Patriarchato bastionas
Nuo dirbtinio susirūpinimo, kaip moteriškiems pečiams teks atlaikyti vyrišką ministro posto naštą, mat ji siūloma ne kokio meninio skaitymo, o vidaus reikalų ministre, iki džiaugsmo, kad Vyriausybę papuoš moteris. Taip pernai po prezidento rinkimų atnaujinant Vyriausybę mūsų politikos vyrai sutiko vienintelę šio ministrų kabineto moterį Ritą Tamašunienę.
Beje, tarp ministrų vyrų taip pat yra pasitaikę ir nelabai augalotų, ir gana išvaizdžių, bet svarstant jų tinkamumą postui nei kas nors vertino jų pečiuitumą, nei džiaugėsi, kad štai bus į ką Vyriausybėje akis paganyti.
Moteris Lietuvos vyriausybėje, deja, vis dar egzotika. Lig tol daugiau kaip aštuonis mėnesius ministrų kabinetas buvo kaip koks uždaras vyrų klubas. Šiuolaikinėse demokratiškose valstybėse toks patriarchatas – jau seniai praeitis. Lietuva buvo vienintelė valstybė ES, kurios vyriausybėje – nė vienos moters.
Tiesa, kadencijos pradžioje buvo dvi ministrės, tačiau po dvejų metų premjeras pareiškė, kad joms priekaištų neturi, bet iš postų išmetė ir pakeitė jas vyrais. Ir lig šiol mūsų Vyriausybėje nebūtų nė vienos moters, jei ne Prezidento Gitano Nausėdos atkaklumas. Taigi R.Tamašunienė nebuvo nei savo partijos, nei premjero pirmasis pasirinkimas, o paskirta tik spaudžiant Prezidentui, kad Lietuvos dėl moterų politikių diskriminavimo ES nebadytų pirštais.
Tarp Lietuvos gyventojų moterų yra daugiau, jos netgi labiau išsilavinusios nei vyrai – jų daugiau yra baigusių aukštąjį mokslą. Tad kodėl tiek mažai moteriškų galvų politiniuose postuose, o dar mažiau – tų, kurios turi dar nesuaugusių vaikų?
Dabartinės Vyriausybės galva Saulius Skvernelis – pats jaunas tėvas: kai jis tapo premjeru, jo duktė buvo pirmokė, o sūnui tebuvo keli mėnesiai. Kitas ministrų kabineto narys – socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Tačiau daugiavaikė mama lietuviškos politikos viršūnėje neįsivaizduojama, nors daugelyje civilizuotų pasaulio šalių tai nieko nebestebina.
Mažą vaiką turėjo viena
Vienintelė moteris dabartinėje Vyriausybėje R.Tamašunienė – iš tų ministrių, kurios į šį aukštą postą paskirtos jau užauginusios vaikus. Ministrės dukra Jana šiemet baigė studijas, yra tarptautinės komunikacijos magistrė.
R.Tamašunienės manymu, vienas iš valstybės prioritetų turėtų būti padėti derinti vaikų auginimą ir karjerą.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo per tris dešimtmečius tik dvi Lietuvos Vyriausybės narės turėjo nepilnamečių vaikų, iš jų viena – dar nelankantį mokyklos. Visų septyniolikos Vyriausybių nariais buvo apie pora šimtų vyrų ir tik aštuoniolika moterų, didelė dalis jų buvo arba netekėjusios, arba neturinčios vaikų, arba juos jau užauginusios ir susilaukusios anūkų. Keturiose Vyriausybėse per visą kadenciją nebuvo nė vienos moters.
Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo trečdalis visų per 30 nepriklausomybės metų ministrėmis buvusių moterų – net šešios, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, beje, vaikų neturinti. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, šalies švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams. Bet ir šioje Vyriausybėje pirmenybė suteikta neturinčioms vaikų ar juos jau užauginusioms moterims.
Per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją tik S.Skvernelio Vyriausybėje švietimo ir mokslo ministre 2016 m. tapusi Jurgita Petrauskienė, turėjusi dar mokyklos nelankantį sūnų, o jos dukra lankė priešpaskutinę klasę. O 1996 m., kai Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos ministre, jos sūnui buvo trylika.
