Intensyvi darbotvarkė neišgąsdino

Rugsėjo 21–22 d. Klaipėdoje surengta tarptautinė Baltijos artroskopijos konferencija, į kurią susirinko svečiai iš Latvijos, Lietuvos, Ukrainos, Rumunijos, Lenkijos, Graikijos, Portugalijos. Renginys buvo suskirstytas į dvi dalis – praktinę bei teorinę ir vyko skirtingose erdvėse: Klaipėdos universitete ir Klaipėdos dramos teatre.

Konferencijos pranešimų temos buvo skirtos peties ir kelio sąnarių artroskopinio gydymo naujovėms ir aktualijoms. Artroskopija – minimaliai invazinė, tausojanti sąnarius operacija, atliekama specialia videoaparatūra ir specialiais instrumentais, kai neatveriamas sąnarys, o operacinis laukas stebimas videoekrane. Tokios operacijos iš chirurgo ortopedo reikalauja ypač didelio profesionalumo.

18-oji tarptautinė konferencija buvo gausiausia pagal dalyvių skaičių per savo gyvavimo istoriją. Pasak Chirurgijos centro „Northway“ Klaipėdoje Ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovo gydytojo dr. M. Fiodorovo, beveik visi dalyviai išbuvo iki pat renginio pabaigos, nors programa buvo itin intensyvi – antrąją dieną truko beveik 10 valandų.

„Tai rodo, kad konferencijos medžiaga buvo įdomi ir aktuali. Kasmet stengiamės pranokti patys save ir pateikti aktualiausias artroskopinio gydymo naujoves“, – pakomentavo M. Fiodorovas.

Kursai – naujovė Lietuvoje

Pirmoji renginio diena Klaipėdos universitete buvo skirta pažengusių savo srities specialistų praktiniams peties sąnario artroskopijos mokymams ant mirusiųjų donorų kūnų, vadinamiesiems kadaveriniams kursams. Tai vieninteliai tokio pobūdžio kursai, organizuojami Lietuvoje.

Pirmą kartą praktiniai mokymai ant mirusiųjų donorų kūnų buvo surengti pernai, 17-ojoje Baltijos artroskopijos konferencijoje. Jie sulaukė didžiulio susidomėjimo ir teigiamų atsiliepimų, tad šiemet kursai vyko jau antrą kartą. Praktiniuose mokymuose dalyvavo latviai, lietuviai ir ukrainiečiai.

Tokie kursai pasaulyje specialistų labiausiai vertinami dėl gaunamos didžiulės naudos, nes savo srities ekspertai per trumpą laiką pasidalina ilgamete patirtimi, įvairiais gydymo niuansais, apie kuriuos neperskaitysi nė viename vadovėlyje ar moksliniame straipsnyje. Prieš tai praktinių užsiėmimų dalyvių laukė teorinė dalis.

Klaipėdoje vykę kadaveriniai kursai išsiskyrė aukštu profesionalumo lygiu, nes prie vieno staliuko dirbo po 2–3 dalyvius su vienu lektoriumi. Įprastai kitose šalyse ekspertas vienu metu dirba su keliais staliukais, prie kurių operuoja gydytojai, tad jiems tenka mažiau dėmesio.

„Pats ne kartą esu dalyvavęs ir buvęs ekspertu panašaus pobūdžio kursuose, tad turiu su kuo palyginti. Mokymai praėjo sklandžiai, dalyviai džiaugėsi profesionaliu konferencijos organizavimu“, – pasakojo M. Fiodorovas.

M. Fiodorovas. Pirmoji praktinė konferencijos diena.

Dėmesys – peties ir kelio sąnariams

Antrąją konferencijos dieną dalyviai persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kur laukė intensyvios paskaitos. Visi lektoriai pranešimus skaitė gyvai. Pusės dienos pranešimų temos buvo skirtos kelio sąnario artroskopijai, o kita dienos dalis – peties. Kaip paaiškino vienas iš organizatorių M. Fiodorovas, dabar vis daugiau dėmesio per artroskopines operacijas skiriama natūralių biologinių medžiagų iš paties paciento kūno panaudojimui. Šia tema buvo pristatytas ir naujas gydymo metodas.

