Užsiliepsnojo meilė
"Mane čia atvedė meilė", – paklausta, kodėl saulėtą Sakartvelą išmainė į Lietuvą, kurią net ir žiemą merkia lietus, M.Lapėnienė grįžo į 2013-uosius, kai Batumyje pamatė kaunietį Džiugą.
Meilė tarp judviejų užsiplieskė akimirksniu, o skrydžiai iš Sakartvelo į Lietuvą ir atgal tapo tokie dažni, kad porą įsiminė kone visi oro uosto darbuotojai. Kol Mariam dar nebuvo baigusi studijų, Sakartvelą bandė prisijaukinti Džiugas. Deja, Tbilisio šurmulys lietuviui nepatiko, todėl atsiėmusi verslo vadybos bakalauro diplomą Mariam krovėsi lagaminus į Lietuvą. Pirmasis miestas, kurį ji pažino, buvo Šiauliai. Tiesa, tąkart jis nepasirodė itin svetingas.
"Buvo žiema – šalta ir pilkas, niūrus dangus. Užtai sniego – iki kelių", – minkštos pusnys M.Lapėnienei priminė pasaką ir leido užmiršti slogų pirmąjį įspūdį.
Pasakojimai apie Mariam svetingumą sklinda iš lūpų į lūpas.
Neliko nepastebėti ir gatvėmis skubantys žmonės – visi jie Mariam atrodė ypač gražūs. Kaip ir kauniečiai, kuriuos pažino visai netrukus. Kalbėdama apie juos, kartvelė pažėrė liaupsių – protingi, supratingi, patikimi, ramūs. Akimirką net sudvejojau, ar tikrai ji turi omenyje tuos pačius žmones, su kuriais kasdien prasilenkiu gatvėje, baruosi dėl ne vietoje paliktų automobilių kieme ir stumdausi prekybos centrų eilėse.
"Gyvendama Graikijoje mačiau kitokius žmones. Jie karšti, temperamentingi, vairuoja be taisyklių. Kauniečiai kitokie. Galite patikėti, kad per visą laiką, kiek čia gyvenu, nemačiau pikto žmogaus, – M.Lapėnienė džiaugėsi pažinusi Kauno gyventojus, kurie jai suteikė vidinės ramybės ir išmokė meilės savo šaliai. – Jūs visi savo miesto patriotai. Mano vyras patriotas. Todėl matydama, kaip mylite Kauną, pradėjau stipriau reikšti jausmus gimtinei. Graikijoje tokie jausmai manyje nebuvo pabudę."
Daugiakalbė moteris
Su Mariam susitikome kavinėje "Kregždutė". Šiek tiek nustebau, kodėl moteris pasirinko šią vietą.
"Kai kalbu apie Lietuvą, sakau, kad ji yra stabili šalis. Į šią savoką įeina labai daug dalykų. Tarkim, kad ir ši kavinė. Ji yra stabili, su savo istorija. Mes čia dažnai ateiname. Atsivedame ir svečius", – sakydama "mes", M.Lapėnienė omenyje turėjo ne tik vyrą, bet ir jųdviejų vaikus.
Ugniui, kurį Mariam vadina tipišku lietuviu šviesia aksomine oda ir ramiu žvilgsniu, – treji. Ulai, paveldėjusiai ugningą mamos charakterį, – pusantrų.
"Vaikus pavadinti lietuviškais vardais – mano sumanymas. Turi ir antrus, kartveliškus, tik pastaraisiais jų niekas nekviečia. Net ir tada, kai grįžtame į Sakartvelą", – M.Lapėnienė tikino, kad vietiniai lietuviškus vardus taria su ypatingu malonumu.
Viskas dėl draugystės, kurią šalys puoselėja daug metų. Kartvelai esą iki šiol jaučia begalinį dėkingumą už palaikymą ir tai, kad lietuvių žodyne neliko kadaise rusų primesto žodžio "Gruzija", lietuviai – už pagarbą jų šaliai ir kalbai.
"Tenka lankytis įvairiose institucijose, todėl darbuotojai kaskart maloniai nustemba, kai prabylu lietuvių, o ne rusų kalba. Neslėpsiu, buvo sunku, bet Kaunas ir čia gyvenantys žmonės man buvo didelė motyvacija išmokti kalbą", – M.Lapėnienė prisiminė pirmąsias pamokas.
Atvykusi į Lietuvą ji įsidarbino transporto įmonėje. Pradžioje bendravusi rusų ir anglų kalbomis, vieną dieną jauna moteris kolegoms iškėlė sąlygą.