Tarp septyniolikos Lietuvos Vyriausybių tik vienai, pačiai pirmajai, vadovavo moteris – Kazimira Prunskienė, tuomet trijų suaugusių vaikų mama ir jau močiutė.
Tarp keturiolikos po 1990 m. Seimo pirmininkų – tik dvi moterys. Konservatorė Irena Degutienė 2009 m. vadovauti Seimui pradėjo jau būdama senelė. 2013 m. Loreta Graužinienė į šį postą išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.
Tarp atgavus nepriklausomybę išrinktų penkių Lietuvos prezidentų – viena moteris. Dalia Grybauskaitė šeimos sukūrusi nebuvo, vaikų neturėjo.
Tarp vienuolikos Lietuvos atstovų Europos Parlamente – trys moterys, tik Aušra Maldeikienė – dviejų, bet jau suaugusių vaikų mama.
Seime – kas ketvirta
Iš kur bus daug moterų, užimančių aukščiausius postus, jei ir žemesnėse pozicijose jos mažuma. Seime moterų – vos ketvirtadalis. Natūralu, jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Liberalų sąjūdžio (LS) rinkimų sąrašų pirmuose dešimtukuose buvo vos po vieną moterį.
Tiesa, kelios parlamentarės – Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Asta Baukutė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kadencijų metu pagausino šeimas, o Agnė Bilotaitė pagimdė net du vaikus. Bet, vertinant pagal dažnai pustuštę Seimo posėdžių salę, parlamentarėms suderinti motinystę ir darbą kur kas lengviau, nei užimant aukštas politines pareigas Vyriausybėje ar netgi dirbant samdomą darbą.
Moteris – vis dar retenybė ir tarp didžiųjų partijų pirmininkių. Gera permaina: V.Čmilytė-Nielsen, keturių sūnų mama, kurių jauniausiam dabar vos dveji metai ir keli mėnesiai, pernai išrinkta LS pirmininke. Kita parlamentarė – Aušrinė Armonaitė vadovauja nuo LS atskilusiai Laisvės partijai.
Liberalų sąjūdžio pirmininke išrinkta V.Čmilytė-Nielsen – keturių sūnų mama, kurių jauniausiam dabar vos dveji metai ir keli mėnesiai.
Parlamentinei politinei partijai (Valstiečių ir Naujosios demokratijos, prieš tai – Moterų, Naujosios demokratijos) yra vadovavusi, bet jau seniai, K.Prunskienė. Darbo partijos pirmininke trumpai buvo L.Graužinienė, epizodiškai jai vadovavo ir Živilė Pinskuvienė.
Ne ką gausesnis moterų lyderių rezervas auga ir vietos valdžioje: tarp 60 merų – tik penkios moterys, arba vos 8 proc. savivaldybių galvų. Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Vilniaus rajono – Marija Rekst – jau veteranės šiuose postuose, seniai užauginusios vaikus. Suaugusios ir Širvintų rajono vadovės Ž.Pinskuvienės atžalos. O štai, pradedant kadenciją, Lazdijų rajono merės Ausmos Miškinienės dukrelei buvo vos treji metai. Trakų rajono lydere Edita Rudelienė tapo, kai sūnui buvo keturiolika, dukrai – trylika.
Daugiavaikės lyderės
Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris, užimanti aukštą postą, – jokia sensacija. Nors lyčių lygybės kol kas nepasiekta, bet kitų ES šalių vyriausybėse moterų būna vidutiniškai apie trečdalį, nors nemažai kur – beveik tiek pat kiek vyrų, keliose valstybėse – net daugiau. Daugėja valstybių, kur moterims patikimi premjerių ir prezidenčių postai, moteris – ir naujoji Europos Komisijos (EK) prezidentė.
Beje, įdomi takoskyra: tarp vyresnės kartos politinių lyderių nemažai vaikų neturi, tarp jų – ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvusi Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May, Graikijos prezidentė Katerina Sakellaropoulou turi vieną suaugusį vaiką, o tarp jaunesnės kartos politikių yra ir daugiavaikių, ir turinčių visai mažų vaikų. Požiūrio į moteris politikes, taip pat ir turinčias vaikų, pokytis akivaizdus.