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs gydytojas iš Rumunijos dr. Andrei Popescu, pristatęs naują peties sąnario gydymo metodą Europoje, buvo nustebintas aukštu organizaciniu lygiu.

Naujas artroskopinis peties sausgysles fiksuojantis metodas buvo aprašytas moksliniame medicinos straipsnyje. Jo bendraautoris – puikiai Klaipėdos pacientams, ir ne tik jiems, pažįstamas gydytojas M. Fiodorovas, kurio filmuota medžiaga kolega iš Rumunijos pasidalija pristatinėdamas metodą.

Šis naujas peties sąnario gydymo metodas dažniausiai taikomas po traumų. „Operuodami peties sausgysles po traumos siekiame, kad jos priaugtų tvirtai. Šiam tikslui pasiekti turime naudoti biologinius intarpus. Taikant šį metodą nereikia imti svetimo audinio, fiksuojant sausgysles kaip biologinį audinį galime panaudoti peties raumens struktūras“, – paaiškino gydytojas ortopedas-traumatologas.

Renginyje – ir karo atgarsiai

Kaip stabilizuoti petį po traumos? Tai dar viena aktuali tema, kuriai kasmet konferencijoje skiriama nemažai dėmesio. Kaip paaiškino M. Fiodorovas, šia tema tarp kolegų kyla nemažai diskusijų dėl įvairių niuansų, nes kol kas nėra prieita prie vieno gydymo metodo. „Šias temas kasmet „šlifuojame“ vis naujai, kad pacientams galėtume pasiūlyti kuo efektyvesnį gydymą bei išvengti komplikacijų“, – paaiškino savo srities ekspertas.

Konferencijoje dėmesys buvo skirtas ne tik artroskopijos temoms – paliesta šiuo metu jautri tema apie karo sužalotų pacientų gydymą. Ne vieną dalyvį sujaudino gydytojo ortopedo-traumatologo iš Ukrainos pranešimas apie karo traumas patyrusių civilių ir karių gydymą, ypač kai buvo rodomi sužaloti vaikai.

„Dirbantys taikiose šalyse kasdieniame savo darbe nematome tokių baisių traumų, sužalojimų, galūnių amputacijų, apie kurias pasakojo kolega iš Ukrainos. Tokie vaizdai sukrečia, o karių pasiryžimas vos pasveikus vėl eiti ginti savo tėvynės žavi“, – įspūdžiais pasidalijo Chirurgijos centro „Northway“ Klaipėdoje Ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas.

Konferencija bus!

Paskutinioji konferencijos dalis buvo skirta peties sausgyslių plyšimui. „Pacientai kartais būna kantrūs ir ne visada suskumba kreiptis pagalbos. Delsimas apsunkina situaciją, nes laikui bėgant nutrūkusios sausgyslės atrofuojasi ir tampa sudėtinga jas susiūti. Tokiais atvejais stengiamės panaudoti paties paciento biologines medžiagas. Jos greičiau prigyja ir duoda puikių rezultatų“, – paaiškino gydytojas.

M. Fiodorovas ne kartą yra užsiminęs, kad galbūt kitais metais tradicinę konferenciją pradės organizuoti kas dvejus metus – kasmet išlaikyti aukštą profesionalumo lygį yra sudėtinga ir atima daug laiko. Kaip bus kitąmet? „Susidomėjimas konferencija nemažėja, atvirkščiai, tik auga. Šiemet taip pat sulaukiau kolegų palaikymo, gerų atsiliepimų bei padėkų. Negaliu nuvilti kolegų, tad kursai bus ir kitąmet“, – pažadėjo Chirurgijos centro „Northway“ Klaipėdoje Ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas.

Dr. M. Fiodorovas tarptautines artroskopijos konferencijas organizuoja nuo 2008 m. Jos tradiciškai vyksta rugsėjo pabaigoje. Jis taip pat yra gydytojų mokymo programos SNACE, skirtos jaunų Europos ir Vidurio Rytų specialistų ugdymui ir tobulėjimui, lektorius ir moderatorius. Šios programos iniciatoriai siekia suburti pirmaujančius centrus, kurie specializuojasi artroskopijos srityje. Toks mokymo centras įsteigtas ir medicinos centre „Northway“.

