„Kandidato atranka šiemet buvo viena sunkiausių, vadinasi, visi dalyvavusieji esate lygiaverčiai. Ačiū jums visiems. Neabejoju, kad kiekvienas dirbate ne dėl premijos, o dėl to, kad jums patinka mokykloje. Dėkoju už tai, kad esate mokytojai, kad labai daug duodate savo mokiniams“, – skelbdamas laimėtoją sakė atrankos komisijos vadovas viceministras Ramūnas Skaudžius.  

Šių metų laureatė buvo išrinkta iš 12 kandidatų.

Anot ministerijos pranešimo, L. Urbonienė per pamokas naudoja skaitmeninį turinį, naujausias technologijas, į ugdymo procesą įtraukia ir praktinius – įtraukiuosius STEAM elementus, savivaldų mokymąsi, mokymąsi per patirtį kitose aplinkose.

Neabejoju, kad kiekvienas dirbate ne dėl premijos, o dėl to, kad jums patinka mokykloje.

Kaip pažymi ją delegavusi progimnazija, per pamokas vyrauja darbinė atmosfera, mokinių ir mokytojos ryšys artimas, užduotys pateikiamos patraukliai, skiriamos įvairios veiklos skirtingoms mokinių patirtims.

Mokytoja taip pat organizuoja protmūšius, aktyviai dalyvauja pilietiškumą stiprinančiuose renginiuose, savanorystės akcijose, prisideda prie tarptautinių Erasmus+ projektų įgyvendinimo, atstovauja mokyklai užsienio šalyse, Estijoje, Turkijoje, Italijoje, šiemet pati stažavosi Prancūzijoje. 

Nuo 2019 metų L. Urbonienė vykdo neformaliojo švietimo veiklas įtraukdama emocinių ir bendravimo problemų turinčius vaikus. Ji kartu su kolegomis yra parengusi stovyklos programą gabiems mokiniams, su mokiniais aktyviai įsitraukia ir į aplinkosauginę veiklą.

Premija L. Urbonienei bus įteikta kartu su Metų mokytojo premijomis pažymint Tarptautinę mokytojų dieną.

Ministerijos įsteigta M. Lukšienės premija skiriama už sėkmingą pedagoginės veiklos startą, demokratiškumo, humaniškumo, kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Premijos laureatas įsipareigoja tęsti ir plėtoti žymios pedagogės Meilės Lukšienės idėjas.

Kaip ketvirtadienį paskelbė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, profesorės Lilija Duoblienė ir Jūratė Baranova po mirties apdovanojamos už darbų ciklą „Ugdymo filosofija Lietuvai: skatinant kultūrinį raštingumą ir filosofiją mokykloje (2014–2022)“.

Šių metų konkursui buvo pateikti šeši mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbai. Juos vertino 12 ekspertų komisija.

Premija bus įteikta Lietuvos mokslų akademijoje gruodžio 20 dieną.

Pasak ministerijos, apdovanojamų mokslininkių darbų ciklas prisideda prie humanitarinių mokslų pagrindų stiprinimo Lietuvoje ir atliepia M. Lukšienės humanistinio ugdymo idėjas.

Premijos laureačių tyrimus sudaro keturios monografijos, dalis jų išleistos ir prestižinėse užsienio leidyklose. Taip pat bendra mokomoji knyga mokytojams, bendros mokslo publikacijos tarptautiniuose mokslo leidiniuose ir atskiros mokslo publikacijos tarptautinėse kolektyvinėse monografijose.

Autorių teoriniai darbai ir leidiniai orientuoti į praktinį taikymą: sukurta mokymo metodų sistema, parengti etikos ir filosofijos vadovėliai bei mokymo priemonės, kurios plačiai naudojamos Lietuvos švietimo sistemoje.

M. Lukšienės premijos konkursas Lietuvos mokslų akademijos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamas nuo 2014 metų ir vyksta kas ketverius metus.

2014 metais premijos laureate tapo profesorė, Marija Barkauskaitė, 2018 metais – docentė Ramutė Bruzgelevičienė.

Skiriant premiją siekiama paskatinti M. Lukšienės iškeltų Lietuvos kultūros ir švietimo idėjų įgyvendinimą ir įvertinti ryškiausius edukologijos, kultūrologijos ir lituanistikos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (kultūrinės, socialinės) plėtros darbus Lietuvoje. 

Kandidatus premijai gauti gali siūlyti Lietuvos aukštųjų mokyklų senatai, akademinės tarybos ir mokslinių tyrimų institutų mokslo tarybos, mokslininkų asociacijos.

