Marius Parčiauskas | Diena.lt

Baimės atmosfera Lietuvoje ir drąsa kaip pamatinė savybė 2

Baimės atmosfera Lietuvoje ir drąsa kaip pamatinė savybė 2
Kaip ši naujoji cenzūra reiškiasi JAV visuomenėje, galima susipažinti neseniai lietuviškai pasirodžiusioje garsaus apžvalgininko Beno Shapiro knygoje „Autoritarinis momentas“. Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu – kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo. Šie įvykiai tarsi patvirtina – naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Nauja Nacionalinio transliuotojo funkcija – cenzūra?

Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo skandalas, kuomet Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis, informuodama apie mobingo situaciją ir nepagrįstą persekiojimą, taikomą LŽS narės, žurnalistės ir šio universiteto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės atžvilgiu, kurį vykdė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė dėl J. Mažylės dalyvavimo vienoje „netinkamoje“ laidoje. Maža to, LRT etikos kontrolierė apkaltino žurnalistą, laidų vedėją Virginijų Savukyną pažeidus tris etikos kodekso straipsnius, o LRT administracija pasiūlė skirti jam nuobaudą už tai, kad jis savo Facebook paskyroje paskelbė įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską dėl veiksmų advokato Igno Vėgėlės atžvilgiu. LŽS vadovas Dainius Radzevičius dėl pastarosios situacijos negalėjo sulaikyti nuostabos: „Aš negalėjau įsivaizduot, kad yra taip blogai, nes Visuomenės informavimo įstatyme yra pakartota konstitucinė nuostata apie galimybę kritikuoti valdžią, tik dar patikslinta, kad žmogų draudžiama persekioti už kritiką.“ Situaciją LRT gerai apibendrino Laisvos visuomenė instituto valdybos narė ir teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė: „LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus.“

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Prisiminkime kelis plačiau nuskambėjusius atvejus, kurie gerai iliustruoja atšaukimo kultūros Lietuvoje mastą ir pobūdį.

Akademinės erdvės valymas nuo klasikinio mąstymo

Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis – prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI). Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų. Tačiau 2017 m. 9 studentai kreipėsi į TSPMI administraciją su skundu, kuriame nurodė, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“ ir reikalavo kursą iš privalomo paversti pasirenkamu.

Akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida. Administracijos nepaveikė net tai, kad 20 kursą baigusių TSPMI alumnų pasirašė kreipimąsi palikti kursą privalomu (apie šio kreipimosi svarstymą jie net nebuvo informuoti ir negavo atsakymo). Studentus skundui suagitavo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbusi kurso seniūnė, tai dariusi semestrui, kuriame dėstytas kursas, dar net neprasidėjus. Ji iš anksto „žinojo“ kurso trūkumus. Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams. Kadangi pats baigiau šį institutą, puikiai žinau, jog prof. Radžvilo paskaitos buvo pačios populiariausios, joms lankomumu net iš tolo neprilygo joks kitas kursas. Jos studentams darydavo tokią įtaką, kad kai kurie kiti TSPMI dėstytojai ir administracija net ir neslėpdavo, jog po to labai sunku „studentus pakreipti į kitokias (suprask – progresyvias) pažiūras“. Radžvilas buvo didžiulė kliūtis, kurią galiausiai pavyko pašalinti. Kadangi skundą pasirašę studentai net neslėpė, jog jiems užkliuvo profesoriaus „neteisingos“ pažiūros, o administracijai toks pagrindas pasirodė pakankamas, to neišeina vadinti niekaip kitaip, kaip itin iliustratyviu Lietuvoje vešinčios atšaukimo kultūros pavyzdžiu ir nuosekliu administracijos pastangų pašalinti neįtikusį dėstytoją rezultatu.

Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką, arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo. Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dėstyti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais transseksualais. Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 (ne 9!) studentų kreipėsi į TSPMI administraciją ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos. Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie (kaip ironiška) dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“. Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų. Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai – tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos. Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro. Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes. Dažniausiai dėstytojų ir tyrėjų atleidinėjimai dangstomi formaliai teisėtais būdais, bet kaip tyčia, atsisakoma klasikinį mąstymą atspindinčių kursų ir visada randama vietos visokiems „progresyviems“, nišiniams kursams. Be to, vieša paslaptis, kad jauniems asmenims apskritai darosi sunku pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę, jeigu pasirenkama „pažangaus“ požiūrio neatitinkanti tyrinėjimų sritis ir mokslinio darbo tema.

Spaudimas tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė. Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja. Taip pat tapo akivaizdu, kad tai viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei, stengiantis prastumti vienos lyties sąjungas šeimai prilyginančius įstatymus.

Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis. Tuo tarpu buvęs mokinys į jos privatų telefono numerį ėmė siuntinėti privačias žinutes, siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius vaizdo įrašus, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt. Šis atvejis gal ir nebūtų vertas plataus aptarimo, nes yra gana buitinis, bet tai, kaip skubiai puolama nuteisti krikščionę, net nepaklausiant jos versijos ir nesutinkant publikuoti jos atsakymo, ir aklai tikima LGBT versija be jokių įrodymų, rodo tendencingą spaudimą tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą, pamokų metu vengti „kontroversiškų“ temų, nes kitaip teks viešai „atgailauti“ prieš visą Lietuvą viešojoje erdvėje ir dėl žurnalistų spaudimo prieš mokyklos vadovybę.

Tokia baimės atmosfera kuriama, pavyzdžiui, ir anoniminėmis publikacijomis, kaip visai neseniai „Lryto“ svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: „Sunkiai galvoje tilpo“. Joje neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą. Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, randasi reguliariai ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą. Prisiminkime ir kitą labai plačiai pagarsėjusį atvejį, kuomet Kretingos katalikiškoje (!) Pranciškonų gimnazijoje jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių (!) metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą. Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų. Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, pranciškoniškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui. Baimės atmosfera veikia, nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Dar vienas, kiek senesnis, bet irgi iškalbingas pavyzdys – Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualizmas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius. Mano manymu, mokytoja čia peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją, bet todėl, kad apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Tačiau mokytoja užsipulta ne dėl to, o todėl, kad neva pristatė klaidingą informaciją, žeidžiančią ir šmeižiančią LGBT bendruomenę.

Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo klaidai neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas. Nenorėta girdėti apie tai, kad nustačius mokytoją Loretą padarius kokį nors nusižengimą, jai neturėtų būti taikomos didesnės sankcijos nei už analogiškus veiksmus (netikslios, šokiruojančios, perteklinės, vienpusiškos informacijos pateikimą) būtų taikomos kitų dalykų mokytojams. Ji juk a priori kalta vien dėl to, kad moko „neprogresyvios“ tikybos. Žinoma, ir čia buvo siekiama visuomenėje kurti laisvą mąstymą ir laisvą žodį stingdantį efektą. Ir nors gimnazijos vadovybė tam nepasidavė, mokytojai skyrusi tik papeikimą, bet jos neatleidusi, pati mokytoja Loreta viešojoje erdvėje pasakė per tikybos pamokas greičiausiai išvis nebekalbėsianti homoseksualizmo tema.

Dar vienas priminimas

Visų atvejų viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, bet verta priminti dar vieną, parodantį atšaukimo kultūros paplitimą ir efektyvumą. Štai dar 2016 m. 15 min dienraščio žurnalistai parašė publikaciją apie tai, kad ilgametis tautininkas Julius Panka dirba salės darbuotoju LIDL prekybos tinklo parduotuvėje. Lyg tautininkas ar kandidatas į kažkokią politinę poziciją turi būti bedarbis ir tai, kad žmogus dirba, yra kažkas nuostabaus. Tai būtų viso labo žemas elgesys žeminti žmogų dėl to, kad dirba sąžiningą darbą ir išlaiko šeimą, todėl aptarinėti to čia lyg ir nebūtų verta. Tačiau žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas, pasinaudodamas žurnalistiniu žinomu ir įtaka, viešai kreipėsi į „LIDL Lietuva“ oficialų „Facebook“ profilį, provokatyviai bandydamas Juliaus Panko politines pažiūras priskirti visam prekybos tinklui ir klausdamas, ar tokių politinių pažiūrų asmenys gali dirbti jų tinkle. „Lidl Lietuva“ tada sureagavo adekvačiai – atsakė, kad jų darbuotojai gali nedarbo metu viešai reikšti savo pažiūras ir neleistina tik veikla, prasilenkianti su Lietuvos įstatymais. Dovydas Pancerovas ir kiti besipiktinę žmogaus sąžiningu darbu, matyt, pasijautė esantys aukščiau įstatymo. Vėliau, praėjus keliems metams, žiniasklaida vėl nusistebėjo, jog J. Panka įsidarbino Kupiškio ligoninės direktoriumi, o žurnalistas Skirmantas Malinauskas, perėmęs estafetę iš D. Pancerovo, vėl viešai ėmė piktintis J. Pankos įdarbinimu. Tada pats J. Panka labai taikliai pakomentavo Lietuvoje pagreitį įgyjantį reiškinį: „Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo” kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. [...] Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi „homofobas” aptarnaus pirkėjus.“

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Baimė ir drąsa

Tad matome, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pažiūras. Kartais tai nueina taip toli, kad dorojamasi su asmeniu ne tik jo profesinėje srityje (pvz., skelbiant, kad „tokia mokytoja“ negalinti mokyti vaikų), bet ir siekiama, kad žmogus apskritai negalėtų dirbti jokio darbo (net salės darbuotojo prekybos centre).

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo. Ši sistema veikia labai efektyviai – kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti! Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. t.

Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Kaip dažnai mums tenka stebėti tokį apgailėtiną savęs atsisakymą, atsiprašinėjimą už tiesą, tvirtinimą, kad vieno ar kito teiginio nenorėjau pasakyti, buvau ne taip suprastas...

Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10-12) Vis dėlto Apreiškimo knygoje skaitome, kas laukia bailių: „Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21, 8) Iškalbinga, kad bailiai čia įvardinami pirmoje vietoje.

Tad turėkime drąsos. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų. Tai nuspėdama, Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos telkiant, šviečiant, informuojant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, susidursiančius su persekiojimu dėl savo įsitikinimų, teikiant jiems teisinę ir finansinę pagalbą.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.
Krašto apsaugos reformos riboto mąstymo spąstuose 9

Krašto apsaugos reformos riboto mąstymo spąstuose 9
Pasak ministro Anušausko, tokia pertvarka leistų 2027-aisiais metais šauktinių skaičių padidinti nuo 3,8 iki 5 tūkstančių per metus. Be to, atsirastų trijų mėnesių šaukimas, kurio metu būtų gaunami tik baziniai mokymai, studijas baigusiems jaunuoliams.

Lietuva visai atsisako planų įvesti visuotinį šaukimą?

Prieš gilinantis į tokio siūlymo detales, reikia įvardinti esmę – tokia reforma reiškia, kad net ir 2027-aisiais dar neplanuojama Lietuvoje turėti visuotinio vyrų šaukimo, bet ir toliau bus tęsiamas „loterijos“ principas. Vadinasi, net ir vykstant karui Ukrainoje, Lietuva neturi politinės valios ir sveiko proto iš tikrųjų susirūpinti savo kaip valstybės išlikimu ir kelti bent kiek ambicingesnius tikslus krašto apsaugai.

Galima kiek nori kalbėti apie kariuomenės profesionalizaciją bei „mažą, bet piktą“ kariuomenę, tačiau faktas lieka toks, kad mums gintis tektų nuo kur kas didesnio priešo. Jeigu mes iš tikrųjų norime apsiginti, o ne tik imituojame tokį siekį, reikia daryti tai, kas būtina – dėti visas pastangas, kad pagaliau rastųsi visuotinis šaukimas ir būtų pereinama į visuotinės gynybos modelį, nepaliekant to tik profesionaliems kariams. Mes nesame valstybė su dideliu gyventojų skaičiumi, kad galėtume sau leisti krašto gynybą pavesti tik profesionalams. Mums būtina skubiai keisti ribotą biurokratinį mąstymą ambicingu ir iš ties Lietuvos išlikimą per amžius tikslu keliančia visuotinės gynybos koncepcija.

Dažnai teigiama, kad šaukimo „loterija“ yra pritaikyta prie mūsų kariuomenės infrastruktūros ir kitų pajėgumų, o visuotinį šaukimą šiuo metu užtikrinti esą yra neįmanoma. Tuomet kyla klausimas, kodėl tai įmanoma Estijoje, Suomijoje ar Švedijoje, kurių skiriamos lėšos krašto apsaugos sistemai yra panašios ar mažesnės nei Lietuvos? Pavyzdžiui, Estijoje šaukiami visi vyrai, tarnyba trunka 8 (standartas) arba 11 (specialistams) mėnesių.

Ko mums trūksta, ką turi estai, suomiai ar švedai? Infrastruktūros? Tai statykime ją, tam nereikia stebuklingų investicijų. Instruktorių, puskarininkių, karininkų? Atlikime analizę, kaip galima šią padėtį pataisyti ir ką darome prasčiau nei estai. Panašu, kad trūksta ne techninių prielaidų, o valios jas keisti. Juk jeigu būtų buvęs politinis sprendimas ir valia, kariuomenė jau seniausiai galėjo pasirengti visuotiniam šaukimui, pastatyti infrastruktūrą ir investuoti į reikiamų specialistų rengimą. Tačiau kariuomenės planai nėra rengiami atsižvelgiant į pasvarstymus ir diskusijas, kol nėra aiškiai apibrėžto ir artikuliuoto sprendimo. Kariuomenei reikia aiškaus sprendimo ir pavedimo iš krašto apsaugos ministerijos iki tokių ir tokių metų pasiruošti visuotiniam šaukimui, tuomet bus sudarytas planas ir, žinoma, bus pasiruošta. Jeigu tai galima estams, nėra jokių pasiteisinimų, kodėl negalima mums. Juolab, kad dabar, vykstant kruvinam karui Ukrainoje, mūsų visuomenės palaikymas visuotiniam šaukimui tikrai būtų didesnis nei bet kada anksčiau.

