A. S.-Z.: Koks pirmas žodis Jums ateina į galvą išgirdus frazę „dainų šventės“?

Z. B.: Du žodžiai – tradicija ir šaknys, kuriuos traktuoju lygiaverčiai. Vengiant dažnai pasikartojančių terminų, man Dainų šventė prilygsta miško auginimui. Ir šių metų Dainų šventės tema „Kad giria žaliuotų“ mūsų ryšį su medžiu, mišku tik patvirtina.

I. G.: Tačiau miškas gali būti įvairus! Galbūt ne visiems patiks, kaip jis auga, koks kontūras formuojasi. Kokia tradicija yra Dainų švenčių tradicija? Lietuvos, Lietuvos kultūros, Lietuvos chorinio meno, Lietuvos saviveiklos? Kokiais pjūviais galima pažvelgti į šią tradiciją?

Z. B.: Diskutuoti apie Dainų šventę galima įvairiais pjūviais ir tai vyksta. Nuo žemiškų temų – repertuaro, kasdienių chorų aktualijų ir rūpesčių iki istorinių, socialinių, vertybinių ar kultūrologinių apžvalgų. Man artimiausias pjūvis – fenomenalus reiškinys, ir šiandien gyvybiškai svarbus tiek muzikos autoriams, tiek gausiam būriui dainininkų, chorų dirigentų.

Manau, kad šventės kontūrų nepametėme, radosi įvairaus turinio, idėjų, kaip einant tradicijos taku praturtinti šventę, įnešti ir naujų vėjų, kas neišvengiama kiekvienam laikmečiui.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius tavo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą.

Kas yra Dainų šventės tradicija? Šį klausimą dažnai sau užduodu Dainų šventės renginių fone, kada klausa, akys ir širdis sodrinasi vaizdais, muzika, emocijų potyriais. Ir atsakymas kiekvieną kartą panašus – tai unikali mūsų šventė, kuri laikosi ant tvirto dainos, šokio, bendruomeniškumo pamato, sutvirtinto lietuvių kalba, kuria perduodama žinia apie mūsų valstybės, visuomenės ir žmonių istorinius, kultūrinius, vertybinius vektorius.

Grįžtant į pradžią ir kalbant apie Dainų šventės pjūvius, verta būtų diskutuoti apie mėgėjų meną, kuris greta šventinių blyksčių kas ketverius metus turi daug kasdienio darbo, atvedančio iki šventinių blyksnių, ir sujungia mus į didelį pažmonį. Ir sujungia ne tik čia gyvenančius, bet viso pasaulio lietuvius. Manau, šiandien mėgėjų menas, į kurį įsilieja įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, per kultūrą gauna milžinišką bendruomeniškumo patirtį, be kurios būtų neįmanomas toks rezultatas kaip Dainų šventė.

A. S.-Z.: Kalbėdami apie mėgėjus, mes turime omenyje dainų švenčių dalyvius – dainininkus, muzikantus, šokėjus. Vis dėlto didelė dalis Dainų švenčių repertuaro yra sukurta profesionalų, taip pat profesionalai yra dirigentai, chorų, orkestrų, ansamblių vadovai, choreografai. Juk terminas „saviveikla“ buvo sukurtas sovietmečiu ir, pripažinkim, iki šių dienų turi neigiamą konotaciją, kaip ir, kai kurių nuomone, pati Dainų šventė.

Z. B.: Iš tiesų žodis „saviveikla“ man visuomet turėjo neigiamą foną, kuris reiškia ne veiklos formą, o kokybę. Ar kalbėtume apie okupacinį laikotarpį, ar šias dienas. Dirigentai, chorai, orkestrai, ansamblių vadovai, kompozitoriai, choreografai yra šios šventės profesionalai ir vedliai. O pati Dainų šventė tampa didžiuliu bendruomenės ir lietuvybės statiniu – demokratišku, leidžiančiu įsijungti ir dalyvauti visiems. Vadinasi, šventės turinys sietinas su daug įvairių dedamųjų.

