Organizatoriai – Šiaulių kultūros centras ir VšĮ „Baltas ekranas“. Renginys – nemokamas.

„Džiaugiuosi, kad Lietuva ir jos žmonės be galo daug prisideda prie visokeriopos pagalbos mūsų draugams ukrainiečiams. Šalyje jau priimta ir vis dar priimama daug nuo karo bėgančių žmonių, tarp jų ir pagrindiniai filmo herojai – šeima, kuri išgyveno įvykius Donbase, o dabar gali jaustis saugūs ir ramūs būdami Lietuvoje. Šiaulių kultūros centre rodomo filmo peržiūroje sutiko sudalyvauti pati Ana Gladka ir jos dukra Anastasija, kurios po filmo dalyvaus diskusijoje su žiūrovais“, – sako Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė.

Vasario gale buvo numatyta filmo premjera Lietuvoje, tad pati Ana Gladka su šeima planavo atvykti ir sudalyvauti filmo peržiūrose įvairiuose Lietuvos miestuose, visgi įvykiai pasisuko kita linkme. Šiandien Ana Gladka dalijasi ne tik prisiminimais apie šeimos gyvenimą filmuojant įvykius Donbase, bet kartu jautriai pasakoja išgyvenimus apie tai, kas vyksta dabar Ukrainoje – žudomus žmones, griaunamus darželius, ligonines ir bėgančius nuo karo žmones į svetimus namus, šalis ar net žemynus.

Dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ žymiajame „Sundance“ (JAV) kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Filmą prodiusavo Lietuvoje gerai žinoma kino režisierė Giedrė Žickytė ir jos įkurta studija „Moonmakers“. Ekranuose pasakojama istorija žiūrovus nuo pirmos minutės įtraukia savo tikroviškumu ir vaizduojamo gyvenimo realumu. Pagrindinė filmo herojė, vieniša keturių vaikų mama, norėdama atitolinti vaikų mintis nuo bombų ir kitų karo ginklų keliamų garsų, sugalvoja su vaikais filmuoti savo kasdienius darbus ir veiklas, taip priversdama vaikus gyventi įprastą ir, rodos, niekuo nepasikeitusį gyvenimą.

Renginį finansuoja Šiaulių kultūros centras. Už filmo peržiūrą sumokėtos lėšos bus skiriamos nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms.

Šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ 39-erių ukrainietės A. Gladkajos interviu bus ne tik daug ašarų, skausmingų pauzių, bet ir išminties. Moteris ir penki jos vaikai tapo Ukrainos režisierės Irynos Cylik neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodžiusio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojais. Žinoma režisierė Giedrė Žickytė tapo šio filmo prodiusere.

Aštuonerius metus Ana su šeima gyveno Donbase. Tai regionas, kuris po 2014-aisiais įvykusios Krymo krizės, kai separatistinis rusų judėjimas pradėjęs karinius veiksmus perėmė ten esančius miestus, buvo atkirstas nuo Ukrainos.

Moteris prisipažins, kad tik atvykusi į Lietuvą pirmą kartą per aštuonerius gyvenimo metus pamatė, kad jos vaikai miegojo ramiai – nekrūpčiodami ir nebijodami nebenubusti.

„Čia viskas kitaip, viskas ne taip kaip pas mus. Vaikai vis dar negali patikėti, kad jiems nebereikia bėgti, kad gali tiesiog atsipalaiduoti ir miegoti nusirengę. Tai reiškia, kad nereikia vilkėti kelių sluoksnių drabužių, nereikia einant miegoti šalia susidėti šiltų drabužių komplekto, nes bet kurią akimirką prasidėjus bombardavimui, gali tekti bėgti į rūsį, kur drėgna, ir šalta“, – pasakos Ana.

Beveik visus pirmus karo metus Ana su vaikais praleido savo nedidelio namuko rūsyje, kuriame kartu dar slėpėsi viena iš dviejų seserų su sūnumi. Moteris sunkiai rinks žodžius pasakodama apie gyvenimo sąlygas.

