Individualus būdas išgyventi traumą (savo ar kitos moters) yra pasirinkti „moterišką“ siuvinėjimo techniką ir privesti ją iki absurdo. Tiksliau, paversti ją kasdiene šiuolaikybės meditacija.

Įkvėpimo menininkė sėmėsi žvalgydamasi į Niujorko Metropoliteno muziejų, kur tūkstantmetę žmonijos kūrybos istoriją atspindėjo vyrų menininkų kūriniai, o moterys tebuvo kūrėjų vaizdavimo objektas. Ir tik XVIII – XIX a. pasirodo „Moterų išsilavinimo pavyzdžiai“ – siuviniai su artimos aplinkos vaizdais. Jie įtraukti kaip išnykusios architektūros dokumentacija. Pasak menininkės, „moterų siuviniai tapo vyrų projektuotos architektūros archyvu“. Todėl sąmoningai rinkdamasi rankdarbius Dileta kvestionuoja visuomenės ir meno hierarchiją.

20 mėnesių ji siuvinėjo peizažą – nei konkretų, nei abstraktų – kaip regimybę. Kaip iliuzinė yra ir lyčių lygybė. Siuvinėjimas Diletai yra kaip „pasipriešinimo forma, tiksinti bomba“. Neatsitiktinai „šventą“ idealaus peizažo paveikslėlį primenantis siuvinys yra su metalo apkaustais. Tik tie apkaustai aštrūs ir visai ne sidabriniai.

Antroji, kolektyvinė projekto dalis vyko Vilniaus miesto krizių centre. Į socialiniame tinkle paskelbtą menininkės skelbimą atsiliepė smurtą patyrusios moterys, sutikusios paaukoti drabužį ir pasidalyti savo istorija. Menininkė iš skaudžią patirtį išgyvenusių moterų drabužių nėrė „skausmo kūnelius“, kuriuos susiuvo į kilimą. Krizių centre gyvenančios moterys kartu su vaikais įsitraukė į bendrą darbo procesą. Nepaisant pagalbos ir palaikymo, tik nedaugelis moterų išdrįso papasakoti savo istoriją. Diletos kūrinys, anot galerijos pranešimo, yra tarsi pauzė tarp „dar negaliu“ ir „jau nebenoriu“, suteikianti bendros pajautos galimybę.

Parodos kuratorė – Laima Kreivytė. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.