Būtina aktyviojo rezervo reforma

Antras svarbus klausimas, kurį galima iškelti Krašto apsaugos ministerijai – o kur aktyviojo rezervo reforma? Kol kas matomi tik maži žingsneliai trumpinti šaukimo laiką ir šiek tiek padidinti šauktinių skaičių, t. y. užtikrinti kiek didesnį, bet prasčiau parengtą aktyvųjį rezervą. Ir tai viskas? Aktyviojo rezervo rengimo sistema Lietuvoje dabar praktiškai neveikia. Kartas nuo karto – geriausiu atveju kartą į kelis metus – rezervistai pašaukiami atnaujinti įgūdžių, bet to tikrai nepakanka, kad jie būtų pasirengę be ilgo paruošimo stoti ginti Tėvynės. Be to, rezerve esantys kariai nėra priskirti jokiems vienetams, jų skirstymas prasidėtų jau prasidėjus karui, būtų daug betvarkės, kariai būtų skirstomi iš anksto neįvertinus jų turimų kompetencijų ir kur jie geriausiai tiktų. Būtina jau dabar sukurti rezervo rengimo sistemą, kuomet rezervistai būtų šaukiami gerokai dažniau ir tinkamai apmokomi, taip pat būtų iš anksto priskirti į konkrečius vienetus ir konkrečias pozicijas bei būtent šiose pozicijose įgūdžius ir atnaujintų (taip įgytų ir šiokią tokią karinę specializaciją).

Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame.

6 ar 9 mėnesiai?

6 ar 9 mėnesius trunkanti tarnyba – labiau techninis klausimas. Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kokį karį ir iki kokio lygmens siekiame parengti, kokius įgūdžius jam suteikti, o po to galime kalbėti, kiek laiko reikia visam tam suteikti ir įsisavinti. Tačiau viena yra akivaizdu – dabar, kaip teigiama, karo prievolės laikas yra trumpinamas ne todėl, kad iš principo kažkas būtų blogai su dabartine sistema, o todėl, kad karo prievolę galėtume pašaukti daugiau asmenų. Toks mąstymas vėlgi yra ribotas ir žalingas – negalime supriešinti kokybės su kiekybe. Būtina kalbėti apie maksimalią šauktinių parengimo kokybę ir TUO PAČIU visuotinį šaukimą.

Šiuo metu šauktiniai 6 mėnesius aktyviai mokosi, rengiasi ir įgauna reikiamus bazinius individualius įgūdžius bei rengiami veikti iki skyriaus-būrio lygmens. Likusius 3 mėnesius jie paskiriami tarnauti į konkretų dalinį, kur vykdo labiau kasdienes funkcijas ir budėjimus, gyvena pagal karišką rutiną. Krašto apsaugos ministerijai paskelbus apie karo prievolės reformą, netruko pasigirsti balsų, teigiančių, kad dabartinė tarnyba per ilga, šauktiniai paskutinius tris mėnesius „stumia laiką“ ir todėl šis laikas nereikalingas. O kodėl nesvarstoma palikti 9 mėnesius, bet atsisakyti paskutinių trijų mėnesių tarnybos daliniuose ir visus 9 mėnesius skirti aktyviam karių rengimui? Ar tai neužtikrintų geresnės karių parengimo kokybės?

Dar vienas naujadaras – 3 mėnesių tarnyba studijas baigusiems jaunuoliams. Per šiuos 3 mėnesius geriausiu atveju bus galima išmokyti visiško minimumo, tik bazinių individualių įgūdžių. Tai geriau negu nieko, bet nė iš tolo neprilygsta naudai, kuri būtų gaunama užtikrinant visuotinį – tiek studijuojančių ar aukštojo mokslo diplomą jau turinčių, tiek nestudijuojančių – šaukimą. Ir vėl visuomenė skirstoma į dvi dalis, lyg pareiga ginti Tėvynę ne visiems būtų vienoda. Tokia sistema dar labiau iškreips ir taip jau nesąžiningą „loterijos“ sistemą, o labai daug naudos iš 3 mėnesių nebus – apmokytieji netruks pamiršti šiuos įgūdžius, nes jie nebus spėję įsitvirtinti ir nebus reguliariai atnaujinami, nes neturime gerai veikiančios aktyviojo rezervo sistemos.

Lietuvos nacionalinis saugumas eilinį kartą atsidūrė riboto, biurokratinio mąstymo spąstuose. Bijoma galvoti nors kiek ambicingiau, sprendimai priimami taip, tarsi būtume daug gyventojų turinti valstybė, galinti remtis vien profesionalia kariuomene. Daug investuojama į profesionaliosios kariuomenės modernų apginklavimą, bet kad ir kaip gerai ji būtų apginkluota, ji yra stipriai per maža. Tokį patį dėmesį būtina pradėti rodyti itin plataus ir gerai veikiančio rezervo formavimui. Tik remdamiesi visuotine gynyba galime išlikti, kuomet susidursim su kur kas gausesniu priešu.
Ar Rusijos atsitraukimas yra pralaimėjimas ir kas toliau?

