"Malonu rengti parodą galerijoje, prie kurios įkūrimo prieš 23-jus metus teko prisidėti – neįsivaizdavau LDS Kauno skyriaus dailininkų veiklos be savos parodinės erdvės. Džiugu, kad galerija taip išaugo. Per daugiau nei du "Meno parko" gyvavimo dešimtmečius tai – mano antroji personalinė paroda šiose erdvėse. Pirmoji buvo surengta lygiai prieš 20 metų, simboliška, jog taip pat rugpjūčio mėnesį", – prisimena E.Nalevaika.

Su akvarelininku kalbėjome apie besitęsiančią, sykiu besikeičiančią, draugystę su akvarele, nuolatinius ieškojimus, atrastą "mažiau yra daugiau" koncepciją ir tvirtą žinojimą, kas esi.

– Šiais metais žymite gražų – 60-ies metų jubiliejų. Ar dabartį, kurioje susikaupusi įgyta jūsų patirtis, vertinate kaip kūrybinės brandos laikotarpį? Ar vis dar svarbu būti smalsiam, ieškančiam, atrandančiam?

– Visada esu ieškojimuose. Kartais pagalvoju, jog daug lengvesnis kelias būtų suradus vieną kryptį ją vystyti giliau, plačiau. Bet man norisi kitaip. Todėl ir personalinė paroda, žyminti jubiliejų, nėra retrospektyvinė. Joje eksponuojami naujausi darbai, dauguma – šių metų kūriniai. Netgi yra paveikslų, kurie užbaigti likus vos keletui dienų iki parodos atidarymo. Retrospektyvinės ekspozicijos man yra įdomios, bet peržiūrėjęs savo darbus, nusprendžiau, kad dar per anksti rodyti ankstyvuosius kūrybinius bandymus ir ieškojimus, kurie, mano nuomone, nėra tobuli, o gal jau ir nelabai aktualūs.

– Pasakodamas apie naujausius savo kūrinius, eksponuojamus parodoje, akcentuojate, jog labai svarbu, kad "kiekvienam potėpiui būtų pasiruošta ir psichologiškai, ir fiziškai treniruojantis".

– Galvoti apie parodą ir jos koncepciją pradėjau dar praėjusiais metais. Pirminėje vizijoje ji turėjo būti kitokia, tačiau šalyje prasidėjus karantinui suvokimas, kaip turi atrodyti paroda gerokai pasikeitė. Prisiminiau kolegos iš Norvegijos, kuris dalyvavo vienoje iš bienalių "Baltijos tiltai" ir vedė meistriškumo pamoką, pastebėjimą, kad daugelis menininkų per daug dirba ir per mažai galvoja, nesusimąsto, kodėl kūrinyje potėpis yra vienoks ar kitoks, kodėl kompozicija yra būtent tokia. Jo patarimas buvo paprastas – gerai viską apgalvoti visuomet: ir renkantis spalvas, ir liejant sluoksnį po sluoksnio, ir atrenkant kūrinius ekspozicijai.

Geriau palikti dalį tuščio popieriaus ar drobės ploto, pasinaudoti minimalia spalvų palete ir suteikti erdvės žiūrovo apmąstymams.

– Kūrybinis procesas paprastai asocijuojasi su spontaniškumu, įsiklausymu į nuojautas, jausmus, o skatinimas "gerai viską apgalvoti" nuskamba gana racionaliai.

– Šį mano kolegos patarimą galima suprasti įvairiai. Jis pasakojo, jog kai dirba, pasideda baltą popieriaus lapą priešais save ir kartais valandą ar daugiau medituoja, sykiu praktikuodamas tam tikrą mostą teptuku. Pajutęs vidinę būseną, kad jau tinkamas momentas – tik tada teptuku paliečia popierių. Prisimenu savo pirmuosius bandymus, kūrybinio kelio pradžią, kai visą popieriaus lapą ar drobę norėdavosi užpildyti visomis gražiausiomis spalvomis ir dažų sluoksniais, o dabar suvokiu, kad kartais geriau palikti dalį tuščio popieriaus ar drobės ploto, pasinaudoti minimalia spalvų palete ir suteikti erdvės žiūrovo apmąstymams.

