Vadinamoji Keturių gauja planavo tęsti radikalią Mao politiką, tačiau nuosaikesnis nomenklatūrinio elito sluoksnis su politiškai stiprėjančiu Dengu Xiaopingu (1904–1997) perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Nepraėjus nė mėnesiui J.Qing ir jos bendrai buvo suimti ir patupdyti už grotų, kur kelerius metus laukė oficialaus teismo proceso.

M.Zedongą pakeitęs D.Xiaopingas žiūrėjo į viską gerokai paprasčiau – jis nusprendė į komunistinę santvarką integruoti laisvosios rinkos elementus. Gimė "kiniškasis socializmas", kuriame nebebuvo draudžiama turėti privačios nuosavybės ir mėgautis jos teikiamais privalumais.

Kolektyvizuoti ūkiai de facto vėl grįžo į individualias rankas, šalis atsivėrė užsienio investuotojams, parduotuves užplūdo vakarietiškų gėrybių gausa, o spauda bei intelektualai nuo šiol galėjo liesti Mao laikais nekvestionuojamas temas. Nepaisant to, visa politinė valdžia liko Komunistų partijos rankose.

Tuo pat metu D.Xiaopingo reformos ne tik leido augti Kinijos pramonei bei ekonomikai, bet ir įsikeroti nepotizmui, korupcijai, padidinti materialinį atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.

Politinėje scenoje susikūrė dvi grupuotės. Viena iš jų – kraštutiniai bolševikai, pasisakę už griežtesnę kontrolę, kita – progresyvieji, skatinę tęsti reformas.

D.Xiaopingas, neturėjęs jokio oficialaus posto Komunistų partijoje, atliko moralinio arbitro vaidmenį. Ryškiausias progresyviųjų lyderis buvo Hu Yaobangas (1915–1989), nuo 1982 m. iki 1987 m. ėjęs Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Šis politikas ne tik pasisakė už socialines ir ekonomines reformas bei didesnę Tibeto autonomiją, bet ir turėjo "nesusitepusiojo" reputaciją. 1987 m. H.Yaobangas buvo išstumtas iš politinės arenos, o 1989 m. balandžio 15 d. netikėtai mirė nuo širdies smūgio.

Spauda apie jo netektį pranešė trumpa žinute, o partija iš pradžių net neketino velionio pagerbti valstybinėmis laidotuvėmis. Tai itin papiktino pokyčių ištroškusias bei dėl ekonominių ir socialinių bėdų nerimaujančias visuomenės dalis.

Siekdami pagerbti mirusį politiką, studentai, inteligentai ir darbininkai ėmė rinktis didžiausioje Pekino aikštėje, vadinamoje Dangiškosios ramybės vartais (Tian‘anmen). Per kelias balandžio dienas gedulas virto gigantišku prieš valdančiuosius nukreiptu protestu, kuris, bėgant savaitėms, persikėlė net į 250 miestų.

Jis įtraukė ne tik jaunuomenę, bet ir darbininkus, namų šeimininkes, valdininkus ir netgi Kinijos karinio laivyno jūreivius. Tuo pat metu protestas vėl suskaldė valdžios atstovus į dvi stovyklas. H.Yaobango bendražygis Zhao Ziyangas (1919–2005) skatino partiją palaikyti dialogą su protestuotojais, o tuometis ministras pirmininkas, kraštutinių bolševikų atstovas Li Pengas (1928) ragino nenusileisti.

Balandžio 26 d. oficialioje spaudoje pasirodė D.Xiaopingo pranešimas, smerkiantis protestuotojus. Tai dar labiau įsiutino studentus, kurie nusprendė gegužės 13 d. pradėti bado streiką, apkartinusį Michailo Gorbačiovo (1931) vizitą.

