrybinius metodus apmąstyti žmonių ir erdvės santykį: erdvės įtaką žmonėms ir žmonių įtaką erdvei. Būtent čia svarbiausias vaidmuo tenka kūrybiškai vietokūrai, nes ji padeda žmonėms pastebėti juos supančios aplinkos potencialą, o kai kuriais atvejais – išspręsti įvairias socialinės atskirties, saugumo ar prieinamumo problemas“, – parodos idėja dalijasi kuratorės. Taip įvyksta todėl, kad vietos gyventojai įtraukiami ne tik kaip dalyviai, bet ir kaip bendraautoriai, bendrasavininkai, jiems suteikiamas bendros nuosavybės jausmas. O bendruomeniškumas padeda sukurti saugumo jausmą.

„MagiC Carpets“ vienija šešiolika Europos kultūros organizacijų, kuri sukuria galimybes jauniesiems menininkams ir kuratoriams keliauti į nepažintus miestus ir kartu su vietos menininkais bei bendruomenėmis kurti naujus kūrinius, išryškinančius vietos ypatumus.

Parodoje eksponuojami dešimties kylančių Europos menininkų kūriniai, įgyvendinti rezidencijose Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje ir Portugalijoje 2022–2023 m. taikant bendradarbiavimo ir bendros kūrybos meno praktiką.

„Rezidencijoms menininkai buvo atrenkami atsižvelgiant į kiekvieno projekto kontekstą, menininko kūrybinių interesų lauką bei į bendruomenės, kuri įtraukiama į projektą, poreikius. Kiekvienais metais bendruomenės projekte dalyvauja tiek vietos, tiek užsienio menininkai. O kontaktą su jais užmegzti padeda platformos „Stebuklingi kilimai“ partneriai, įvairios kultūros institucijos iš visos Europos,“ – sako B. Bareikytė.

„Stebuklingų kilimų“ gijomis sujungti Europos miestus bei žmones padeda ir atidumas natūralioms sąlygoms ir aktualijoms. „Kol kas viena iš geriausių bendruomenių įtraukimo praktikų yra palikti jiems kūrybinės laisvės bei kaip organizatoriams būti atviriems ir lankstiems. Svarbiausia – klausytis ir išgirsti bendruomenės poreikius bei pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbama“, – teigia kuratorė.

Parodos menininkai: Arnis Aleinikovas, Joana BC, Adrian Carlo Bibiano, Barbara Gryka ir Agata Konarska, Yulia Krivich, Marija Nemčenko, Indrė Spitrytė, Berta Tilmantaitė ir Sunny Nwume, Dan Vezentan.

Kas? Paroda „Vieta bendruomenei, bendruomenė vietai“.

Kur? Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

Lapkričio 5-ąją Kauno paveikslų galerijoje pradės veikti jos kuruojama tarptautinė paroda "MagiC Carpets Landed". Ši paroda bus vienas pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programą.

B.Carpi de Resmini – viena iš "Kūrybiškos Europos" platformos "Stebuklingi kilimai" ("MagiC Carpets") idėjos autorių. Penkiolika Europos šalių jungianti platforma kviečia kylančius menininkus bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis kuriant reikšmingą, istorijas pasakojantį meną. Pokalbis su kuratore – apie Kaune laukiančią neeilinę parodą, Lietuvos ir Italijos sąsajas bei skirtingas bendruomenes sujungiančio meno svarbą.

– Esate "Stebuklingų kilimų" platformos koncepcijos ir pavadinimo autorė. Penkiolikos Europos šalių menininkus ir bendruomenes sujungianti platforma pradėta vystyti 2017-aisiais, kai pandemijos nebuvo nė kvapo. Šiandien, kai visas pasaulis vis dar kovoja su COVID-19 sukelta krize, tokie tarptautiniai meno projektai, sujungiantys įvairių šalių kūrėjus, ypač svarbūs. Kaip jūs pati projekto pradžioje įsivaizdavote "Stebuklingus kilimus"?