„Kažkas nusprendė, kad labai lengva ištrinti visą Europos centre esančią šalį. Už ką, kodėl – neturiu atsakymo“ – per pirmadienį MO muziejuje surengtą spaudos konferenciją sakė A. Gladkaja.

Vieniša keturių vaikų mama taip pat teigė, kad atvykusį į taikią valstybę jaučiasi šiek tiek išduodanti Ukrainoje pasilikusius artimuosius, tačiau ieškojusi saugumo savo vaikams.

„Per aštuonerius karo metus Donbase jaučiau, kad atėmiau vaikystę iš savo vyresnėlių vaikų, o kai gimė mažylė, nutariau neatimti vaikystės ir iš jos. Juk mano vyresnėliams bombos ir automatų šūviai tėra triukšmas, jie net nėra matę vaikų aikštelių, kurias pirmą kartą pamatė Kijeve likus dviem dienom iki karo pradžios, tačiau jau antrą dieną po atvykimo nakvojome slėptuvėje metro, nes ir čia prasidėjo bombardavimas“, – pasakojo dokumentinio filmo herojė.

„Dabar dega visa šalis ir nėra saugios vietos kur pasislėpti“, – pridūrė ji.

Anot jos, evakuojantis iš Ukrainos ją ypač sukrėtė žūstančių vaikų vaizdas.

„Dabar vaikai žūsta, jie gimsta slėptuvėse, į juos yra šaudoma, nors jie važiuoja automobiliais, ant kurių priekinio stiklo yra lipdukas nurodantis, kad čia važiuoja vaikai“, – sakė A. Gladkaja.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Nuo savaitgalio šalies kino teatruose rodomas ukrainiečių režisierės Irinos Tsilyk filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, kurios pagrindinė herojė, vieniša keturių vaikų mama Anna bando išgyventi ir sukurti gyvenimą sau ir vaikams.

Tarptautinių apdovanojimų sulaukusį filmą prodiusavo Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė ir jos įkurta studija „Moonmakers“. Pasak prodiuserės, visos praėjusį savaitgalį pradėto rodyti filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ už bilietus surinktos pajamos bus skirtos šios šeimos naujo gyvenimo pradžiai.

„Tai kas turėjo tapti malonia kelione ir sutikimu su žiūrovais, tapo gelbėjimusi nuo karo Ukrainoje“, – sakė filmo prodiuserė Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė.

Rusijos kariuomenė vasario 24 dieną įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo karą, sukėlusį pasipiktinimą visame pasaulyje. Vakarų valstybės į invaziją atsakė griežtomis sankcijomis Rusijai ir visokeriopa, įskaitant karinę, paramą Ukrainai.

Dėl nepaliaujamų apšaudymų daugiau kaip 1,5 mln. žmonių pasitraukė iš Ukrainos, daugybė kitų persikėlė į kitas šalies vietas arba įstrigo miestuose, virtusiuose griuvėsiais dėl Rusijos bombardavimų.

Į filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą atvyko Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, profesorius Vytautas Landsbergis, daugybė kultūros žmonių, žinomų politikos ir visuomenės veikėjų. Premjeros vakarą ir Ukrainos palaikymo akciją vedė buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, į susirinkusiuosius prabilęs ukrainiečių kalba.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavusio ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelniusio filmo premjerą Lietuvoje 2020-aisiais sustabdė pandemija ir karantinas, o šiandien stabdo karas – planuotos filmo režisierės ir pagrindinės herojės Annos kelionė į Lietuvą neįvyko. Premjeros žiūrovams parodyti iš anksto įrašyti filmo režisierės Irynos Tsilyk ir filmo herojės Annos sveikinimai ir padėkos Lietuvai. Kad ir kaip būtų sunku tai suvokti, šiandien jos gyvena tikrame kare: filmo režisierė su sūnumi pasitraukusi į nedidelį kaimelį šalia Kijevo, o Anna su vaikais iš Kijevo bando pasiekti Lvovą, kur laukia automobilis, parvešiantis juos į Lietuvą.

