Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala negalėjo pasakyti, kas gali padėti sustabdyti Aliaksandrą Lukašenką: „Tai yra atsakymas, kuris yra vertas milijono ir kurio mes šiandien neturime. Kol A. Lukašenka kontroliuoja padėtį Baltarusijoje, tol, kaip matome, jis intensyviai ieškos priemonių, kuriomis galėtų pakenkti kaimyninėms valstybėms. Ir tas faktas, kad, lyginant kelių metų perspektyvą, skrydžių skaičius į Baltarusiją per savaitę iš esmės yra padvigubėjęs ir siekia 40–50, geriausias to įrodymas. Ir visos sankcijos, kurios buvo taikytos iki šiol, kol kas jo neatgrasė“.

„Tam tikras progresas yra. Mes matome, kad Irake yra uždarytos Baltarusijos atstovybės, kurios yra tarsi mediatorius suteikiant kelionines vizas tiems piliečiams, kurie atvykę į Baltarusiją vėliau siekia patekti į Europos Sąjungą. Tam tikras progresas yra, bet tų krypčių yra gerokai daugiau – skrydžiai vyksta ir iš Dubajaus, ir iš Stambulo, ir iš kitų miestų. Suvaldyti kiekvieną iš jų yra pakankamai sudėtinga. Todėl turbūt ne veltui yra taikymasis labiau ne į konkrečias valstybes, o į oro linijas, kurios, operuodamos tose valstybėse, tikėtina, turi verslo interesų ir Europos Sąjungoje. Europos Sąjunga, turėdama didelį ekonominį svorį spausti tas avialinijas dalyvauti procese, kuris yra nukreiptas antižmogaus teisių linkme“, – sakė L. Kojala.

Lietuva ruošiasi visiems įmanomiems scenarijams, net ir patiems blogiausiems – kelių šimtų ar tūkstančių žmonių bandymui prasiveržti per Lietuvos sieną.

Vidaus reikalų viceministras Kęstutis Lančinskas tikino, kad atsakingos Lietuvos institucijos ruošiasi visiems scenarijams: „Mes labai įdėmiai analizuojame informaciją iš Lenkijos. Visą informaciją apie tai, kas vyksta Lenkijos pasienyje, gauname tiek iš kolegų Lenkijoje, tiek iš „Frontex“ analitikų. Taip pat analizuojame informaciją, esančią viešojoje erdvėje. Rengiame visus įmanomus planus, mūsų tarnybos ruošiasi visiems įmanomiems scenarijams“.

„Lietuva ruošiasi visiems įmanomiems scenarijams, net ir patiems blogiausiems – kelių šimtų ar tūkstančių žmonių bandymui prasiveržti per Lietuvos sieną. Taip pat įvairiausioms provokacijoms prie Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusija. Tam ruošiamės. Kaip žinote, visko numatyti ir sudėlioti neįmanoma, bet visų tarnybų analitikai dirba intensyviai, informacija renkama, dėliojama, pajėgos yra visiškoje parengtyje, visi pareigūnai atšaukti iš laisvų dienų ir atostogų. Mes ruošiamės įvairiems scenarijams“, – sakė K. Lančinskas.

K. Lančinskas aptarė nepaprastosios padėties privalumus: „Pagrindinis privalumas yra tai, kad galima visiškai uždaryti sieną, tiek perėjimo punktus, tiek žalią zoną, imtis tam tikrų priemonių, kurių paprastoje situacijoje negalima daryti“.

RESC analitikas Maksimas Milta tikino, jog visą praėjusį savaitgalį Baltarusijos žiniasklaidoje kalbėta apie tai, kad staiga ištuštėjo Minsko centrinės aikštės ir gatvės, kuriose lankydavosi migrantai: „Jau buvo kalbama apie planus burtis, drauge žengti Lenkijos sienos link. Ir visą savaitgalį buvo galima matyti tuos pranešimus, kad migrantų skaičius pačiame Minske mažėja. Ir būtent tos kolonos, pajudėjusios sienos link, didėja. Galima matyti vaizdus, kaip taksi automobiliai atveža žmones vos ne prie pat pasienio“, – pasakojo M. Milta.