I. G.: O kas yra Jūsų prigimtyje?

Z. B.: Esu buvusi trijose Dainų šventės pozicijose – kaip žiūrovė, dalyvė ir kūrėja. Esu dainavusi būdama moksleivė, vėliau trumpai teko padainuoti Vytauto Didžiojo universiteto kameriniame merginų chore, kuriam vadovavo šviesios atminties chorinės kultūros entuziastas Viktoras Masevičius. Ir, žinote, visos trys pozicijos turi savo atminimų stalčiukus su istorijomis, kurios dar ne visai išblukusios.

Pamenu, vienoje iš švenčių Kaune, kai dar buvau moksleivė, mokėmės dainuoti kompozitoriaus Antano Budriūno harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Išeik, tėveli, žalian sodelin“. Tai buvo viena iš daugelio programos dainų. Ir mokymosi procese tiesiog laukdavau, kada ją pradainuosim – tiek ji man „nelipo“. Bet kai Dainų slėnyje visi uždainavome – ėjo kūnu virpuliai ir atrodė, kad daina kaip gėlė išsiskleidė. Kitais kartais būna potyris išgirsti savo dainas, apie kurias dažniausiai sakau, kad jos skirtos kameriškesnei aplinkai, tačiau kiekvieną kartą suklustu ir įsitikinu, kad gali būti ir kitaip. Ir dar viena – klausytojo patirtis, kai stebėdamas šokių, ansamblių dainų programas jauti pasididžiavimą savo žmonėmis, kultūra, istorija, kūrėjais ir, žinoma, rengėjais – Lietuvos nacionaliniu kultūros centru. Sunku net įsivaizduoti, su kokiomis darbų, planavimo apimtimis reikia kiekvieną dieną susidurti šios šventės organizatoriui.

Jubiliejus: šiemet Dainų šventės tradicijai sukanka 100 metų. Kauno miesto muziejaus nuotr.

A. S.-Z.: Tad tikriausiai turite ką pasakyti tiems, kurie mieliau renkasi stebėti transliacijas?

Z. B.: Tenka apgailestauti, kad dėl dabartinio gyvenimo tempo neįmanoma visur suspėti. Tiesa, sąmoningai vengiau dalyvauti „Žalgirio“ arenoje 2022 m. vykusioje Kauno dainų šventėje, nes bijojau savyje sugriauti tuos idealistinius kontūrus, kurie man Kaune siejasi su Dainų slėniu. Jame dainavau, jos dainorėliams rašiau kūrinius, jų klausiausi. Ten visada jaučiu ypatingą aurą. Tikriausiai nuo vaikystės taip mane veikia Ąžuolynas, Kauno Žaliakalnis, Adomo Mickevičiaus slėnis. Vaikščioti tais takais, klausytis dainų tarp ąžuolų, klausyti, matyti, sutikti ir dainuoti kartu su visais ir patirti magišką sinergiją – tai yra dovana mums visiems, o svečiams – nuostaba.

I. G.: Ar dalyvausite šių metų Dainų šventėje?

Z. B.: Dainų šventėje Kaune ir Vilniuje skambės keli mano kūriniai. Ne visada taip būna, ir ačiū Dievui, nes autorių daug (juokiasi). Dainų šventė turi pamatinius kūrinius, be kurių ji neįsivaizduojama – Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gudavičiaus ir kitų dainas. O greta skamba jau šių dienų autorių – Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino – kūriniai, kuriuos taip pat jau galima drąsiai vadinti pamatiniais.

A. S.-Z.: Kuri Dainų šventė Jums „tikresnė“ – vykstanti Vilniuje ar Kaune? Ir juk tikriausiai nesutiksit su tais, kas mano, kad Dainų šventė yra nebereikalinga atgyvena?

