"Laiminga buvau tik vaikystėje. Gyvenome linksmai, pasiturimai ir draugiškai. Viskas sugriuvo po karo. Nuo tada mano gyvenime – vien vargas. Nesitikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus man reikės įrodinėti, ką iškenčiau, kad esu verta atskiro būsto ir kad reikės varstyti teismo duris, kur esu kaltinama nusikaltimais", – dėstė 88-erių Malvina Šumskaitė.
Išdavė kankinamas partizanas
Mažame vieno kambario bute 9-ajame monolitinio namo aukšte Vingio gatvėje gyvenanti M.Šumskaitė liūdnai žvelgia pro langą. Ji neturi nei sutuoktinio, nei vaikų. Vienintelė paguoda – netoli esanti bažnyčia.
Ryškiausi moters prisiminimai siekia pokarį, bet ir dabar ji yra guvi, puikiai susigaudo situacijoje. Moteris yra kilusi iš Dzūkijos, nuo Druskininkų, Varviškės kaimo.
Svajonės mokytis medicinos sužlugo, kai būdama 21-erių už pagalbą Lietuvos partizanams M.Šumskaitė išgirdo teismo nuosprendį.
"Pokariu mes keturios seserys ir mama mezgėme partizanams kojines, megztinius, pirštines, nešdavome jiems maisto. Kai suimtas partizanas papasakojo, kad tėvelis nuvedė į mišką priaugančią karvutę, tėtis buvo suimtas ir nuteistas kalėti 25 metus. Mamą su sesute iškart po to ištrėmė. Mes, trys sesės ir brolis, slėpėmės. Kelis mėnesius ieškodavau vis kitos vietos nakvynei. Ne kartą su broliu apsisiautę kailiniais prakiūtojome visą naktį krūmuose. Kartais keldavomės per Nemuną ir nakvodavome pas ten gyvenančią tetą. Bet kai sužinodavome, kad ten gaudys ieškomus žmones, visa jų šeima slėpdavosi mūsų krante", – prisiminimais dalijosi M.Šumskaitė.
Kelis mėnesius bėgusi nuo ant kulnų mynusių enkavėdistų mergina nė neįtarė, kad ir ją, kaip tėvą, įdavė suimtas partizanas. Kankinamas jis papasakojo, kad jiems padėjo ir M.Šumskaitė.
Ištrėmė į Karagandos sritį
1949-aisiais jai atseikėta 10 metų lageryje tolimajame Kazachstane, Karagandos srityje.
Teismas nusprendė, kad po kalėjimo dar penkerius metus nuteistoji neturėjo teisės grįžti į savo tėviškę.
"Nuo sunkaus darbo ir prasto maisto buvau taip išsekusi, kad vos laikiausi ant kojų. Buvo laikas, kai jau ketinau pasidaryti sau galą, maniau, nebeištversiu. Padėjo tokios pat kalinės ukrainietės. Sunkiai, bet išlikau. Namo grįžau 1954 metais. Sulaukiau ir mamos su sesute, ir tėvelis vėliau grįžo, bet be sveikatos. Brolis ir seserys išvažiavo laimės ieškoti – kas į Vilnių, kas į Klaipėdą. Norėjau ir aš Druskininkuose įsidarbinti. Jau buvau susiruošusi. Žiūriu, abu tėvai sėdi prie stalo ir verkia, sako: "Penkis vaikus užauginome, o dabar būsime visiškai vieni, be pagalbos." Taip ir likau su jais. Visą gyvenimą sunkiai dirbau, nieko nė iš ko negavau veltui. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, ilgą laiką nežinojau, kad galiu už savo kančias gauti kokių privilegijų", – apie savo gyvenimą pasakojo M.Šumskaitė.
Namiškiai įkalbėjo ją prižiūrėti tėvus iki jų gyvenimo pabaigos, o tada pažadėjo pasirūpinti ja pačia.