Artroskopijos kursai pasiteisino

Nuo 2008 metų rugsėjo pabaigoje gydytojo iniciatyva rengiamos konferencijos jau tapo gražia tradicija. Kasmet į uostamiestį susirenkantys savo srities profesionalai iš įvairių Europos kampelių aptaria sąnarių patalogijos gydymo naujoves ir aktualijas, susipažįsta su naujausiomis artroskopijos technologijomis ir technikomis. Artroskopija – minimaliai invazinė, tausojanti sąnarius operacija, atliekama specialios vaizdo aparatūros ir instrumentų pagalba, kai neatveriamas sąnarys, o operacinis laukas stebimas vaizdo ekrane. Tokios operacijos reikalauja ypač didelio profesionalumo iš chirurgo ortopedo.

Praėjusių metų didžiausia renginio naujovė buvo pirmąkart Lietuvoje surengti praktiniai artroskopijos kursai, sulaukę didžiulio susidomėjimo ir gerų atsiliepimų. Tad šiemet nuspręsta vėl surengti šiuos kursus – pirmoji renginio diena bus skirta pažengusių savo srities specialistų praktiniams peties sąnario artroskopijos mokymams ant mirusiųjų donorų kūnų.

Kaip sakė ilgametis konferencijų organizatorius M. Fiodorovas, tokie praktiniai mokymai duoda didžiausios naudos. Po teorinės dalies, kurią praves M. Fiodorovas su kolegomis iš Lenkijos ir Rumunijos, kursų dalyviai žinias įtvirtins praktiškai nedidelėse grupelėse.

Tokie kursai pasaulyje specialistų labiausiai vertinami, tad konferencijos organizatorius džiaugėsi, kad jie antrus metus bus rengiami ir mūsų šalyje. Praktiniuose mokymuose dalyvaus kolegos iš Lietuvos ir Latvijos.

„Jei tokie kursai būtų pradėti organizuoti anksčiau, peties sąnario patologijos gydymas tobulėtų dar greičiau. Ilgametė profesionalų patirtis perteikiama per pusdienį, tad artroskopuotojas gali daug sparčiau tobulėti“, – įsitikinęs chirurgijos centro „Northway“ Klaipėdoje Ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas.

Pristatys gydymo naujovę

Antrąją konferencijos dieną dalyviai rinksis Klaipėdos dramos teatre, kur jų lauks intensyvios, beveik 12 valandų truksiančios paskaitos apie peties ir kelio sąnario gydymo aktualijas. Patirtimi ir naujausiais gydymo metodais dalinsis savo srities ekspertai iš Graikijos, Portugalijos, Rumunijos, Lenkijos, kolega iš Ukrainos aptars karo traumų ir sužalojimų gydymą.

Rumunas dr. Andrei Popescu pirmą kartą viešai pristatys naują artroskopinį peties sausgysles fiksuojantį metodą, kuris buvo aprašytas moksliniame medicinos straipsnyje. Straipsnio bendraautoris M. Fiodorovas džiaugėsi galėdamas tapti naujų gydymo metodikų kūrimo Europoje dalimi.

Kasmet renginys tradiciškai sulaukia apie 100–150 dalyvių iš įvairių Europos vietų, daugiausiai kolegų atvažiuoja iš Latvijos. Kaimynai ne kartą yra dalyvavę M. Fiodorovo organizuojamuose mokymuose chirurgijos centre „Northway“ Klaipėdoje.

M. Fiodorovas yra gydytojų mokymo programos SNACE, skirtos jaunų Europos ir Vidurio Rytų specialistų ugdymui ir tobulėjimui, lektorius ir moderatorius. Šios programos iniciatoriai siekia suburti pirmaujančius centrus, kurie specializuojasi artroskopijos srityje. Toks mokymo centras įsteigtas ir medicinos centre „Northway“.

