– Ar nepykstate, kai žurnalistai pradeda jus tapatinti su šia garsia operos atlikėja, kurios asmenybę štai jau 20 metų bandote atskleisti spektaklyje "Meistriškumo pamoka"?
– Mane visada pradeda krėsti vidinis šaltukas, kai kalba pasisuka apie šią istorinę asmenybę. Juk mes abi tokios panašios, o drauge man ir kažkaip nedrąsu tapatintis su ja...
– Ar galima sakyti, kad jūs ne tik įkūnijote garsios graikės, pakerėjusios visas didžiausias pasaulio operos scenas, gyvenimą, bet ir pati tapote šio spektaklio įkaite? Juk grįžtate prie jo vėl ir vėl. Štai dar pavasarį turėjote pradėti šio spektaklio gastroles, kurias sutrukdė pandemija…
– Deja, taip. Laimei, kol kas gastrolės vyksta, ir tai man kelia begalinį džiugesį. Spalio pabaigoje pasimatysiu su kauniečiais.
O spektaklio istorija labai įdomi. Prieš 20 metų dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) vadovas Egidijus Stancikas parvežė šią Terrence'o McNally dramą iš Amerikos ir pasiūlė pagrindinį vaidmenį man. Nuo to laiko M.Kalas vaidmuo spektaklyje "Meistriškumo pamoka", kurį režisavo Gytis Padegimas, tapo tarsi mano vizitine kortele. Kadangi drama buvo parašyta anglų kalba ir tekstas turėjo daugybę muzikinių intarpų, eiliuotos medžiagos ir pasirodė ne iš lengvųjų, – atsitiko keistas dalykas. Aš skaičiau (nors anglų kalbą kertu tik buitiniu lygmeniu) ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad toji pjesė parašyta apie mane. Maža to, kuo labiau tai suvokiau, tuo baisiau ir įdomiau darėsi – o kas bus toliau?!
Puoliau išsyk ieškoti žmogaus, kuris man ją išverstų. Nekantravau pasitikrinti, ar iš tiesų ją taip supratau, kaip man norėjosi ją suprasti. Ir ką gi… Pasirodo, jau tada, prieš 20 metų, aš ją perkandau taip tiksliai, kad ji užsivilko ant manęs ir prilipo visiems laikams tarsi specialiai man siūtas drabužis.
– Graikų kilmės M.Kalas – išskirtinio balso savininkė, stipri istorinė asmenybė, po karo dainavusi garsiausiose pasaulio scenose – "La Scala", Romos ir Paryžiaus operose, Londono "Covent Garden", "Metropolitan Opera" Niujorke. O kur dar jos asmeninio gyvenimo tragizmas, įstabaus balso netektis gyvenimo saulėlydyje. Ar bandėte kada svarstyti, kur slypi šio vaidmens fenomenas?
– Visa tai tiesa. M.Kalas – neeilinė moteris, tad ir šis vaidmuo – išskirtinis. Viena vertus, man truputėlį baugu sakyti, kad M.Kalas asmenybėje jau tada, prieš 20 metų, aš pamačiau save. Tas vaidmuo man pasirodė toks artimas, kad net išsigandau. Kaip tu gali, – protijau save, – išvis mąstyti, kad turi teisę suvaidinti šią legendinę moterį?! Kita vertus, – raminau save, – tebūnie jos mastelis pasaulinis, o mano gerokai mažesnis. Tarkim, Lietuvos ribose. Bet juk tai nesumenkina mūsų panašumo?
Laikui bėgant atėjo profesinė patirtis. Pradėjau pamažu suvokti, kad vis dėlto tą vaidmenį privalau atskirti nuo gyvenimo – kitaip išprotėsiu!
Besiruošdama vaidmeniui daug skaičiau apie ją. Sužinojau, kad ši graikų dainininkė bandė dainuoti ir angliškai, ir itališkai, bet su šių kalbų tartimi jai buvo prastai. Kolegos šaipėsi, o aš vėlgi radau labai artimų paralelių su savo gyvenimu. Juk ir pati ne kartą buvau pajuokta už savo žemaitišką akcentą, kai turėjau kalbėti švaria bendrine lietuvių kalba.