Scanpix nuotr.

L. Kojala teigė, jog nepaprastosios padėties įvedimas – viena iš priemonių suvaldyti dabartinę situaciją: „Akivaizdu, kad reikia kompleksinių priemonių šiuo atveju. Ir dalis jų jau yra įgyvendinta – žinoma apie fizinio barjero statybas, tas pačias sankcijas. Visa tai turi būti bendro paveikslo dalis. Aišku, kad sidabrinės kulkos, vieno sprendimo, kuris staiga viską imtų ir sustabdytų, tikrai nėra. Tik kompleksinės priemonės ir gali suveikti“.

„Europos Sąjunga kaip veiksnys čia yra labai svarbus. Aišku, kad sienų apsauga yra pirmiausia nacionalinių valstybių kompetencija, todėl daugiausia sprendimų gali būti priimami ir yra priimami nacionalinėse valstybėse. Bet kartu tai yra ir Europos Sąjungos siena ir galima sugrįžti prie to svorio, kurį turi Europos Sąjunga ekonominiuose mechanizmuose. Tai gali padėti, pavyzdžiui, derantis su avialinijomis, kurios toliau skraidina piliečius iš įvairių Vidurio Rytų šalių į Minską, kad taip nebevyktų“, – šnekėjo L. Kojala.

Iki šiol A. Lukašenkos režimas nesusidūrė su tokiu spaudimu, kuris jį spaustų bent jau padaryti vieną žingsnį atgal.

L. Kojala aiškino, jog NATO pirminis tikslas yra gynyba nuo konvencinių karinių grėsmių: „Tikėkimės, kad ši situacija tokia nevirs. Tai yra didelė problema, bet tai nėra tiesioginis karinis išpuolis“.

Anot jo, situaciją padėtų išspręsti ES veiksmai: „Jeigu mes ir toliau kalbėsime apie pavienius mechanizmus, apie finansinę paramą, tai matysime šitą situaciją, susijusią su nelegalia migracija, besikartojant kelerių metų perspektyvoje dar ne vieną kartą, ypač jeigu Baltarusijos režimas išliks kontroliuojamas A. Lukašenkos. Sisteminis ir ilgalaikis sprendimas yra turėti bendrą migracijos politiką, aiškius mechanizmus, priemones ir galiausiai planus, kaip reaguoti į šias situacijas“.

VRM viceministras K. Lančinskas manė, kad dabar problemos yra sprendžiamos tik tada, kai jos atsitinka: „Kai problema atsitinka, tada mes bandome ją išspręsti. Tai vyksta ir dabar mūsų situacijoje. Bet Lietuva yra užsiėmusi proaktyvia pozicija šioje srityje. Mes esame pateikę siūlymus, kas turėtų būti padaryta Europos Sąjungos lygiu, kokie teisės aktai turėtų būti pakeisti arba papildyti. Ir mes turime trylika šalių rėmėjų, remiančių šią iniciatyvą. Aš tikiuosi, kad per tam tikrą laiką ta iniciatyva išsirutulios į tam tikrus bendrus sprendimus, dokumentus. Bet, kaip žinote, Europos Sąjungoje sprendimų priėmimas užtrunka pakankamai ilgai, kadangi 27 valstybės turi susitarti. O kol mes susitarsime, mes privalome spręsti problemą čia ir dabar“.

RESC analitikas M. Milta sakė, kad pirmadienio įvykiai prie Lenkijos sienos parodė, kokia pažeidžiama yra Europos Sąjunga: „Nutiko visiems puikiai žinomas Europos Sąjungos pažeidžiamumas. Ypač kalbant apie migracijos politiką. Vien tik tvoros atsiradimas pasienyje neapsaugos, vien didesnis pasienio apsaugos pareigūnų sutelkimas į tam tikrus taškus irgi neišgelbės nuo tokių situacijų ateityje. Iki šiol A. Lukašenkos režimas nesusidūrė su tokiu spaudimu, kuris jį spaustų bent jau padaryti vieną žingsnį atgal“, – teigė M. Milta.