"Pasakiau, kad nuo šiol kalbėsime tik lietuviškai. Pirmą savaitę buvo labai sunku, bet po dviejų mėnesių persilaužiau. Tik namuose dar kurį laiką nedrįsau vartoti lietuviškų žodžių", – M.Lapėnienė džiaugėsi susidorojusi su užduotimi, o savo žinių bagažą papildžiusi dar viena kalba.
Įveikė cepelinų iššūkį
Mariam puikiai valdo graikų, anglų, rusų, kartvelų, o dabar dar ir lietuvių kalbas. Bemaž pusę išvardytų kalbų moka ir jos vaikai. Namuose su mama jie kalba kartveliškai. Su tėčiu – lietuviškai. Jei reikia – angliškai. Maitinasi graikiškai.
"Taip, graikiškai. Mano mama gamina pernelyg gerai, kad namuose ruoščiau kartveliškus patiekalus. Vyras iškart imtų lyginti. Lietuviškus, nors ir gyvenu čia ne vienus metus, ne visus pagaminčiau", – M.Lapėnienė neslėpė, kad iki šiol jai didžiausias iššūkis cepelinai.
Moteris juokėsi, kad pirmą kartą pamačiusi grietinės ir spirgų padaže skęstančius cepelinus neliko sužavėta. Tačiau save ramino, kad maistas – ne vaizdas, o skonis. Sukandusi dantis, kad vyras nesuprastų, kartvelė tąkart vos įveikė pusę vieno cepelino. Dabar ji nesunkiai sudoroja ir du. Mielai valgo bulvių plokštainį, bulvinius blynus, o už šaltibarščius, kuriuos užsieniečiai neretai vadina pink soup, ji daug ką atiduotų.
"Nors Lietuvoje dažnai šalta ir tokios sriubos iš viso neturėtų būti, ji man yra kažkas nepakartojamo. Keista, bet mano kraštiečių ji nesužavėjo. Gal dėl spalvos?" – anot M.Lapėnienės, Kaune viešintiems bičiuliams iš Sakartvelo labiau patinka kiti patiekalai.
Sūriai su įvairiausiais pagardais, juoda duona, kokios Sakartvele nė su žiburiu nerasi, rūkytos dešros ir įvairios mėsos.
"Jei iki tol maniau, kad mes – kartvelai, valgome daug mėsos, tai pažinusi lietuvius supratau, kad mes jos valgome mažai. Pas jus mėsos visa galybė ir, beje, ji labai gera", – lietuvišką virtuvę vertino M.Lapėnienė.
Veiklą sugalvojo mama
Būdama Lietuvoje, Kaune Mariam niekada nesijautė vieniša. O daugiau nei už 2 tūkst. km likusiai jos mamai labai stigo vienturtės. Taip jos galvoje gimė planas, kaip dažniau dukrą prisikviesti į Sakartvelą.
"Viskas įvyko po mūsų vestuvių. Jose, beje, dalyvavo ne 500 žmonių, kaip įprasta Sakartvele, o maždaug apie 70. Dešimt iš jų buvo lietuviai, todėl natūralu, kad po šventės norėjome jiems parodyti, ką turime gražiausio", – pažintinė ekskursija po gražiausius šalies kampelius buvo tramplinu genialiam mamos sumanymui.
Dukrai ji pasiūlė burti kauniečių grupes ir vežti jas į Sakartvelą. Tiesa, tai, ko netrukus nusprendė imtis šeima, toli gražu nepriminė komercinių turistinių kelionių, kurias organizuoja verslininkai. Mariam su savo giminaičiais pasišovė parodyti ne komercinę Sakartvelo pusę, kurią iliustruoja atvirukai ir reklaminiai lankstinukai, o mažai pažintą – autentiškąją.
"Pradžia buvo sunki, nes su kartvelais sunku tartis. Tarkim, jei kažką tariesi su lietuviais, žinai, kad 99 proc. jų laikysis savo žodžio. Su kartvelais, atvirkščiai, – 99 proc. nesilaikys, o tas likęs vienas – sėkmės atveju", – norėdama išvengti nemalonių situacijų ir raudonavimo prieš svečius, Mariam mama dukrai padėjo įsigyti namą kalnuose.
Medinį, su erdviais langais, dideliu balkonu ir kalnų piemenų kaimynyste. Pastarieji, anot Mariam, gyvena taip, kaip prieš 150 metų gyveno jų proseneliai – namą tvirtina be vinių, o pietums mielai čirškina ryte sumedžioto lokio šašlykus.
"Galite patikėti, kad iki tol piemenys nebuvo matę užsieniečių. Mano vyras buvo pirmas žmogus, kurį jie pažino. Dabar gi kaimynai dievina lietuvius, o Lietuva jiems pati geriausia šalis pasaulyje", – juokėsi pašnekovė.