Vykdydama šeimos sprendimą moteris nesukūrė savo šeimos, nesusilaukė vaikų ir jau būdama garbaus amžiaus atvažiavo pas seserį į Klaipėdą. Čia gyvendama sulaukė eilės butui gauti.
Išvarė atnešti pažymėjimo
Dabar vis dar žvali senolė vėl, kaip ir po karo, yra priversta minti teismo slenkstį ir vėl girdi priekaištus, kaltinimus bei bauginimus baudžiamosiomis bylomis.
Du dešimtmečius gyvenanti savivaldybės suteiktame bute senolė vis nepasiekia, kad jai būtų leista privatizuoti šį menką būstą. Tai padaryti ji bando ilgiau nei dešimt metų.
Kai 2004-aisiais dar vyresnė už M.Šumskaitę kaimynė papasakojo apie naują įstatymą, leidžiantį nuo sovietų valdžios nukentėjusiems asmenims lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstus, moteris suskubo į Klaipėdos savivaldybę.
"Tada pasijaučiau labai negerai. Jauna moteris su manimi elgėsi lyg su šiukšle. Paklausė, ar turiu politinės kalinės pažymėjimą, o jei ne, tai ko čia atėjau. Supratau, kad be to pažymėjimo esu nieko verta, todėl rūpinausi jį gauti", – pasakojo M.Šumskaitė.
Pažymėjimą moteris gavo 2006 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Penkis kartus ji kreipėsi į savivaldybę prašydama leidimo privatizuoti butuką, kuriame gyvendama taip pat negalėjo jaustis patogiai. Gretimai gyveno girtaujantis kaimynas, kuris nuolat terorizavo vienišą moterį.
Savivaldybės atsakymas visada būdavo tas pats: "Ieškovei išnuomoto būsto suteikimo aplinkybės neatitinka įstatymo reikalavimų". Trumpai aiškinta, kad ji laiku nepasinaudojo galimybe tai padaryti, todėl dabar jai tokia teisė nebegali būti suteikta.
Nebematydama kitos išeities, M.Šumskaitė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama apginti jos teisę turėti nuosavą būstą.
Suabejojo senolės veiksnumu
Rašydamas atsiliepimą į šį ieškinį Klaipėdos miesto savivaldybės Teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Linas Ališauskas išdėstė ne tik argumentus, kodėl ieškinys turėtų būti atmestas, bet ir apkaltino M.Šumskaitę sąmoningai klaidinant teismą bei taip siekiant butą įsigyti lengvatine kaina.
Maža to, teisininkas prašo teismą įvertinti, ar senolė nesiekia įgyti didelės vertės turto sukčiavimo būdu, ar nerašė melagingų skundų ir pareiškimų ir ar nėra pranešusi apie nebūtą nusikaltimą.
Taip savivaldybės atstovas prašo teismą ne tik netenkinti senolės prašymo, bet ir įvertinti, ar garbaus amžiaus moteris nenusikalto Lietuvos baudžiamajam įstatymui.
Be to, teisininkas meta kaltinimus ir senolės interesus ginančiam advokatui Remigijui Jakštui. Šis posėdžiuose yra pasisakęs, kad dėl senyvo amžiaus moteris negali pasakyti, kuriame kabinete paliko savo pareiškimą ar kuri valdininkių pareikalavo politinės tremtinės pažymėjimo.
L.Ališauskas mano, kad teismas turi išsiaiškinti, ar M.Šumskaitė yra veiksni, o advokatas esą galbūt nusižengė etikos kodeksui sudarydamas sutartį su neadekvačiu asmeniu
"Praktika rodo, kad visi pagyvenę žmonės turi giminių, kurie bando pasinaudoti jais. Ši situacija yra tradicinė, paprastai visų argumentai yra panašūs, – tikino L.Ališauskas. – Tuo metu, kai buvo galima būstus privatizuoti, tada neseniai pastatytų monolitinių namų butų kaina buvo labai didelė. Paradoksalu, bet tada jie buvo įvertinti šimtus kartų mažiau nei būstai senamiestyje. Žmonės labai įvairiai gudraudavo, panaudodavo savo investicinius čekius kitiems būstams išpirkti. Dabar, kai praėjo dvi dešimtys metų, namai nusidėvėjo, ir daugelis panoro juos privatizuoti."