Z. B.: Vilnius ar Kaunas... Amžini klausimai arba lenktynės. Su Kaunu siejame istorines Dainų šventės ištakas, mane su šiuo miestu sieja šakniniai, emociniai ryšiai, vaikystė, čia dainuota, klausyta, dalyvauta. Tad natūralu, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Vilnius pakelia į tokį lygmenį, kai jauti, kad čia šventės dienomis yra visa Lietuva, apima ekstazė nuo lietuviškos gaidos ir žodžio, emocijų, vienybės potyrio. Lai kultūrologai, menotyrininkai svarsto, pykstasi, sutaria, kritikuoja, žavisi Dainų šventės klausimais. Dideli dalykai turi didelį rezonansą. Ir jei tai vyksta – vadinasi, taip ir yra. Man yra tekę šventėse kalbėtis su užsienio svečiais, dalyviais, jie nuovokūs, daugelis žino, kad Dainų šventės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra unikalus žodinio ir nematerialaus pasaulio paveldo reiškinys, kurį globoja UNESCO.

I. G.: Kita vertus, tai, kad ginčijamasi, kalbama apie Dainų šventes, yra labai geras ženklas? Vadinasi, žmonėms jos rūpi?

Z. B.: Nesusaistytas su tradicija žmogus gali įžvelgti visai kitokius dalykus. Tai suteikia daugiabriauniškumo. Pagalvokit – iš įvairių pasaulio šalių suvažiuoja žmonės ir dainuoja ta pačia kalba, kuria kalba trys milijonai. Galima ir verta išlaikyti kažką savito, su nedidelėmis formos, kokybės variacijomis. Juk kiekvienais metais vyksta chorinių dainų užsakymai, atsinaujina Dainų švenčių repertuaras. To reikia, nes keičiasi kartos, ir žmonės jau šiek tiek kitaip interpretuoja „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Kur bėga Šešupė“, nes supantis mus kontekstas visiškai kitas – pradedant nuo valstybės valdymo formos ir baigiant šių dienų technologijomis.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius savo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą. Tačiau visiškai nesipiktinu, kad tokios diskusijos ar tyrimai vyksta, nes jie liudija, kad tradicija gali būti gyvybinga, analizuojanti, kritiška sau, vengianti inercijos. Tačiau jei diskusijos turėtų slaptų ir, neduok Dieve, griaunančių tikslų – tuomet, manau, visuomenėje iššauktų nemažą sprogimo efektą. Arba dar gali būti ir kitas scenarijus – jei tradicija nepuoselėja, jai kyla grėsmė nunykti. Nenorėčiau sulaukti tokių scenarijų.

A. S.-Z.: Noriu trumpai grįžti prie globalėjimo temos, kartu paliečiant valstybingumo ir pilietiškumo klausimus. Kaip manote – Lietuvos dainų šventėje turi būti dainuojama tik lietuviškai?

Z. B.: Taip, Dainų šventėje turi būti dainuojama lietuviškai. Būta svarstymų ir programų visumoje gali rastis intarpų, atspindinčių kultūrinę ir kalbinę įvairovę. Bet labai norėčiau, kad lietuviškumo simbolis eitų nuo šaknies iki vainiko ir sujungtų čia ir kitur gyvenančius, kuriančius ir dainuojančius.

I. G.: Dainų šventė yra koncertas ar teatras? Ar tai yra visiškai atskiras mūsų kultūros reiškinys?

Z. B.: Reiškiniu galima pavadinti bet ką! Vis dėlto dainų šventės renginiai pagal savo sąrangą atitinka koncertą, o dėka scenarijaus, vizualinių šviesų sprendimų dažnai priartėja prie teatralizuoto koncerto formato, o vizualių tekstų skaitymas mums tapo kasdienybės norma.

A. S.-Z.: Kaune prieš Dainų šventę pagerbiamas Nežinomo kareivio kapas, visi didžiule eisena ateina į Dainų slėnį, uždegamas aukuras...

Z. B.: Būtent! Ir tai yra labai simboliška. Pasakyčiau, kad Dainų šventė yra lietuvių apeigos, per kurias išgyveni savo istoriją, savo kalbą, savo kultūrą, ryšį vienas su kitu.

Negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba.