Ar Rusijos atsitraukimas yra pralaimėjimas ir kas toliau?
Didžioji dalis šių vienetų dalyvavo mūšiuose daugiau kaip 30 dienų, todėl užtrunka ne tik juos perdislokuoti, bet ir bent kažkiek atstatyti jų kovinį pajėgumą personalo ir įrangos atžvilgiu arba reorganizuoti, apjungti vienetus į mažiau, bet pajėgių kovoti. Vertinama, kad atstatyti šių vienetų kovinį pajėgumą užtruktų apie du mėnesius. Nors vienetai bus kažkiek papildyti nauja įranga ir rezervo kariais, normalus jų kovinis pajėgumas nebus atstatytas ir toliau jie kovos skylėti, apjungti. Dalis jų jau pasiekė Donbasą.

Galiausiai, net pilnai užkamšius personalo skyles rezervistais, kokio efektyvumo galima tikėtis iš šių prastai apmokytų karių? Tikėtina, šiais vienetais bus siekiama kuo greičiau sustiprinti ruožą nuo Charkovo iki Donecko ir ten įsitvirtinti, nes Ukraina ruošia ir apginkluoja (dabar jau ir sunkiąja technika) savo rezervą. Žinoma, nedidelis pajėgumas paliekamas ir Baltarusijoje su tikslu priversti Ukrainą dalį pajėgų, kurios kitu atveju galėtų būti permestos į Rytų Ukrainą, laikyti prie Kijevo.

Rusija sutraukinėja pajėgas iš visų pakampių, bet tai vis tiek per mažas pajėgumas vystyti rimtą puolimą. Rusijos karinę grupuotę sustiprino dvi bataliono taktinės grupės (BTG) iš Kaliningrado 336-osios jūrų pėstininkų brigados, kurios papildė bent dvi Ukrianoje jau kovojusias iš Kaliningrado dislokuotas BTG (iš 7-o ir 9-o motošaulių pulkų). Iš tiesų be šių pajėgumų Kaliningrade lieka vos du-trys pusiau užpildyti tankų/motošaulių pulkai, kas rodo, jog Rusija karo su NATO tikimybę vertina praktiškai kaip nulinę, nes Kaliningradą palieka neapginamą. Tuo pačiu tai parodo, kokia nepajėgi vystyti rimtesnio puolimo yra šiuo metu Ukrainoje ir prie jos sienų sutelkta karinė grupuotė, jeigu jai sustiprinti reikia pasitelkti vienetus iš karo su NATO atveju pačių pažeidžiamiausių Rusijos vietų.

Taip pat penkios BTG (apie 2000 karių) perdislokuotos iš 4-os karinės bazės Pietų Osetijoje ir 7-os karinės bazės Abchazijoje. Iš Tolimųjų Rytų perdislokuojami likę nepanaudoti 5-osios armijos vienetai. Iš viso Rusija gali sukaupti apie 20 BTG. Viskas, papildomų žymesnių pajėgumų greitu metu sugeneruoti Rusija negali.

Panašu, kad Rusija mobilizuoja vadinamojo BARS – aktyvaus kariuomenės rezervo – karius. Rezervistai Rusijoje pasirašo 3 metų kontraktą, dalyvauja kasmėnesiniuose mokymuose, tuo pačiu dirbdami savo civilinį darbą. BARS sistema pradėta vykdyti tik 2021-aisiais ir nepasiekia nusistatytų tikslų bei negeba surinkti tiek rezervistų, kiek buvo užsibrėžta. Galiausiai, jeigu matėme tikrai prastą profesinės karo tarnybos karių pasiruošimą, tai ką kalbėti apie rezervistus, kuriuos dar prieš operacijas reikės papildomai apmokyti.

Kaip vertinti Rusijos atsitraukimą?

Tokį staigų ir chaotišką Rusijos pajėgų atsitraukimą reikia vertinti kaip pralaimėjimą, bet ne dėl to, dėl ko dauguma jį laiko pralaimėjimu. Dažniausiai teigiama, kad Rusijos invazijos pagrindinis veiksnys buvo Ukrainos valdžios pakeitimas, Kijevo ir visos Rytų Ukrainos užėmimas. Mano galva, pagrindinis Rusijos puolimo veiksnys buvo Pietų Ukraina, Donbasas ir Charkovas. Tuo tarpu Kijevo kryptis buvo remiančioji, skirta atitraukti labai didelę Ukrainos pajėgų dalį, pirmiausia turint tikslą apsupti ir izoliuoti Kijevą bei galiausiai priversti Ukrainą pasiduoti Rusijos sąlygomis. Žinoma, greitos sėkmės, Ukrainos valdžios ir ginkluotųjų pajėgų faktinės kapituliacijos atveju kaip sėkmės vystymą Rusija būtų užėmusi Kijevą ir ten surengusi paradą.