Kabina tai, kas sunku

Šiandien medicinos centro „Northway“ Chirurgijos centro Klaipėdoje ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas, buvęs Lietuvos artroskopijos ir sporto traumatologijos asociacijos prezidentas gydytojas Markas Fiodorovas dėkingas mamai už tokį savo gyvenimo posūkį ir tikina, kad dirbdamas mėgstamą darbą niekada nepavargsta. O kai nori atsipūsti nuo operacijų, traumų ir sporto medicinos – neria į sportą.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, vardinote, kiek daug operacijų turite kasdien, paskui laukia paskaitos ir mokymai užsienyje. Kaip viską spėjate?

– Dienos savaitėje pritrūksta. Jei būtų 8 dienos, gal tada viską spėčiau. Man patinka viskas, ką darau. Ko imuosi, darau iš dūšios ir iki galo: darbe, namuose, sporte.

Mano darbotvarkė – intensyvi: operuoju nuo ryto iki vakaro 18–19 val., bet ir po tokios darbo dienos vakare jaučiuosi kupinas jėgų. Aktyviai gyvenu nuo pat vaikystės. Mokykloje nuo 1 iki 12 klasės lankiau stalo tenisą. Turėjau nemažai pasiekimų. Atsisveikinau su stalo tenisu, kai išvažiavau studijuoti.

– Kokia sporto šaka užėmė stalo tenisą po studijų?

– Su plungiškiu draugu nuvažiavome žvejoti į Platelių ežerą. Kol žvejojau, draugas nusprendė paburiuoti: atsistoja ant burlentės ir krenta, atsistoja ir krenta, pavažiuoja metrą ir krenta. Neiškenčiau: „Duok parodysiu, kaip reikia“. Iš šono žiūrint viskas atrodė paprasta. Atsistoju ir krentu, atsistoju ir krentu... Nusibrozdinau visus kelius, per tą pusvalandį nė karto normaliai neatsistojau ant burlentės, kad pasiimčiau burę. Bandžiau kitą dieną, dar kitą, vis nepavykdavo. Bet mane užkabino!

Parduotuvėje nusipirkau pradedančiojo inventorių, man paaiškino, kaip ir ką reikia daryti. Laikui bėgant išmokau buriuoti. Iš pradžių mokiausi savarankiškai, paskui samdžiau trenerį. Mano pirmasis glisas – Lazdininkų ežere prie Šventosios: jau buvau išmokęs plaukti su burlente, buvau įsilipęs į burlentės kilpas, kai timptelėjo vėjas ir pradėjau šutinti per bangas – lentos vairuoti nemoku, bet toks „kaifas“! Matau – priekyje meldai. Galvoju: tiek to, bent jau malonumą patirsiu ir įkritau į meldus. Nuo to ir pradėjau – pajutau, kokį malonumą duoda buriavimas. Kai skrodi per vandenį, atrodo, daugiau nieko nėra – tik tu ir vėjas.

Kasmet, važiuojant atostogauti su šeima, stengiamės pasirinkti vietą, kur galėčiau paburiuoti. Kartu pasiimdavau ir trenerį. Išmokau ir apsisukti, ir apsiversti. Žmonai pamokėdavau, kad mane pafotografuotų, tad turiu puikių buriavimo nuotraukų.

Mano ilgametė slaugytoja Asta, su kuria kartu dirbome, jau žinojo: jei pro operacinės langą mato linguojantį medį – po operacijos važiuosiu buriuoti. Nuolat stebėdavau orų prognozes ir, jei tinkamas oras, į automobilį įsimesdavau inventorių.

Dabar Lietuvoje nebeburiuoju. Gal norisi didesnio komforto? Atsimenu, kaip anksti pavasarį prasilauždavau ledus, rankos nušąla, pakratai ir toliau buriuoji. Dabar bristi per ledus nebesinori.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar skrydis į meldus per tuos septynerius buriavimo metus buvo vienintelis nelaimingas nutikimas?

– Vos nenuskendau. Pradedančiojo klaida. Vėjo gūsis permetė mane per burę ir atsidūriau vandenyje po didžiule bure. Tabalavau, jau tikrai galvojau, kad nuburbuliuosiu. Stresinėje situacijoje nepagalvojau, kad būtų užtekę atsisegti diržus.

