„Prieš kelis metus drauge su Ispanijos lietuvių bendruomene taip pat išbandžiau jėgas keliaudama Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą, tad ši paroda kelia ypatingus sentimentus. Džiaugiuosi, kad piligriminį kelią išbandę žmonės nusprendžia pasidalinti savo įspūdžiais su kitais. Tokiu būdu perteikiamas tas pakilus jausmas, kurį išgyvena visi nuėję šį kelią“, – sako Seimo narė G. Skaistė.

Parodoje pristatomos M. Mikulevičiaus fotografijos iš 2017 m. vasarą vykusios piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą, kuriose matomos piligriminės kelionės akimirkos, sutikti žmonės, panoraminiai vaizdai, išgyventos emocijos, kartu su menininku šiuo keliu keliaujantis ir specialiai šiai kelionei, kaip padėkos ženklas, sukurtas varpas.

M. Mikulevičius – tautodailininkas, kuriantis žalvario miniatiūras sakralinėmis temomis. Šiuo metu yra sukūręs žalvarinių juvelyrikos dirbinių – lietuviškų tautinių saulučių kolekciją, taip pat kuria varpus. Dvejus metus iš eilės Kovo 11-osios proga menininkas organizavo Lietuvos vardo išrašymą Kauno gatvėse.

Šios parodos kūrinių atsiradimo priešistorę M.Mikulevičius sieja su Kauno karilionu. Kadaise aplankytas varpų muzikos koncertas taip paveikė, kad kilo noras pačiam sukurti varpą. Įdėjus nemažai pastangų, tai pavyko ir idėja varpą dekoruoti lietuviškomis saulutėmis išsirutuliojo į naują sumanymą, kuris, kaip pats menininkas teigia, tapo tiltu į miniatiūrinių, lietų iš žalvario saulučių kūrybinį procesą.

Senojoje lietuvių tradicijoje saulė laikoma šviesos, ugnies simboliu ir siejasi su neišsenkančia gyvybės energija. Kryždirbystėje ji buvo vaizduojama pasitelkiant augalų, geometrinių formų ornamentus, kilusius iš gamtos vaizdinių, vėliau juos imta derinti su krikščioniškaisiais simboliais. Tad kryžius-saulutė kartu yra senojo lietuvių tikėjimo, garbinusio gamtą bei jos reiškinius, ir krikščioniškojo pasaulio elementų dermė.

Dar 2001 m. į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą įtraukta lietuvių kryždirbystė daugybę metų buvo nenutrūkstanti gyvoji tradicija, tikinčiam lietuviui labai reikšminga. Tad ir išraiškingose metalinės saulutės formose, jos raštuose buvo užkoduota daugybė prasmių ir paslapčių. Kadaise saugojusios, teikusios vilties ir nusiraminimo jausmus, garbinusios bei įamžinusios saulutės, gali būti įkvėpimo šaltiniu šiandienos menininkams.

M.Mikulevičius apie tai, ką jam reiškia saulutė, teigia: "Man tai grožio simbolis. Tobulos savo formomis, raštais, simboliais, energija. Saulutę suvokiu kaip simbolį, nešantį sėkmę, saugantį nuo blogio. Tai krikščioniškos ir liaudiškos tradicijos (apipintos pagoniško tikėjimo bruožais) samplaika, perteikianti tikėjimo ir gamtos grožį."

Autorius mano, kad dabartinėje visuomenėje tradicinė lietuviška saulutė yra praradusi savo svarbą. Galbūt taip yra dėl pakitusių vertybių (vartotojiškumas), požiūrio (etninės kultūros nuvertinimas), tikėjimo (religijų gausa) kaitos.

M.Mikulevičius, kalbėdamas apie tradicinius lietuviškus simbolius, iškelia ir šiandien itin aktualią emigracijos temą, kuri yra palietusi bene kiekvieną mūsų. "Subjektyviai samprotaudamas manau, kad domėjimasis tautodaile įgauna vis didesnį reikšmingumą, kurį siečiau su emigravusiųjų gimtinės ilgesiu. Svetur išvykę tautiečiai ilgainiui išgyvena stiprų namų ilgesį, parsivežtas suvenyras (verpstė, sodas, rūpintojėlis, saulutė ir t.t.), aiškiai atspindintis gimtojo krašto kultūrinę tradiciją, primena gimtinę, artimuosius, ramina", – sako menininkas.

Nieko nuostabaus, kad lietuviškų tradicijų įkvėpti meno kūriniai tampa ypač reikšmingi žmogui, nutolusiam nuo savo šaknų.

"Iš toli sugrįžta saulė..." – pirmoji personalinė autoriaus žalvario miniatiūrų paroda. Čia eksponuojama šešiolika išlietų saulučių (dalis – subtiliai pateiktos medžio rėmeliuose, dalis – kaip elegantiškas kaklo papuošalas), taip pat du metalo varpai.

Saulutėse naudojami ornamentiniai raštų, augalų motyvai: žvaigždutės, širdelės, mėnulis, kryžius, gėlės (tulpės, lelijos), įvairios šakelės. Ir visa tai tradiciškai apsupta saulės spindulių. Kuriant daugiausia remiamasi tradicinėmis, nusistovėjusiomis jų formomis (pvz., kūrinys, kuris yra autoriaus pažįstamo kalvio kurtos saulutės miniatiūrinė kopija), vietomis nevengiama ir improvizacijos.

M.Mikulevčius (g. 1973 m.) – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kurio polinkis į meną, kūrybą formavosi nuo mažumės, augant nuolat menine veikla užsiimančioje šeimoje (mama turėjo solinio dainavimo specialybę, tėtis – aktorius (be to, abu tėvai – tautodailininkai), seneliai iš tėvo pusės – skulptoriai). Šeima jam visuomet suteikė galimybę prisiliesti tiek prie liaudies, tiek prie profesionaliojo meno. Tai rodo, kad ši paroda sukurta remiantis daugelio metų patirtimi, tikrais savo išgyvenimais, nepaviršutinišku prisilietimu prie savo ištakų.

Šia paroda norima ne tik atskleisti tradicinių saulučių vizualinį grožį, formų įvairovę, gvildenti jos nešamas prasmes, bet kartu ir kelti klausimus: ką šiandien mums reiškia senosios tradicijos? Kokią vietą mūsų gyvenime užima etninė kultūra? Ar daugybę amžių iš kartos į kartą perduodami simboliai svarbūs tampa tik ilgesio kankinamiems emigrantams? Ar jie reikalingi ir brangūs čia gyvenantiesiems?

Tai miniatiūros, keliančios esminius klausimus, susijusius ne tik su mūsų šalies praeitimi, bet, kaip ir užkoduota plačiaprasmiame parodos pavadinime "Iš toli sugrįžta saulė", viltingai nuteikiančios ateičiai.

Kas? M.Mikulevičiaus paroda "Iš toli sugrįžta saulė..."

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki birželio 12 d.