Margaret Hilda Roberts gimė 1925 m. spalio 13 d. Beatrice Stephenson Roberts (1888–1960) ir Aldermano Alfredo Robertso (1892–1970) šeimoje. Jos tėvams priklausė bakalėjos krautuvė. Dar Antrojo pasaulinio karo metais ji įstojo į Oksfordą studijuoti chemijos. Nepaisant užtikrintos sėkmės šioje srityje, Margaret vis labiau ėmė traukti politika.
Dar studijuodama ji sugebėjo tapti pirmąja konservatyviųjų studentų bendrijos prezidente. Nuo tada ji lėtai, bet užtikrintai ėmė kopti karjeros partijoje laiptais. Pragyvenimui ji užsidirbdavo kurdama emulsiklius ledams.
1951 m. gruodžio 13 d. ji ištekėjo už verslininko Deniso Thatcherio (1915–2003). Jam tai buvo antroji santuoka. 1955 m. vasarą porai gimė skirtingų lyčių dvyniai Carol ir Markas. Santuokinis gyvenimas ir motinystė netrukdė poniai M.Thatcher persikvalifikuoti iš tiksliųjų mokslų atstovės į teisininkę ir toliau kopti politinėmis kopėčiomis.
1970 m. birželio 18 d. konservatoriams laimėjus parlamento rinkimus, ji tapo švietimo ir mokslo sekretore. 1971 m. birželį pagal jos teikiamas pataisas pradinių mokyklų moksleiviams nebebuvo nemokamai dalijamas pienas. Šie veiksmai jai pelnė pieno grobikės ("Milk snatcher") pravardę. Nepaisant šio baisaus nusikaltimo žmoniškumui, 1975 m. vasario 11 d. konservatoriai ją išrinko savo partijos pirmininke.
1976 m. pradžioje SSRS laikraštis "Raudonoji žvaigždė", atsakydamas į M.Thatcher kritiką sovietų atžvilgiu, praminė ją geležine ledi. Tai turėjo būti aliuzija į legendinį Vokietijos kanclerį Otto von Bismarcką (1815–1898). Sovietų spauda veikiausiai norėjo pasakyti, kad poniutė M.Thatcher yra pikta karinga fašistė (kaip ir tas XIX a. vokietis), tačiau jų nevykęs bandymas pasišaipyti ilgainiui tapo ne tik asmenine ponios M.Thatcher pravarde, bet ir moterišką kietakaktiškumą bei ryžtą reiškiančiu visuotiniu frazeologizmu.
Beveik tuo pat metu jos politinėms pažiūroms didelę įtaką ėmė daryti ekonominio liberalizmo atstovai, iš kurių reikėtų išskirti austrą Friedrichą Augustą von Hayeką (1899–1992), palaikiusį kuo didesnį politinės valdžios nesikišimą į ekonomiką, ir amerikietį Miltoną Friedmaną (1912–2006) – vieną neoliberalizmo tėvų.
M.Thatcher tikėjo, kad valstybė privalo visiškai nesikišti nei į ekonomiką, nei į visas kitas žmonių gyvenimo sritis. Vienintelės valdžios pareigos, anot jos, yra nacionalinio saugumo ir valiutos stabilumo užtikrinimas. Visa kita turi būti paliekama pačių asmenų sąžinės ir sumanumo reikalui.
Vadovaujantis šia idėja, buvo pradėtas itin aktyvus valstybės turto (pvz., dujas tiekiančių įmonių) privatizavimas, įvairių sričių (įskaitant ir finansų sektorių) reguliavimo mažinimas, aktyvi kova su profesinėmis sąjungomis (siekiant nuslopinti jų įtaką) bei pajamų mokesčio mažinimas (ypač mažus mokesčius galėjo mokėti asmenys, kurių pajamos augo, taip buvo skatinama daugiau dirbti ir užsidirbti).
Ir nors didėjo kai kurie kiti mokesčiai bei palūkanų normos, buvo mažinamos valstybinės išlaidos. Visa tai turėjo ne tik eliminuoti bėdas, XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kamavusias JK, bet ir suteikti jai naują kvėpavimą.
To meto šalies ekonominė būsena apibūdinama stagfliacijos terminu. Tai reiškia padėtį, kai valstybėje vienu metu vyrauja itin aukšta infliacija, gamybos sąstingis ir augantis bedarbių skaičius.
Prieš M.Thatcher buvusio premjero Jameso Callaghano (1912–2005) vadovaujama kairiųjų vyriausybė irgi bandė pažaboti infliaciją įstatymu, įtvirtinančiu, kad darbo užmokesčio augimas viešajame sektoriuje būtų žemesnis nei 5 procentai.
Atsakas į tai – didžiausia per 50 metų JK užgriuvusi streikų banga, kuri prasidėjo 1978 m. spalį, o baigėsi 1979 m. vasarį. Pirmieji streikuoti ėmė "Ford Motor Company" darbuotojai. Vėliau streikavo sunkvežimių vairuotojai, valdininkai, sveikatos apsaugoje dirbantys asmenys ir netgi laidotuvių paslaugų teikėjai.
Visas šis periodas įsirėžė į Britanijos istoriją "Nepasitenkinimo žiemos" ("Winter of Discontent") pavadinimu, kuris pasiskolintas iš Williamo Shakespeare‘o (1564–1616) pjesės "Ričardas Trečiasis": "Nepasitenkinimo žiema padės pamatus šlovingai vasarai". Siekdama išnaudoti šį išaugusį visuomenės nepasitikėjimą kairiaisiais, viešųjų ryšių kompanija "Saatchi and Saatchi" britų konservatoriams sukūrė rinkimų šūkį – "Darbas neveikia" ("Labour Isn‘t Working").
Sužinojusi apie partijos pergalę, geležinė ledi prieš kameras žadėjo diskomfortą pakeisti harmonija, neteisybę – teisingumu, abejones – tikėjimu, o nusivylimą – viltimi. Dar nesibaigus XX a. 8-ajam dešimtmečiui Britanijoje prasidėjo radikalių permainų metas, atvedęs valstybę į dabartinę jos ekonominę ir politinę būklę.
Jau 1979 m. lapkritį, siekiant pažaboti infliaciją, bazinės palūkanų normos padidintos nuo 17 iki 30 proc., o 1980 m. pradėtas įgyvendinti pažadas – leisti valstybinių būstų nuomininkams išsipirkti savo gyvenamuosius plotus (vieniems pirmųjų naujakurių būstų raktus įteikė pati ponia M.Thatcher).
Nepaisant palūkanų normų didinimo, 1980 m. infliacija pasiekė 20 proc. ir naująją politiką užklupo kritikos lavina. Į ją M.Thatcher 1980 m. spalio 10 d. atsakė trumpai: "Dama nesileidžia stumdoma" ("The lady‘s not for turning").
Beveik tuo pat metu geležinė ledi susidūrė ne tik su kritika, bet ir su pirmaisiais išbandymais vidaus bei užsienio politikoje. 1981 m. kovą kalintys IRA teroristai pradėjo bado streiką. Vienas streikuojančiųjų Robertas Gerardas Sandsas (1954–1981) išrinktas į Britanijos parlamentą, tačiau M.Thatcher nebuvo linkusi nusileisti.
R.G.Sandsas mirė gegužės 5 d. Jo laidotuvėse dalyvavo 100 tūkst. žmonių. Šiaurės Airiją sukrėtė riaušės. Iki rugpjūčio 20 d. mirė dar 7 badautojai. Viso pasaulio dėmesys nukrypo į Didžiąją Britaniją.