– Prieš ketverius metus "Kaunas 2022" vadovė Virginija Vitkienė manęs paprašė sugalvoti koncepciją šiam naujam "Kūrybiškos Europos" projektui. Iškart pagalvojau apie vaikystėje girdėtas pasakas, nes istorijos mums geriausiai padeda dalytis bendra patirtimi. Europos šalys turi daug bendrumų, o vienas jų – pasakos ir padavimai. Nors kiekvienos tautos pasakos skiriasi, visos jos turi tam tikrą bendrą pasakojimo giją. Tai pamatinis šios platformos taškas. Pavadinimas "Stebuklingi kilimai" nurodo ne tik į keliones po įvairias Europos šalis, bet ir siejasi su fantastiniu pasakų pasauliu. Man patinka tai, kad pasakojimai linkę vis keistis. Juk papasakojus pasaką kitam, ji šį tą praranda, bet kartu ir įgauna. Išgirdęs istoriją ir ją perpasakodamas, žmogus tam tikras jos dalis užmiršta, o kitas, paskatintas savo fantazijos, perkuria. Tai išties įdomu. Šiandien, kai susiduriame su nemažai socialinių ir politinių problemų bei iššūkių, itin svarbu ieškoti bendrų pasakojimo gijų, kurios mus sujungia. Manau, kad tokios platformos, kaip "Stebuklingi kilimai", gali padėti į socialines ir politines problemas pažvelgti iš kito požiūrio taško ir tapti atviresniems.

– Būtų įdomu daugiau išgirsti apie lapkritį Kaune vyksiančią parodą. Ją lydės specialiai sukurtas papildytos realybės gidas. O ekspozicija, pristatanti tarptautinių menininkų kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešose miesto erdvėse.

– Ši paroda bus tarsi visas ketverių metų darbo su partneriais iš penkiolikos Europos šalių rezultatas. Joje pristatomi tiek jauni, dar kylantys, tiek tarptautiniame meno lauke jau spėję pasižymėti menininkai. Paroda bus išties įdomi, nes "Stebuklingų kilimų" platformos tikslas yra darbas su vietos bendruomenėmis. Tad joje dalyvaujantiems menininkams svarbesnis ne galutinis rezultatas, bet pats procesas ir bendradarbiavimas. Dėl šios priežasties paroda bus gyva ir įtraukianti. Žiūrovų lauks ne statiški paveikslai, bet interaktyvūs performansai, instaliacijos, dirbtuvės. Parodoje dalyvauja instaliacijų, skulptūros, vaizdo ir performanso menininkai. Yra ir fotografų, kurių darbai bus įtraukiantys, leidžiantys lankytojui pasijausti proceso dalimi. Viena ukrainiečių menininkė Paveikslų galerijos pastatą interpretuos savo kūnu. Rengiant parodą visų kūrėjų prašiau savo darbus permąstyti Kauno kontekste ir juos pritaikyti vietos bendruomenei. Tad išvysime daugybę sąsajų tarp skirtingų kontekstų. Šie ryšiai nebus akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio, žiūrovas bus kviečiamas viską patirti ir apmąstyti pats.

– Kaip ir minėjote, šiai platformai ir Kaune vyksiančiai parodai ypač svarbus menininkų bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Kokie iššūkiai kyla šio proceso metu?

– Turiu pasakyti, kad darbas su bendruomenėmis yra išties sudėtingas, nes turime surasti visiems priimtiniausią sprendimą. O, pavyzdžiui, tapydamas paveikslą, menininkas teptuką tiesiog vedžioja į kairę ir dešinę – jam nereikia su niekuo tartis, diskutuoti. Tiesiogiai dirbant su bendruomenėmis svarbiausia išlaikyti tarpusavio pagarbą ir supratimą. Kuruodama šį projektą supratau, kad būtina išties įsigilinti į vietos, kurioje dirbi kontekstą. Taip bendruomenė mokosi iš menininko, o menininkas – iš bendruomenės. Man tai labai patinka.