Be to, karjeros pradžioje M.Kalas buvo gana stambaus sudėjimo. Pikti liežuviai vadino ją netgi riebia, o svoris išties matėsi dėl aktorės pomėgio skaniai pavalgyti. Tačiau ši moteris turėjo valią. Dėl begalinio darbo su savimi, negailėjimo nei fizinių, nei dvasinių jėgų po kiek laiko ji neatpažįstamai pasikeitė. Kurdama Violetos vaidmenį savo mylimoje "Traviatoje", ji jau buvo numetusi beveik 30 kg antsvorio ir virtusi tikra scenos gražuole.
Aš irgi kadaise turėjau bjauriojo ančiuko kompleksą, tik ne dėl svorio, bet savo ūgio. Palyginti su kitomis aktorėmis, buvau tikra kabalda. Labai dėl to išgyvenau, kol supratau, kad įsivaizduojami trūkumai dažnai gali tapti ir aktoriaus privalumais.
Dar vienas mudviejų su M.Kalas atitikmuo buvo disciplina. M.Kalas pasižymėjo begaliniu disciplinuotumu. Ji negalėjo pakęsti vėlavimo, nepasiruošimo spektakliams. Prisipažinsiu, ir man nesmagu, jei sutartą valandą į repeticiją žmogus pavėluoja. Net pradedu į jį skersai žiūrėti ir visaip mintyse po kaulelį narstyti: na, kodėl jis taip padarė, dėl ko neperspėjo, neatsiprašė iš anksto? Jei aš pati vėluoju bent dvi minutes, išsyk skambinu žmogui, dėstau priežastį, atsiprašau. Man tikra tragedija, jei pažadėjusi kažką pavedu. Kiek suprantu, tą patį jausmą išgyvendavo ir M.Kalas.
Realybė: nors pandemija gerokai sumenkino scenos meno kūrėjų galimybes susitikti su žiūrovais, N. Narmontaitei net ir šiuo metu netrūksta kvietimų apsilankyti Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenėse.
– Cituoju jūsų mylimą operos solistę: "Man opera prasideda gerokai prieš pakylant uždangai ir nesibaigia jai nusileidus. Ji prasideda mano vaizduotėje, pamažu tampa visu mano gyvenimu ir lieka jo dalimi dar ilgai po to, kai užveriu teatro duris." Ar galite tą patį pasakyti ir apie save?
– Visiškai. Ranką prie širdies pridėjusi. Aš kaskart ateinu į spektaklį gerokai iš anksto, prieš keturias, penkias valandas. Jau išmokusi ir namuose daugybė kartų pasikartojusi tekstą. Aš visada pasiruošusi, kad, jei kažkas iš kitų spektaklio dalyvių norės parepetuoti, – būsiu pasirengusi tą padaryti. Man nieko nėra svarbiau už gražią ir sklandžią spektaklio eigą, už pačią geriausią jo transliaciją mūsų gerbiamiems ir mylimiems žiūrovams.
– Pakalbėkime apie asmeninę M.Kalas dramą. Iš pradžių ji gyveno su vienu vyru – turtingu pramonininku Dž.B.Meneginiu – kuris už ją buvo net 27 metais vyresnis. Paskui beatodairiškai krito į glėbį kitam – savo gyvenimo meilei – milijardieriui Aristoteliui Onasiui, kuris buvo absoliučiai abejingas operai ir net siūlė M.Kalas baigti primadonos karjerą ir atsiduoti žemiškiems malonumams…
– A.Onasis buvo despotas. Prieš 20 metų, ruošdamiesi spektaklio premjerai, mudu su režisieriumi Gyčiu Padegimu peržiūrėjome daugybę dokumentinės medžiagos, iš kurios aiškiai tą supratome. Tas žmogus nekentė operos. Pati M.Kalas, duodama vienam laikraščiui interviu, prisipažino, kad turėjo tokį draugą, kuriam įdomiausia operos dalis buvo… pertrauka.