Pirmą kartą per 30 metų į Kiniją oficialaus vizito atvykęs sovietų caras buvo priimtas ne taip iškilmingai, kaip norėjo šeimininkai. Iki pat birželio 3 d. Dangiškosios ramybės vartų aikštėje tvyrojo išskirtinė atmosfera, kurią vakariečių korespondentai prilygino vyravusiai 1969 m. vasarą Vudstoko festivalyje, o protestuotojai ėmė nuoširdžiai tikėti, kad kelio atgal nebėra ir šis jų jaunystės nuotykis žymi Kiniją valdančio autoritarinio režimo galą.

Jų naivias viltis įkūnijo gegužės 30 d. priešais Mao nuotrauką meno studentų atidengta Demokratijos deivės statula. Ankstų birželio 3-iosios rytą protestus pradėjo vaikyti dvi raudonosios Kinijos armijos divizijos, perkeltos į sostinę iš gilios provincijos. Vietiniais kariškiais valdžia nepasitikėjo ir juos traktavo kaip nepatikimus ir galinčius pereiti į protestuotojų pusę.

Iš pradžių žmones buvo bandoma vaikyti "gyvybei nekenksmingomis priemonėmis" (pvz., ašarinėmis dujomis), tačiau protestuotojai ne tik nesitraukė, bet netgi atsakė agresyviais veiksmais – jie mėtė akmenis, statė barikadas ir Molotovo kokteiliais padegė keletą šarvuotų mašinų. Žuvus keliems malšintojams, armija nusprendė imtis rimtų ginklų.

Visą tą birželio naktį (iš 3-iosios į 4-ąją) ir dalį ryto rajonuose, supančiuose Dangiškosios ramybės vartų aikštę, girdėjosi automatų šūviai ir tankais traiškomų žmonių riksmai. Niekas nežino, kiek asmenų tada mirė. Valdžia tvirtino, kad keli šimtai, o Raudonojo Kryžiaus atstovai – kad keli tūkstančiai. 2017 m. išslaptintame Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Kinijoje (1988–1991) Alano Eweno Donaldo (1931–2018) pranešime teigiama, kad žuvo per 10 tūkst. žmonių. Pasak diplomato, jo šaltinis – "geri draugai, turintys patikimų ryšių Kinijos valdžioje".

Prieš porą metų miręs Nobelio taikos premijos laureatas (2010) literatūros kritikas Liu Xiaobo (1955–2017) buvo vienas iš nedaugelio, kurie liko su pačiais aktyviausiais studentais iki pat pabaigos. Teigiama, kad būtent jis įkalbėjo protestuotojus galų gale pasitraukti, taip išgelbėdamas 300 gyvybių.

Nors birželio 5 d. Pekino gatvės jau buvo "išvalytos", Vakarų reporteriai užfiksavo neįtikėtiną vaizdą. Vienas žmogus su pirkinių maišais išdrįso stoti priešais keturis tankus.

Tankai bandė jį aplenkti, bet jis jiems vėl pastojo kelią, o vėliau net ant vieno iš jų užlipo. Galų gale praeiviai nutempė drąsuolį į šalį. Vakaruose šis nufilmuotas kadras tapo ryžto, drąsos ir principingumo simboliu, tačiau iki šios dienos nežinoma nei to žmogaus tapatybė, nei priežastys, dėl kurių jis tada stabdė tuos tankus.

Kartais žmonės, veikiami savo išankstinio nusistatymo, suteikia kadrams norimą prasmę. Tai vadinama Levo Kulešovo (1899–1970) efektu.

Siekiant ją grąžinti liaudžiai, prasidėjo atviras teroras prieš stambius žemvaldžius bei turtingesnius valstiečius. 1956 m. komunistinė valdžia inicijavo "Šimto gėlių kampaniją", skatinusią visus pareikšti savo nuomonę įvairiausiais vidaus valstybės klausimais bei pateikti siūlymus, kaip geriau įtvirtinti komunistinę santvarką. Deja, iš pareikštų nuomonių valdžia sužinojo, kad beveik niekas jokio komunizmo  nenori.