Štai EK prezidentė Ursula von der Leyen turi septynis vaikus, o pirmąkart Vokietijos vyriausybės nare tapo, kai jos jaunėliui buvo vos šešeri.
EK prezidentė U.von der Leyen turi septynis vaikus.
Belgijos premjerės Sophie Wilmes šeimoje – keturi vaikai. Estijos švietimo ir mokslo ministrė Mailis Reps šeštą vaiką pagimdė būdama vyriausybės nare. Kūdikių yra susilaukusios ir Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, kitų vyriausybių narės, o pernai pagimdė Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern. Islandijos premjerė Katrin Jakobsdottir turi tris sūnus, kai tapo premjere, jauniausiam buvo šešeri, o jis gimė, kai ji buvo švietimo, mokslo ir kultūros ministre.
Sanna Marin Suomijos premjere tapo, kai jos dukrelei nebuvo nė metų. Šį vasarį kadenciją baigusios Kroatijos prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič sūnus gimė tais pačiais 2003-iaisiais, kai ji pirmąkart tapo ministre, o dukrelei buvo dveji metai. Norvegijos premjerė Erna Solberg – dabar jau dviejų suaugusių vaikų mama, bet, kai pirmąkart tapo ministre, jiems buvo dveji ir ketveri metai. Danijos premjerė Mette Frederiksen šį postą perėmė, kai jos dukrai buvo septyniolika, sūnui – trylika, o vyriausybės nare pirmąkart tapo, kai jiems buvo atitinkamai devyneri ir penkeri.
Slovakijos prezidentės Zuzanos Čaputovos dukros – 15 ir 18 metų paauglės. O mūsų kaimynų estų prezidentei Kersti Kaljulaid įžengiant į šį postą, jos sūnus ir duktė iš pirmos santuokos jau buvo suaugę ir ji jau buvo močiutė, o jos vaikams iš antros santuokos buvo vienuolika ir šešeri.
Gėdos laikas
Kodėl Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nepilnamečių vaikų turinčioms mamoms aukšti politiniai postai – tabu? "Tai diktuoja mūsų kultūra, stereotipai, kad moteris turi pasirūpinti šeima, o suderinti motinystę ir karjerą nėra lengva. Bet šios tendencijos sparčiai keičiasi, jaunos moterys užima aukštas pareigas, yra išsilavinusios. Manau, tai labai geri pokyčiai ir tikiuosi, kad ateityje visuomenė bus vis labiau supratinga", – tikisi vienintelė ministrė moteris dabartinėje Lietuvos Vyriausybėje R.Tamašunienė.
Jos manymu, vienas iš valstybės prioritetų turėtų būti padėti derinti vaikų auginimą ir karjerą, o tam reikėtų stiprinti ir plėsti paslaugų spektrą, pavyzdžiui, steigti darželius prie darboviečių, kur vaikai galėtų būti, kol jų mamos dirbs.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorės, lyčių lygybės ekspertės dr. Natalijos Mažeikienės, egzistuoja visuomenės vertybių ir nuostatų visuma, kurioje moterys vis dar tapatinamos su šeima, o politika laikoma vyrų erdve, mat istoriškai politika – karų, krizių, diplomatijos, manipuliacijos, klastos pasaulis, kuris daug amžių priklausė vyrams. Prisideda ir religijos vaidmuo: Katalikų bažnyčia – vyriška hierarchinė organizacija. Ekonomikoje didieji verslininkai – taip pat dažniausiai vyrai. Blogai, kad jaunosios kartos ugdymo srityje, žiniasklaidoje vis dar mažai atskleidžiama moterų politinės lyderystės pavyzdžių, o kuo daugiau moterų aukštuose postuose, tuo daugiau vaidmeninių modelių, į kuriuos būtų galima orientuotis. Vis dar silpnas pilietinis ugdymas. Pasak N.Mažeikienės, visų šių faktorių visuma turi įtaką menkam moterų dalyvavimui politikoje.