Mes matėme filmuotus kadrus, kaip A.Onasis atvažiuodavo operos metu (tik įsivaizduokite – vyksta premjera, kurią stebi patys kilmingiausi šalies asmenys) ir išsiveždavo Mariją tiesiog nuo scenos į savo jachtą. Publika iš pasipiktinimo šėldavo, bet pranešėjas tik konstatuodavo faktą, kad operos solistei staiga dingo balsas ir ji antroje operos dalyje nedainuos. Tiesiog šiurpas ima, kai pagalvoji, kokią didžiulę įtaką jai turėjo šis vyras.
– Išnarstėte M.Kalas ir A.Onasio gyvenimą po kaulelį. Atlikote didžiulį darbą prieš imdamasi šio vaidmens. Ar sunku buvo jam ruoštis prieš 20 metų?
– Ir sunku, ir be galo smagu. O parengiamasis darbas, patikėkite, buvo grandiozinis. Turbūt nė vienam savo vaidmeniui aš tiek nesiruošiau, kiek šiam. Dirbome išvien su režisieriumi G.Padegimu (esu dėkinga jam iki žemės už tai, kaip šis žmogus mane paruošė). Būdavo, sėdime per naktis prie filmuotos medžiagos, žiūrime, kaip M.Kalas dainuoja koncertuose, operose...
Kadangi abu gyvenome netoliese (jis – V.Putvinskio, aš – Gedimino gatvėje), tai susibėgdavome draugėn ir susėdę ant žemės studijuodavome įvairiausius su aktorės veikla susijusius dokumentus, klausydavomės įrašų. Užmiršę apie gyvenimą už namų sienų, netgi apie maistą. Atsipeikėdavome tik tada, kai paryčiais išgirsdavome pradedančių važinėti troleibusų garsą.
Nepaisant milžiniškų pastangų, ruoštis šiam vaidmeniui buvo didžiausias malonumas. Ir tikrai dariau tai labai atsakingai. Tuometinis Menininkų namų vadovas Viktoras Valašinas iš kažko išgirdo, kaip mes vargstame pas mane namuose, tad pakvietė repetuoti spektaklio į Menininkų namus. Buvome dėkingi be galo, be krašto.
– Minėjote, kad žmonės tuo metu su jumis nelabai susišnekėdavo. Ką turėjote omenyje?
– Tarpus tarp repeticijų. Nes dirbome kaip bepročiai. Pamenu, sykį per pertraukėlę išeinu į Laisvės alėją pakvėpuoti grynu oru ir sutinku keletą pažįstamų. O šie klausinėja, kaip aš gyvenu, ir žiūri į mane kažkaip labai jau keistai. Paskui nedrąsiai, kiek su gailesčiu klausia: "Nijole, ar viskas gerai? O kam jūs tuos akinius be stiklų nešiojate?" Kokius akinius? Be kokių stiklų?.. – tąsyk nieko nesuprasdama vartau akis ir aiškinu tiems pažįstamiems, kad niekada gyvenime man jokių akinių nereikėję. Tik paskui suprantu, kad išėjau iš repeticijų salės su M.Kalas vaidmens akiniais, kuriuos dėdavausi, kad labiau įsijausčiau į vaidmenį. (Stiklus buvau išėmusi, kad nevargintų man akių!) Tokią jie mane ir pamatė. Dar apimtą transo… Sunku būdavo tuomet su manimi susikalbėti. Netgi mano mamai.
Įvertinimas: už pagrindinį Marijos Kalas vaidmenį spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ aktorė N. Narmontaitė yra pelniusi geriausios aktorės prizą Breste vykusiame 12-ajame tarptautiniame teatro festivalyje „Belajaveža“.
– Kiekvienas aktorius turi savų ritualų, kaip įsikūnyti ir kaip atsiriboti nuo vaidmens. Išduokite paslaptį, kaip tapdavote M.Kalas, o paskui atvirsdavote į N.Narmontaitę?