Svečiai – ne turistai
Kažkada Mariam mama pasakė, kad visus jos namų slenkstį peržengusius lietuvius ji priims ne kaip turistus, o kaip mylimo žento Džiugo giminaičius. Savo pažado anglų kalbos mokytoja laikosi. Kitaip ji esą ir negalėtų elgtis.
"Pasaulio tautoms besidalijant žemes, kartvelai svečius priiminėjo. Kaip ir priklauso, su vynu, daug maisto ir tostais. Jie taip smagiai ir ilgai šventė, kad net pavėlavo į žemių dalybas, todėl jiems nieko nebeliko. Kai Dievas sužinojo priežastį, nusprendė jiems atiduoti savos žemės lopinėlį, kuriame buvo ir upės, ir ežerai, ir kanjonai, ir kalnai, ir derlinga žemė, ir nuostabi gamta. Su sąlyga, kad svečius jie visuomet priims kaip siųstus Dievo", – Aukščiausiojo reikalavimo, anot M.Lapėnienės, kartvelai nepamiršo.
Jūs visi savo miesto patriotai. Mano vyras patriotas. Todėl matydama, kaip mylite Kauną, pradėjau stipriau reikšti jausmus gimtinei.
Todėl kaskart, kai į namų duris pasibeldžia nepažįstamasis, šeimininkai jį už stalo pasodina, pagirdo, pavalgydina ir tik tada teiraujasi, kokiu tikslu šis atklydo. Ko nori lietuviai, atvykę į Sakartvelą, šeimininkai žino, todėl per savaitę, kurią jie praleidžia svečioje šalyje, pasisemia neišdildomų įspūdžių. Mariam šeimos namas stovi vos 20 km nuo miesto šurmulio, todėl dvi dienas jie lanko Sakartvelo kultūros lopšį Kutaisį ir Sakartvelo Dubajų – Batumį. Likusias penkias skiria pažinčiai su kalnais, kanjonais ir juos supančia gamta.
"Kanjonuose žvejojame upėtakius. Sako, kad čia jie kitokie – su rožiniais taškeliais. Kalnuose kepame šašlykus. Žinau, kopti sunku, bet tik taip galima patirti tikro kaukazietiško šašlyko skonį. Pasirinkus ekstremalią kelionę, priklauso ir naktis kalnuose", – savo pasakojimais intrigavo pašnekovė.
Išskrido pas mamą
Žinoma, neatsiejama kelionės dalis – maistas, nuo kurio čia lūžta stalai ir sklando legendos. Sakoma, kad kiekviename gruziniškame patiekale yra paslėpta kokia nors vietinė tradicija, užkoduota senųjų laikų mituose ir padavimuose.
"Mūsų patiekalai labai įvairūs, todėl jei prie vieno stalo atsisėstų visavalgis, vegetaras, veganas ir alergiškas žmogus, kiekvienas jų rastų sau tinkamą", – M.Lapėnienė persikėlė į savo šeimos virtuvę, kurioje pirmuoju smuiku groja jos mama.
Viešėdami Sakartvele iš anksto paruoškite skrandžius patiekalų įvairovei.
Atvykus svečiams iš Lietuvos, jai padeda profesionali virėja teta ir kitos giminės moterys, kurių rankose tešla virsta chinkaliais ir chačapuriais, riešutai su vynuogių sultimis – nuodėmingais saldėsiais. Vynas? Kartvelai, anot pašnekovės, jį laiko dievų gėrimu, o kiekvieną taurę vyno čia lydi tostas iš puotos tvarkdario, užstalės vadovo tamados lūpų. Pirmieji du tostai įprastai skiriami Dievui ir taikai, likusius diktuoja užstalės publika.
"Kartvelų stalas nuo lietuvių labai skiriasi ir išdėstymu, ir gausa. Žinau, jums patinka kartvelų, man – lietuvių", – išsiaiškinus, kuriai virtuvei jaučia daugiau sentimentų, Mariam paklausėme apie namus. Lietuvoje, kur gyvena drauge su vyru ir vaikais, ar Sakartvele, kur liko mama ir visa giminė, ji pajunta visišką sielos ramybę? Mariam ilgai negalvojo.
"Mano namai ten, kur daugiau lietuvių", – atsisveikinusi jau kitądien M.Lapėnienė su visa šeima išskirdo į Sakartvelą.
Šįsyk tik mėnesiui, kad pasiruoštų artėjančiam pavasariui ir suplanuotų naujas savo bičiulių keliones ten, kur per kraštus liejasi dievų gėrimas.