Ukrainiečių ir lietuvių kurtame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė I. Tsilyk pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

Mes esame vienoje valtyje, gaila, kad kai kurios šalys to nesupranta. Atrodo, mus supranta tik tie, kurie susidūrė su Rusija.

„Mes labai norėjome su jumis pasidalyti šios dienos džiaugsmu, – Lietuvos žiūrovams sakė filmo herojė, penkių vaikų mama Anna Gladka. – Su mergaitėmis ruošėmės į premjerą, netgi nusipirkome naujas, gražias sukneles, tačiau aplinkybės susiklostė ne taip, kaip mes tikėjomės. Dabar mes – kare, turime slėptis. Esame be galo dėkingi Lietuvai, kuri mums padeda ir palaiko. Dėkingi ir žiūrovams, kurie taip šiltai sutinka mūsų filmą. Visus apkabiname. Iki greito!“

„Šiandien labai norėjau būti su jumis, apsikabinti, atsakyti į klausimus, pasipuošti ir pasidažyti, tačiau netikėtai viskas pasikeitė ir, atrodo, šiandien mes išgyvename ilgiausias savo gyvenimo dienas. Jaučiamės taip, tarsi prieš savo valią vaidintume kažkokio režisieriaus filme“, – sakė A. Gladka.

Filmo režisierė I. Tsilyk teigia iki paskutinės akimirkos netikėjusi, kad keletą mėnesių skriejantys perspėjimai apie Rusijos invaziją taps realybe: „Niekaip negalėjau suvokti, kad karas ateis į Kijevą, kad mano mylimame Kijeve kris raketos, kad rusų kariuomenė užims Černobylį. Tai, kas vyksta, yra pavojaus varpai Europai, pavojaus varpai pasauliui, jie pradėjo didelį karą ne tik prieš mus, jie pradėjo karą prieš Europą.“

Poetė ir filmų kūrėja nepaprastai dėkinga Lietuvai, iš kurios visada jautė palaikymą. „Mes esame vienoje valtyje, gaila, kad kai kurios šalys to nesupranta, – ji sako. – Atrodo, mus supranta tik tie, kurie susidūrė su Rusija.“

Ir vis dėlto filmo režisierė tiki, kad anksčiau ar vėliau tamsą išsklaidys šviesa. „Milijonai žmonių stojo į kovą prieš rusiškąjį fašizmą. Daugybė jų padeda kariuomenei ar patys stojo į kovą, taigi mes tikrai nugalėsime, jei būsime kartu ir pasaulis bus kartu su mumis“, – viltį išreiškė filmo režisierė.

Dar prieš premjerą Lietuvoje filmo prodiuserė G. Žickytė sako buvo sugalvojusi simbolinį gestą – dalį už filmą surinktų lėšų skirti šeimos vaikų menų studijoms, kurių jie labai siekia. Šiandien abejonių nėra – visos lėšos, kurias už filmo rodymą surinks kino studija „Moonmakers“, bus skirtos herojų šeimai ir kūrėjams, kad jie, likę be namų ir saugumo, kaip nors išgyventų. Pirmoji auka – beveik du tūkstančiai eurų jau pervesta. „Norime, kad jie pajustų mūsų paramą ir meilę. Suprantame, kad negalime išgelbėti Ukrainos nuo karo, bet gal nors kelios šeimos pasijus geriau“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.

Kino studija „Moonmakers“, prodiuserė G. Žickytė, režisierė I. Tsilyk ir visa Ukrainos ir Lietuvos dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ komanda kviečia žiūrėti filmą ir palaikyti Ukrainą. Auką galima pervesti ir internetu: gavėjas – VšĮ „Moonmakers“, LT787044060008321682, AB SEB bankas, banko kodas: 70440 SWIFT kodas (BIC): CBVILT2X, mokėjimo paskirtis: Auka filmo herojams.

Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo kūrimą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux Lietuva“.