1957 m. liepą buvo pradėtas prieš "dešiniuosius" nukreiptas teroras, trukęs dvejus metus. Dešiniojo liaudies priešo statusą pelnydavo ne tik tikri komunizmo oponentai, bet ir valdančiosios partijos nariai. Vienas jų – Zhu Rongji (1928),  būsimasis Kinijos ministras pirmininkas (kuriuo tapo 1998–2003), buvo išmestas iš Komunistų partijos už tai, kad kritikavo Mao ekonominę politiką.

Kai kas mano, jog "Šimto gėlių kampanija" tebuvo gudrūs spąstai, siekiant identifikuoti užsimaskavusius priešus. 1958 m. Kinijos valdžia pradėjo "Didžiojo šuolio" kampaniją. Komunistai tikėjo, jog šis dvasingas penkerių metų ekonominis ir socialinis planas padės agrarinei valstybei itin greitai pasiekti socialistinę utopiją.

Žaibo greičiu buvo pradėta šalies kolektyvizacija ir industrializacija. Privati ūkinė veikla buvo uždrausta, o ja užsiimantys žmonės – persekiojami.

Žemė suvienyta į dvasinguosius kolūkius ir šen bei ten steigiamos komunos, kuriose praktiškai išmėgintas naujas kolektyvinis gyvenimo būdas. Siekiant pagerinti žemės ūkio produkcijos rodiklius ir taip įrodyti laisvosios rinkos ekonomikos atsilikimą, imta taikyti sovietinių žemės ūkio alchemikų iškontempliuotas idėjas.

Mažoje lauko teritorijoje buvo sėjama žymiai daugiau skirtingų augalų sėklų nei įprastai, o patys laukai ariami kone dviejų metrų gylio vagomis. Alchemikų nuomone, šios revoliucinės naujovės turėjo padidinti derlių kelis kartus, tačiau "Didžiajam šuoliui", kaip ir viskam, ko griebėsi komunistai, buvo lemta patirti skaudžią nesėkmę.

1959 m. kilo badas, per daugiau nei dvejus metus pražudęs nuo 30 iki 50 mln. žmonių. Nors valdžia visą kaltę vertė potvyniams, sausrai ir kitoms gamtos stichijoms, žengimas komunistinio rojaus link de facto buvo atidėtas.

Beveik tuo pat metu valdančioje partijoje įvyko skilimas tarp poetiškomis iliuzijomis gyvenančio, nuo valstybės valdymo atsitraukusio Mao, ir pragmatiškesnių nomenklatūrinio partijos elito atstovų, tapusių valdančiąja klase.

Pirmininkas Mao staiga ėmė suprasti, kad valdžia slysta jam iš rankų. 1966 m. oficialiai paskelbta, kad proletariato kova Kinijoje prarado savo tikrąją dvasią ir jai reikia radikalių pokyčių bei šviežio jauno kraujo.

Prasidėjo Kinijos kultūrinė revoliucija. Oficialus jos tikslas – sunaikinti valstybėje kapitalizmą ir pašalinti nacionalistų agentus, įsiskverbusius į šalies Komunistų partijos valdančiuosius sluoksnius.

Tuo pat metu paskelbiamas karas keturioms "atgyvenoms" – papročiams, kultūrai, įpročiams ir idėjoms. Po šia skambia retorika slėpėsi pats banaliausias komunistų partijos vidaus karas tarp "pranašo" Mao ir gerokai paprasčiau į viską žiūrinčių nomenklatūrininkų.

Pagrindine smogiamąja revoliucijos jėga tapo jaunimas. Visoje šalyje paaugliai ir studentai pakilo į Raudonąjį vaikų kryžiaus žygį. Garsiai rėkdami ir mojuodami mažąja Mao knygele, "raudonieji sargybiniai" (hong weibing) savo pavyzdžiu greitai užkrėtė ir kitas socialines grupes (net Kinijos raudonoji armija skilo į kelias dalis).