Kad Kijevas nebuvo pagrindinė puolimo kryptis, galima spręsti pažiūrėjus, kokiems vienetams paskirta ši operacija. Iš esmės tai prasčiausiai aprūpintos ir paruoštos Rusijos armijos. Žinoma, jas rėmė desantininkai, kurie turėjo būti staigiai permesti į ukrainiečių užnugarį ir taip padėti apsupti Kijevą. Be to, užimti tokį miestą kaip Kijevas, jeigu jis ginamas, Rusija nuo pat pradžių neturėjo šansų, jis galėtų griūti tik po ilgos blokados. Galiausiai Rusijai nėra prasmės su neišvengiamais milžiniškais nuostoliais užimti vietovę ir miestą, kurio negebės išlaikyti, kur gyventojai bus priešiški ir kurią vis tiek po to reikės atiduoti kad ir prorusiškai valdžiai, neturinčiai realios valdžios Ukrainoje, kai tikroji valdžia būtų pasitraukusi į Ukrainos Vakarus. Visa tai atrodo mažai tikėtina.

Tačiau pats dabartinis Rusijos pajėgų stovis po keturiasdešimt aštuonių karo dienų yra didžiulis pralaimėjimas. Pirmiausia, nors atrodo, kad Kijevo kryptis nebuvo pagrindinis veiksnys, tikrai nebuvo planuota iš jos atsitraukti tol, kol Kijevas nebus apsuptas ir Ukraina nepasiduos bei nepripažins užimtų vietovių Pietuose ir Rytuose. Dabar gi nesugebėta miesto apsupti, sukurti saugių tiekimo linijų ir galiausiai taip gauta į kailį, kad visai nebebuvo pajėgumų vystyti puolimą. Stojo operacinė pauzė, kuri iš tikro buvo puolamosios operacijos šia kryptimi nutraukimas dėl personalo, įrangos trūkumo ir prasto aprūpinimo.

Antra, net ir negalėdama apsupti Kijevo, Rusija galėjo palikti šalia jo dideles pajėgas, kurios vis tiek būtų sukausčiusios ukrainiečių pajėgas ir neleidusios Ukrainai jų permesti į Rytus. Tačiau dėl patirtų nuostolių net ir to nebebuvo įmanoma daryti, gynybinių pozicijų įrengimas nepadėjo, o labiausiai pajėgų atitraukimą lėmė tai, kad nepavyko pasiekti nusistatytų tikslų Rytuose, kur puolimas buvo iš esmės sustabdytas, o užimtų teritorijų nesugebama kontroliuoti, net nekalbant apie rimtą puolimo vystymą. Kadangi nebeturi kuo kariauti ir iš kur dar permesti pajėgas, Rusija buvo priversta jas atitraukti nuo Kijevo.

Trečia, ką gi Rusija pasiekė Pietuose ir Rytuose, kur nuo pat pradžių buvo jos pagrindinės jos puolimo kryptys? Be Chersono kanalo užėmimo praktiškai nepasiekė nieko. Nors žemėlapyje atrodo, kad Rusija kontroliuoja nemažas teritorijas, iš tikrųjų ji kontroliuoja kelius tose teritorijose, bet neturi pakankamai pajėgumų kontroliuoti jas visas. Rusams pavyko užimti tik vieną didelį miestą, o negebėjimas kontroliuoti didžiųjų miestų irgi buvo viena priežasčių, kodėl puolimas sustojo. Kova miestuose sutraukė labai daug Rusijos karinio potencialo, kuris galėjo būti panaudotas kitur.

Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado.

Dar gali būti paklausta, o kaip gi Mariupolis? juk Rusija jį jau beveik užėmė, ar to negalima laikyti pasiektu tikslu ir daline pergale? Tačiau tokių pajėgų sukoncentravimas vieno miesto užėmimui daugiau nei mėnesį ir tokie patirti nuostoliai niekaip neleidžia to vadinti sėkme. Tam, kad būtų užimtas Mariupolis, Rusija paaukojo kitus tikslus.

Rusijos strategija galėjo pasiteisinti, jeigu būtų pavykęs greitas karas (greitas didžiųjų miestų, ypač Kijevo, apsupimas, o Pietuose ir Rytuose teritorijų ir miestų užėmimas). Gi ilgesniam karui ji buvo visiškai nepasiruošusi ir jos strategija atsisuko prieš ją pačią. Rusija, žinoma, turėjo didelį kiekybės pranašumą, bet išskaidė pajėgas tokiu plačiu frontu, kad niekur negalėjo sutelkti rimtesnių pajėgų pralaužti ukrainiečių gynybai. Taip pat Rusija puolė neturėdama antro ešelono ir didesnių rezervų, todėl net teoriškai su tokiu ukrainiečių pasipriešinimu negalėjo tokiu plačiu frontu kariauti ilgą laiką. Rusijos pajėgų atitraukimas iš Ukrainos Šiaurės tad yra karinė būtinybė, rodanti jos strategijos nepasiteisinimą ir žlugimą.

Žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, Rusija neteko daugybės elitiniais laikytų desantininkų padalinių ir atstatyti šį prarastą pajėgumą kainuos labai daug ir užtruks labai ilgai. Manevriniai vienetai iš 6-osios armijos, kurios nuolatinės dislokacijos vieta yra prie Sankt Peterburgo ir kuri buvo orientuota į Estiją, patyrė tokių nuostolių, kad praktiškai nebegali tęsti operacijų. Pajėgos iš Rytų karinės apygardos taip pat patyrė rimtus nuostolius. Visų nuostolių nevardinkime. Juos atstatyti užtruks apie dešimtmetį, tad žvelgiant iš karinės pusės akivaizdu, kad bent artimiausiam dešimtmečiui Rusija neteko karinės supergalios statuso.

Rusijos pajėgos pradėjo karą nepasiruošusios, neišlaikė iniciatyvos, nepasiekė beveik jokių operacinių tikslų, o bendra strategija žlugo. Matome labai prastą sąveiką tarp oro ir sausumos pajėgų. Pajėgos buvo per daug išskaidytos per visą frontą, todėl nesukūrė ryškios persvaros vienoje kurioje ašyje, kad pralaužtų ukrainiečių gynybines linijas. Nors atakavo Ukrainos karinius taikinius visoje šalies teritorijoje, Rusija nesugebėjo sunaikinti Ukrainos rezervų, tiekimo linijų ar oro gynybos galimybių (nors ir padarė rimtų nuostolių). Be to, Rusija parodė nulinį gebėjimą evakuoti ir taisyti mūšyje pažeistą techniką. Šis didelis trūkumas, kartu su dažnu įpročiu tiesiog palikti net ir nepažeistą techniką ir pasitraukti, lėmė, jog vienetai greitai prarado pajėgumą vystyti puolimą ir negali jo atstatyti vietoje. Prie viso to prisidėjo rezervų ir strateginio antrojo ešelono trūkumas.

Kas toliau?

Kalbama, kad Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado. Mano manymu, jie plataus masto puolimo su tuo, ką dabar turi sutelkę, apskritai negali vystyti ir sutrauktos pajėgos bus greičiau skirtos įtvirtinti tai, kas jau užimta. Faktas, kad ryškių rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios nėra galimybių, bet bus bandoma kaip pergalę pateikti, pavyzdžiui, visišką Mariupolio užėmimą (jeigu toks iki tada būtų).

Žinoma, tam tikrų taktinių ir operacinių laimėjimų gali būti, bet iš esmės dabartinė karinės pusiausvyros konfigūracija turėtų nusistovėti, rusai bandys įtvirtinti tai, ką jau pasiekė, arba pabaigti tai, ką pradėjo. Jeigu vėl vystytų plataus masto puolimą ir stipriai gautų į kailį, galimai kai kuriose vietovėse ar net visam fronte nebesugebėtų išlaikyti net to, ką jau užėmė, ir sudarytų sąlygas ukrainiečių kontrpuolimui su Vakarų ginkluote ir papildomais apginkluotais šviežiais vienetais. Nemanau, kad rusai taip rizikuotų, todėl bandymas įtvirtinti dabartinius „laimėjimus“ ilgam laikui ir priversti Ukrainą atsisakyti planų atsiimti prarastas teritorijas atrodo realiausia šio karo tąsa.
Rusijos pajėgų silpnybė – logistika

Rusijos pajėgų silpnybė – logistika
Vykdyti tokio masto puolimui prieš tokią valstybę kaip Ukraina) ir veikiant nedidelėmis, mobiliomis grupėmis, kuriomis bandyta greitai veržtis į priekį turint logistinio aprūpinimo tik 2-3 dienoms. Tikėtasi greito karo, o logistikos pritraukimo vėliau. Kadangi tikėtasi greito karo, nebuvo sutelkti didesni rezervai, nebuvo skelbiama mobilizacija, nebuvo pasiruošta logistiškai. Galiausiai toks apsiskaičiavimas lėmė įstrigimą, poreikį sustoti ir persigrupuoti, pritraukti logistiką ir gana greitai į karą mesti vos ne visą turimą operacinį rezervą.