Nuo rugpjūčio pradžios Minske esantis Europos humanitarinio universiteto (EHU) komunikacijos vadovas M.Milta su "Kauno diena" pasidalijo įspūdžiais iš protestų, paaiškino, kuo jie skiriasi nuo ukrainietiškojo Maidano ir kodėl baltarusiai socialiniuose tinkluose dalijosi Rumunijos eksdiktatoriaus paskutine kalba.

M.Milta gimė Vilniuje, augo ir baigė gimnaziją Minske, po to grįžo į Vilnių studijuoti – EHU baigė kultūros paveldo bakalauro, o Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programą.

Decentralizuota mobilizacija

– Ar tai, kas šiomis dienomis vyksta Baltarusijoje, jau yra lūžio taškas?

– Be jokios abejonės, tai lūžio taškas, kuris kiekvieną dieną dar evoliucionuoja. Be abejonės, kulminaciniu etapu tapo didžiausia per visą Baltarusijos istoriją laisvės eitynės praėjusį sekmadienį Minske ir visoje Baltarusijoje. Šią savaitę tęsiasi streikas, prie jo jungiasi didžiausios Baltarusijos įmonės. Pasiektas nesugrįžtamas taškas, taškas be grįžimo atgal galimybės.

Protestai ypatingi savo decentralizuotu būdu – jie grįsti horizontaliais žmonių ryšiais, horizontalia visuomenės mobilizacija. Maidano modelis buvo kitas – aikštė, aiškūs lyderiai, scena, scenarijus. Baltarusijoje – kitaip: tai decentralizuota žmonių, turinčių labai aiškius reikalavimus, mobilizacija.

Antrą savaitę Baltarusijoje vilnija protestai ir streikai prieš A.Lukašenkos režimą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmonės dėl šių reikalavimų solidarūs, nes jie arčiausiai visų širdies. Pirmiausia, tai prezidento rinkimų tikrųjų rezultatų paskelbimas, antra, valdžios perdavimas tikrajai Baltarusijos prezidentei Sviatlanai Cichanouskajai, dėl kurios išrinkimo niekas neabejoja, trečia, politinių kalinių ir visų sulaikytųjų per taikius protestus paleidimas į laisvę ir, galiausiai, tribunolas Aliaksandrui Lukašenkai, vidaus reikalų ministrui Jurui Karajevui ir visiems, kurie prisidėjo prie smurto ir kankinimų. Kai baltarusiai pamatė, kaip žiauriai buvo kankinami sulaikyti žmonės – jie buvo mušami iki sąmonės praradimo, paskui gulėjo savo kraujyje, buvo išprievartavimo atvejų, tai buvo lūžio taškas.

– Vis dėlto, ar Baltarusijoje yra kritinė masė norinčiųjų, kad A.Lukašenkos režimas žlugtų? Ar ir provincija, ne tik miestai, palaiko protestus?

– Taip, kritinė masė yra. Prognozės Baltarusijos atžvilgiu buvo skeptiškos, politologai dažnai sakydavo, kad nieko neįvyks, kad baltarusiai esą negalintys pabusti, kad juos viskas tenkina, kad neva tai  socialinė sutartis. Tai nebuvo tiesa. Baltarusiai patys atsakingi už save, ir tai rodo ne tik sau, bet visam pasauliui.

Buvo įprasta manyti, kad Baltarusijoje yra tam tikra priešprieša tarp Minsko, kitų didžiųjų miestų ir visos kitos šalies. Bet taip nėra. Protestų geografija smarkiai pasikeitė: protestuoja ir miesteliai, net kaimeliai, vietovės, kur gyvena po porą šimtų žmonių. Be jokios abejonės, protestų geografijos ir demografijos pokytis yra labai svarbus.

Politologai dažnai sakydavo, kad nieko neįvyks, kad baltarusiai esą negalintys pabusti, kad juos viskas tenkina, kad neva esąs socialinis kontraktas. Tai nebuvo tiesa.