Kaune vyksianti paroda pasakoja apie bendrą erdvę. Ši erdvė nėra kokia nors ekspozicijų salė, bet tam tikras slenkstis. Stovėdamas ant slenksčio žmogus nėra nei viduje, nei lauke – jis lieka tarp erdvių. Ši buvimo "tarp" patirtis labai svarbi parodai, nes ji pasakoja apie skirtingų šalių kontekstų sąsajas ir bendrumą. Pandemijos laikotarpiu daugumą mūsų aplankė supratimas, kad turėtume nebūtinai žvelgti į tolimiausiame krašte įsikūrusius menininkus, bet apsidairyti ir pamatyti aplink esančius žmones. Dirbdami su vietos bendruomenėmis ir menininkais bei šia patirtimi besidalydami su tarptautine meno scena, praturtiname save ir apsikeičiame skirtingais požiūrio taškais.

– Esate puikiai susipažinusi su šiuolaikinio Lietuvos meno lauku – kaip prasidėjo ši pažintis? Koks jums atrodo Lietuvos šiuolaikinis menas, lyginant su tuo, kas vyksta Romoje?

– Tiesą pasakius, mano pažintis su Lietuva prasidėjo Kaune. 2014-aisiais Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus mane pakvietė kuruoti vieno belgų menininko parodą. Tad pirmiausia susipažinau su buvusiu muziejaus direktoriumi šviesaus atminimo Osvaldu Daugeliu. Kalbant apie lietuvių ir italų meną, manau, svarbiausias yra skirtingų kontekstų ir istorijos klausimas. Man nemažai teko tyrinėti feministinį judėjimą, taip pat ir lietuviškąją jo atšaką. 2017-aisiais su poete, menotyrininke Laima Kreivyte Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje kartu rengėme parodą "M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 m. iki šių dienų". Šio proceso metu man buvo labai įdomu palyginti itališką ir lietuvišką feminizmą. Tai lyg du skirtingi periodai. Mūsų feminizmas gimė 1960-aisiais ir sutapo su Vakarų Europą bei JAV apėmusia banga. Lietuvoje, kaip ir kitose buvusio Rytų bloko valstybėse, feministės garsiau ėmė reikštis tik griuvus Sovietų Sąjungai. Įdomu tai, kad skiriasi ir būdai, kuriais kuriamas feministinis menas. Italijoje 1960-aisiais buvo populiarios labai subtilios technikos – koliažai, vaizdo menas, piešiniai. Šiandien šia tema kalbančios lietuvių menininkės yra labai ryškios, nebijančios pademonstruoti jėgos. To reikalauja šiandienis kontekstas.

– Kaip Italijoje šiandien žvelgiama į feminizmą? Ar visuomenei jis atrodo vis dar reikalingas?

– Italijoje feminizmas tapo itin populiaria tendencija, tad būti feministinių pažiūrų dabar madinga. Po #MeToo skandalų šią temą pradėjo dažnai eskaluoti žiniasklaida ir socialiniai tinklai, tad, rodos, visi tik apie tai ir šneka. Tačiau, mano nuomone, feminizmui tapus tendencija, jis prarado dalį savo esmės. Nekreipiant dėmesio į madas, manau, turėtume ir toliau garsiai šnekėti apie svarbias socialines ir politines problemas. Tai daryti stengiasi ir "Stebuklingi kilimai". Mes atkreipiame dėmesį į bendruomeninius, migrantų krizės, ekologinius klausimus.

– Būdama kuratore, itin daug dėmesio skiriate moterų menininkių darbams. Kaip manote, ar moterims kūrėjoms vis dar reikia daugiau dirbti, kad galėtų prasimušti ir tapti matomos taip pat, kaip vyrai menininkai?

– Nors feminizmas tapo mada, iš tiesų manau, kad moterims vis dar reikia dirbti dvigubai stipriau. Tai galioja tiek menininkėms, tiek kitų profesijų atstovėms. Pastebiu, kad sunkiausia toms, kurios turi šeimą, vaikų. Iš visų visuomenės grupių būtent šios moterys sulaukia mažiausiai dėmesio ir palaikymo. Jos tiesiog pasimeta tarp kitų garsiai rėkiančių grupių.