Galvą nunarinęs "liaudies priešas", jam ant kūno prikabinta lentelė su užrašytomis "nuodėmėmis" ir aplinkui stovinti, rėkianti arba piktai besišaipanti "teisuolių" minia. Šis peizažas su viešu pažeminimu, kankinimais, įkalinimu, ištrėmimu į provinciją, turto atėmimu ir viešomis egzekucijomis tapo įprastu vaizdu Kultūrinės revoliucijos dienomis.

Ne ką mažesnė žala buvo padaryta ir tradicinei Kinijos kultūrai – viešų vandalizmo orgijų metu sunaikinta tūkstančiai neįkainojamų artefaktų.

Tuo pat metu senąsias "atgyvenas" keitė Mao asmenybės kultas, pakylėjęs jį iki ankščiau valdžiusių imperatorių dieviškumo. Ši beprotybė, galėjusi peraugti į pilietinį karą, dažniausiai pasiglemždavo ne tik komunizmui nepritariančius asmenis ar Mao konkurentus (pvz., Liu Shaoqi (1898–1969) bei Dengą Xiaopingą (1904–1997), bet niekuo dėtus žmonės, tapusius pavydo, šmeižto ar nesusipratimų aukomis.

Kinijos kultūrinės revoliucijos siaubas užfiksuotas itin vertinamame Cheno Kaige‘o (1952) filme "Sudie, mano sugulove" ("Ba wang bie ji", 1993). Šios juostos, pasakojančios apie dviejų Pekino operos teatro aktorių draugystę neramumų Kinijoje metu, kūrėjas paauglystėje pats buvo "raudonųjų sargybinių" judėjimo narys. Kaip ir daugelis jo draugų, C.Kaige‘as tada viešai išsižadėjo savo tėvo (taip pat žinomo menininko).

Šalyje siautėjant kultūrinei revoliucijai, Kinijos valdžia vos išvengė perversmo, kurį slapta rengė ketvirtoji Mao žmona, iš kaimo kilusi aktorė Jiang Qing (1914–1991) bei generolas Lin Biao (1907–1971). Planams žlugus, L.Biao su šeima bei šalininkais bandė bėgti į SSRS, tačiau jų lėktuvas buvo numuštas virš Mongolijos. J.Qing pavyko nuslėpti, kad ji dalyvavo sąmoksle.

Šalies viduje dominuojant beprotybei, užsienio politikoje buvo imtasi stebėtinai išmintingų veiksmų. 1971 m. balandį JAV stalo teniso komanda gavo netikėtą kvietimą apsilankyti Kinijoje. Tų pačių metų liepą slapto vizito atvyko pats Henry Alfredas Kissingeris (1923), o 1972-ųjų vasarį Kinijoje oficialiai apsilankė ir Richardas Milhousas Nixonas (1913–1994), tuo šokiruodamas JAV visuomenę.

Tais pačiais metais į politinį gyvenimą grįžo D.Xiaopingas, kurį Mao režimas nesėkmingai bandė sunaikinti, ištremiant jį į gilią provinciją. Pats Mao mirė 1976 m. rugsėjo 9 d.

Gegužės 16-ąją buvo minima 50 metų sukaktis po to, kai buvo paskelbta vidinė Komunistų partijos deklaracija, paraginusi kovoti „buržuazijos atstovais“, esą prasiskverbusiais į jos gretas. Tas atsišaukimas įžiebė masinį judėjimą, sukėlusį didžiulį chaosą ir pertvarkiusį Kinijos politinę sanklodą.

Komunistų partija stengiasi užgniaužti diskusijas apie tą laikotarpį, galinčias pakirsti jos valdymo legitimumą. Daugelis komentarų socialiniuose tinkluose pirmadienį buvo cenzūruojami, o dauguma šalies žiniasklaidos kanalų beveik neužsiminė apie tas metines savo pranešimuose.