– Jei atsuktumėme laiką 20 metų atgal, tai tiek jūs, tiek aš pamatytumėme, kaip iš pradžių man buvo sunku. Labai sunku. Visą dieną prieš spektaklį (ir ypač "Meistriškumo pamoką") man reikėdavo daryti kažkokius ritualus. Kad greičiau įsikūnyčiau į vaidmenį, prisigalvodavau visokios velniavos: aš ir nevalgydavau, ir su niekuo nebendraudavau (netgi su mama, su kuria tradiciškai susiskambindavome kasdien). Aišku, mamos širdis viską nujausdavo ir nepykdavo. "Ar tik ne M.Kalas vaidinsi rytoj?" – klausdavo ji, jau iš anksto žinodama atsakymą.
Dažnai gaunu gundančių pasiūlymų dėstyti studentams. Bet padėkoju už kvietimą ir jo nesvarstau. Tai ne mano. Ne man.
Dėl visų šitų įsijautimo į vaidmenį nesąmonių man būdavo pikta ant savęs. Juk jei netyčia tądien sutikdavau kokį pažįstamą, einantį Laisvės alėja, mane jis ne juokais suerzindavo – juk būdavau kažkur, visai ne čia… Ačiū Dievui, laikui bėgant atėjo profesinė patirtis. Pradėjau pamažu suvokti, kad vis dėlto tą vaidmenį privalau atskirti nuo gyvenimo – kitaip išprotėsiu! Manęs net kolegos aktoriai jau buvo ėmę klausinėti: "Sakyk, Nijole, kaip tu neišprotėji po tokio sunkaus spektaklio?" Nes atsiriboti nuo vaidmens taip pat būdavo sunku. Miegoti nesinori, su niekuo susitikti ir bendrauti irgi ne. Todėl pati pradėjau ieškoti išeičių, kad neišprotėčiau. Ėmiau naudoti visokius pratimus, padedančius lengviau grįžti į save.
Šią minutę aš jau profesionaliai pasikausčiusi. Pasibaigus bet kuriam spektakliui aš jį tarsi nukertu. Esu be galo dėkinga žiūrovams už pilnas sales, už aplodismentus, už gėles, ir taškas. Uždanga nusileidžia – grįžtu į gyvenimą, einu jo švęsti toliau.
– Žmonės nuolat jus stabdo gatvėje, renginiuose, džiaugiasi jūsų įkūnytais vaidmenimis. Ar tai ir yra tas papildomas energijos užtaisas, kuris liepia net ir po 20 spektaklio gyvavimo metų nesustoti bei judėti toliau… Juk kas aktoriui gali būti maloniau už publikos meilę ir atsidavimą?!
– O taip… Publikos atsidavimas be galo saldus. Žmonės išties dažnai mane stabdo ir džiaugiasi, kad matė mano sukurtą M.Kalas. O juk daugiau nei 250 spektaklių suvaidinta ir atlikėjų sudėtis kiek kartų pasikeitė… Smagu, kad spektaklis dar gyvas! Vis dėlto labiausiai buvau sukrėsta, išgirdusi vieno žmogaus prisipažinimą, kad mano M.Kalas jis žiūrėjo net aštuoniolika kartų! Įsivaizduojate?! Tas žmogus visus savo gimtadienius priderindavo prie šito spektaklio ir visus svečius kviesdavo būtent į "Meistriškumo pamoką".
– Kaip manote – kas dėl to kaltas: jūs ar M.Kalas? Jei kuklinatės save prilyginti šiai legendinei graikei, tai pamąstykime, kas, kokia moteris lietuvė būtų verta šitokio sugretinimo?
– Hmm?.. Nežinau, gal tai tiesiog nelyginami dalykai. Ar verta ieškoti panašaus kalibro žvaigždės Lietuvos padangėje? Kita vertus, mes, lietuviai, tikrai esame turėję – ir dabar turime – tiek įstabių asmenybių, ir ne vien muzikos pasaulyje. Mūsų marijomis kalas gali būti ir literatūros klasikės Žemaitė, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris… Be to, šiais laikais dar turime talentingąją Asmik Grigorian, Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, turime operos solistą Edgarą Montvidą, netgi lietuvę dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą, pakerėjusią profesionalus pasauliniu mastu!