Šiomis savaitėmis esu Minske, čia savo akimis stebiu, o iš kitur matau įrašus, kuriais netikėti neturiu pagrindo: išeinantys į gatves žmonės yra įvairiausių socialinių grupių – taksistai, kunigai, LGBT bendruomenė, neįgalieji, jaunos šeimos, verslininkai, medikai, filharmonijos atlikėjai, futbolo sirgaliai, darbininkai – ir tai vaizdas, kurį matau ne kažkokią vieną dieną, o kasdien.

Tolesnis protestų mastas tiesiogiai priklausys nuo streiko. Jis, prasidėjęs Žlobino metalurgijos gamykloje dar praėjusį trečiadienį ir paplitęs, įskaitant ir Baltarusijos pramonės milžinus "Belaz", Gardino azoto gamyklą ir kitas, praėjusią savaitę buvo labiau politinis: gamyklų darbuotojai iškviesdavo atvykti į jas miestų vadovus, kurie, beje, Baltarusijoje nėra renkami, o paskiriami, nes čia tebėra iš sovietmečio paveldėta sistema su vykdomaisiais komitetais ir jų pirmininkais. Tie miestų vadovai turėjo bėgti iš susitikimų su darbininkais. Penktadienį jau buvo daugiau kaip tuzinas Baltarusijos miestų, kuriuose pagrindinių pramonės šakų darbuotojai jungėsi į politinį streiką. Pirmadienį šalies trąšų milžinas "Beloruskalij" įsikūręs Salihorske, o, kaip žinoma, Baltarusija šioje pramonės šakoje užima svarbią vietą pasauliniu lygiu, paskelbė pradedantis visuotinį streiką.

Streikų poveikis didžiulis. Jie, kaip ir protestai gatvėse, decentralizuoti. Svarbiausia, kad pasipriešinimas režimui – decentralizuota žmonių mobilizacija, ir čia jo jėga.

Rusijai agresija neapsimoka

– Ar yra požymių, kad milicija, kariuomenė, kitos specialiosios tarnybos ar jų dalis stotų į protestuotojų pusę?

– Jau buvo panaudotas atviras smurtas, įskaitant atvirą ugnį, ne tik gumines kulkas ir ne tik ašarines dujas. Sunku prognozuoti, kiek tai tęsis.

Bet jau matome protestuotojus remiančių pareiškimų ir iš oficialių valstybės struktūrų pareigūnų. Palaikymą jiems išreiškė Baltarusijos ambasadorius Slovakijoje, laikinasis patikėtinis Šveicarijoje, buvęs kultūros ministras, dabar nacionalinio teatro vadovas, yra Baltarusijos diplomatų pareiškimas, tiesa, jis nepasirašytas, bet socialiniuose tinkluose sakoma, kad jis tikras. Ir valstybės tarnybos sluoksniuose jau einame prie tam tikro taško.

Yra ir pavienių milicijos pareigūnų, tyrėjų, kurie per pastarąją savaitę socialiniuose tinkluose dėjo įrašus, kuriuose jie, parodę savo tapatybės korteles, patvirtinančias, kad jie – einantys pareigas pareigūnai, išmeta savo uniformas. Bet tai kol kas kelios dešimtys atvejų, tai dar nėra sisteminis reiškinys.

Tačiau nematyčiau pagrindo spėlioti, kada OMON stos protestuotojų pusėn, nes tai tiesiog neįmanoma. OMON kaip tik ir naudoja jėgą prieš žmones.

O Baltarusijos kariuomenė glaudžiai integruota į Rusijos karinę sistemą. Bet gatvėse matėme tik vidaus tarnybos kariuomenę, ji taip pat smurtavo, bet ne tiek, kaip OMON.

– Kiek realus scenarijus, kad Rusija puls Baltarusijos režimui į pagalbą, ypač po praėjusios savaitės A.Lukašenkos pokalbių su Vladimiru Putinu?

– Baltarusiai nėra priešiškai nusistatę Rusijos atžvilgiu. Reikia suprasti, kad Rusija yra viena iš tų nedaugelio šalių, kur baltarusiai gali keliauti be vizų, ir taip yra jau per 20 metų. Kai nėra sienų, muitinių, papildomų mokesčių tarifų, natūralu, kad yra susiklostę horizontalūs ryšiai tarp šeimų, kitų žmonių, daug baltarusių turi Rusijoje savo verslus ar vykdo kitas veiklas.