A. S.-Z.: Ko negalima atsisakyti Dainų šventėse?

Z. B.: Čia ne „Eurovizijos“ dainų konkursas, kur kiekvieną kartą ateini su naujomis idėjomis ir kompoziciniais sprendimais. Todėl negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba. Negalime atsisakyti mūsų tautinių instrumentų skambesio, sutartinių, birbynių, kanklių, lietuviškai švelnių jungčių su papročiais ir juose spinduliuojančia šimtmečių išmintimi. Šita visuma kuria lietuviškumo aurą, kurią žodžiais mums ne visada pasiseka tiksliai išreikšti.

I. G.: Matau, kad turėtumėt, ką atsakyti tiems, kurie teigia, kad pas mus Dainų šventė juda tik blogyn, o štai Latvijoje įvyko taip, kaip turi būti?

Z. B.: Mes dažnai taip matome gyvenimo spalvas. Regis, kitur yra ryškiau, daugiau, originaliau. Latvijos šventės tradicija dar senesnė, siekia XIX a. pabaigą. Tačiau reikia semtis jų įkvėpimo, ryžto ir tikėjimo, mokytis vieniems iš kitų. Juk paprasta – kiek pats širdies įdėsi, tiek tau ir sugrįš atgal.

I. G.: Ar galėtumėte išskirti kurią nors Dainų šventės dalį kaip svarbiausią? Ar svarbi jos visuma?

Z. B.: Dainų šventės kamienas yra daina, o gražioji vainiko žaluma yra kostiumas, tradicijos, šokis, mūsų instrumentai, folkloras. Kai viskas susijungia į vieną vėrinį – jauti, kad viskas reikalinga ir gražu. Dainų diena, ansamblių vakaras ar šokis – sunkiai paskirstyčiau vietas, bet kadangi priskiriu save prie dainuojančių – tikriausiai išskirčiau šią dalį. Jei rytoj mane to paties paklaustumėte, tikriausiai suabejočiau savo teiginiu.

A. S.-Z.: Dainų šventės, sutraukiančios daugybę dalyvių ir žiūrovų, tradiciškai vyksta atvirose erdvėse, o tai, pripažinkim, neatsiejama nuo saulės, lietaus ir buitinių dalykų – atvykimo, maitinimo, nakvynės. Ar atsižvelgiant į visą dalyvavimo Dainų šventėse patirtį Jums tai yra aktualu?

Z. B.: Žinant mūsų lietuviškus orus, iš visų buitinių aspektų turbūt lietus yra labiausiai nelaukiamas svečias. Bet, kaip sakoma – nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga (juokiasi). Lietus, kažkokie nepatogumai, varginančios repeticijos pasimiršta, galiausiai pasilieka atmintyje buvimas kartu, dainavimas, ryškios, šviesios patirtys. To galėtumėte paklausti dainininkų, šokėjų, chorų dirigentų ir dauguma tai patvirtins.

I. G.: Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje išeivijoje buvo daugiau chorų, o dabar, kai kažkelintoje kartoje nebelieka kalbos, tautos vienybė perduodama per šokį. Keičiasi formatas, bet ne vienybės jausmo poreikis?

Z. B.: Nesvarbu, ar dainuojant, ar šokant, grojant – jei apima savo šaknų ilgesys – tuomet tikrai surasi, kur ateiti. Pastebime šokio proveržį, išgyvename jo tikrąjį renesansą. Ir šokis Dainų šventėse gali būti pats geriausias pasirinkimas kituose kraštuose gyvenantiems, kurie jau nekalba lietuviškai.

A. S.-Z.: Dalyvavimas Dainų šventėje yra pareiga ar privilegija?

Z. B.: Pirmiausia – tai apsisprendimas būti kolektyvo nariu, o pasirinkus – atiduoti save, sugebėti save „padalinti“, žinant, kaip greitai sukasi dabartinio gyvenimo karuselė. Šis apsisprendimas įvyksta žymiai anksčiau. O kai užsidega Lietuvos dainų šventės šviesos – atsiranda atsakomybė, nes su visais kartu kuriama lietuvybės šventė.