„Mokytojas turi labai daug gerųjų galių keisti ir padaryti tai, ko negali niekas kitas, kartais net tėvai. Jis pastebi mažiausią talentą ar problemą ir pastiprina mokinį, gali užauginti jam sparnus“, – pranešime cituojama švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Metų mokytojo premijos įteiktos penkioms pedagogėms: Kėdainių šviesiosios gimnazijos chemijos mokytojai metodininkei Irmai Krivickienei, Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotojai ugdymui Valerijai Liaudanskienei, Kauno Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai ekspertei Auksei Pukinskienei, Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ dailės mokytojai Joanai Tėvelytei ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Fortepijono skyriaus mokytojai ekspertei Aleksandrai Žvirblytei.

2021 metais paskirta Lituanistinio švietimo mokytojo (dėstytojo) premija įteikta Gailutei Urbonaitei-Narkevičienei, Bostono lituanistinės mokyklos direktorei ir mokytojai.

Meilės Lukšienės premija įteikta Kauno rajono Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojui Ąžuolui Jašinskui.

„Norėčiau šia premija pasidalyti su visais mokytojais, kurie mane augino. Išsirinkau darbą, kurį dirbdamas mėgaujuosi. Noriu padėkoti ir žmonai, kuri taip pat pedagogė, ir turi kantrybės mane išklausyti. Man atrodo, kad mokytojui gauti M. Lukšienės premiją labai svarbu, tai didžiausias mokytojo darbo įvertinimas“, – ŠMSM pranešime cituojamas premijos laureatas.

Anelės ir Augustino Kriauzų pradinėje mokykloje mokytoju Ą. Jašinskas dirba nuo 2018 metų. Pranešime pažymima, kad mokytojas puikiai bendrauja su vaikais, tėvais, nuolat domisi švietimo naujovėmis.

Ąžuolas Jašinskas (Dainiaus Labučio /ELTOS nuotr.)

Premijos laureatas pamokas paįvairina šiuolaikinėmis technologijomis, taiko motyvacinę programą ClassDojo, kitus motyvacinius metodus, ugdančius mokinių gebėjimą mokytis, vertinti asmeninius pasiekimus, atsakingai planuoti.

Norėčiau šia premija pasidalyti su visais mokytojais, kurie mane augino.

Pasak pranešimo, jo mokiniai pelno lietuvių kalbos, matematikos, IT konkursų apdovanojimus, dalyvauja olimpiadose, edukacinėse pamokose.

Ą. Jašinskas 2016 metais baigė VDU lietuvių filologijos studijų programą, vėliau, 2019 metais, po pedagogikos studijų įgijo pedagogo kvalifikaciją. Pernai Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje jis baigė pradinio ugdymo pedagogikos modulį.  

Premija laureatui bus įteikta spalio 5 dieną, minint Tarptautinę mokytojų dieną.

Į M. Lukšienės premiją šiemet pretendavo 27 mokytojai.

Ši premija gali būti skiriama mokytojams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.

Premiją 2010 metais įsteigė tuometinė Švietimo ir mokslo ministerija.

Teisėjų kolegija patvirtino, kad lygių galimybių kontrolierės sprendimas, kuriuo tokia diskriminacija buvo konstatuota, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skundą.

ŠMSM informavo, kad po teismo sprendimo amžiaus kriterijus panaikintas rugpjūčio 6 d.

Ministerijos atstovai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti 2020 metų pabaigoje kontrolierės priimtą sprendimą. Jų teigimu, teisinėje praktikoje lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės nustatyti skirtingas premijos teikimo sąlygas.

Ši premija pedagogams teikiama už „demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą“. M. Lukšienės premijos skyrimo nuostatuose įtvirtinti atrankos kriterijai yra susiję su humanizmo principais grįsta elgsena, tautiškai ir pilietiškai aktyvia veikla, drąsia ir pripažinta praktika, kūrybiškumu ugdymo procese ir panašiai. ŠMSM teigimu, premija buvo viena iš priemonių įtraukti jaunus mokytojus į švietimo sistemą, todėl amžiaus apribojimas buvo objektyviai pateisinamas, adekvatus ir proporcingas.

Pasak dabartinės lygių galimybių kontrolierės Birutės Sabatauskaitės, įvardyti kriterijai yra nesusiję su amžiumi.