– Atslūgus karantino ribojimams, tik birželį galėjote apsilankyti Kaune, kur įvyks jūsų kuruojama paroda. Pandemija, be abejonės, trukdė ir menininkų darbą su bendruomenėmis. Ar pavyko įveikti visus iššūkius?

– Kaip ir dauguma, metus praleidome dirbdami nuotoliniu būdu. Buvo išties nemažai iššūkių. Pavyzdžiui, parodoje pasirodysiančius menininkus turėjau atrinkti nuotolinių vizitų į jų studijas būdu. Tačiau tai padėjo suprasti gyvo bendravimo svarbą. Juk kasdienių patirčių neretai nevertiname tol, kol jų iš mūsų kas nors neatima. Džiugu, kad sugebėjome susikoncentruoti, dirbti išvien ir parengti išties intriguojančią parodą.

– Italijoje esate surengusi ne vieno Lietuvos menininko parodą. Galbūt tokių planų turite ir ateičiai?

– Išties Italijos publikai esu pristačiusi nemažai profesionalių, dinamiškų lietuvių menininkų. Neabejotinai, tai darysiu ir ateityje. Galbūt tai bus "Stebuklingų kilimų" platformos arba šioje parodoje dalyvaujantys Lietuvos kūrėjai. Su jūsų šalies meno lauku kontaktuosiu dar ne kartą, tad tikiu, kad drauge atrasime ne vieną bendrą jungtį.

Sėkmė – kelias, ne tikslas

Pasak projekto "Stebuklingi kilimai" vadovės Neringos Stoškutės, šis apdovanojimas unikalus tuo, kad jis yra skiriamas ne kultūros organizacijoms ar menininkams, o vietos bendruomenėms.

"Stebuklingų kilimų" platforma į bendras menines veiklas įtraukia bendruomenes, kurios turi galimybę dalytis savo istorijomis, pasakojimais, mitais ir nutikimais, taip iš kitų šalių atvykusiems menininkams atskleisdamos ir parodydamos vietos kontekstą. Tokie gyvi susitikimai, patirčių mainai ir bendra kūryba tarp vietos bendruomenių ir užsienio menininkų sukuria terpę geresnei tarpkultūrinei, emocinei ir socialinei aplinkai kurti.

Šiais metais daugiausia "Stebuklingų kilimų" kuratorių balsų pelnė Slono kaimo vaikų ir Novo Naselje rajono bendruomenė. Vaikai iš Slono apdovanoti už smalsumą, atvirumą bei norą bendrauti su užsienio menininkais, iš jų mokytis. Novo Naselje gyventojai išsiskyrė bendruomenę vienijančiu noru susitelkti ir veikti kartu. Trečią vietą ir dalį 3 tūkst. eurų piniginio prizinio fondo laimėjo italų organizacija "Pontedicontro", kuri dirba su socialinę atskirtį patiriančių šeimų vaikais, siekia per meninius projektus ugdyti jų pilietiškumą.

"Europos bendruomenių apdovanojimas buvo sukurtas neatsitiktinai – jis skatina vietos bendruomenių aktyvumą ir dalyvavimą kultūros srityje, tai užtikrina "Stebuklingų kilimų" projekto tęstinumą. Apdovanotos vietos bendruomenės įvertintos atsižvelgiant ne į projekto sėkmę, o bendrą poveikį vietos kultūros ir socialinei aplinkai. Žinoma, kuo atviresnės ir aktyvesnės bendruomenės, tuo sėkmingesnis projektas ir labiau paveikūs projekto rezultatai. Tokias iniciatyvas reikėtų skatinti ir šis apdovanojimas būtent tai leidžia daryti!" – sako projekto vadovė.

Bendruomenės įvertintos atsižvelgiant ne į projekto sėkmę, o į bendrą poveikį vietos kultūros ir socialinei aplinkai.

Suteikė impulsą

Šią vasarą 12-os Kauno bienalės programoje Lietuvoje "Stebuklingi kilimai" pristatė kroatų menininkės Anos Kovačić ir serbų menininkės Sonjos Jo darbus, kurie buvo sukurti su Akademijos ir Šančių bendruomenėmis. Pasak N.Stoškutės, Europos bendruomenių apdovanojimo nominacijas pelnę rajonai aktyviai įsitraukė į projektą, mielai dalijosi idėjomis ir toliau savarankiškai tęsia bendras veiklas.