Iš tikrųjų reikia suprasti, kad dideli logistiniai iššūkiai ir net problemos kiekviename kare puolančioms pajėgoms yra greičiau taisyklė nei išimtis. Tai labai gerai portale „Washington Post“ aprašo analitikas Ryanas Bakeris. Net ir tos invazijos, kurios laikytos sėkmingomis, dažniausiai patyrė rimtų logistinių iššūkių. Puolančioms pajėgoms greitai judant į priekį, tiekimo linijos ilgėja ir reikia daugiau sunkvežimių, kad būtų išlaikytas toks pats atsargų papildymo greitis. Taip pat daugėja sugedusios ar pažeistos technikos ir jos pakeitimo, remonto poreikis. Pavyzdžiui, labai sėkminga laikomos 1991 m. JAV vadovaujamos Kuveito kampanijos metu JAV 1-ajai tankų divizijai jau trečią dieną beveik baigėsi degalai, bet šį iššūkį galiausiai pavyko išspręsti. Tuo tarpu bene garsiausias pavyzdys, kuomet tiekimo problemos iš tikrųjų sugriovė operaciją – Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą.

Svarbu atskirti, ar konkrečiu atveju patiriamos tiekimo problemos yra tokios, su kuriomis susiduria kiekviena invaziją pradėjusi kariuomenė, ar tikrai rimtos ir galinčios privesti prie pralaimėjimo. Minėtais atvejais logistinės problemos buvo patiriamos valdant labai didelius vienetus, judant divizijomis (apie 10 tūkstančių karių). Tuo tarpu dabar rusai jas patiria valdydami batalionus (keli šimtai karių) ar net kuopas (apie šimtą karių). Rusija puolė mažomis grupėmis, nes sėkmės garantu laikė greitį. Tačiau su šiomis mažomis grupėmis pasistūmėjo praktiškai taip pat, kaip doktriniškai judėti galėtų divizijos. Be to, logistinės problemos patirtos ne vienoje, o praktiškai visose kryptyse, ir jų mastas yra gerokai didesnis nei vien kokie lokalūs nesklandumai, įprasti kiekvienai invazijai.

Pirmiausia, rusai patiria labai didelius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius kovinės technikos nuostolius, o sugedusios technikos evakuacija ir remontas kelia labai didelių iššūkių. Tam tiesiog yra nepasiruošta, sugedus technikai ar pasibaigus degalams, dešimtis milijonų kainuojanti technika kartais tiesiog paliekama. Labai tikėtina, prie to prisideda ir prastas ar kartais neegzistuojantis ryšys tarp mažomis grupėmis išskaidytų pajėgų ir vadovybės. Atstatyti šiuos technikos nuostolius yra sunku net Rusijai. Pavyzdžiui, Rusija jau į Ukrainą atvežė ir pradėjo naudoti seną rekvizuotą ar iš kažkur kitur ištrauktą civilinę techniką, paženklintą raide „Z“. Ja jau pervežami net kariai.

Jos niekur nedings ir toliau stabdys Rusijos pajėgų skverbimąsi į Ukrainos gilumą.

Kitas svarbus veiksnys – tiekimo linijų saugumo užtikrinimas, kuris bus itin svarbus Rusijos pajėgų galimybei skverbtis į Ukrainos gilumą. Akivaizdu, jog šiuo metu Rusija realiai kontroliuoja mažą dalį vietovės, kurioje jau yra jos pajėgos, ir tai yra didelė silpnybė, stabdanti pajėgų skverbimąsi. Ir nepanašu, kad kažkas daroma, jog ši problema būtų išspręsta. Logistiniai konvojai kol kas negali remtis oro parama dėl ukrainiečių oro gynybos veikimo ir rusų pajėgų skverbimosi į Ukrainos teritoriją gylio. Tokie konvojai yra labai lengvi taikiniai ukrainiečių pasaloms ir įvairūs vaizdo įrašai rodo, kad pasalas rengiančios mažos ukrainiečių karių grupės veikia priešo teoriškai užimtos, bet realiai nekontroliuojamos vietovės gilumoje, kur sėkmingai gadina ir taip prastus rusų logistinius reikalus.

Tai susiję su kitu svarbiu aspektu. Kaip taikliai aprašo Woodrow Wilson instituto tyrėjas Kamilas Galeevas, žaibiškam karui, kokio norėjo Rusija, vykdyti reikia kelių ešelonų – pirmasis juda į priekį kaip įmanoma greičiau, po savęs dar palikdamas daug priešininko karių. Tą mes matėme. Tačiau už jo turėtų judėti antrasis ešelonas, kuris išvalytų ir užimtų pirmojo ešelono jau praeitą teritoriją, apsaugotų tiekimo grandines. Tai leistų įtvirtinti tai, kas pasiekta, ir priešakinėms pajėgoms stumtis toliau. Tokio ešelonų naudojimo nebuvo ir tai stipriai prisidėjo prie logistinių bėdų, pristabdžiusių puolimą. Tačiau be mobilizacijos tokių ešelonų sukaupti Rusija net ir nebūtų pajėgusi.

Visa tai, kas aptarta aukščiau, yra sisteminės problemos, su kuriomis Rusija ir toliau susidurs šio karo metu. Jos niekur nedings ir toliau stabdys Rusijos pajėgų skverbimąsi į Ukrainos gilumą.

DAUGIAU