Daugelis kritikų ragina nuodugniai įvertinti tuos įvykius ir jų padarinius, sakydami, kad to nepadarius istorija gali pasikartoti ateityje, bet valstybinis dienraštis „Global Times“ pareiškė, kad to daryti nebūtina.

„Turime atsisveikinti su Kultūrine revoliucija, – sakoma antradienį paskelbtame šio laikraščio vedamajame. – Šiandien galime dar kartą pasakyti, kad Kultūrinė revoliucija negali sugrįžti ir nebesugrįš. Jai nebėra vietos mūsų dienų Kinijoje.“

„People's Daily“, kitas oficialus valdančiosios partijos ruporas, niekaip neužsiminęs apie Kultūrinę revoliuciją pirmadienį, kitą dieną pareiškė, kad šalis pasimokė iš tų įvykių ir žengia į priekį.

Kinija „niekada negali pasikartoti tokiai klaidai kaip Kultūrinė revoliucija ir jos nebepadarys“, rašo „People's Daily“, pridūręs, kad ta kampanija buvo „visiškai klaidinga – tiek teoriškai, tiek praktiškai“.

1981 metais paskelbta rezoliucija „dėl Kultūrinės rezoliucijos (ir pripažinusi ją katastrofa) ištvėrė laiko išbandymą ir tebėra nepajudinamai moksliška bei autoritetinga“, pridūrė dienraštis.

„Apibendriname ir įsisaviname istorijos pamokas, siekdami naudoti istoriją kaip veidrodį, kad geriau judėtume į priekį“, – pažymėjo „People's Daily“.

1981-aisiais Komunistų partija oficialiai pripažino, kad Kultūrinė revoliucija buvo sunki klaida, „vedusi į vidaus sumaištį ir tapusi katastrofa partijai, valstybei bei visai liaudžiai“.

Toje rezoliucijoje sakoma, kad pagrindinė atsakomybė tenka tuomečiam lyderiui Mao Zedongui (Mao Dzedunui), bet vengiama klausimo apie pačios partijos kaltę.

Vis dėlto maoizmo ir ultrakairiosios ideologijos atgarsiai iki šiol kelia bangas antrojoje didžiausioje pasaulio ekonomikoje.

Anksčiau šį mėnesį Didžiojoje liaudies salėje Pekine surengtas Kultūrinės revoliucijos metinių koncertas sulaukė prieštaringų vertinimų dėl to laikmečio šūkių ir propagandinių atvaizdų nekritiško pateikimo.

„Global Times“ siekė išsklaidyti susirūpinimą dėl esą stiprėjančio neomaoizmo, sakydamas, kad Kinija pasimokė iš „nuolatinio skausmo“, sukalto to chaotiško dešimtmečio, įpratinusio šalies visuomenę „likti budria dėl visokiausios netvarkos pavojų“.

„Niekas labiau už mus nesibaimina sąmyšio ir netrokšta stabilumo“, – pabrėžė laikraštis.

Pekinas nerengia jokių oficialių renginių, susijusių su 1966 metų gegužės 16-osios deklaracija, kuri, pasak istoriko Simono Leyso (Saimono Leiso), atvėrė didžiulį kolektyvinės psichozės protrūkį ir „sąmyšio, kraujo liejimo ir beprotybės“ dešimtmetį, kai Mao pasiuntė Raudonąją gvardiją (chunveibinus) prieš savo paties partiją ir liaudį.

Įsiplieskus įnirtingai klasių kovai, persekiojimų taikiklyje atsidūrė daugelis – pradedant įtakingais partijos veikėjais, baigiant rašytojais ir mokytojais. Šis sąmyšis smarkiai susilpnino Kiniją, bet Mao Zedongo asmenybės kultas tapo stipresnis negu kada nors anksčiau.

