Šimto metų sulaukusi Kaune beveik 60 metų gyvenanti Marcelė Piliutienė, dukters padedama, sklaidė savo nelengvo gyvenimo puslapius, išmargintus istorinių posūkių ir nutikimų ženklais.

Tampė sunkius rąstus

Jurbarko rajono smulkaus ūkininko šeimoje gimusi Marcelė savo tėčio neprisimena – jis žuvo 1914 m., o netrukus iškeliavo Anapilin ir mama. Tad nuo mažų dienų Marcelė patyrė kaimo samdinės dalią.

Merginos būta darbščios – kiti samdiniai jos klausdavo: "Kada tu, Marcele, miegi? Vakare, kai mes gulamės, tu indus plauni, o kai rytą atsikeliame, tu jau pusryčius būni paruošusi." Ten, Veliuonoje, ji ir už Kazimiero Piliučio ištekėjo, trijų dukterų susilaukė. Deja, neilgai džiaugėsi gyvenimu su Juozu – jis žuvo 1945 m. Marcelė tuo metu dirbo Veliuonos mokykloje – krosnis kūreno, valė klases, skambindavo varpeliu prieš pamokas ir jų pabaigoje.

Kol vykdavo pmokos, Marcelė atlikdavo kitus darbus mokykloje, skubėdavo į namus krosnį pakurti, pietus išvirti, malkų pakapoti. Nevengė ji pastarojo darbo ir mokykloje, pati didžiulius rąstus tampydama. Todėl šią anuomet fiziškai labai stiprią moterį mokyklos direktorius net įtarė vogus tuos rąstus, kai vieną dieną apsižiūrėjo, jog smarkiai sumažėjo jų rietuvė mokyklos teritorijoje. Šio įžeidimo Marcelė negali pamiršti iki šiol.

Matė gyvus partizanus

M.Piliutienė prisiminė ir kitą įvykį pokario mokykloje, kai visa jos bendruomenė buvo sukelta ant kojų. Mat buvo ieškoma, kas drįso išbadyti Stalino portrete jo akis. Kai pagaliau surado, visi buvo apstulbę – tai padarė pats mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius. Iki šiol Marcelė prisimena išniekintus nužudytų partizanų kūnus, kurie buvo suguldomi Veliuonoje, prie Vytauto paminklo.

1957 m. Marcelė su dukrelėmis atsikraustė į Kauną, į Aleksotą, kur nuomojo butą ir dirbo P.Ziberto šilko-pliušo kombinate. Pasak šimtametės, jai Aleksote dar teko matyti gyvų partizanų, kuriuos buvo sutikusi Aleksoto šlaituose, kai anksti rytą eidavo į pirmąją pamainą kombinate.

Meniu – ir cepelinai

"Mama, visą gyvenimą daug dirbdama ir būdama neišranki maistui, išliko liekna iki šių dienų. Dabar rytais mėgsta įvairias košes valgyti, o štai pietums galiu jai pasiūlyti bet ką – viskas tinka. Iki šių dienų ji mielai valgo balandėlius ir cepelinus. Suprantama, kai kurie jos įpročiai pakito, interesų ratas susiaurėjo – dabar labai mėgsta rytais ilgai pamiegoti, o po pusryčių – žiūrėti per televiziją rodomus vaikiškus filmukus", – vardijo senolės pomėgius jos dukra Irena Piliutytė – žinoma tekstilininkė, savo gobelenuose įamžinusi Lietuvos kultūros veikėjų, raštijos pradininkų portretus.

Šimtametė šypsodamasi pripažino, kad jau nebeturi jėgų, kaip dar prieš metus, šokti rytais su dukra "Bitute, pilkoji", tačiau dar pati įlipa į vonią, nes labai mėgsta joje maudytis.

Į klausimą, kas svarbiausia yra gyvenime, kiek pagalvojusi senolė trumpai atsakė – šeima. Šimtametė viena užaugino tris dukras, sulaukė vieno anūko, penkių anūkių ir vienos proproanūkės.