„Ir vyresni mokytojai gali būti pilietiški, drąsus ir kūrybiški. Be to, tokia premijos teikimo sąlyga įtvirtina stereotipą, kad progresyvus ir inovatyvus mąstymas yra tik jaunų žmonių bruožas, o taip tikrai nėra. Siekis pritraukti žmones rinktis pedagogo profesiją yra sveikintinas ir suprantamas, tačiau vargu ar premija, kartą per metus teikiama jau dirbantiems pedagogams už konkrečiai humaniškumo ir kūrybiškumo idėjų sklaidą, yra efektyvi priemonė šiam tikslui pasiekti“, – sako ji.

Bet kokie apribojimai dėl amžiaus Lietuvoje yra teisėti tik tuomet, kai jie yra nustatyti įstatymu, juos pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Teisėjų kolegija sprendime tik patvirtino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išaiškinimą: „Tiek Konstitucinio Teismo nutarimais, tiek Lygių galimybių įstatymo nuostatomis yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta nuostata, kad žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymo galią turinčiu teisiniu reguliavimu.“ Premijos skyrimo nuostatai, kuriais vadovaujasi ŠMSM, neturi įstatymo galios. Būtent todėl pripažinta, jog 35 metų amžiaus ribą perkopę pedagogai buvo diskriminuojami jaunesnių mokytojų atžvilgiu.

Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas jau yra įsiteisėjęs, todėl nebegali būti skundžiamas apeliacine tvarka.

Tarnyba buvo nusprendusi, kad šios premijos teikimo tvarka pažeidžia vyresnių mokytojų teisę gauti apdovanojimą ir yra diskriminacinio pobūdžio.

„Neįžvelgiu vyresnių mokytojų diskriminacijos, nuvertinimo, tik matau akivaizdų siekį paskatinti tuos pedagogus, kuriems reikia palaikymo. Privalome daryti viską, kad praėjus keleriems metams turėtume, kas dirba mokyklose, kad būtų, kas pakeičia pasitraukiančius iš darbo pensinio amžiaus pedagogus. Be abejo, norime į mokytojus pritraukti patį gabiausią ir labiausiai motyvuotą jaunimą. Pritraukti ir išlaikyti“, – pranešime cituojama sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Anot jos, premija yra „puikus būdas parodyti, kad jie ten laukiami“.

Lapkričio pabaigoje lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė teigė, kad Meilės Lukšienės premijos teikimo tvarka pažeidžia vyresnių mokytojų teisę gauti šį apdovanojimą. Ji kreipėsi į tuometį ministrą Algirdą Monkevičių siūlydama keisti sąlygą, kad premija skiriama tik jaunesniems nei 35 metų pedagogams.

Neįžvelgiu vyresnių mokytojų diskriminacijos, nuvertinimo, tik matau akivaizdų siekį paskatinti tuos pedagogus, kuriems reikia palaikymo.

A. Skardžiuvienės teigimu, kandidatų amžiaus ribojimas yra neteisėtas – pagal Lygių galimybių įstatymą, diskriminacija dėl amžiaus gali būti pateisinama, kai apribojimai yra nustatyti įstatymu, juos pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Kaip teigiama ministerijos pranešime, Meilė Lukšienė labai vertino jaunąją pedagogų kartą ir ją skatino, o jos vardo premija yra analogiška Metų mokytojo apdovanojimo galimybė jauniems mokytojams.

„Metų mokytojais beveik visada tampa pedagogai, turintys ilgametę patirtį. Per metus vidutiniškai skiriamos penkios tokios premijos, o jauniems mokytojams sudėtinga į jas pretenduoti. M. Lukšienės premija skiriama tik vienam mokytojui per metus“, – teigiama pranešime.

Meilės Lukšienės premiją ministerija įsteigė 2010-aisiais. Ji skirta pedagogams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.

Į premiją gali pretenduoti asmenys iki 35 metų. Premijos dydis – 120 bazinių socialinių išmokų. Šiuo metu tai būtų 4680 eurų.

Premiją komisija šiemet skyrė Raseinių Šaltinio progimnazijos istorijos mokytojui Arnui Zmitrai.

„Įkvepianti laureato biografija – viena iš sėmės istorijų, nuostabu, kad šis jaunas mokytojas taip įsipareigojęs savo kraštui, prisideda prie jo klestėjimo, o jo pagalba užsienio lietuviams galbūt paskatins grįžti ne vieną tautietį“, – sveikindamas premijos laureatą sakė ministras A. Monkevičius, pridurdamas, kad kasmet skirdami Meilės Lukšienės premiją jaunam mokytojui ją pagerbiame pačiu geriausiu būdu.