Interviu parengtas vykdant Kauno miesto muziejaus projektą „Parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“ (preliminarus pavadinimas) parengimas ir įrengimas“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Trečiadienį Vilniaus taryba pritarė naujajai Vilniaus mėgėjų meno kolektyvų, dalyvausiančių 2024 metų Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“, finansavimo tvarkai.

„Naujoji tvarka bus patogesnė ir suteiks kolektyvams daugiau galimybių pasiruošti Dainų šventės renginiams. Iki šiol stipendijos buvo skiriamos meno kolektyvų vadovams. Pagal naująją tvarką lėšos gali būti naudojamos ne tik kaip vadovų atlyginimas, bet ir kitoms reikmėms, pavyzdžiui, atlikėjų transporto išlaidoms, kostiumams ir kita“, –  Vilniaus savivaldybės pranešime cituojama sostinės vicemerė Simona Bieliūnė.

Vilniaus savivaldybė skelbs du kvietimus teikti paraiškas meno mėgėjų kolektyvams finansuoti.

Pagal naująją tvarką lėšos gali būti naudojamos ne tik kaip vadovų atlyginimas, bet ir kitoms reikmėms.

 

Pirmasis kvietimas numatytas rugsėjį, antrasis – sausį. Paraiškos bus teikiamos tik elektroniniu būdu per Vilniaus elektroninę paraiškų ir ataskaitų valdymo sistemą konkursai.vilnius.lt.

Paraiškas finansavimui galės teikti kitų metų Dainų šventėje dalyvausiantys ir (ar) jai besiruošiantys Vilniaus mieste registruoti mėgėjų meno kolektyvai pagal Lietuvos nacionalinio kultūros centro pateiktą sąrašą. Tokių kolektyvų sostinėje yra apie 50.

Finansavimą mėgėjų meno kolektyvai gaus atsižvelgiant į mėgėjų meno kolektyvo kategoriją pagal meninį lygį, veiklą ir pasiektus rezultatus.

Aukščiausio meninio lygio (I kategorijos) kolektyvui gali būti skirta iki 3 tūkst. eurų, aukšto meninio lygio (II kategorijos) kolektyvui – iki 2,2 tūkst. eurų, o vidutinio meninio lygio (III kategorijos) kolektyvui – iki 1,5 tūkst. eurų.

Už panaudotas išlaidas organizatoriai privalės atsiskaityti pagal nustatytą tvarką.

Skirdama finansavimą, savivaldybė siekia palaikyti, skatinti ir sudaryti sąlygas Vilniaus miesto mėgėjų meno kolektyvams aktyviai dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime, išlaikyti ir stiprinti tautinį identitetą, skleisti tautos etninės kultūros paveldą, pasiruošti dalyvauti kitąmet vyksiančiose Dainų šventės renginiuose.

„Gastrolės – tai puikus būdas pristatyti Klaipėdos koncertų salę ir joje reziduojančių kolektyvų meninę veiklą, stiprinti kultūrinę bendrystę su kitais Lietuvos miestais ir miesteliais. Kiekvienas toks koncertas moko suprasti bendruomenės svarbą, skatina dalintis, atrasti muziką ir visą tai sujungti į bendrą visumą“, – teigė Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Kamerinės muzikos festivalis „Kuršių nerija“

Prof. dr. Roberto Beinario vadovaujamas kamerinės muzikos festivalis „Kuršių Nerija“ šiemet klausytojus pasitiks 25-ąjį kartą. Pasak meno vadovo, kurorto gyventojams bei svečiams siekiama kuo plačiau pristatyti lietuvių kūrėjų muziką. Prieš dvejus metus pirmą kartą atlikta opera-triptikas „Neringa“, šiemet vėl skambės 770-ąjį gimtadienį švenčiančiai Palangai. Kurortą sveikins ir operą atliks Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas meno vadovo Tomo Ambrozaičio.