Na ir kas, kad šiandien ji ir jos penki vaikai saugūs. Filmo kūrėjų komanda pasirūpino, kad Annos šeima pasitrauktų iš visai prie fronto linijos esančio Krasnogorovkos miesto į šalies sostinę Kijevą ir apsigyventų jų išnuomotame bute. Vos prieš dvi dienas Anna čia išsikrovė skubiai į lagaminą sumestus daiktus. „Jauku, komfortiška ir, svarbiausia, tylu“, – sako Anna ir pasakoja į kelionę išsiruošusi tą pačią akimirką, kai gavo pasiūlymą persikelti į Kijevą. Kas, kad daiktus teko rinkti tamsiuose, be elektros ir vandens likusiuose namuose.

Šį kartą Anna apsisprendė greitai. Visai kitaip buvo 2014-aisiais, kai irgi svarstė apie išvykimą. Tačiau tuomet nepasiryžo – tėtis buvo po infarkto, nenorėjo palikti jo, mamos ir sesers Olgos. Tėvų šiandien nebėra – tėtis mirė tais pačiais 2014-aisiais, kai Ukrainoje prasidėjo karas, mamos gyvybę pasigrobė koronovirusas. Krasnogorovkoje liko tik sesuo, jos sūnų Anna pasiėmė kartu į Kijevą. „Skambinau jai, sakau, tilpsim visi, atvažiuok, bet ji negali palikti darbo, namų ir gyvulių“, – pasakoja.

Skambinau jai, sakau, tilpsim visi, atvažiuok, bet ji negali palikti darbo, namų ir gyvulių.

Sprogimas netoli Krasnogorovkos pažeidė vandens tiekimo sistemą. Anna pasakoja, kad miestas ateinančius mėnesius neturės vandens. Elektra po trijų dienų atsirado, tačiau niekas negali būti tikras, kuriam laikui. „Žiemą iš 2014 į 2015-uosius mieste mirtinai sušalo aštuoni senukai. Jei nebus vandens ir elektros, vėl ateis šaltis, žmonės negalės pasišildyti namų, bus naujų aukų“, – sako Anna. Gyvenimu tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, jai vadinti sunku. Kartais atrodo, kad Krasnogorovkos žmonės už kažin kokias nuodėmes yra iki gyvos galvos įkalinti karo kalėjime.

Stop kadras

„Mes visą laiką laukėme taikos, galvojome, štai, praeis sunkūs laikai, susigrąžinsime Donecką, vėl galėsime pamatyti artimuosius, mano vyresnioji sesuo ten likusi, sūnėnas, gera draugė, vienuolikos vaikų mama. Jos sūnui – aštuoniolika ir ji nepaliauja verkti suprasdama, kad jis turės kariauti. Tai – siaubinga, niekam negalima linkėti, kad jie tokius dalykus patirtų“, – sako Anna.

Ji atsargiai planuoja savo kelionę į Lietuvą. Vasario 28 dieną Vilniuje pagaliau turėtų įvykti filmo, kurio pagrindine heroje ji tapo, raudonojo kilimo premjera. Moteris labai norėtų atvykti ir atsivežti į Lietuvą visus savo vaikus, tačiau situacija visiškai neaiški – niekas nežino, ar skraidys lėktuvai, ar šeimai bus leista išskristi. „Kartais man atrodo, kad maučiau iš Ukrainos nė neatsisukdama, taip, dabar mes saugūs, kol kas gyvename taikoje, turime kiekvienas savo lovą, namuose šviesu ir šilta, tačiau mintimis aš ten, kur likę man brangūs žmonės, aš negaliu negalvoti apie tai, kas mūsų laukia ir ar turėsime, kur grįžti, kai reikės grįžti? Karo žmonės gyvena siurrealistinėje tikrovėje, mums tampa normalu tai, kas normaliomis sąlygomis neįmanoma ir nepriimtina“, – ji sako.

Mes visą laiką laukėme taikos, galvojome, štai, praeis sunkūs laikai, susigrąžinsime Donecką.