A. Zmitra, 2012 metais baigęs Raseinių Šaltinio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo kultūros istoriją ir antropologiją, kaip gretutinę studijų kryptį pasirinkdamas ir pedagogiką, taip pat baigė kultūros ir turizmo studijas VDU ir įgijo paveldosaugos magistro diplomą. Studijuodamas ketvirtame kurse pedagoginę praktiką atliko Romos lituanistinėje mokykloje „Bitutė“, pernai dirbo Australijos Melburno lituanistinėje mokykloje.

Šaltinio progimnazijoje istorijos mokytoju A. Zmitra dirba nuo 2016 metų. Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešimo, iniciatyvus jaunas mokytojas organizuoja istorinius konkursus ir protmūšius, vadovauja jaunimo organizacijoms, rengia įvairius projektus. Šiemet A. Zmitra tapo Raseinių rajono jaunimo reikalų tarybos nariu.

Arnas nenustoja mokytis ir plėsti savo akiratį – 2016 m. įgijo gido kvalifikaciją, parengė individualius maršrutus ir pradėjo organizuoti pirmas ekskursijas Raseinių mieste ir rajone, skatindamas raseiniškius geriau pažinti savo kraštą. Tais pačiais metais jis dalyvavo projekte „Misija Sibiras“ Igarkoje. Ekspedicijos medžiagą kartu su kitais projekto dalyviais pristatė Italijoje – Romoje ir Milane. Šiemet vasarą jis stažavosi Jeruzalės Yad Vashem muziejuje.

„Tikrai nesu idealus mokytojas, dar mokausi iš kitų. Šiandien čia susipažinęs su šešiolika puikių žmonių, po visų mūsų pasikalbėjimų, aš galvoju, kad švietimo rytojus yra tiesiog nuostabus“, – po apdovanojimo įteikimo sakė laureatas.

Šiandien čia susipažinęs su šešiolika puikių žmonių, po visų mūsų pasikalbėjimų, aš galvoju, kad švietimo rytojus yra tiesiog nuostabus.

Į Meilės Lukšienės premiją, pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešimo, šiemet pretendavo 17 mokytojų (9 vyrai ir 8 moterys) iš Joniškio, Alytaus, Raseinių rajonų, Kauno, Vilniaus, Trakų.

Premijos dydis – 4560 eurų. Ministerijos įsteigta 2010 m., ji teikiama kasmet jauniems mokytojams, ne vyresniems nei 35 m. Premija siekiama įprasminti daktarės M. Lukšienės atminimą ir skatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo darbus. Premijos laureatas įsipareigoja tęsti ir plėtoti M. Lukšienės idėjas ir dalyvauti pažangiausių mokytojų sambūryje. Šiuo metu yra 9 Meilės Lukšienės premijos laureatai.

Švietimo reformos pradininkė, mokslininkė, literatūrologė Meilė Lukšienė, visų vadinta Mokytoja, padėjo stiprų pagrindą atkurtos Lietuvos valstybės švietimui. 1988 m. mokslininkės vadovaujamos darbo grupės suformulavo pagrindinius Lietuvos švietimo reformos tikslus, sukūrė naują švietimo viziją, kuri ir tapo pagrindu valstybės švietimo reformos uždaviniams įgyvendinti.

Švietimo ir mokslo ministerijos pavedimu Lietuvos mokslų akademija (LMA) antrą kartą organizavo Meilės Lukšienės premijos konkursą. Konkursui, kurio tikslas – paskatinti habil. dr. M. Lukšienės iškeltų Lietuvos kultūros ir švietimo idėjų įgyvendinimą ir įvertinti ryškiausius edukologijos, kultūrologijos ir lituanistikos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (kultūrinės, socialinės) plėtros darbus Lietuvoje, buvo pateikti penkti darbai.

Doc. dr. R. T. Bruzgelevičienė – žurnalistė, aktyvi atkurtos Lietuvos valstybės švietimo reformos dalyvė, tyrėja ir habil. dr. M. Lukšienės mokslinių darbų skleidėja visuomenei. Mokslininkė R. T. Bruzgelevičienė, apgynusi mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos švietimo reforma ugdymo paradigmų kaitos aspektu 1988-1997“, išleido monografiją „Lietuvos švietimo kūrimas 1988-1997“. Tai pirmasis fundamentalus mokslinis teorinis tokio pobūdžio darbas. Monografijoje yra unikalių, niekur neskelbtų rankraščių, vykusių diskusijų protokolų, atsiminimų, įrašų, kurie atkuria nepriklausomos Lietuvos švietimo pagrindą. Edukologė yra sudariusi M. Lukšienės knygą „Jungtys“, kitas reformos teoriją ir praktiką analizuojančias knygas.

