Laikui bėgant, jo rūbai virto skarmalais, o nuolatinio maisto stygiaus išvargintas kūnas pasidengė storu purvo sluoksniu. Siekdamas pažinti abstrakčiąją tiesą, Siddhartha pradėjo bendrauti su kitais gamtoje klajojančiais atsiskyrėliais. Čia jis susipažino su dešimčia metų vyresniu žmogeliu, kurio gyvenimo istorija daug kuo priminė paties Siddharthos.

Mahavira kitų vadinamas žmogus taip pat kadaise buvo turtingas, tačiau po materialine gerove plytėjusi tuštybė nedavė jam ramybės. Vieną dieną Mahavira viską metė ir išėjo į gamtą, kurioje medituodamas pažino savo praėjusiuosius gyvenimus.

"Kadaise, kai dar nebuvo žmogaus, pasaulyje gyveno demonai. Jie buvo lyg milžiniški driežai. Vieni gyveno ant žemės, kiti – vandenyje, treti – ore. Vieni mito augalais, kiti – mėsa. Aš buvau skraidantis driežas ir valgiau vegetarus. Rijau jų jauniklius ir palaikiau gamtos bei visatos harmoniją. Buvau geras demonas ir už pavyzdingą pareigų atlikimą aukštesniosios jėgos man pavedė valdyti religiją, kuri yra senesnė už Vedas. Dabar jums sakau: neskriauskite kitų gyvų padarų, nežudykite, nevalgykite mėsos", – aiškino svastiką purvu ant kaktos išsitepęs Mahavira visiems, kas tik netingėjo klausytis.

Daugelį dienų dvasingieji asketai praleisdavo sėdėdami ir žiūrėdami į vieną tašką arba kaulydami iš keliautojų išmaldos. Kai kurie nuspręsdavo nusižengti dvasingumo protokolui ir, slapta atvykę į netoliese stūksojusią gyvenvietę, imdavo vogti iš krautuvių maistą, o vienas net pradėjo gąsdinti vietinius demonstruodamas savo lytinius organus.

Greitai Siddhartha suprato, kad asketiška egzistencija jam veikiausiai nepadės rasti atsakymų į ramybės neduodančius klausimus. Atsiribojęs nuo benamių bendruomenės, Siddhartha susirado jaukų kampelį po nuošalesniu medžiu, netoli upės. Čia jis pats praleido ne vieną valandą tuščiu žvilgsniu žiūrėdamas į vieną tašką.

Dėl intensyvaus badavimo jo kūnas virto tikrais griaučiais, kurie išsilaikydavo nesubyrėję tik todėl, kad juos prilaikė oda. Kadaise vešlūs plaukai pražilo ir išretėjo, o intensyvių apmąstymų išvargintą veidą padengė utėlių ir glindų knibždanti barzda. Galvoje, kurią nuolatos varstė klaikus skausmas, pynėsi viena už kitą baisesnės mintys.

"Šlykštus pasaulis, bjaurus gyvenimas." "Kvaili veidmainiški asketai, nykūs tušti civilizuoti žmonės." "Niekas gyvenime nėra vertas net pūvančios mėšlo krūvos."

Iš pradžių šios Siddharthos galvoje besipinančios mintys žeidė jį patį it strėlės, tačiau kuo intensyviau ir dažniau jos smigo į jo sielos šerdį, tuo menkiau jis juto skausmą. Bėgo valandos, keitėsi metų laikai ir oras, o Siddhartha tebesėdėjo po medžiu ir toliau žvelgė į tuštumą.

Vieną dieną jis, tarsi atsibudęs iš gilaus miego, apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad šalia jo sėdi daugybė žmonių. Visi jie neramiais veidais žvelgė į Siddharthą ir laukė, ką gi šis jiems pasakys. Supratęs, kad praleido gamtoje ne vienerius metus, Siddhartha maloniai nusišypsojo visiems susirinkusiesiems, o paskui tarė: "Prastai kvepiu. Reikėtų nusiprausti."

Tai pasakęs, jis nuėjo į upę, kurioje kruopščiai nusiplovė šešerius metus kauptą purvą ir išsipešiojo likusius galvos bei veido plaukus. Kažkas davė Siddharthai audinį ir šis apsivyniojęs juo kūną pagaliau pasakė susirinkusiesiems pirmąjį savo pamokslą.

Jis kalbėjo, kad viskas gyvenime yra pripildyta begalinio skausmo, tačiau kiekvienas skausmas, anot Siddharthos, turi priežastį – paprastą it mėšlo krūva. Juk mėšlo krūvą taip pat kažkas palieka. Ir kaip kiekvieną mėšlo krūvą yra įmanoma išvalyti, taip ir kiekvieną skausmo šaltinį galima eliminuoti.