Pokalbiai su velniuku

– Minėjote, kad aistra buriavimui išblėso. Kas užėmė šią vietą?

– Prieš penkerius metu atradau dviračių sportą. Operavau nuo vaikystės sportuojantį dviračių trenerį, kuris pasiūlė pasivažinėti. Nusipirkau tą nepatogųjį dviratį. Po kurio laiko pasiūlė dalyvauti varžybose.

Dviračių sportas – vienas sunkesnių, nors iš šono galbūt taip neatrodo. Mane kabina tai, kas sunku. Dalyvauju B lygos, kurią sudaro buvę profesionalai arba stiprūs mėgėjai, 100 km ir ilgesnėse varžybose. Važiuoji, atrodo, sunku, pulsas virš 160 k./min., seilės drimba, atrodo, jau nebegali, o velniukas ant peties ragina mesti varžybas. Žiauriai sunku, bet turiu baigti. Bet tai turbūt ir kabina.

Kasmet atsiranda daugiau patirties. Pernai numyniau 8 tūkst. kilometrų. Kartais per dieną įveikiu po 100 kilometrų. Žiemą taip pat pavažinėju. Dabar ne sezonas, tad daugiau laiko praleidžiu sporto salėje. Savaitei išvažiuoji į kursus ar konferenciją, ir sportinė forma krenta. Paskui turiu atidirbti praleistą laiką.

– Kiek įtakos pomėgiams turi profesija: esate sporto medicinos gydytojas, operavęs ne vieną sportininką?

– Pagalvoju apie galimas pasekmes. Kiekvieną žiemą važiuoju slidinėti. Prieš kelionę daug kas linki nenukristi, nesusilaužyti. Kai pradedi apie tai galvoti, pasidaro negera. Dviračių sporte taip pat nemažai rizikos: 50 sportininkų viename spiečiuje važiuoja 50 km/val. greičiu. Būna nugriūva, užkabina kitą... Tai žinodamas pasirenku blogesnes, tačiau saugesnes pozicijas. Ne kartą esu ir į dilgėles įkritęs ar nuvažiavęs į pievą, kai kiti nukrenta trasoje. Jaunuoliai dažniausiai važiuoja be jokios baimės. Aš jaučiu ribą tarp drąsos ir atsargumo. Bet jei kaskart galvosi apie sporto traumas, kam tada sportuoti?!

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip su žvejyba?

– Man patinka žvejoti. Dabar kelis kartus per metus kartu su sūnumi Faustu važiuojame pažvejoti spiningu. Šis sezonas turbūt bus paskutinis, nes dvyliktokas sūnus išvažiuos studijuoti į Vilnių.

Sūnus nuo vaikystės šoko, bet paauglystėje aistra išblėso. Faustas planuoja stoti į mediciną. Nori sekti mano pėdomis. Kartais mano studijų bičiuliai kamantinėja sūnų, ar pats sugalvojo rinktis specialybę, ar tėvas privertė. Pats nori, ir į operacinę kartu su manimi pasiprašė. Smagu, kad sūnus nori sekti mano pėdomis, nors gal vėliau užkabins kita sritis.

– Ką laisvalaikiu veikia žmona su dukra?

– Žmona Monika su 16 metų dukra Laura jodinėja žirgais. Dukra tuo užsiima nuo 8 ar 9 metų. Ji labai užsispyrusi, ypač žirgų sporte. Gal charakteriu panaši į mane? Laura pelnė nemažai laimėjimų. Pamenu, kartą pietaujant dukra sako: „Tu labai daug sportuoji, bet laimėjimų turi mažiausiai mūsų šeimoje“.

Dukra nuo mažens labai mėgo gyvūnus. Žaviuosi dukra, nes kasdien bet kokiu oru, savaitgalį kartais ir po du kartus, važiuoja į žirgyną. Ar manęs nesuviliojo? Tik kartą buvau užlipęs ant žirgo, bet ir tai dėl lažybų.

– Kiek metų esate kartu su žmona?