Doc. dr. R. T. Bruzgelevičienės teigimu, svarbu suvokti švietimo reformos istorinio laiko jungtis. Mokslininkė dažnai pabrėžia daktarės M. Lukšienės idėjų ir darbų svarbą Lietuvos švietimo istorijai ir ateičiai. „Meilė Lukšienė – viena iš nedaugelio mūsų kultūros mohikanų, tapusių skirtingų laikų jungtimi“, – sako doc. dr. R. T. Bruzgelevičienė.

Edukologė prisideda prie Lietuvos švietimo reformos iniciatorės M. Lukšienės atminimo įamžinimo, dalyvauja Meilės Lukšienės skaitymų renginiuose, yra organizavusi švietimo istorijos seminarą „Švietimas kaip valstybės misija“, rašo straipsnius, skaito paskaitas Lietuvos mokyklose ir švietimo bendruomenėse.

Šiais metais R. T. Bruzgelevičienei valstybės atkūrimo 100-mečio proga prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Pirmą kartą M. Lukšienės premijos konkursas įvyko 2014 m., tąkart premijos laureate tapo Lietuvos edukologijos universiteto profesorė habil. dr. Marijona Barkauskaitė.

– Kokie tie šiuolaikiniai mokiniai? Ar sunku juos mokyti?

– Dabar mokiniai taip siekia laisvės ir nepriklausomybės, kad bet koks bandymas įsprausti juos į rėmus, sąlygų diktavimas jiems kelia šypseną. Jei mėgini juos priversti kažką daryti, jie tiesiog vertina situaciją atsainiai, atsiranda cinizmas, ir tada jie ieško būdų, kaip visa tai apeiti, kaip su tuo susidoroti. O mokytojas lieka kvailio vietoje.

Dabartiniai jaunuoliai yra emancipuoti, jie daug keliauja, kažkuo domisi, savanoriauja įvairiuose renginiuose, veda užsiėmimus ir diskusijas parodose – jų patirties laukas kartais yra daug platesnis nei kai kurių mokytojų. Ir kai tokiam žmogui, kuris jau tokiame ankstyvame amžiuje renkasi savo kelią, pasakai: tu dabar darysi taip ir anaip, jis pradeda nebematyti prasmės dalyvauti ugdymo procese, pradeda praleidinėti pamokas, nebesimokyti, nors yra protingas ir gabus.

Tad prievarta tikrai rezultato nepasieksi. Būtina kalbėtis. Tačiau šiandien mes mokykloje dar neturime veikiančios dialogo kultūros, tik įsivaizduojame, kad turime. Mūsų mokyklose tai dažna – įsivaizdavimas, kad pas mus viskas yra, viskas veikia. Tai šiuolaikinę mokyklą ir stabdo, neleidžia eiti pirmyn – nuolatinis įsivaizdavimas, kad viskas yra gerai. Nėra gerai. Lietuvos mokyklose šiandien tikrai yra daug taisytinų dalykų.

– Bet pastarosiomis dienomis ypač daug girdime, kad švietimo sistemoje daug blogybių, ypač kai kalbama apie mokytojų darbo krūvius ir darbo apmokėjimą. Jūs į tuos "politinius" dalykus nesigilinate?

– Pirmenybę skiriu tiesioginiam darbui su tais jaunais žmonėmis, kuriuos mokau. Tačiau, suprantama, negali atsiriboti ir nuo to, kas vyksta. Internete pozityvių žinių apie švietimo sistemą nedaug. Ir labai liūdina tai, ką perskaitai interneto forumuose – kiek pykčio, kiek pagiežos yra. Atrodytų, visi tik ir sugeba kalbėti apie etatinį darbo apmokėjimą, apie pinigus, apie problemas.

Suprantu, kad taip yra iš nusivylimo, iš nuoskaudos. Daug kas gyvena nostalgija, kad anksčiau buvo geriau: kitokie mokiniai, kitoks bendruomenės santykis, kitokia darbo vertė ir pan. Visa yra pakitę ir visa yra sumenkę. Tai yra tiesa. Tačiau negalima vien į tai kreipti dėmesį. Juk visa tai susiję ir su mokytojų pozicionavimu. Kas iš to, jeigu mes vien kalbame apie negeroves, bet tai baigiasi tik mūsų kalbėjimu ir komentarų parašymu. Kai reikia aktyviai išreikšti pilietinę poziciją ginant savo paties garbę, keliant savo paties profesijos ar, kaip kai kas sako, gyvenimo būdo prestižą, burbėjimas internete, komentaruose, pakampėse nieko nekeičia. Tai kelia tik dar didesnį susiskaldymą, mokytojų susipriešinimą ir kenkia patiems mokytojams. Dėl to visi pikti, paniurę, nebemato mokykloje džiaugsmo, ateities perspektyvų.