M. Staniulytės nuotr.

"Kroatų menininkė A.Kovačić rinko medžiagą apie profesorių Tadą Ivanauską, o dalį jo meilės paukščiams ir gamtai nusprendė įamžinti meninėje instaliacijoje. Tuomet menininkė į pagalbą pasikvietė Akademijos bendruomenę, kuri mielai dalijosi idėjomis. Šiame projekte meninė instaliacija yra tik tiltas, nutiesiantis kelią bendruomenei į Obelynės parką. Instaliacija veikia kaip kvietimas būti kartu su gamta ir su kitais bendruomenės nariais. Projektu siekiame skatinti dialogą, bendravimą, vienas kito supratimą. Šiuo metu Obelynės parke vyksta nemažai edukacinių veiklų, įvairių bendruomeninių projektų, tad smagu matyti, kad vieta telkia bendruomenę", – bendruomenės aktyvumu džiaugiasi N.Stoškutė.

Šančiuose serbų menininkė Sonja Jo dirbo su buvusių Šančių fabrikų darbuotojais. Susitikimų ir diskusijų metu surinkta nemažai medžiagos apie darbuotojų kasdienybę, po nepriklausomybės atgavimo pasikeitusias darbo ir gyvenimo sąlygas, žmonių siekį išgyventi bei kurti naują ateitį nepriklausomoje Lietuvoje.

"Užčiuopti gyvą atmintį pavyksta ne kiekvienam, tad labai džiaugiuosi, kad turėjome progą susipažinti su šiais nuostabiais žmonėmis, kurie taip atvirai ir nuoširdžiai mums pasakojo apie savo išgyvenimus. S.Jo sukurtos skulptūrinės instaliacijos atspindėjo šių žmonių patirtis. Kai rengėme specialų turą, menininkės kūriniuose jie matė sovietinius griuvėsius, iš kurių kyla naujas rytojus. Man be galo patiko ši mintis!" – sako tarptautinio projekto vadovė.

Šiuo metu Šančių bendruomenė toliau dirba rinkdama istorijas apie buvusius fabrikus, Šančius ir šančiškių gyvenimą.

Prasmingas tęstinumas

Praėjusiais metais pirmieji Europos bendruomenių apdovanojimai "Bendros kūrybos ir supratimo link" buvo įteikti Novo Naselje bendruomenei Novi Sado mieste Serbijoje. Taip pat apdovanotos bendruomenės – "FOCUS Casa dei Diritti Sociali" Italijoje, Wilten rajono Austrijoje, Jelsa Hvaro saloje.

Piniginis fondas laimėjusiose bendruomenėse padėjo padengti įvairias menines veiklas, kūrybines dirbtuves, prisidėjo prie teatro pastatymo ir teigiamo pokyčio mažinant socialinę atskirtį.

"Stebuklingi kilimai" ("MagiC Carpets") – tai "Kūrybiškos Europos" iš dalies finansuojamas keturmetis projektas (2017–2021), kurį vykdo Kauno bienalė kartu su keturiolika organizacijų-partnerių iš skirtingų ES ir kandidačių šalių. Projektas sujungia kylančius užsienio ir vietos menininkus su bendruomenėmis bendroms meno veikloms įgyvendinti.

Sėkmingas procesas

Su organizacijomis iš 13 Europos šalių (Rumunijos, Gruzijos, Serbijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir kt.) vystomas projektas skatina kylančių menininkų, ES valstybių ir šalių kandidačių kultūros organizacijų bei bendruomenių bendradarbiavimą per kūrybines veiklas, kurios tampa įrankiu atrasti šias vietas, užmegzti dialogą su jų bendruomenėmis, įtraukiant jas į kūrybinius procesus ir atrasti vienus su kitais jungiančius ryšius.