– Jūsų kūryba yra neatsiejama nuo meditatyvaus proceso. Ar kelias, vedantis iki rezultato jums yra svarbesnis nei pats rezultatas?

– Žinoma, įdomiausias yra procesas, nes kai paveikslas jau sukurtas – belieka dirbti žiūrovui. Tačiau nemažiau įdomus yra ir kūrinių eksponavimas parodoje – skirtingai erdvėje išdėliojus darbus galima pasiekti vis kitokį rezultatą. Tinkamas eksponavimas padeda atskleisti autoriaus kūrybinį sumanymą kiekviename darbe, sukurti vientisą visumą, nuosekliai vedančią parodos lankytoją nuo darbo prie darbo.

– Užsiminėte, kad visada esate ieškojimuose. Ar tai reiškia, jog kūryboje išgyvenate tam tikrus transformacijų etapus?

– Dramatiškų transformacijų, lūžių nepatiriu, nes man atrodo, jog visada esu kaitos procese. Tikriausiai tuos nuolatinius ieškojimus lėmė tai, kad baigęs Kauno dailės gimnaziją ir stodamas į Vilniaus dailės akademiją dar nelabai suvokiau, kas yra kūryba. Buvau mokomas teisingai nupiešti, suderinti spalvas ir pan., o kas yra tikroji kūryba – taip ir liko neaišku. Todėl patyriau didelį stresą, kai pirmaisiais metais į akademiją įstoti nepavyko. Dėl to kilo daug klausimų, į kuriuos norėjosi rasti atsakymus. Taip ir tęsiasi tie ieškojimai, tik klausimai jau kiti.

– Per vienus metus, kol ruošėtės į akademiją stoti antrąkart, jums pavyko rasti nemažai atsakymų. Tikslai žinojote, kur jų ieškoti?

– Akis man atvėrė puikus menininkas a.a. Alfredas Šatas. Nesinorėjo metų iki stojamųjų praleisti tuščiai, reikėjo dirbti, tobulėti, todėl suradau kelią į A.Šato studiją ir tapau jo pirmuoju mokiniu. Mes daug bendraudavome lyg kolegos, turėjau galimybę iš arti stebėti kūrybos procesą, matyti jo darbus ir per tai pradėjo ryškėti atsakymai į man iškilusius klausimus.

– Pats buvęs mokiniu dabar esate mokytojas – dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, nors sakote, kad kaip pedagogo savęs niekada neįsivaizdavote.

– Stengiuosi studentams padėti suprasti, kas yra akvarelė, tačiau tai sudėtinga, nes ji dėstoma tik pirmame ir antrame kursuose, o per tiek laiko perprasti akvarelės pagrindus yra beveik neįmanoma, juolab kad didžioji dalis studentų net su dailės pagrindais yra susipažinę minimaliai, nežino, kas yra akverelė, nėra prie jos prisilietę mokykloje. Reikia ne vienų metų įdirbio, nuolatinės praktikos, kad susidraugautum su vandeniu ir pigmentais, perprastum akvarelės technikos subtilybes, atrastum savo kūrybos braižą. Be to, reikalingas gebėjimas improvizuoti – liejant akvarelę ne visada įmanoma numatyti, kur nubėgęs vienas ar kitas vandens lašas sustos, kaip atspalvį pakeis išdžiūvęs dažas. Akvarelė – ne vien meditacija. Reikalinga kasdieninė praktika, gebėjimas ir planuoti, ir improvizuoti, susikaupimas ir greita reakcija, taip pat – įžvalgumas ir aiškus žinojimas, kokią vidinę būseną, emociją ketinama perteikti kūrinyje.

– "Meno parke" eksponuojamoje parodoje yra tik du kūrinių ciklai lieti akvarele. Kiti darbai tapyti akrilu. Vis dėlto dirbdamas akrilu taip pat išlaikote subtilų koloritą, sluoksniškumą, perregimumą, būdingą jūsų akvarelėms.