Iš pradžių Siddharthos dogmos išplito tik tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Tuo metu vyravo tikėjimas, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Teigta, kad, mirus vienam kūnui, ji iš karto atgimsta kitame. Tai pat manyta, kad geri ar blogi darbai, atlikti viename gyvenime, lemia kito gyvenimo materialinę gerovę. Kitaip tariant, tuo metu tikėta, kad kiekvienas vargus ir kančias šiame gyvenime patiriantis žmogus jų nusipelnė blogais darbais, atliktais ankstesniame.

Siddharthos sukurtas tikėjimas iš viso to daug ką perėmė, tačiau tuo pat metu ir bandė senajai doktrinai mesti iššūkį, tvirtindamas, kad žmogus gali pakeisti savo egzistenciją jau šiame, o ne kuriame nors kitame gyvenime.

Praėjus daugeliui metų po Siddharthos mirties, jo idėjos pagaliau sulaukė ir aukštesniųjų luomų susidomėjimo. 322 m. pr. Kr. Indijos kraštuose pradėjo kilti ambicinga Maurjų dinastija (nepainioti su Ispanijoje gyvenusiais maurais). Giminės valdovams pavyko užkariauti bene visą dabartinę Indiją ir dalį šiuolaikinėms Pakistano, Bangladešo ir Afganistano valstybėms priklausančių žemių.

Liko tik vienas regionas, kuris it hemorojus gadino Maurjų valdovams gyvenimą. Tai – Kalinga (dabartinė Orisos valstija). 268 m. pr. Kr. imperijos valdovu tapo jaunas ir veržlus monarchas Ašoka (304–232 m. pr. Kr.), kuris nieko nelaukęs pradėjo intensyvius karo veiksmus prieš Kalingos krašto žmones.

Sklando legendos, kad septynerius metus trukęs ir 150 tūkst. gyvybių pareikalavęs karas itin sukrėtė kilnųjį Maurjų valdovą. Sukrėtimas esą buvo toks skaudus, kad Ašokai teko ieškoti dvasinės paguodos. Šią jis rado Siddharthos idėjose, kurias, pasinaudodamas savo padėtimi, siekė išpopuliarinti visame pasaulyje.

Pradėti siųsti piligrimai į tolimus kraštus, imtos kurti šventovės ir vienuolynai. Iš įdomiausių kūrinių, priskiriamų Ašokos prodiusavimui, galima paminėti vadinamuosius Barabaro urvus, kurie iki šių dienų gniaužia lankytojų kvėpavimą.

"Ir ką gi regi manosios akys? Kilnusis Siddhartha išėjo iš savo auksinio narvelio pasižvalgyti po pasaulį", – ištarė šventikas, savo letenomis kratydamas Siddharthos ranką.

Susitikimo metu jaunuolis neištarė nė žodžio, o Mahatma įsikibęs jam į galūnę pradėjo nesustodamas taukšti.

"Taigi. Artėja tavo vedybos? Gerai, labai gerai. Santuoka – rimtas žingsnis. Mano tėvai vis bandydavo mane apvesdinti su viena ar kita nuotaka, bet aš vis kažkuo neįtikdavau potencialiems uošviams. Galų gale mane visai pasiglemžė šventieji tekstai ir nuolatiniai apmąstymai, tad šeimos kūrimui ir puoselėjimui neliko laiko. Tavo tėvas – geras žmogus, jam sekasi ir viena, ir kita, o aš, matyt, praeituose gyvenimuose buvau sutraiškęs ne vieną vabzdį", – linksmai kikendamas kalbėjo išminčius.

Kurį laiką Mahatma ėjo įsikibęs į Siddharthos parankę ir nieko nesakė. Prabilo jis tik pasiekęs miesto prieigas.

"Žinau, ką tu galvoji. Senstantis ištvirkėlis sumanė pasilinksminti su tais, į kuriuos net pažvelgti daug kas nedrįsta. Žinau, ką apie mane kalba žmonės. Tikriausiai mąstai, ar nereikėtų apie tai paskelbti bendruomenei? Žinok, yra daug tokių, kurie laukia preteksto mane pašalinti. Jie tau būtų dėkingi. Kita vertus, pažvelk į situaciją ir iš manosios perspektyvos. Ta mergina atrodė be galo nelaiminga. Aš pamaniau, kad ji niekada nepatirs to, ką patiria aukštesniųjų luomų moterys, tad kodėl gi jai nesuteikus bent šiek tiek džiaugsmo? Nors tam vienam kartui. Tavęs, jaunasis Siddhartha, laukia šviesi ateitis. Aš žinau. Pagalvok, kam gi tau, tyrai sielai, susitepti paiko senio mirtimi? Kam tau kančios žmogaus, kuris ir taip, anksčiau ar vėliau, sumokės už savąsias ydas bei paklydimus viena ar kita forma?" – suokė Mahatma, žvelgdamas į priblokštą, amo netekusį jaunuolį.