Ukrainiečių režisierė Iryna Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

Filmo anonsas:

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo kovo 4 dienos.

Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja Giedrė Žickytė.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux“.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų Giedrės Žickytės prodiusuotas bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas – režisierės Irynos Tsilyk „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) pagaliau pasiekia Lietuvos žiūrovus. Filmas šalies kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo kovo 4 dienos.

Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

„Pavadinimas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ yra citata iš garsaus prancūzų poeto siurrealisto Paulio Eluard’o eilėraščio. Šiame filme kino menas ir karo laikų tikrovė susilieja, tačiau dar praėjusį rudenį suplanavę premjeros Lietuvoje datą net negalėjome įsivaizduoti, kad siurreali riba tarp kino ir gyvenimo taps tokia akivaizdi ir kokiomis aplinkybėmis į kino teatrus filmas rengiasi iškeliauti šiais metais“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.

Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus. Planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.

2020 metais suplanuotą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Lietuvoje sustabdė pandemija, kino teatrai buvo uždaryti dėl karantino. Tada filmo kūrėjai svarstė, kad filmas pasakoja kiekvienam aktualius dalykus apie tai, kaip kūrybiškumas ir menas padeda išgyventi sunkius laikus. „O dabar kiekvieną dieną gaudau žinias iš Ukrainos, galvoju apie ten likusią mums brangią filmo kūrėjų grupę, apie pagrindinę heroję Anną ir jos vaikus, visi kasdien kalbamės“, – sako G. Žickytė ir prisipažįsta pastarosiomis dienomis išgyvenanti siurrealų jausmą – artėja ilgai laukta premjera, kai filmo kūrybinė grupė lyg ir turėtų progą džiaugtis filmo sėkme ir visais apdovanojimais, bet kartu juos lydi siaubingas nerimas, kaip toliau klostysis saugumo Ukrainoje ir Europoje situacija.

„Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus, – atsako filmo režisierė I. Tsilyk, – planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.“

Šiandien, kai įtampa vis stiprėja, G. Žickytė įkvėpimo, ramybės ir stiprybės semiasi iš filmo herojės Annos. „Anna – įkvėpimas ne tik mums, moterims. Tai, kaip vieniša mama sugeba nepasiduoti, kaip ji kuria gyvenimą sau ir savo vaikams, kokia šviesa, nepaisant negandų, iš jos sklinda, liudija, kad ir kas nutiktų, svarbiausia yra žmogiškumas. Nors filme pasakojama apie Ukrainoje karo sunkumus išgyvenančią šeimą, lygiai tokių pat traumų gali patirti šeimos ir kitoje pusėje. Labai laukiu, kada Anna su vaikais atvyks į Lietuvą. Tikimės, kad viskas pavyks, kaip buvo planuota, ir Lietuvos kino žiūrovai didžiuosiuose miestuose galės gyvai susipažinti su šia nuostabia, įkvepiančia moterimi“, – sako filmo prodiuserė.

Atvykstant į Lietuvą laukiama ir režisierė I. Tsilyk. Iryna labai myli Lietuvą, o Vilnius, sako, yra vienas mėgstamiausių jos pasaulio miestų. Anksčiau su savo poezijos kūriniais ji yra apsilankiusi ir Vilniaus knygų mugėje.

G. Žickytė prisimena filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje. „Tai buvo tikra šventė, – sako, – žiūrovai aiškiai suprato svarbiausią filmo mintį apie meno galią katastrofos akivaizdoje. Šiandien filmo tema mums patiems tampa itin aktuali.“

Filmo kūrybos istorija prasidėjo nuo bendro Ukrainos ir Lietuvos projekto „Geltonas autobusas“. Jo tikslas buvo įveikti karo sukeltą traumą, įtraukiant vaikus į kūrybos procesą. Kino kūrėjai juos ėmėsi mokyti, kaip kurti kiną.