– Tikriausiai per daug metų įgyti akvarelės liejimo įgūdžiai persikėlė ir į šiuos darbus, todėl norisi akrilu ne tapyti, o lieti. Nesistengiu savo darbų įsprausti į rėmus. Galbūt vienas žiūrovas, apsilankęs šioje parodoje, juos įvardys kaip tapybą, kitam – jie primins tekstilę, o gal net grafiką. Galbūt ir galėčiau atsisakyti akvarelės liejimo, pradėti tapyti, nes mane žavi ekspresyvūs, ryškūs tapybiniai potėpiai, bet suprantu, jog jei taip padarysiu – būsiu nebe savimi, o tapsiu panašiu į kažką kitą.

Galbūt ir galėčiau atsisakyti akvarelės liejimo, pradėti tapyti, bet suprantu, jog jei taip padarysiu – būsiu nebe savimi, o tapsiu panašiu į kažką kitą.

– Ne vienas šiuolaikinis menininkas kuria keliose srityse.

– Šiuos, akrilu sukurtus darbus, galima būtų įvardyti kaip atsitraukimą nuo akvarelės, bet šis atsitraukimas nėra kardinalus, drastiškas. Norint visiškai atsiriboti nuo akvarelės reikėtų įdėti labai daug pastangų, perlipti per save. Tačiau to nenoriu ir neketinu daryti. Todėl siekiu rasti būdus, kaip išnaudoti „akvarelines savybes“ kuriant kitomis priemonėmis, integruoti akvarelę įvairiais aspektais: kurti didelio formato objektus, eksponuoti juos netradiciniais būdais ir pan.

– Ši personalinė paroda dar kartą įrodo, jog griaunate visus su akvarelės menu susijusius stereotipus. Daug prie akvarelės meno sklaidos, populiarinimo prisideda ir jūsų organizuojama tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai", kuri šį rugsėjį vyks 8-ą kartą. Ar jau galite džiaugtis akvarelės užimama padėtimi lietuviškame meno lauke? Ar ji pakankamai vertinama / įvertinta?

– Rengiamos bienalės jau davė rezultatą ir mes mažais, bet užtikrintais, žingsniais judame į priekį. Atsiranda jaunų kūrėjų, pasirenkančių akvarelę ir norinčių dalyvauti ne tik bienalėse, bet ir akvarelės kūrėjus vienijančioje bendruomenėje, jos veikloje. Vykstant kūrinių atrankoms į bienalės parodą esu pastebėjęs, kaip menininkai nerimauja ir rūpinasi, ar jų darbai įveiks konkursą ir bus eksponuojami didžiojoje jungtinėje ekspozicijoje, nes dalyvavimas bienalėje jiems reiškia įvertinimą. Tai džiugina, nes didina akvarelės žinomumą, stiprina menininkų savivertę, skatina kurti, tobulėti, naudojant vieną iš archajiškiausių tapybos technikų.

Kas: E.Nalevaikos kūrinių paroda "Mažiau yra daugiau".

Kur: galerijoje "Meno parkas".

Kada: veikia iki rugpjūčio 30 d.

Šįkart apie ją pasakos talentingų atlikėjų komanda: Dovilė Kazonaitė (sopranas), Gaivilė Simaitytė, Kristina Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas) ir Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas – Ingrida Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Teodora Morta Staigė (II smuikas), Edvinas Kaziukaitis (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė). Rugsėjo 25 dieną, antradienį, 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje girdėsite Davido Lango, Philipo Glasso, Simono Steen-Anderseno, Zigmo Virkšo ir Vidmanto Bartulio muziką. Minimalizmo grožis, jo įvairovė, buvimas čia ir dabar – visa tai ir dar daugiau suburs publiką į ypatinga festivalio „Permainų muzika“ renginį „Mažiau yra daugiau“.

Visuomet labai laukiu pasirodymų Klaipėdoje, nes turiu ten būrį ištikimiausių klausytojų, kurie ateina į kiekvieną koncertą.