Todėl negalime nė truputį nuvertinti savęs. Mes, lietuviai, išties turime savų deimantų – nesvarbu, ar tai būtų moterys, ar vyrai. O pažiūrėkite, kiek puikių režisierių turime – ir Koršunovą, ir Nekrošių, ir Vaitkų, ir Padegimą, ir Latėną. Jei šitie žmonės būtų gimę kur nors Amerikoje, kertu lažybų, jau seniai būtų papildę Holivudo šlovės alėjos gretas. Todėl nenurašykime savęs vien dėl to, kad, lyginant pasaulio masteliais, esame kur kas mažesni.
Artėdama prie savo 50-mečio M.Kalas praranda balsą, mylimą žmogų ir užsidaro savo bute Paryžiuje. Bet prieš tai atkaklioji scenos lakštingala dar bando filmuotis P.Pazolinio filme "Medėja", režisuoja operos spektaklį Turine, dėsto studentams Džuliardo mokykloje Niujorke. Žodžiu, iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą...
Taip, ji negali lengvai pasiduoti. "Norėčiau būti tik Marija, tačiau yra Kalas vardas, kuris reikalauja, kad pristatyčiau save su visu deramu orumu", – kažkada yra pasakiusi ji. Matyt, tas deramas orumas, praradus balsą, jai liepia bandyti visokius kabinimosi į gyvenimą šiaudus. Vienas iš jų – pedagoginė veikla, kuri, deja, M.Kalas nebuvo miela ir pasitenkinimo nesuteikė.
Iš arčiau: koncertinės kelionės aktorei leidžia geriau pažinti Lietuvą.
– Kaip jau minėjote, M.Kalas gyvenimo saulėlydyje tampa pedagoge. Ar aš klystu, ar iš tiesų N.Narmontaitės biografijoje nėra jokio įrašo apie pedagoginę praktiką?
– M.Kalas buvo vadinama viena garsiausių ir įtakingiausių XX a. operos atlikėjų. Kritikai liaupsino jos virtuozišką belkanto techniką, platų balso diapazoną ir dramatines vaidmenų interpretacijas, o jos dainavimą vadino dievišku. Vis dėlto jos neilgo gyvenimo pabaigoje balsas ją apleido. Scenos žmogui tai be galo didelė tragedija. Netekti scenos, gerbėjų, savo aistros, savo gyvenimo tikslo, variklio… Ką tuomet jai teko daryti? Tik griebtis pedagogikos, už kurios ji kabinosi tarsi už šiaudo. Vis dėlto, manau, operinio meistriškumo pamokos nebuvo jos arkliukas.
O dėl N.Narmontaitės jūs klystate. Ketverius metus aš irgi dirbau teatro pedagoge. Vos baigusi konservatoriją Šiauliuose įkūriau studiją. Tai buvo unikaliausia studija Lietuvoje, kuri vienintelė per ketverius metus (atkreipkite dėmesį – tais gūdžiais sovietiniais laikais) laimėjo šešis sąjunginius konkursus ir pirmoji gavo liaudies teatro vardą. Kolektyvai tikėdavosi jį gauti maždaug po 20 kūrybinės veiklos metų (juokiasi).
Per tą pedagoginį darbą aš tiek išsisunkdavau, kad nebenorėdavau nei vaidinti, nei imtis dar kažkokių asmeninių projektų. Tiesiog nebelikdavo nei noro, nei laiko, nei jėgų. Tada vieną dieną ėmiau ir apsisprendžiau – noriu vaidinti pati. Taip ir baigėsi mano teatro pedagogės praktika.