– Gal 25 metų. Nežinau, ar čia daug, ar mažai. Taip, ji mano studentiškų laikų meilė. Žmona – taip pat medikė, odontologė.

– Užsiminėte, kad planuojant atostogas stengiatės suderinti visų interesus. Kaip pavyksta?

– Kartais būna sudėtinga, kad būtų ir žirgas, ir plotas buriavimui. Stengiamės, kad visiems tiktų. Vos ne tradicija – kasmet du kartus per sezoną važiuoti slidinėti. Vienas iš tų kartų būna kartu su studijų laikų bičiuliais, o kitas – su šeimomis.

Man tobulos atostogos – aktyvios ir subalansuotos pagal visų šeimos narių poreikius.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuščio pavadėlio galia

– Kiek žinau, turite dar vieną šeimos narį. Kaip jis atsirado jūsų šeimoje?

– Visada buvau prieš naminius gyvūnus: vaikas užsiprašo, o paskui pats viską tvarkai. Dukra ilgai įkalbinėjo nupirkti šunį: kol buvo mažesnė, rašydavo raštelius, paskui Kalėdoms užsiprašydavo vienintelės dovanos – šuniuko... Nepasiduodavau. Kartą grįžau naktį po savaitės slidinėjimo su bičiuliais, ryte dukra atėjo su pasiūlymu: pusę metų rytais vedžios tuščią pavadėlį, kad įgautų mano pasitikėjimą ir nupirkčiau šunį. Tą pačią dieną nusipirkome Parsono Raselo terjerę, pavadinome Diva. Nepasakyčiau, kad blogai – augintinis įneša gyvybės.

– O kas dabar vedžioja šunį?

– Kas gali, rytais dažniausiai aš arba žmona, dukra taip pat užsiima. Bjauriu oru? Gyvename nuosavame name, tad išleidžiame ir pašvilpus ji parbėga.

Veža, kai gali mokyti

– Koks Markas Fiodorovas būna namuose ir darbe? Ar labai skiriasi?

– Skiriasi (šypteli). Namuose beveik nešneku. Darbo savaitė būna intensyvi, nuolat bendrauju, tad patinka namų ramybė. Kartais pakanka ramaus pabuvimo su žmona nesikalbant.

– Kaip save apibūdintumėte penkiais charakterio bruožais?

– Tikrai esu užsispyręs – tai paveldėjau iš savo mamos. Jos dėka atsidūriau medicinoje. Mama – anglų kalbos mokytoja, tėvukas – dantų technikas. Norėjau likti Klaipėdoje, studijuoti tuomet dar besikuriančiame LCC tarptautiniame universitete, o mama, įdėjusi daug pastangų, „išgrūdo“ mane į Vilnių. Iš pradžių pykau, o dabar tik galiu padėkoti. Toks esu – jei pradedu ką nors daryti, padarau iki galo.

Perfekcionistas ir maksimalistas – noriu viską atlikti tobulai ir darbe, ir namuose.

Darbštus. Tikiuosi, tai nenuskambės kaip pasigyrimas? Taip, mėgstu su kolegomis dalintis profesinėmis paslaptimis. Mūsų darbas susideda iš tam tikrų niuansų, apie kuriuos nesužinosi vadovėliuose ar „YouTube“. Dalinuosi žiniomis ir džiaugiuosi, kai kitiems pavyksta. Dalyvauju programoje, pagal kurią mokome Vidurio Rytų Europos jaunuosius gydytojus operuoti nuo A iki Z. Savo patirtį, sukauptą per kelis dešimtmečius, jaunam specialistui atiduodu per kelis kursus. Jaunas gydytojas gali greitai tobulėti, jei patenka į geras rankas. Matau, kaip sužimba akys, kai parodai, kaip ką daryti, jeigu kas nors nesiseka. Mane veža, kai galiu mokyti.

Aktyvus. Ant sienos sukabintose kortelėse (išties įspūdingas kiekis – aut. past.) nėra dalyvio, visos iš ten, kur skaičiau paskaitą ar vedžiau kursus. Iki pandemijos net iki Kinijos buvau nuvažiavęs, kur taip pat operavau. Bet čia jau atskira tema.