Lyčių lygybės ekspertė atkreipia dėmesį, kad net dabar, koronaviruso pandemijos metu, viešojoje erdvėje labai akivaizdžiai matyti, kaip Lietuvoje pasiskirstę vaidmenys: vyrai vadovauja kovai su koronavirusu, jos komunikacijai, TV ekranuose nuolat matyti premjeras, prezidentas, vyrai ministrai, vyrai merai, vyrai ligoninių vadovai. Moterys – pora užkrečiamų ligų eksperčių ir daugybė nevadovaujančio ligoninių personalo.
Šiuolaikinėse visuomenėse požiūris į vaidmenų pasiskirstymą keičiasi. N.Mažeikienė džiaugiasi, kad keičiasi ir kai kurios Lietuvos partijos. Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai pabrėžia tradicines vertybes, bet dabar orientuojasi į jaunos kartos, išsilavinusius miesto rinkėjus, kurie moters jau nebetapatina tik su šeima. Socialdemokratai visada turėjo moterų politikių, tai susiję ir su socialdemokratine ideologija. Beje, socialdemokratai rinkimų sąrašuose net taikė kvotas moterims. Pasak N.Mažeikienės, kvotos kritikuojamos kaip formali teisinė priemonė, bet lyčių lygybės klausimai turi būti partinės kultūros dalis.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo per tris dešimtmečius tik dvi Lietuvos Vyriausybės narės turėjo nepilnamečių vaikų, iš jų viena – dar nelankantį mokyklos.
Deja, keičiasi ne visi. "Lyčių lygybės požiūriu viskas klostėsi neblogai: dvi kadencijas turėjome moterį prezidentę, buvo moteris Seimo pirmininkė, moterys vadovavo pagrindinėms ministerijoms. Tačiau dabar – gėdos laikas. LVŽS lyderiaujamoje Vyriausybėje tam tikrą laiką nebuvo nė vienos moters ministrės, o ir atsirado ji tik po aršios kritikos Situacija buvo blogesnė nei kai kuriose islamo šalyse. Tarp LVŽS aktyviausių narių moterų mažai – Rima Baškienė, Agnė Širinskienė", – apgailestauja N.Mažeikienė.
Pasak ekspertės, to priežasčių reikėtų ieškoti ir partijoje, ir jos rinkėjų rate. LVŽS orientuojasi į tradicinį patriarchalinį elektoratą, pataikauja rinkėjams, kurių visuomenės ir vertybių suvokimas toks, koks vyravo prieš daugelį metų. Bet, įspėja N.Mažeikienė, auga nauja karta ir jos dalis tarp rinkėjų didės, tad praeityje užstrigusioms partijoms reikėtų peržiūrėti savo nuostatas.
Teisybės dėlei reikia paminėti, klad LVŽS siūlė R.Baškienei tapti Seimo pirmininke, bet ji nesutiko, nes nemoka anglų kalbos. Nors kitas pasiūlytas kandidatas – Viktoras Pranckietis irgi buvo toli gražu ne be trūkumų – neturėjo politinės lyderystės patirties, tačiau siūlomą portfelį mielai priėmė ir nė už ką neatidavė, net kai partija norėjo pakeisti savo atstovą šiame poste.
Pasak N.Mažeikienės, iš tiesų ir pačių moterų lyderystės nuostatos silpnesnės: dėl stereotipų jos turi mažiau palaikymo iš išorės, tad mažiau ryžto ir iš vidaus, daugiau savikritiškumo. Be to, tyrimai rodo, kad moterys nelaiko politikos patrauklia veikla: matydamos neigiamus jos aspektus, susijusius su korupcija, manipuliacijomis, vieša kritika, jos sąmoningai renkasi kitas sritis.
Moterys politikės tikrai dažniau nei vyrai tampa patyčių objektu. Tiek nesityčiojama iš keistų vyrų ministrų ūsų, kiek tyčiotasi iš ministrių keistų antakių, nepuolama lyginti ministrų kaklaraiščių, kiek lyginti dviejų moterų ministrių švarkeliai.