Bet negalima apsistoti vien prie to, kas blogai. Reikia arba išeiti iš mokyklos, arba prisiimti atsakomybę ir veikti.

Aš visiškai suprantu tuos besipiktinančius mokytojus – gyventi kiekvienam žmogui reikia. Bet negalima apsistoti vien prie to, kas blogai. Reikia arba išeiti iš mokyklos, arba prisiimti atsakomybę ir veikti. Mes mokykloje per literatūros pamokas kalbame, kad vertingas žmogus yra veiklus žmogus, tas, kuris kažko siekia, veikia, keičia. Mes kalbame apie nuostatas, apie žmogaus poziciją, kaip išlikti brutalioje aplinkoje, kaip nepasiduoti cinizmui, kad net ir tada, kai lieki vienas, turi iki galo priešintis ir kovoti. Ir labai liūdna, kad mokytojas nebėra avangarde. O jeigu norime, kad mokinys sektų mokytoju, jis tu būti avangarde, turi rodyti pavyzdį. Jeigu aš dabar mokiniams diegiu nuostatą, kad tu privalai net ir vienas būdamas kovoti su neteisybe, o pats padlaižiauju, tai kaip šitaip? Aš nesupratu tokio mokytojo.

Šiandien tas mokytojų burbėjimas ir lieka burbėjimu, nes niekas nestoja ginti mokytojų profesionaliai, nacionaliniu, valstybiniu mastu. Mokytojo pozicionavimas turi būti ne tik kalba, bet ir veiksmu. Streikai? Jie kelia juoką. Ir valdžia tuo naudojasi. Keturios ar daugiau profsąjungų, kiek asociacijų, sandraugų… Kas iš to? Susikalbėjimo nėra. Vieni sako viena, kiti – kita. Valdžia, matydama tokią padėtį, tiesiog juokiasi, nes supranta, kad ir toliau gali veikti kaip veikusi, o iš esmės – neveikti. Jeigu vežimas važiuoja ir tau nieko dėl to daryti nereikia, tegu jis važiuoja, o kad girgžda – tai čia nieko tokio.

Streikai? Jie kelia juoką. Ir valdžia tuo naudojasi. Keturios ar daugiau profsąjungų, kiek asociacijų, sandraugų… Kas iš to? Susikalbėjimo nėra.

– Vis dažniau girdime, kad dabartinis jaunimas nebeskaito knygų, nebemoka lietuvių kalbos ir nenori jos mokytis, nes nemato poreikio tą daryti. Ar tikrai?

– Taip. Tai įrodo faktas, jog užsienio kalbų pasiekimai yra geresni nei gimtosios kalbos. Aš darau prielaidą, kad taip yra dėl praktinio pritaikomumo. Jaunimo tarpusavio bendravimas yra paremtas šnekamąja kalba, kompiliuota iš kelių kalbų, kai daug žodžių nereikia, pakanka vietinio konteksto. Jie gali susikalbėti dainų, filmų ar kokių nors laidų frazėmis. Ir visa tai jų komunikavimo poreikius iš esmės patenkina. Apie tai, kad jiems reikės gyvenime gimtosios kalbos, kad kalba gali būti kaip įrankis siekiant ateities tikslų, jie nesusimąsto. Todėl jie lietuvių kalbą eliminuoja. Jie nenori rašyti lietuviškai – rašo nesuprasi kokia kalba ir kokiais trumpiniais. Bet tarpusavyje susišneka, ir to jiems šiandien užtenka. Apie tai, kad ateityje reikės parašyti kokį nors prašymą be klaidų ar pateikti praktikos ataskaitą, jie negalvoja. Juo labiau kad technologijos viską dabar palengvina, ištaiso klaidas, net sintaksės, kablelius sudėlioja.

Dar blogiau – ugdymo programose kalbiniam ugdymui, raštingumui skiriama vis mažiau dėmesio. Viską užgožia literatūra, tačiau vėlgi ne ta, kuri būtų patraukli mokiniui. Raštingumas be skaitymo neįsivaizduojamas. Jeigu jaunuolis skaitys tai, kas jam tuo amžiaus tarpsniu yra aktualu ir ką jis supranta, galbūt paims ir kitą knygą. Tačiau kai mokiniui brukama literatūra, kuri yra toli net nuo mokytojo realybės, o mokiniui ji išvis nesuprantama, tada mokinys tikrai knygos daugiau į rankas nebeima, tad nevyksta nei žodyno, nei sintaksinių konstrukcijų turtinimas. Ir tai puikiai atsispindi mokinių rašiniuose, kai jie bando suregzti bent šiek tiek rišlų sakinį.