Panašu, kad teisme bus kalbama apie seniai daugelio Lietuvos gyventojų pamirštus investicinius čekius.
M.Šumskaitė turi argumentų į tokius teisininko išvedžiojimus – moteris išsaugojo buto privatizavimui laikytus visus investicinius čekius.
Bijo būti apkaltinti švaistymu
Savivaldybės Teisės skyriaus vadovas Andrius Kačalinas patikino, kad per metus panašių bylų teisme nagrinėjama apie dešimt, mat leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstus gali tik teismas. Paprastai pusė bylų baigiasi savivaldybės naudai.
"Nesureikšminame gyventojų amžiaus, rasės ar lyties, tokie klausimai turi būti sprendžiami vienodomis sąlygomis kiekvieno žmogaus atžvilgiu", – teigė A.Kačalinas.
L.Ališauskas atviravo pakeitęs taktiką teismuose. Jis pagąsdina gyventojus atsakomybe už šmeižtą.
"Jei kažką iš savivaldybės kaltina apgavus, mes patikiname, kad atliksime tyrimą ir tada paaiškės, kad žmonės meluoja. Kol kas nepralaimėjau nė vienos bylos. Kažkodėl visi sugebėjo privatizuoti, o kažkas to nepadarė, – kalbėjo teisininkas. – Mes neteikiame paguodos prizų vien todėl, kad žmogus paseno ar susirgo. Supraskite, mes patys galime būti baudžiami už tai, kad valstybės turtą dalijame vos po tūkstantį ar mažiau eurų už butą. Iš vienos pusės esame puolami, kad neužjaučiame žmonių, iš kitos – kad nesaugome valstybės turto."
Nereikia pamiršti moralės
M.Šumskaitės interesus teismuose ginantis jos kraštietis advokatas R.Jakštas teisinius argumentus pasilieka bylinėjimuisi. Jis kalba apie moralinį šios istorijos aspektą.
Teisininkas žino daugybę pavyzdžių, kai tremtinių vaikams, atvykusiems iš Rusijos, savivaldybė suteikė būstus, leido juos privatizuoti. Tačiau šie žmonės neliko Lietuvoje, jie paskubėjo pasipelnyti parduodami šiuos būstus ir išvažiavo atgal ten, kur buvo ištremti jų tėvai bei seneliai.
"Skaudu dėl tokios nepagarbos. Gaila moters. Ji tikrai gyvenime matė labai mažai gėrio. Sąžiningai dirbo, politinės kalinės etiketė sovietmečiu jai buvo nelengva našta, juk žinome, kad tokie žmonės sunkiai galėdavo gauti geresnį darbą ar išsilavinimą. Matau, kaip jai sunku gyvenimo saulėlydyje vėl varstyti teismo duris. Ar kiekvienas mūsų turime prisiminti, kurią dieną kuriame kabinete lankėmės, kam padavėme pareiškimą? Argi naujiena, kai mažai išmanantį žmogų pasiunčia nežinia kur, kad jis greitai negrįžtų? Kas dabar bežino, kodėl savivaldybėje nerandamas jos prašymas leisti privatizuoti būstą. Mano akimis, labai negražu teisinius ginčus spręsti metant kaltinimus ir įžeidinėjant", – svarstė advokatas.
Kaskart susiruošusi į teismo posėdį senolė tiki, kad laisvoje Lietuvoje teisingumas vis dar egzistuoja, tačiau jai talkinantis advokatas neskuba suteikti vilčių.