Tad vyraujanti nuomonė tarp politologų, kad V.Putinui neapsimoka rengti karinės invazijos į Baltarusiją dėl šio pozityvaus baltarusių nusiteikimo Rusijos atžvilgiu. Bet yra ir kita to priežastis: 70 proc. Baltarusijos skolos sudaro skola Rusijai. Tad Rusijai kur kas pigiau nei karinės agresijos būdu būtų įsikišti į rinkimus, užtikrinti savo kandidato dalyvavimą juose ir taip daryti poveikį ateities Baltarusijoje. Pagaliau Baltarusija yra 9,5 mln. gyventojų, 207 tūkst. kv. km ploto šalis, tai yra tris su puse karto daugiau nei Lietuvos plotas. Tai ne Krymas, kuris yra pusiasalis su 2 mln. gyventojų, o visiškai kita geografija ir kita specifika.

Tarptautiniam tribunolui

– Kokios tarptautinės pagalbos reikia Baltarusijos kovotojams už laisvę? Ar ji pakankama iš ES ir konkrečiai iš Lietuvos?

– Lietuva, be abejonės, yra lyderė tarp šalių, kurios prisideda prie Baltarusijos visuomenės stiprinimo ir paramos, ir tai vyksta nuosekliai jau kelis dešimtmečius. Lietuva, Švedija ir Lenkija – trys pirmaujančios šalys pagal paramos mastą Baltarusijai. Pats faktas, kad baltarusių universitetas tremtyje – EHU – jau penkiolika metų veikia būtent Vilniuje, yra šio palaikymo išraiška, kaip ir daugybė kitų iniciatyvų, parama baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms. 2,5 tūkst. EHU absolventų baigė studijas Vilniuje, 62 proc. jų grįžo į Baltarusiją. Daug jų – ir tarp protesto dalyvių. Mano žiniomis, dabar septyniolika EHU absolventų yra ir sulaikytųjų sąrašuose. Per 30 EHU studentų prisidėjo prie platformos "Zubr", fiksavusios pažeidimus rinkimų apylinkėse.

Be to, ką Lietuva ir kitos šalys dabar jau daro, reikėtų užtikrinti paramą nukentėjusiesiems ir sukurti visas sąlygas, kad kankinimo atvejai tarptautiniu lygiu kuo skubiau būtų išnagrinėti tiek Hagos tarptautiniame teisingumo teisme, tiek Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete ir būtų imamasi atitinkamų priemonių. Tai neatidėliotini klausimai.

– Ar suteikia baltarusiams stiprybės tokios akcijos, kaip inicijuojama žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos, Baltijos kelio tąsa?

– Tokios solidarumo akcijos visų pirma reikalingos atkreipti pasaulio dėmesį į Baltarusiją, bet, žinoma, taip parodomas ir solidarumas baltarusių tautai, ir artumas jai.

M.Milta sako, kad protestuoja ir miesteliai, net kaimeliai, vietovės, kur gyvena po porą šimtų žmonių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar S.Cichanouskaja, būdama Lietuvoje, galės paveikti procesus Baltarusijoje?

– S.Cichanouskaja yra išrinktoji Baltarusijos prezidentė, ir čia nėra ko daugiau komentuoti. Ir tai ne metafora siekiant romantizuoti Baltarusijoje vykstančius pokyčius. Tai įrodyta tų rinkimų komisijų biuleteniais, kurių nariai atsisakė klastoti rinkimų rezultatus, ir nepriklausomos platformos "Golos" duomenimis, kai, panaudojus alternatyvaus balsavimo skaičiavimo mechanizmą per 1,1 mln. rinkėjų į platformą įkėlė savo tapatybę įrodančius dokumentus ir savo balsavimo biuletenį, pažymėdami, kurioje apylinkėje jie balsavo, ir taip suskaičiuoti realūs rinkimų rezultatai. Juos rodo ir rinkimų pažeidimai balsavimo apylinkėse, kuriuos fiksavo nepriklausoma platforma "Zubr". S.Cichanouskaja – išrinktoji prezidentė, ir taškas.