Lietuvių kalbos ir literatūros programos reikalavimai labai dideli, 90 ir daugiau procentų vaikų įsitikinę, kad jiems to ateityje nereikės, todėl jie į tai neinvestuoja nei savo laiko, nei proto, nei pastangų. Jie į mokyklą nežiūri kaip į išsilavinimą suteikiančią instituciją. Dabar visi žiūri praktinės naudos, yra labai pragmatiški: ką aš su tuo veiksiu, kas man iš to, kur aš tai pritaikysiu? Dėl to kolegijos ima viršų, nes ten nuo praktikos einama prie teorijos. O mes einame nuo teorijos. Reikalavimai aukšti, pritaikomumo jie nemato, ir tai atstumia.

Dabar visi žiūri praktinės naudos, yra labai pragmatiški: ką aš su tuo veiksiu, kas man iš to, kur aš tai pritaikysiu?

Ką daryti? Būtina keisti, tobulinti programas, mažinti tempą. Kai turi tiek daug temų aptarti per tokį trumpą laiką, visa pateikiama informacija tampa sakinių, frazių kratiniais, kurie jiems neaktualūs, kuriuos jie filtruoja ir šalina. Vos vienas kitas turi budrią sąmonę ir gaudo kiekvieną pasakytą žodį, gražią mintį, ir tai formuoja jų savastį. Tačiau tokių žmonių tikrai nedaug, o tas gausus informacijos srautas blokuoja mąstymą, jie nebegeba atsijoti to, kas yra svarbu, gyvenimiška. O viską priima kaip kasdienę informaciją, kuri plūsta nežmonišku srautu, kurią šią akimirką išgirdai, o kitą jau pamiršai, kaip ir tai, ką ryte skaitei telefone peržvelgdamas naujienas.

Niekas nesako, kad reikia atsisakyti klasikos. Ji yra iš žmogaus, apie žmogų ir žmogui. Tačiau mastas ir siekiai – protu nesuvokiami. Literatūra tampa įrankiu, o už tai nieko negali būti baisiau, nes tai yra vienas iš labiausiai vertinamų ir ilgiausią istoriją turinčių menų. O kai menas tampa įrankiu – kuo tai skiriasi nuo baisiausių diktatūrų ar istorijos periodų? Dabar literatūros programa yra tautiškai angažuota, tą tautiškumą suprantant siauriau, negu jis buvo suprantamas tautinės mokyklos koncepcijoje, kuri buvo parašyta 1989 m. Tai kiek mes pajudėjome į priekį? Nė žingsnio. Ir tai liūdina.

– Teko girdėti, kad vadovėliai, prieš leidžiant, "cenzūruojami", iš mokymo programų išimami nepageidaujami autoriai... Ar tai normalu?

– Nenormalu. Rašant vadovėlius man ir pačiam teko susidurti su trukdžiais, kai turi iš kūrinio išmesti po sakinį ar po pastraipą, nes tai gali traumuoti vaiką, ar leksika netinkama. Tik nuo ko mes tą vaiką saugome? Iš esmės – nuo gyvenimo. Uždarome jį tam tikrame burbule, nes kiekvienas aštresnis žvilgsnis ar žodis traumuos, kels baimę. Tai kokia bus ateities visuomenė?

Dar baisiau, kai menas yra cenzūruojamas. Tai kur mes su savo laisvės idėja nuėjome? Man keista, kodėl mūsų profesoriai, literatūrologai nekelia į viešumą problemos, kas yra daroma su menu ir klasika. Jeigu Jonas Biliūnas rašė taip, tas kūrinys ir yra toks, o jį cenzūruodami mes iš esmės kuriame naują tekstą. Kitaip sakant, mes užsiimame iškraipymu, kūrinių perdarymu. Man tai protu nesuvokiama.