„Viena iš festivalio misijų yra taip pat pasveikinti ir Klaipėdą, kuri šiemet švenčia Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-ąsias metines. Ši proga mus dar labiau įpareigoja stiprinti bendradarbiavimą su uostamiesčio meno kolektyvais. Tad nusprendėme, kad festivalyje „Kuršių Nerija“ būtinai turi dalyvauti kolektyvai iš uostamiesčio – Klaipėdos choras „Aukuras“ ir Klaipėdos brass kvintetas“, – kaip kilo mintis į festivalį pakviesti Klaipėdos kolektyvus, pasakojo R. Beinaris.

Klaipėdos choras „Aukuras“, kamerinis ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas meno vadovo R. Beinario, kuris taip pat ir diriguos operą, bei solistai – Aistė Pilibavičiūtė (sopranas), Ramūnas Urbietis (baritonas), Aistė Benkauskaitė (mecosopranas), Egidijus Dauskurdis (bosas), Kristina Zmailaitė (sopranas), Romanas Kudriašovas (baritonas) ir Vytautas Rumšas (balsas) operą-triptiką „Neringa“ atliks rugpjūčio 8 dieną, 20 valandą, Palangos koncertų salėje.

Festivalyje „Kuršių nerija“ taip pat programą atliks Klaipėdos brass kvintetas, vadovaujamas meno vadovo Sigito Petrulio, ir obojininkas R. Beinaris rugpjūčio 5 dieną, 20 valandą, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje.

Tarptautinis muzikos festivalis „N Žemė“

19-asis festivalis „N Žemė“ liepos 6–14 dienomis kvies į koncertus ir susitikimus su muzikos atlikėjais Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ir Nidoje. M. Bačkaus iniciatyva gimusį renginį atvers jo vadovaujamo Klaipėdos kamerinio orkestro ir Klaipėdos choro „Aukuras“ Lietuvos Valstybės dienai skirtas koncertas – norvegų kompozitoriaus Ola Gjeilo „Saulėtekio mišios“. Anot M. Bačkaus, festivalis siekia dovanoti gražią, paliečiančią muziką, kokia ir yra „Saulėtekio mišios“.

KKS meno kolektyvus bus galima išgirsti liepos 6 dieną, 20 valandą, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje. Pasibaigus koncertui, 21 valandą, abiejų uostamiesčio kolektyvų atlikime suskambės „Tautiška giesmė“.

Festivalį užvers Klaipėdos kamerinio orkestro ir dainininkės Evelinos Sašenko programa „Nepaklusnioji Édith Piaf“. „Tai bus koncertas apie nepaklusnų, dramatišką garsios prancūzų dainininkės gyvenimą. Per muziką, kuri Édith Piaf lydėjo visą jos gyvenimą, prisiminsime ir pakalbėsime apie šią legendinę dainininkę“, – koncerto programą atskleidė M. Bačkus.

E. Sašenko ir orkestro programa skambės liepos 14 dieną, 20 valandą, Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro vasaros estradoje.

Koncertų ciklas „Muzikinės bažnyčių naktys Šiaulių rajone“

Jau šeštą vasarą į Šiaulių rajone esančias bažnyčias sugrįžta klasikinės ir sakralinės muzikos koncertų ciklas „Muzikinės bažnyčių naktys Šiaulių rajone“. Projekto idėja, pasak Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro režisieriaus Zenono Gestauto, yra skatinti profesionaliojo meno sklaidą mažuose miesteliuose.

„Šiemet Raseiniai, Ariogala ir Butygala mini 770-ąsiais įkūrimo metines. Reikšmingai sukakčiai pažymėti ieškojome meno kolektyvų, kurie pristatytų išskirtines programas. Džiaugiamės galėdami pakviesti Klaipėdos brass kvintetą, kuris džiugins miestelėnus profesionaliu skambesiu“, – dalijosi mintimis VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra.