– Esate daug pasiekęs, turbūt sulaukėte nė vieno pasiūlymo likti kitose šalyse?

– Galėjau likti Anglijoje, siūlė dirbti Abu Dabio (JAE) klinikoje. Nesužavėjo, ten savi niuansai. Teko operuoti Indijoje, Mumbajaus ir Bangaloro universitetinėje ligoninėje.

Mūsų „Northway“ centre Klaipėdoje medicinos lygis labai aukštas. Čia jaučiuosi labai gerai, kaip namuose su šeima. Vidinė ramybė ir galiu daryti tai, ką mėgstu: operuoti ir mokyti. Gal todėl nepavargstu? Per operaciją nebūnu įsitempęs, rankos pačios žino, ką reikia daryti.

Uostamiestį aplankė vienas žinomiausių pasaulyje artroskopijos meistrų ir šios srities operacijų pradininkas Ejnaras Erikssonas.

Teigiami atsiliepimai

Svečias iš Švedijos dalyvavo kasmetinėje Klaipėdos universitetinės ligoninės organizuotoje konferencijoje, skirtoje artroskopijos specialistams gilinti profesines žinias.

Pirmą kartą ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje besisvečiuojantis E.Erikssonas džiaugėsi šiltu priėmimu ir malonia aplinka. „Įstaigos gydytojai ir vadovybė – labai nuoširdūs, o įspūdžiai apie ligoninę – patys geriausi. Čia dirba profesionalai, todėl pasidalyti savo patirtimi man buvo didelė garbė“, – kalbėjo svečias.

Profesorius konferencijos metu skaitė paskaitas, kurios susilaukė daugybės medikų dėmesio: pasiklausyti legendinio specialisto dėstomų minčių susirinko ir jau patyrę artroskopijos profesionalai, ir šios srities naujokai.

Dalyvavo gausiai

Klaipėdos universitetinės ligoninės Sporto traumų sektoriaus vedėjas Markas Fiodorovas pasakojo, kad su profesoriumi E.Erikssonu susipažino prieš dvejus metus vienos Kijeve organizuotos konferencijos metu.

„Paklausiau jo be galo įdomių pranešimų. Vėliau susipažinę  pasikeitėme elektroninio pašto adresais, o netrukus pakviečiau jį į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Medikas mielai sutiko atvykti“, – prisiminė M.Fiodorovas.

Anot jo, jau šeštus metus rengiama konferencija artroskopijos specialistams suteikia progą gilinti savo srities žinias ir pasisemti patirties iš specialistų.

„Kelis metus konferencijas organizavome lietuvių kalba, tačiau didėjantis susidomėjimas ir besiplečianti kursus aplankančiųjų geografija paskatino renginio kalbą pakeisti į anglų. Šiais metais artroskopijos konferenciją Klaipėdos universitetinėje ligoninėje aplankė medikai iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos. Iš viso – daugiau nei 100 žmonių“, – pasakojo M.Fiodorovas.

Kasmet tobulėja

Pasak jo, kiekvienais metais konferencijos programa yra keičiama, kad atvykę medikai gautų kuo įvairesnių ir visapusiškesnių žinių.

„Pernai dalyviams tiesiai iš operacinės demonstravome atliekamas artroskopines operacijas, o šiais metais nusprendėme apsilankiusiesiems pasiūlyti gausybę pačių aktualiausių pranešimų, skirtų artroskopijai. Juos skaitė patyrę lektoriai iš Lietuvos“, – teigė Sporto traumų sektoriaus vedėjas.

Be teorinės dalies, norintieji turėjo progą kartu su geriausiais specialistais atlikti artroskopines operacijas, naudodami dirbtinius peties, kelio ir klubo sąnarius.

„Artroskopijos lygis Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, yra labai aukštas. Kiekvienais metais vis tobulėjame, į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvykstantiems specialistams siūlome naujovių ir kviečiame įdomių svečių. Džiugina ir vis gausesnis bei jaunesnis konferencijose dalyvaujančiųjų būrys“, – sakė medikas.