Paskutinė diktatoriaus kalba?

– Ar įžvelgiate vilčių, kad A.Lukašenka kapituliuos? Savo kalboje jis jau užsiminė, kad žmonėms teks jį ginti.

– Negaliu spręsti už buvusį Baltarusijos vadovą, bet jis ir jo režimas atsakingas už smurtą ir prievartą tiek per visus 26-erius jo režimo metus, tiek ir per pastaruosius mėnesius. Smurtas ir sulaikymai vyko ne tik po rinkimų. Iki rinkimų buvo sulaikyti 1 352 žmonės, o prie jų pridėjus 6,7 tūkst., kurie sulaikyti praėjusią savaitę, skaičiuojama, kad neteisėtai sulaikytų per 8 tūkst. – kaip koks nemažas Lietuvos miestelis. O tai tik oficialūs skaičiai, kuriais negalima tikėti, nes oficialūs skaičiai sakė ir tai, kad A.Lukašenka surinko per 80 proc. rinkėjų balsų. Net jei tikėtume oficialiais skaičiais, tai milžiniško masto smurtas, kuris vyko pastaraisiais mėnesiais, o ypač praėjusią savaitę.

Pasiektas nesugrįžtamas taškas, taškas be grįžimo atgal galimybės.

Praėjusį sekmadienį mitingas, kuriuo buvęs prezidentas A.Lukašenka bandė parodyti, kad jis turi palaikymą, buvo eilinis jo bankroto visomis prasmėmis įrodymas. Tai nebuvo emocinė kalba, kaip ją pavadino oficiali Baltarusijos propaganda, o isterinė, nes kaip kitaip ją galima apibūdinti? Jis sakė, kad NATO, cituoju, "juodaodžiai ir geltonburniai" siekia užimti Baltarusiją, kad tuoj valstybės siena bus netoli nuo Minsko, sakė, kaip galima suklastoti rinkimų rezultatus, kai 80 proc. žmonių balsavo už jį. Tai agonijos stadija.

Prieš prasidedant laisvės eitynėms sekmadienį baltarusiai socialiniuose tinkluose plačiai dalijosi Nicolae Ceausescu paskutine kalba, kai 1989 m. gruodžio 21 d. per prievartą suvežęs į aikštę Bukarešte daugiatūkstantinę minią bandė parodyti, kad jis tebevadovauja Rumunijai. Po to jis vadovavo jau nebeilgai.

Jau dešimt metų Lietuvoje

EHU – tai baltarusių universitetas tremtyje, Vilniuje, kuris 1992 metais buvo įkurtas Minske ir iki pat priverstinio veiklos nutraukimo 2004 metais buvo vienintelis privatus universitetas Baltarusijoje. „Universiteto misija nuo pat pradžios buvo įtinklinti Baltarusiją Europos žemėlapyje, įtinklinti Baltarusijos integraciją į Vakarų pasaulį, pirmiausia per humanitarinius mokslus. Universitetas susidūrė su valdžios spaudimu būtent po Aleksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią ir 2004 metais jo sprendimu universitetas buvo priverstas nutraukti savo veiklą Baltarusijoje“, – teigia EHU atstovas M.Milta. Nepaisant sunkumų ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausybės bei tarptautinių donorų, tokių kaip EK, ŠMT ar privatūs fondai iš JAV, paramą, universitetas sugebėjo jau 2005 m. persikraustyti į Vilnių ir palaipsniui atnaujinti savo veiklą. „2006 m. kovo 9 d. universitetas įgavo privataus Lietuvos universiteto statusą, tačiau mes visi suprantame, kad universitetas vis vien yra labiau orientuotas į pačią Baltarusiją. Universitetą baigė daugiau kaip 2 250 absolventų: bakalauro, magistro ir daktaro pakopas. Jie įgijo šiuolaikinį, europietišką ir kokybišką išsilavinimą humanitarinių, socialinių mokslų ir menų srityse“, – pasakoja M.Milta.