Kiekviena projekte dalyvaujanti šalis išsiunčia ir priima kūrėjus į menines rezidencijas, kurių metu, atvykę į nepažįstamą vietą (miestą, jo rajoną, periferiją) menininkai tyrinėja jį drauge su vietos kūrėjais ir bendruomenėmis, gilindamiesi į praeitį, rinkdami žmonių pasakojimus, stebėdami dabartį. Tyrimo rezultatu tampa kūriniai ar veiklos, skirtos į bendrą diskusiją, dialogą įtraukti kiek įmanoma didesnes ir skirtingesnes vietos gyventojų grupes.

"Tai tikrai ambicingas projektas, kadangi jo tikslas – būti platforma kylantiems, mažai patirties turintiems menininkams, kultūros institucijoms, o taip pat ir bendruomenėms. Sujungti šiuos tris "nepatyrusius elementus" yra nelengva užduotis. Tačiau menininkai, institucijų atstovai, bendruomenės, nepaisant savo nepatyrimo, be galo daug išmoksta iš paties proceso, kuris yra itin sėkmingas", – sako konsultuojantis "Kauno bienalės" kuratorius Lewis Biggsas.

"MagiC Carpets" aktualizuoja bendruomenių at(si)skyrimo problemą, kuri yra susijusi ne tik su pačių bendruomenių uždarumu, tačiau ir su visuomenės abejingumu kitokiems. "MagiC Carpets" projekte dalyvaujantys menininkai, tyrinėdami skirtingų Europos miestų, jų rajonų, periferinių vietovių bendruomenes, sudaro sąlygas jas pažinti, skatina komunikavimą, diskusijas, bendradarbiavimą.

1 km ilgio istorija

Galimybė pažinti yra privilegija, kuria pasinaudoti kauniečiai buvo kviečiami Kauno menininkų namuose vykusiame "MagiC Carpets" renginyje – čia buvo pristatytos antraisiais metais projekto partnerių įvykdytos meninių rezidencijų programos.

Rezidencijų metu kylantys jaunieji menininkai nuosekliai gilinosi į konkrečios vietos sociokultūrinius aspektus.

Rezidencijų metu kylantys jaunieji menininkai nuosekliai gilinosi į konkrečios vietos sociokultūrinius aspektus. Išgryninę surinktą informaciją į menines formas (kūrybines dirbtuves, vizualius objektus, judančias architektūrines konstrukcijas, garso meno kūrinius, fotografijų serijas) menininkai inicijavo procesą, buriantį ir įtraukiantį vietos bendruomenę, visų pirma, pažinti pačiai save per aplinką, kurioje susikūrė, joje įgytas patirtis, asmenines istorijas. Savireflektyvus procesas prasideda nuo pagrindo, ant kurio stovima, pažinimo. Tai projekte "Floating Cities" (liet. "Kintantys miestai") akcentavo Italijos atstovė Gulia Pardini.

Projekto metu koncentruotasi į du Romos rajonus: Laurentino ir Nuovo Corviale. Pastarasis išsiskiria jame esančiu 1 km ilgio architektūriniu statiniu, kuris buvo suprojektuotas kaip gyvenamasis namas, galintis apgyvendinti net 10 tūkst. žmonių. Romoje rezidavę menininkai iš Vokietijos ir Portugalijos tyrė, kaip vietiniai gyventojai reaguoja į juos supančią aplinką, kaip ją priima, ar ieško sąsajų tarp savęs ir vietos, kurioje gyvena. Abu rajonai, nepaisant to, kad yra Romos pakraščiuose, yra ir visada buvo jos dalis. Todėl, siekiant įsigilinti į rajonų gyventojų santykį su juos supančia aplinka, buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu į bendras veiklas įtrauktos kelios gyventojų grupės: vaikai, suaugusieji, senjorai.