Idėja dokumentiniame filme papasakoti apie kino stovykloje vasaras leidusius vaikus netikėtai transformavosi į vienos šeimos, gyvenančios karo zonoje, istoriją. „Man šis filmas asmeniškai labai svarbus ne tik tuo, kad parodo kino meno magiją ir galią, bet ir tuo, kad jis pasakoja apie svajonių poreikį ir tai, kaip per kūrybą galima pažinti save ir susikurti alternatyvų gyvenimą, kitokį, nei siūlo žiauri karo tikrovė“, – sako G. Žickytė.

Filmu „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ši Lietuvos kino režisierė kartu su savo įkurta „Moonmakers“ studija pradėjo savo prodiuserės karjerą. Prie filmo dirbo didelė lietuvių komanda: garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, asocijuota prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė ir kiti.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux“.

Giedrės Žickytės prodiusuoto bendro ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų darbo premjera Europoje įvyko Berlyno kino festivalyje, filmas pristatytas Niujorko publikai modernaus meno muziejuje „MoMA“, Kanados „Hot Docs“, Danijos „CPH:DOX“, Šveicarijos „Visions du Réel“, Prancūzijos „Festival international du film d'Amiens“, Sakartvelo „CineDoc-Tbilisi – Documentary film“, Brazilijos „São Paulo International Film Festival“ ir daugelyje kitų festivalių. Režisierės I. Tsilyk filmas pelnė dešimt tarptautinių apdovanojimų.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pateko ir į vieno prestižiškiausių bei didžiausių dokumentinių kino festivalių pasaulyje – Amsterdamo IDFA „Best of Fests“ programą. Šią programą sudaro A klasės kino festivaliuose kaip „Sundance“, Berlyno, Kanų ir daugelyje kitų kritikų įvertinti ir apdovanojimus pelnę filmai. Į lapkričio pabaigoje vyksiantį festivalį, režisierės I. Tsilyk unikalią istoriją pasakojanti dokumentika atrinkta vos tarp kelių dešimčių darbų iš viso pasaulio.

„Laukiant premjeros Lietuvoje, užplūsta dvilypiai jausmai. Visų pirma, tai džiaugsmas, kad tiek pasaulio apkeliavęs filmas pagaliau bus pristatytas Lietuvos auditorijai, kur, tikiuosi, bus suprastas taip, kaip niekur kitur. Tačiau tuo pačiu liūdna, kad dėl pandemijos dabar negalime pasikviesti filmo herojų ir režisierės Irynos Tsilyk. Iryna labai myli Lietuvą, čia yra apsilankiusi anksčiau su savo poezijos kūriniais Vilniaus knygų mugėje. Ne kartą filmo gamybos metu svajojome, kaip ji vėl čia atvyks pristatyti filmo, susitikti su Lietuvos publika“, – mintimis dalijosi filmo prodiuserė G. Žickytė.

Dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ atskleidžia fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Kol išorinį pasaulį kausto bombų garsai ir chaosas, vieniša mama Ana ir jos keturi vaikai karo zonoje sugeba išsaugoti savo namus – juose ramu kaip rojuje, pilna gyvybės ir šviesos. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti, montuoti ir pristatyti filmą – kūrinį, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu. Kūrybinis procesas atskleidžia, kokią galią ir magiją turi kinas katastrofos akivaizdoje. Anai ir vaikams traumos transformavimas į meną yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

„Man šis filmas asmeniškai labai svarbus ne tik tuo, kad parodo kino meno magiją ir galią, bet ir tuo, kad jis pasakoja apie svajonių poreikį bei kaip per kūrybą galima pažinti save ir susikurti alternatyvų gyvenimą, kitokį nei siūlo žiauri karo tikrovė“, – sako G. Žickytė.

Dokumentika, kurta bendradarbiaujant lietuvių ir ukrainiečių komandoms, tapo simbolišku lietuvių paramos gestu Ukrainos žmonėms. Prie filmo dirbo gausi lietuvių komanda: garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, asocijuota prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė ir kiti.