"Padarykime taip. Šį vakarą bus somos vartojimo procedūra. Pasakyk savo tėvui, kad kviečiau tave asmeniškai. Jis neprieštaraus. Taip. Žinau. Žinau, ką kalba žmonės apie mano somą. Galiu tau išduoti paslaptį, kad joje nėra nieko ypatingo. Joje nerasi bemaž nieko, ko nėra buvę kitų šventikų virtuose gėrimuose. Tiesa, ten dedamas vienas retas ingredientas, kurį gavau iš keliaujančių pirklių. Šie jį įsigijo iš vėjus stabdančių kalnų gyventojų, o anie – iš tolimo krašto, kuriame šilta būna vos kelias savaites per metus. Žmonės peikia manąją somą, nes jie tikisi linksmybių. Jie pamiršta, kad mūsų tėvai ir seneliai gerdavo somą tik tada, kai norėdavo sužinoti atsakymus į jiems ramybės neduodančius klausimus. Mūsų dienomis retas žmogus užduoda sau ir kitiems klausimų, tačiau tau, jaunasis Siddhartha, jų kyla. Daug ir įvairių. Ar ne taip?" – paklausė senasis šventikas atlaidžiai nusišypsojęs.

Grįžęs namo Siddhartha jautėsi suglumęs, be to, jam teko iškęsti artėjančių vedybų stimuliuojamą motinos entuziazmą.

"Tik pažiūrėkime į tave", – poetiškai tarė jaunuolio gimdytoja.

"Atrodo, dar vakar sapnavau tą sapną, kuriame mane nešė sniego baltumo dramblys. Papasakojau apie jį senajam Mahatmai, o šis išklausė, palingavo galvą ir pasakė, kad tai labai geras sapnas. "Greitai pastosi ir tavo vaikas ateityje bus didis žmogus. Galingas karo vadas arba įtakingas išminčius, kurio žodis pasklis toli už laiko ir erdvės ribų." Taip pasakė man Mahatma. Nepraėjo nė dešimt dienų ir supratau esanti nėščia", – Siddharthai pasakojo motina.

Atėjus vakarui, gamtoje prasidėjo somos ritualas. Siddharthos tėvas pilstė ir dalijo dievus pažinti leidžiantį gėrimą, o senasis Mahatma, nieko nesakydamas, tuščiomis akimis žvelgė kažkur į tolį. Pleškėjo laužas, suzvimbė styginis instrumentas, kuriam nuolankiai pritarė mušamieji.

Gėrimas itin pozityviai paveikė Siddharthos nuotaiką. Jį sudomino muzika, kuri vienu metu buvo ir rūsti, ir paslaptinga, ir žaisminga. Atrodė, kad visa aplinka ir žmonės prisipildė iki tol neregėtos mistikos. Staiga prabilo Mahatma: "Kadaise, kai nė vienas čia atėjusių dar nebuvo gimęs, gyveno žmogus. Jis buvo turtingas ir įtakingas, tačiau materialinė gerovė jam nesuteikė ramybės. Kažkas vis graužė žmogų, tad jis viską metė ir išvyko į kalnus. Kalnuose jis praleido ne vienerius metus. Jis kentėjo nuo alkio ir troškulio, jį sekino purvas, ligos ir laukiniai žvėrys, tačiau niekas nebuvo baisiau už viduje tūnantį kirminą. Staiga vieną dieną žmogus suprato savo kančių priežastis. Jis troško pažinti abstrakčiąją tiesą, leidžiančią išsivaduoti iš nuolatinio mirties ir atgimimų rato. Tai supratęs, jis nušoko nuo kalno ir ėmė staiga sklęsti ore. Ilgai jis sklendė, žvalgydamasis aplinkui, ir galiausiai pamatė tolumoje spindinčią nežemišką šviesą. Priartėjęs jis suprato, kad šią šviesą skleidžia ne koks nors dievas, o paprasčiausias žmogus, kuriam pavyko pralaužti nesibaigiantį mirčių ir gyvenimų ratą. Skrendantysis nudžiugo. "Štai išminčius, kuris padės man rasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus." Taip pagalvojo skraiduolis. Jis jau buvo besileidžiąs, kad galėtų paprašyti švytinčiojo pagalbos, tačiau staiga jam į galvą atėjo radikali mintis. "Ko gi bus vertas manasis švytėjimas, jeigu aš, užuot pats atradęs abstrakčiąją tiesą, dabar ją pasiimsiu iš kito žmogaus, tarsi kitų užaugintą vaisių ar išvirtą patiekalą. Turiu pats ieškoti atsakymų į man rūpinčius klausimus, kad ir kiek gyvenimų tatai užtruktų." Taip tarė sau skraiduolis ir nusklendė į plačiuosius horizontus."

Nors nei soma, nei šventiko pamokslas nesuteikė Siddharthai atsakymų, jis pajuto, kad kažkur jo sielos viduje sukirbėjo nežinomas padaras. Gyvis buvo senesnis už jį patį, tarsi atsineštas iš kitų gyvenimų.