Koncerto solistė Dovilė Kazonaitė daugiau nei 10 metų gyvena Vilniuje, tačiau save laiko tikra klaipėdiete: „Visuomet labai laukiu pasirodymų Klaipėdoje, nes turiu ten būrį ištikimiausių klausytojų, kurie ateina į kiekvieną koncertą. Ir kiekvieną kartą su džiaugsmu lekiu prie jūros.“ Ji mokėsi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dažnai solistę galima matyti ir girdėti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliekančią vaidmenis operose ir operetėse. Praeiti metai jai buvo labai sėkmingi – teatre Dovilė įvertinta kaip Metų operos viltis. Perspektyvią solistę taip pat galima išgirsti įvairiose kamerinės muzikos programose.

Klaipėdietės Gaivilė Simaitytė ir Kristina Budvytytė-Mejerė – tai dvi jaunos, veržlios ir perspektyvios pianistės, besidominčios naujovėmis fortepijoninės muzikos pasaulyje. Abi koncertuoja kaip solistės ir kamerinių ansamblių sudėtyse. Kristina ir Gaivilė mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, sėmėsi fortepijono paslapčių užsienio mokyklose, o dabar išgirstas naujoves perteikia Lietuvos publikai. Ilgametė draugystė ir 11 metų grojimas fortepijoniniame duete sutelkė atlikėjas bendrai muzikinei idėjai, kuri, pasak jų, „skleidžia energiją, viltį, šviesą ir „draivą“.

„Mažiau yra daugiau“ programoje daug dėmesio skiriama minimalizmo lopšiui – Jungtinėms Amerikos valstijoms, kuriose kuria garsiausi pasaulio minimalistai. Susipažinsime ir su Europos minimalizmu, kuriam atstovaus lietuvių ir danų kūryba.

Atskiro pristatymo verta amerikiečio Davido Lango Simple song #3 / „Dainelė #3“  sopranui, smuikui ir fortepijonui. Pernai „Permainų muzikoje“ viešėjęs jos autorius festivalio rengėjų prašymu sukūrė dainos versiją sopranui, smuikui ir fortepijonui. Daina yra labai svarbi Paolo Sorrentino filmo Youth / „Jaunystė“ dalis, daugelio nuomone – jo kulminacija.

Dovilė Kazonaitė randa bendrų taškų tarp savo karjeros, D. Lango muzikos bei P. Sorrentino filmų: „Kai žmonės klausdavo, koks yra mano hobis, niekada neturėjau atsakymo. Ilgai svarsčiusi supratau, jog tai yra grožėjimasis. Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, man patinka tiesiog grožėtis, ar tai būtų gamta, architektūra, filmas, muzika, ar tiesiog žavaus žmogaus veidas. Gražūs dalykai įkvepia. Vieni iš tokių neabejotinai yra P. Sorrentino „Jaunystė“ ir D. Lango muzika. Juolab, kad kūrėjai pabrėžia grožio laikinumą, taip dar labiau sustiprindami patiriamą įspūdį. Aš taip pat savo dainavimu stengiuosi suteikti žmonėms pasigerėjimą. Galima sakyti, kad kiekvienu koncertu kuriu savąjį „La grande bellezza“ („Didis grožis“ – kitas P. Sorrentino filmas).

Kitas programoje skambėsiantis D. Lango kūrinys – Ark Lugagge / „Bagažas į arką“, kuriame skaičiuojamas Nojaus bagažas, kurį jis tui pasiimti į laivą. D. Kazonaitė jį interpretuos kartu  su Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetu.

Iš amerikietiškos muzikos girdėsime ir šiuolaikinės muzikos ikonos Philipo Glasso kompoziciją Four Movements / „Keturios dalys“ fortepijoniniam duetui. Teatrališkumu žavės danų autoriaus Simono Steeno-Anderseno muzika, o tarptautinę programą simboliškai „apgaubs“ lietuviškas minimalizmas. Poetišku klaipėdiečio Zigmo Virkšo „Paskutiniu rudens divertismentu“ prasidėjusi programa pasibaigs viliojančia kauniečio Vidmanto Bartulio kompozicija „O, brangioji“.

Minimalizmo žavesys įtraukia ir nebepaleidžia. Paprastų ritminių ar melodinių motyvų kartojimas, kaip žiūrėjimas į plaukiančius debesis ar tekantį upės vandenį, skatina atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta čia ir dabar. Kviečiame tai pairti patiems koncerte „Mažiau yra daugiau“!