Petras Cvirka, Salomėja Nėris – autoriai, kurių paminklus siūloma nugriauti, kūrinius iš literatūros programų išimti… Žinote, tam tikromis progomis, pavyzdžiui, kai lankosi popiežius, gebame tapti labai dvasingi. Tampame vieningi, puoselėjame tarpusavio santykius, mėginame kalbėti apie atleidimą, supratimą. Bet šiaip, kai nėra progos, kitus žmones teisiame, smerkiame, matome jų gyvenimuose tik juodas dėmes ir siekiame viską sunaikinti. Sakyčiau, mūsų istorinė atmintis labai traumuota ir mes vis dar nesugebame išsigydyti istorijos žaizdų, vis dar kompleksuojame – galbūt dėl savo mažumo, galbūt dėl "užengto" mąstymo. Ir tai iš tiesų liūdina. Nes čia vėlgi prieiname prie meno klausimo: kas yra svarbiau – kūryba kaip palikimas ar žmogaus politinė veikla, galbūt gyvenimo klaidos?

Politinę veiklą tegu tiria istorikai, jos nutylėti nereikia. Kūrybą vertinkime kaip meno kūrinį. Juk S.Nėries yra puikių tekstų, per jos išpažintinę lyriką gali suprasti, kokią dramą žmogus išgyveno. Analizuodamas jos tekstus gali su mokiniais kalbėti apie klaidą, apie nuodėmę, apie tai, kaip pakanka vieno žingsnio, kad taptum visuomenės atstumtuoju… Kai kurie P.Cvirkos tekstai – meistriškai "sudėti", juose nėra nei politikos, nei ideologijos, ten tiesiog atsispindi žmogaus svajonės, tikslai, tragiškas likimas. Kiek daug gražaus metaforinio kalbėjimo...

Bet greitai sakysime, kad viso to nebuvo? Tai tik įrodys, kokie mes iki šiol esame maži ir kiek mums dar reikia augti, jei sugebame tam tikrais atvejais iki tobulumo išgrynintą meno kūrinį pasmerkti kaip nevertingą ir padėti... Kur? Vėl į stalčių? O kiek meno kūrinių jau pragulėjo stalčiuose sovietmečiu... Ar laisvoje Lietuvoje darysime tą patį? Vadinasi, mes dar labai kompleksuoti, smerkdami kitą kompensuojame savo savivertės trūkumą, savo mąstymu nuo baudžiavos laikotarpio netoli tenuėjome.

– Ką jums reiškia M.Lukšienės premija?

– Man tai visų pirma – įvertinimas. Antra – motyvacija likti mokykloje ir patikėti, kad esu ten, kur turiu būti. Ne visada pats sau sugebu paaiškinti, dėl ko esu čia, mokykloje, bet kai kiti patiki tavimi, kai pastebi tavo potencialą, tada supranti, kad galbūt nereikia svyruoti, turi įsipareigoti tam darbui, kurį darai dabar.

Reiškia ir šiokį tokį saugumą, nes gali atsiriboti nuo visokių nelabai gražių dalykų, kurie vyksta mokyklos aplinkoje, stengtis daryti tai, kuo tiki, nepasiduoti spaudimui, neklausyti apkalbų, o tiesiog tvirtai stovėti ir eiti ta kryptimi, kuria norėtum, kad ir tavo mokiniai eitų. Aš vis dar tikiu ir norėčiau ateity tikėti, jog mokytojas savo pavyzdžiu, savo buvimu čia ir dabar – pamokoje, mokykloje, bendruomenėje – turi demonstruoti tokį elgesio modelį ir tokią poziciją, kokios Lietuvai reikia. Ši premija įgalina mane tą daryti.

Premijos ši pedagogė nusipelnė už siekį „eiti už įprastų mokyklos ribų, už darbą, kuris sulieja teoriją ir praktiką, už vaisingas pastangas į mokyklą atnešti mokslinius tyrimus“, pranešė ŠMM.

A.Navickaitė darbą mokykloje pradėjo 2007 metais, 2014 metais ji apgynė biomedicinos daktaro disertaciją.

Anot ŠMM pranešimo, mokytoja aktyviai palaiko ryšius su mokslo bendruomene, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Bendradarbiaudama su Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetų mokslininkais ji organizavo mokiniams laboratorinių darbų savaitę.

„Man mokykloje smagiausia matyti mokinių augimą – kai vaikas išmoksta kažką naujo, padaro kažką, ko nesitikėjo padaryti, ir ateina žibančiomis akimis klausdamas: ką galėčiau padaryti dar?“ – sako premijos laureatė.

M.Lukšienės premiją ŠMM įsteigė 2010 metais. Ji skiriama pedagogams, ne vyresniems kaip 35 metai, už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.

Premija siekiama įprasminti daktarės M.Lukšienės atminimą ir skatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo plėtotės darbus. Laureatas įsipareigoja tęsti ir plėtoti M.Lukšienės idėjas, dalyvauti pažangiausių mokytojų sambūryje.

Premijos dydis – 4560 eurų.