Klaipėdos kamerinio orkestras, solistai – Teodora Morta Staigė (smuikas), Ivanas Bertashas (altas), Kornelija Kupšytė (violončelė) bei Klaipėdos choras „Aukuras“ kvies Kuršėnų miesto gyventojus ir svečius išgirsti jų programą birželio 22 dieną, 20 valandą, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Skambės Carlo Jenkinso „Palladio“, Draganos Jovanovic „Triple concerto Metamorfosen“, Erikso Ešenvaldso „Only in sleep“ ir Ola Gjeilo „Saulėtekio mišios“.

Koncertų ciklą „Muzikinės bažnyčių naktys Šiaulių rajone“ užvers Klaipėdos brass kvinteto ir saksofonininko Petro Vyšniausko koncertas rugpjūčio 25 dieną, 20 valandą, Meškuičių Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje.

„Aukso paukštės“ apdovanojimai meno kolektyvams teikiami už aktyvią pastarųjų metų veiklą: naujų programų parengimą, koncertus, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, konkursuose pelnytus prizus, festivalių, konkursų, seminarų inicijavimą.

Kaip praneša Kultūros ministerija, laureatus rinko kiekvieno žanro kolektyvams vertinti sudaryta kompetentinga komisija.

Nuo 1999 metų teikiama „Aukso paukštė“ yra aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje.

2020 metų „Aukso paukštės“ laureatai:

Geriausias suaugusiųjų teatras ir vadovas

Raseinių rajono kultūros centro mėgėjų teatras „Braižas“ ir vadovė Jolanta Šimaitienė, Šakių rajono Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro mėgėjų teatras ir vadovė Vaida Brazaitienė

Geriausias krašto folkloro kolektyvas ir jo vadovas

Pasvalio kultūros centro folkloro ansamblis „Rags“ ir vadovė Daiva Adamkavičienė

Geriausias miesto folkloro kolektyvas ir jo vadovas

Kauno miesto folkloro ansamblis „Žaisa“ ir vadovai Giedrė Ramunė Pečiulienė, Mintautas Petras Pečiulis

Geriausias liaudiškų šokių ansamblis ir vadovas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto liaudiškų šokių ansamblis „Ave Vita“ ir meno vadovė Goda Puleikytė, choreografas Kazimieras Kondratavičius, liaudies instrumentų orkestro vadovas Gintaras Vilčiauskas, vokalinės grupės vadovė Rasa Kazakevičienė, koncertmeisteris Ričardas Monkevičius

Geriausia liaudiškų šokių grupė ir vadovas

Akmenės rajono savivaldybės kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupė „Gaja“ ir vadovė Birutė Viktoravičiūtė

Geriausias pučiamųjų instrumentų orkestras ir vadovas

Kauno rajono Babtų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Algupys“ ir vadovas Jonas Girnius

Geriausias suaugusiųjų choras ir vadovas

Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“ ir vadovas Algirdas Šumskis

Geriausias vaikų arba jaunimo (moksleivių) choras ir vadovas

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jaunių choras ir vadovė Viktorija Morkūnienė

Geriausias vokalinis ansamblis ir vadovas

Ukmergės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Cantilena“ ir vadovė Daiva Petrikienė

Geriausias liaudiškos muzikos ansamblis ir vadovas

Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“ ir meno vadovė ir vyriausioji choreografė Margarita Tomkevičiūtė, choreografė Vilma Tiškevičienė, choro vadovė Roma Paulauskienė, chormeisteris Gediminas Micka, liaudiškos muzikos kapelos vadovas Romualdas Sadzevičius, liaudies instrumentų orkestro vadovai Asta Bogdanienė ir Raimundas Kukanauskas, akompaniatorius Tadas Kviklys.

Geriausias naujai susikūręs mėgėjų meno kolektyvas ir vadovas 

Vilniaus mišrus choras „Sonoros“ ir vadovė Valerija Skapienė

Už nuopelnus tautinei kultūrai „Aukso paukštė“ skiriama baletmeisteriui Vytautui Buterlevičiui.

„Pagrindiniai reikalavimai – išlaikyti saugų atstumą, laikytis higienos, o rizikos grupės asmenims nedirbti darbo vietoje arba riboti jų dalyvavimo repeticijose laiką“, – rašoma pranešime.