Lietuvoje moterų dalyvavimą politikoje vis dar stabdo ir buities rūpesčiai. Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė primena kelis faktus. Tik dviejose ES šalyse – Lietuvoje ir Latvijoje – moterys per savo gyvenimą dirba ilgiau negu vyrai. Tačiau ir namuose joms tenka didesnė nei vyrams darbų našta. Europos lyčių lygybės instituto skelbiamame Lyčių lygybės indekse Lietuva išsiskiria kaip valstybė, kurioje didžiausias atotrūkis tarp moterų ir vyrų skiriamo laiko vaikų priežiūrai. Tad daryti politinę karjerą gali tik jau užauginusios vaikus ar vienišos moterys.
V.Blinkevičiūtė primena, kad Lyčių lygybės indekse Lietuvai, deja, tenka gėdinga vieta.
Lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių moterų politines karjeras, akivaizdus ir tas skirtumas, kad ten, pavyzdžiui, ministrėmis moterys tampa gana jaunos, tad ir jų vaikai dar nedideli. Tačiau Lietuva, užuot suteikusi daugiau socialinių paslaugų šeimoms ir taip sudarydama galimybes jaunoms politikėms ir kitų sričių profesionalėms derinti motinystę ir karjerą, nuėjo kitu keliu – pasiūlė bene ilgiausias pasaulyje vaiko auginimo atostogas. Tad kai kitų šalių politikės jau vadovauja ministerijoms, o mūsiškės dar augina vaikus.
Ką prarandame
R.Tamašunienė sako, kad apie vienintelę moterį Vyriausybėje klausimų ji iš žiniasklaidos sulaukusi ne kartą, tačiau niekada nekreipė į tai dėmesio. "Mano nuomone, ministrų postai neturėtų būti dalijami pagal kvotas – vienodai vyrams ir moterims. Skiriant į tokias pareigas svarbūs kiti aspektai: žinios, patirtis, turimos kompetencijos ir, be abejo, noras dirbti. Tikrai nesu iš tų, kuriems lyčių lygybės principas yra pagrindinis", – sako ministrė.
Iš tiesų turėtų būti vertinamos žinios, patirtis, kompetencijos, kurių tikrai turi daug moterų politikių, tačiau postai atitenka vyrams. O tyrimais įrodyta, kad moterų – sprendimų politikoje priėmėjų – vaidmuo labai svarbus. "Moterų buvimas politikoje – būdas spręsti labai aktualius visuomenės klausimus. Yra net tokia sąvoka "gender budgeting" – kuo daugiau politikoje moterų, tuo atsakingesnis požiūris į biudžetą, daugiau lėšų skiriama sveikatai, švietimui, socialinei apsaugai", – aiškina N.Mažeikienė.
Pasak jos, moterų šansai padaryti politinę karjerą padidėja krizių laikotarpiais, kai reikia didelės kompetencijos. Štai ir Lietuvoje pasaulinės finansų krizės akivaizdoje 2009 m. Lietuvos žmonės prezidente išsirinko moterį – D.Grybauskaitę, finansų ministre tapo Ingrida Šimonytė.
Be to, atkreipia dėmesį N.Mažeikienė, jei moterų dalis politikoje mažesnė, vadinasi, pažeidžiama demokratinio atstovavimo idėja, pusei gyventojų prasčiau atstovaujama, nes juk pusė rinkėjų, o Lietuvoje ir šiek tiek daugiau, – moterys.
Bet kol kas Lietuvos moterims nepavyksta pramušti vadinamųjų stiklinių lubų – oficialiai neįvardytų, bet egzistuojančių kliūčių užimti aukštesnes pozicijas. V.Blinkevičiūtė primena, kad Lyčių lygybės indekse Lietuvai, deja, tenka gėdinga vieta. Mes – vienintelė ES valstybė, nuo 2005 m. nepadariusi jokios pažangos moterų ir vyrų lygybės srityje, netgi atvirkščiai – situacija šiek tiek pablogėjo. Viena ryškiausių nelygybės formų yra būtent lyčių nelygybė priimant sprendimus politinėje ir ekonominėje srityse. Lietuva šiame indekse tarp ES valstybių 23-ia.
Seniai laikas apsidairyti, kas vyksta šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje, ir pripažinti, kad patriarchalinis valdymas ir pasaulio suvokimas – jau praeitis.