Kultūrinės revoliucijos bangai nuslopus tuojau po Mao Zedongo mirties 1976 metais, jo įpėdinis Deng Xiaopingas (Deng Siaopingas), kuris pats nukentėjo per tuos valymus, išardė savo pirmtako politiką.

Deng Xiaopingo paskelbtas „reformų ir atvirumo“ vajus grąžino į šalį rinkos jėgas ir užsienio kapitalą, atverdamas kelią stulbinamam Kinijos iškilimui – dabar ji tapusi antrąja didžiausia ekonomika.

Tačiau 1981 metais paskelbtas partijos oficialus įvertinimas, kad 70 proc. Mao idėjų buvo geros, o 30 proc. – blogos, nesumažino jo patrauklumo uoliausiems diktatoriaus šalininkams ir neišstūmė iš dominuojančios padėties nacionaliniame panteone. Šio lyderio atvaizdai tebespausdinami ant Kinijos banknotų.

Valdančioji partija stengėsi nustumti į užribį atgyjančias neomaoistų grupes, o svarbus šios stovyklos veikėjas Bo Xilai (Bo Silai), laikytas ambicinga kylančia politikos žvaigžde, 2014 metais buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kilus skandalui dėl korupcijos ir jo numanomų ryšių su viena žmogžudyste.

Vis dėlto Mao įtaka išlieka: per anksčiau šį mėnesį surengtą vieną atminimo koncertą Didžiojoje liaudies salėje Pekine skambėjo velionį lyderį šlovinantys revoliuciniai šūkiai, prieštaringai įvertinti interneto komentatorių.

Valdančiajai partijai artimas laikraštis „Global Times“ praeitą savaitę citavo universiteto profesorių Zhang Hongliangą (Džang Hongliangą), kuris ragino pradėti naują nacionalinę kampaniją prieš „išdavikus“, priešiškus Kinijos komunistų partijai (KKP).

„Liūdna, kad daug kapitalistų verslininkų nusistatę prieš KKP ir išduoda šalį“, – sakė akademikas.

Balzamuoti Mao palaikai tebelaikomi jo mauzoliejuje Tiananmenui aikštėje Pekine, o jo gerbėjai vis dar plūsta pareikšti pagarbos į jo gimtąjį Šaošano miestą, kuris yra tapęs svarbiu „raudonojo turizmo“ centru.

Honkonge dirbantis Kinijos ekspertas Jeanas-Pierre'as Cabestanas (Žanas Pjeras Kabestanas) sakė naujienų agentūrai AFP: „Kai kuriuos kairiųjų judėjimus vilioja klasių kovos idėja, kurstoma didėjančios nelygybės.“

Tačiau jis pridūrė, kad tai nėra oficiali politika, sakydamas „Visiškai priešingai.“

Stabilumas bet kokia kaina

Kultūrinės revoliucijos varikliu tapusi smurtinės klasių kovos koncepcija atrodo neįsivaizduojama mūsų dienų Kinijoje, nors didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų atsiduria pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, o menkai apmokami gamyklų darbininkai kasmet surengia dešimtis tūkstančių streikų, nors šalyje nėra nepriklausomų profsąjungų.

Prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas), pirmasis partijos vadovu tapęs Raudonosios gvardijos judėjimo atstovas, kuris pats buvo išsiųstas šešerius metus gyventi kaime, trokšta palaikyti stabilumą bet kokia kaina.

Jis negailestingai siuntė už grotų kritikus ir pabrėždavo komunistinių vertybių svarbą dažniau negu ekonomikos reformų būtinybę.

Prezidento pastangos užgniaužti nepatenkintuosius – teisininkus, tinklaraštininkus ir kitus režimo kritikus – buvo pramintos „mažąja kultūrine revoliucija“ (xiao wenge).

Tas persekiojamas buvo vykdomas koja kojon su griežta kampanija prieš korupcija, nors kritikai teigia, kad ji tėra menkai pridengti politiniai valymai.