Žinau, kad daug žmonių iš tuometinės mano studijos padarė puikias karjeras teatre ir televizijoje. Džiaugiuosi už juos. Bet aš norėjau realizuoti save pačią ir likau šiai misijai ištikima iki šių dienų. Tik pagalvokite, jei M.Kalas vaidinu štai jau 20 metų – vadinasi, kadaise tai buvo geras sprendimas!
– Ir nė karto per tuos metus rankos neniežtėjo, kai galėjote pasirašyti kokį vertingą sutartį – na, tarkim, nusifilmuoti kokioje reklamoje ar tapti gerbiama dėstytoja Muzikos ir teatro akademijoje?
– Dažnai gaunu gundančių pasiūlymų dėstyti studentams. Bet padėkoju už kvietimą ir jo nesvarstau. Tai ne mano. Ne man. Lygiai taip pat mėgstu ir draugams sakyti, kad jei kada (nežinau kokiomis aplinkybėmis) pamatytų mane Seime… "Nebalsuokite už mane, – sakau jiems, – žinokite, kad man susisuko protelis!" Nei Seimas, nei studentų mokymas nėra ta vieta, kur aš jausčiausi laiminga. O jei imčiausi pedagoginio darbo, tai tik individualaus, ne grupinio. Gal kada nors taip ir bus, bet šiandien aš pati turiu per daug ambicijų, per daug mėgstamo darbo, įdomių projektų, veiklos, kad imčiausi dar kažko.
– Vienas iš tokių projektų – naujos knygos pristatymas artėjančioje knygų mugėje. Ir ne tik. Esate tarsi mažųjų Lietuvos scenų primadona, net ir šiuo sunkiu aktoriams laiku, neliekanti be žiūrovų meilės ir dėmesio, surenkanti pilnas sales savo kūrybos gerbėjų... Sakykite, kaip jums tai pavyksta?
– Kartais ir pati stebiuosi. Kai pasišneku su kolegomis, teatruose šiuo metu iš tiesų jaučiamas labai didelis publikos sumažėjimas. Vieni bijo, kiti nenori rizikuoti, treti nebesusigaudo, į kokias naujas dienas perkelti jų spektakliai, turimi bilietai. Gyvename tokiu metu, kai kas dieną gauname po naujieną. Ir nepaisant to (nežinau, kaip čia dabar korektiškiau ir nesigiriant pasakyti), aš visur ligi šiol turėjau pilnas sales. Mažų miestelių žmonės labai tvarkingai laikėsi atstumų, ėjo su kaukėmis ir taip gaudė kiekvieną mano žodį, kad supratau viena – menas gali išgelbėti pasaulį.
Negalima nustoti kurti! Ir tie mūsų susitikimai suteikė tiek daug gerų emocijų, kad sunku rasti žodžių joms nupasakoti. O kokių susilaukiau aplodismentų, kokias jūras gėlių gavau dovanų... Ne tik gėlių – ir bulvių, morkų, burokų (juokiasi). Kas su sūriu, kas su medumi po spektaklio prieidavo – grįždavau namo kaip paviešėjusi pas močiutę kaime. Maža to, tų mažų miestelių žmonės man priorganizuodavo tokių įdomių ekskursijų, kokių pats vienas niekada nepasidarytum ir tikrai nesužinotum tų slapčiausių vietelių su gražiausiais gamtovaizdžiais, keistais akmenimis, beždžionių tiltais.
Pastebėjau ir dar vieną dalyką... Jei anksčiau kalba tarp aktoriaus ir žiūrovo buvo pagrindinis bendravimo tiltas, tai dabartiniu metu aš pradėjau matyti žmogaus akis. Pradėjau įžiūrėti, kuriam žmogui mano kalba daro didžiausią įspūdį, kuris tave godžiausiai akimis geria. Gaila, kad žiūrovų juokas dabar tarsi prislopintas, iš po kaukių, bet aš vis tiek jį kuo puikiausiai girdžiu. Ypač tada, kai mano pasirodymo pabaigoje jie atsistoja ir ima ploti, nepaprastai stipriai, tarsi tuo savo plojimu norėtų kompensuoti nematomas šypsenas.