Vaikai, kartu su rezidavusiu menininku iš Vokietijos, kūrė komiksą ir koliažą apie Laurentino rajoną, kurį projektavusio architekto pirminė, tačiau nepasiteisinusi, vizija buvo – miestas, pastatytas ant tiltų, papildydami jį fantastiniu pasakojimu apie tai, koks gi jis galėtų būti ateityje. Suaugusiems ir senjorams buvo surengtos kūrybinėse dirbtuvės "1 km Long History" (liet. "1 km ilgio istorija"), kurias vedė kūrėja iš Portugalijos. Dirbtuvių metu iš dalyvių atsineštų nuotraukų, prisiminimus keliančių daiktų buvo kuriamas Nuovo Corviale rajono dienoraštis. Vizualų pasakojimą papildė ir rašomąja mašinėle atspausdintos dalyvių pasakotos asmeninės istorijos.

Antraščių poezija

Gruzijos atstovė Marika Jabua pristatė projektą, kurio pagrindine ašimi tapo kažkada industriniu, darbininkų miestu buvęs Rustavis. Šiandien miestas yra praradęs savo ritmą, vangus, jame trūksta viešų kultūrinių renginių. Todėl Rustavyje rezidavę jaunieji menininkai iš Čekijos incijavo menų festivalį "Magic River" (liet. "Stebuklinga upė"), kuris, tikimasi, integruos mieste esančią upę į kasdienį gyvenimą, suburdamas šalia jos vietos žmones bendroms veikloms, kūrybinėms dirbtuvėms, meno kūrinių, instaliacijų, objektų pažinimui.

Į įvairias visuomenės grupes nukreiptas ir Georgie Scott iš Anglijos pristatytas projektas "Folkestone Fringe", kurio dalimi buvo Folkstone rezidavusio menininko iš Portugalijos kūrinys "The Grand Plaza Express" (liet. "Grand Plaza ekspresas"). Tai – mobili traukinio vagono konstrukcija, kuri keliavo iš vienos miesto vietos į kitą, o joje vyko kūrybinės dirbtuvės, skirtos miestiečiams. Kita rezidavusi menininkė iš Kroatijos Folkstono mieste tyrinėjo su vandens kanalu, jungiančiu Angliją ir Prancūziją, susijusią istoriją ir sukūrė instaliaciją "Sound Mirror" (liet. "Akustinis veidrodis"), kurią papildė iš britiškų ir prancūziškų dienraščių antraščių sukurto eilėraščio skaitymai.

Močiučių istorijos

Ne visi projekte dalyvavę menininkai apsiribojo miesto, jo rajono tyrinėjimais. Latvijos atstovė Sandra Lapkovska pristatė rezidavusios menininkės iš Rumunijos sukurtą fotografijų seriją, nagrinėjančią vieną iš opiausių Latvijos problemų – mažėjantį gimstamumą ir augantį senyvo amžiaus žmonių skaičių bei jų santykį su visuomene. Fotografijų serija buvo dalis performanso "Country of Grandmas" (liet. "Močiučių šalis"), kurį atliko jauna teatro trupė iš Latvijos "Kvadrifons", perteikdama kiekvieno iš performanso atlikėjų močiutės pasakotą istoriją. Istorija, kurią pasakoja miestas, tapo pagrindiniu Austrijos atstovės Danijelos Oberhofer Tonkovic pristatyto rezidavusių menininkų iš Gruzijos ir Čekijos garso meno projekto motyvu.

Menininkai, rezidavę Insbruko mieste (Tirolio žemės sostinėje), įvairiose viešose erdvėse (aikštėse, traukinių stotyse, kiemuose ir kt.) rengė susitikimus su skirtingomis bendruomenėmis, kuriose  rinko aplinkos garsus, kurdami miesto garsovaizdžius, iš daržovių gamindami muzikos instrumentus ar klausydamiesi muzikinių instaliacijų, skambančių medžių viršūnėse.

Projektas "MagiC Carpets" antraisiais metais koncentruodamasis į skirtingų Europos šalių, jų miestų, periferinių vietovių sociokultūrinius aspektus ir pasitelkdamas vietos bendruomenes, pasakoja mums dar nežinomas istorijas, kuriose ir patys galime atrasti savo atspindžių. Todėl galbūt ir tolimiausi pasaulio kampeliai iš tiesų nėra mums tokie tolimi?