Įtakingi verslo veikėjai daugeliui dienų atsidurdavo arešte, o turtingi kinai stengėsi perkelti savo pinigus ir artimuosius į užsienį, numatydami, kad valdžios rūstybė gali prieš juos atsigręžti bet kuriuo momentu.

J.-P.Cabestanas sakė, kad Xi Jinpingas žingsnis po žingsnio artina šalį prie Mao režimo atmosferos, sudarydamas įspūdį, kad jis atsiriboja nuo Deng Xiaopingo idėjų ir stengiasi „atkurti tam tikrą represinį autoritarinį valdymą“.

Kinijoje didžiulė aukso spalvos statula, vaizduojanti komunistinės valstybės įkūrėją Mao Zedongą (Mao Dzeduną), buvo netikėtai nugriauta – veikiausiai dėl to, kad jai pastatyta nebuvo gautas vyriausybės leidimas, valstybinė žiniasklaida pranešė penktadienį, praėjus kelioms dienoms po to, kai to paminklo nuotraukos žaibiškai išplito internete.

Centrinėje Henano provincijoje vidury plyno lauko pastatyta apie 37 metrų aukščio statula, vaizduojanti sėdintį Mao Zedongą atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre anksčiau šią savaitę.

Tačiau 3 mln. juanių (apie 460 tūkst. dolerių arba 419 tūkst. eurų) kainavusi statula buvo nugriauta, naujienų portalas „People's Net“ citavo vietos pareigūnus, pridūręs, kad šio žingsnio priežastys „neaiškios“.

Tas tinklalapis yra susijęs su dienraščiu „People's Daily“ – Kinijos komunistų partijos oficialiu ruporu.

Jis citavo neįvardytus žiniasklaidos pranešimus, kuriuose nurodoma, kad žmogų, valdžiusį Kiniją geležiniu kumščiu beveik tris dešimtmečius iki savo mirties 1976 metais, statula „nebuvo užregistruota arba patvirtinta“ vietos administracijos.

Internete paskelbtose nuotraukose, kurių autentiškumo naujienų agentūra AFP negalėjo patvirtinti, matėsi didelė skylė milžiniško Mao auksinio liemens užpakalinėje dalyje ir juodu audeklu uždengta galva.

Ši padėtį pakomentuoti galinčiais vietos pareigūnais susisiekti kol kas nepavyko.

Nors yra kaltinamas dėl milijonų žmonių žūties, Mao Zedongas tebėra daugelio gerbiamas Kinijoje kaip šalies vienytojas.

Kinijoje penktadienį buvo pristatyta šios komunistinės valstybės įkūrėjo Mao Zedongo (Mao Dzeduno) statula iš aukso ir nefrito, verta daugiau kaip 16 mln. dolerių.

80 cm aukščio statula, sverianti daugiau kaip 50 kilogramų, eksponuojama šalies pietuose esančiame ir per ekonomikos bumą išaugusiame Šendženo mieste, pranešė Kinijos nacionalinis radijas (CNR).

Prieš kelis dešimtmečius Šendženas buvo ne ką daugiau nei žvejų kaimas, o dabartinė jo gerovė įkūnija Kinijos transformaciją nuo Mao Zedongo komandinės ekonomikos laikų.

Statula Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėją vaizduoja atsilošusį kėdėje, sukryžiuotomis kojomis.

20 menininkų komanda aštuonis mėnesius kūrė šį 100 mln. juanių (16,5 mln. dolerių) vertės darbą, kuris yra išpuoštas brangiaisiais akmenimis ir užkeltas ant balto nefrito pagrindo, pranešė CNR.

Tačiau iš Kinijos vadovybės sklido prieštaringi signalai dėl to, kaip gruodžio 26-ąją reikėtų minėti 120-ąsias Mao Zedongo gimimo metines.