San Paule (Brazilija) gimusi žavioji dainininkė Maria Emilia pasuko netradiciniu muzikinės karjeros keliu. Užuot dainavusi kaitrią brazilišką sambą, širdį virpina portugališku fado.
„Fado nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – pasakojo Maria Emilia. – Vieną dieną ilgesingos portugališkos melodijos tiesiog ėmė tekėti mano gyslomis.“ Metusi psichologijos studijas, ji nutarė gydyti žmonių sielas ir iki šiol tai daro „dainuodama“ širdimi. Gydo ne psichoterapija, o... „fadoterapija“.
Pasak brazilės, dainuoti fado jai yra taip pat įprasta, kaip mums kvėpuoti. Žemu, ekspresyviu ir kartu trapiu mecosopranu Maria Emilia apdainuoja nelaimingą meilę, įtūžį, pavydą. Ir nors portugalų muzikoje pirmu smuiku griežia saudade, (liet. ilgesys), dainininkės kūryba vargu ar persmelkta melancholijos. Ji šiam muzikos žanrui geba suteikti žaismingo bangavimo, net užveda publiką dainuoti kartu. Atlikėjos dainos dvelkia brazilišku lengvumu, atsainumu ir šiluma.
Atlikėjos dainos dvelkia brazilišku lengvumu, atsainumu ir šiluma.
Ranką tvirtai įrėmusi į grakštų šoną, dainininkė tradicinį portugalų žanrą drąsiai lygina net su Rio De Žaneiro karnavalu. Juk jausmingoji samba taip pat aprėpia visą margą jausmų paletę.
Marijos Emilios senelis portugalas savo sūnui, jos tėčiui, įskiepijo meilę Portugalijos melodijoms. Tėtis netruko į rankas paimti portugališką gitarą, todėl Marija Emilia užaugo skambant portugalų legendų Amalijos Rodriguez, Carloso do Carmo ir Fernando Mauricio dainoms. Dėl ramesnio ir sotesnio gyvenimo šeimai persikėlus į senelio gimtinę, temperamentingoji paauglė pamažu pamėgo fado melancholiją.
Maria Emilia Portugalijoje dažnai minima kaip fado žvaigždė. Jos fado – melancholiškai plaukiantis iš širdies gelmių, eklektiškas, plevenantis į vienus iš jaukių Lisabonos fado namų, Lisabonos gatvelių labirintu, saldesniais už karamelę kvapais gundančias kavinukes... Tereikia užsimerkti, įsiklausyti, išgirsti.