„EHU Vilniuje veikia jau dešimt metų ir mes esame labai dėkingi Lietuvai bei užsienio reikalų ministerijai už pagalbą. Mes sugebėjome net išplėsti savo veiklos mąstą, nes dabartinė Baltarusijos politinė situacija rodo, kad labai sudėtinga veikti pačioje šalyje. Jau tarsi susiformavo toks posakis, kad Vilnius tampa mūsų Šaltojo karo laikų Viena, nes daug nevyriausybinių organizacijų ir fondų, kurie dirba su Baltarusija, dabar telkiasi čia, Vilniuje, ne tik dėl geografinio artumo, bet ir dėl stiprių kultūrinių sąsajų“, – sako M.Milta, pabrėždamas, kad EHU stengiasi būti tiltu tarp Baltarusijos ir Vakarų pasaulio, Europos, nes EHU kaip universitetas mato Baltarusijos ateitį vieningoje Europoje ir vieningame Vakarų pasaulyje.

Apie 95 proc. universiteto studentų, kaip ir dauguma dėstytojų, yra baltarusiai. Dėl savo politinių pažiūrų dauguma specialistų negali dirbti Baltarusijoje, todėl EHU tampa prieglobsčiu ir akademinei šalies bendruomenei iš įvairių valstybės aukštųjų mokyklų. Pasak M.Miltos, čia jie turi visas galimybes, kurias suteikia ES ir Europos aukštojo mokslo erdvės principai.

Universitete galima sutikti ir lietuvių, ir kitų tautybių atstovų. „Studentų lietuvių universitete nedaug, daugiausia iš lietuvių išeivių šeimų. Turime studentų iš Rytų partnerystės valstybių, iš Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų, pavyzdžiui, Krymo. Beveik trečdalis visų studentų yra iš Baltarusijos ir Lietuvos pasienio teritorijų“, – apie EHU studentų sudėtį, be baltarusių, pasakoja M.Milta.

Pokyčių nėra?

Kai EHU kovo 9–10 d. Vilniuje šventė savo dešimtmetį vyko svarbios konferencijos, skirtos apžvelgti, kaip visuomeninėms socialinėms transformacijoms aukštasis mokslas padarė įtaką. „Mes žinome, kad ne visose užsienio posocialistinėse valstybėse transformacijos įvairiose dimensijose įvyko. Mes įsitikinę, kad mūsų universiteto projektas yra ryškiausias vadinamojo vaidmenų modelio (angl. role model) pavyzdys Baltarusijos aukštojo mokslo transformacijoje. Deja dabartinėje Baltarusijoje mes negalime netgi manyti, kad yra tokie dalykai, kaip akademinė autonomija ar akademinės bendruomenės savivalda. Deja, universitetų rektorius skiria prezidento administracija, aukštosiose mokyklose nėra studentų savivaldos ir įvairių organizacijų, kaip yra Lietuvos universitetuose“, – Baltarusijos problemas identifikuoja M.Milta.

Jis tęsia, sakydamas, kad šalyje nėra ir skaidrių studijų kokybės mechanizmų, kurie leistų kokybiškai ir nepriklausomai vertinti studijų kokybę šalies universitetuose. „Šiuo atžvilgiu viskas valdoma stiprios vertikalės įrankiais, kaip tai buvo daroma sovietiniais laikais. Mes dirbdami stengiamės įrodyti, kad universitetai gali veikti kitaip. Pavyzdžiui, studentai bakalauro studijose pirmus dvejus metus mokosi bendrinius dalykus, o tai labai panašu į Vakarų Europos mokymosi principus, žinomus kaip artes liberales, arba lietuviškai – laisvieji menai (angl. liberal arts). Baltarusijos švietimo sistema kokybės stokoja jau vidurinėse mokyklose“, – tikina M.Milta.

Pastaroji EHU studentų apklausa, įvykdyta praėjusį gruodį, rodo, kad 89 proc. absolventų teigia, jog universitete įgyti įgūdžiai išskirtinai svarbūs būtent jų karjerai. M.Milta teigia, kad netgi šiuolaikiniame pasaulyje, kai jauni žmonės nori būti informacinių technologijų sektoriaus specialistai, nes mano, kad tai yra perspektyviausias pasirinkimas, humanitariniai mokslai gali užtikrinti finansinį savarankiškumą. „Taip manome, nes apie 60 proc. mūsų studentų po studijų grįžta į Baltarusiją, kurioje ekonominė padėtis sudėtinga, bet dirbdami pagal išsilavinimą apie 49 proc. grįžusiųjų gimtinėje uždirba mažiausiai dvigubai daugiau, negu Minske mokamas vidutinis atlyginimas“, – faktus dėsto M.Milta.

Perspektyvos – prastos

Paklausus, kokias Baltarusijos perspektyvas mato pats M.Milta, jis atsakė, kad sunku kalbėti apie realias šalies reformas. „Galbūt po 10–15 metų matysime kitokį reginį. Mes įsitikinę, kad aukštasis mokslas ir jaunų žmonių kritinis mąstymas yra lemiamas įrankis. EHU tikslas yra sugrįžti į Baltarusiją, bet į tokią, kurioje mes galėsime veikti, o ne vėl bėgti, būti uždaryti, priversti nutraukti veiklą“, – teigia jis.

Baltarusija buvo priimta į Europos aukštojo mokslo erdvę, arba, neformaliai, Bolonijos procesą, praėjusių metų gegužę, kai Armėnijos sostinėje Jerevane vyko ministrų, atsakingų už aukštąjį mokslą, konferencija. „Ten ministrai priima komunikatus, kurie nurodo aukštojo mokslo politikos plėtrą Europos aukštojo mokslo erdvėje. Baltarusija buvo priimta išimties tvarka, kadangi šalyje trūksta esminių principų, kurie būdingi Bolonijos procesui: aukštojo mokslo autonomijos, nepriklausomos studijų kokybės sistemos užtikrinimo ir visų suinteresuotų šalių savivaldos, nekalbu apie valstybės vaidmenį valdant aukštąjį mokslą“, – situaciją aiškina M.Milta.

„Baltarusija išskirtinai priimta su vadinamuoju žemėlapiu (angl. role map), kurį šalis tarsi turėtų įgyvendinti, bet jis neturi interaktyvios jėgos. Tai daugiau kaip Baltarusijos solidumo įrodymo galimybė, ar ji imsis reformų įgyvendinimo ir ar tam bus politinis poreikis pačioje šalyje. Valstybės įtraukimas į Bolonijos procesą yra simbolinis veiksmas, kurį galima traktuoti kaip norą įtraukti Baltarusiją į europinį kontekstą, tačiau realiai šalyje iki šiol niekas nepasikeitė aukštojo mokslo politikos atžvilgiu. Todėl ir neverta tikėtis, kad priėmimas į šią erdvę paspartins kokias nors reformas aukštojo mokslo srityje“, – nusivylimo neslepia M.Milta.

Pasak jo, pats faktas, kad yra Baltarusijos universitetas tremtyje, jau liudija apie tai, kad kažkas yra negerai su šalies aukštojo mokslo sistema. „Tokių precedentų pasaulyje buvo tik du: vienas universitetas savo veiklą Vokietijoje privalėjo nutraukti 1933 m. po Hitlerio atėjimo į valdžią, o kitas šiandien yra EHU Vilniuje“, – sako M.Milta.

Gegužės 7–9 d. Vilniuje vyko studentų mokslinė konferencija, kurią organizavo Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija (JKDO) ir EHU studentai. Konferencijos tikslas buvo parodyti būsimiems ir esamiems studentams bei jų atstovams iš Baltarusijos, kaip Lietuvos aukštasis mokslas veikia ir koks yra tarpusavio bendradarbiavimas tarp skirtingų šalies interesų pusių – studentų, dėstytojų bei administracijos. M.Milta teigia, kad šiuo atžvilgiu Lietuvos patirtis yra nepaprastai aktuali Baltarusijai, kadangi ten aukštasis mokslas nebuvo patyręs jokios kokybinės reformos, todėl konferencijoje ir norėta parodyti EHU sėkmės istorijos ypatumus.