Ministerija rekomenduoja meno kolektyvams darbą organizuoti nuotoliniu būdu arba mažomis grupėmis – iki 10 asmenų, o jeigu tai neįmanoma, repeticijas organizuoti pamainomis ir užtikrinti ne mažesnį nei 10 kvadratinių kvadratinių metrų plotą, tenkantį vienam atlikėjui, taip pat išlaikyti ne mažesnį nei dviejų metrų atstumą tarp jų.

Jeigu repeticijų metu yra būtinas tiesioginis kontaktas ar mažesnis nei dviejų metrų atstumas, rekomenduojama trumpinti repeticijų laiką, taip pat rekomenduojama mažinti aptarnaujančio personalo skaičių.

Vyresniems nei 60 metų žmonėms arba sergantiems lėtinėmis ligomis rekomenduojama nedirbti darbo vietoje arba kolektyvams riboti jų dalyvavimo repeticijose laiką.

Ministerija taip pat rekomenduoja užtikrinti, kad darbo vietose dirbtų ir repeticijose dalyvautų asmenys, neturintys ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, ūmių žarnyno infekcijų ir kitų užkrečiamųjų ligų požymių – karščiavimo, slogos, kosulio, pasunkėjusio kvėpavimo, viduriavimo, vėmimo.

Be kita ko, rekomenduojama užtikrinti, kad nedirbtų ir repeticijose nedalyvautų asmenys, kuriems privaloma izoliacija izoliavimo laikotarpiu, išskyrus dirbančius nuotoliniu būdu.

Meno kolektyvams organizuojant repeticijas pamainomis rekomenduojama vėdinti ir valyti patalpas, esant galimybei, ne rečiau kaip kartą per valandą, taip pat sudaryti sąlygas, kad skirtingų pamainų atlikėjai nekontaktuotų tarpusavyje.

Pagal galimybes rekomenduojama mažinti repeticijų metu naudojamų rekvizitų skaičių, šalia įėjimų į įstaigą ir įstaigos patalpose turi būti sudaryta galimybė rankų dezinfekcijai, darbuotojai ir atlikėjai turi laikytis asmens higienos – vengti rankomis liesti veidą, burną, akis, plauti rankas, kosėti ir čiaudėti tinkamai prisidengus burną.

Ministerija taip pat primena, kad dažnai liečiami paviršiai – durų rankenos, laiptinės turėklai, elektros jungikliai, kėdžių atramos – valomi paviršiams valyti skirtu valikliu ne rečiau kaip du kartus per dieną.

Lietuvoje dėl koronaviruso grėsmės nuo kovo 16 dienos paskelbtas karantinas, jo metu uždrausta organizuoti masinius renginius, tarp jų ir spektaklius, kino filmų seansus, koncertus.

Pastaruoju metu kaip alternatyva koncertai ir kino filmų peržiūros vyksta atvirose vietose, kur lankytojai gali atvažiuoti automobiliu ir būnant jame dalyvauti renginyje.

„Prieš 19 metų sumanyti ir įsteigti apdovanojimai – svarbus mūsų visuomenės kūrybiškumo liudijimas. Šiemet „Aukso paukštės“ aplankytieji, kaip ir daugelis kitų panašių bendruomenių, gyvena pačiose įvairiausiose Lietuvos vietose, jos buriasi draugėn ugdyti ir stiprinti savo dvasią, būti mūsų kultūros atminties ir atsinaujinimo gijomis, laimėti ne tik konkursuose ar festivaliuose, bet pirmiausia savo gyvenime. Šie žmonės yra mūsų valstybės atrama, pavyzdys nerandantiems kelio prasmingai būti – čia, Lietuvoje, ir būti apskritai“, – įsitikinusi Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė.

Kasmet pavasario pradžią skelbiantys ir geriausius mėgėjų meno kolektyvus džiuginantys „Aukso paukštės“ apdovanojimai šiemet bus teikiami dvylikai laureatų.

Geriausio krašto folkloro ansamblio ir vadovo nominacija skirta Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansambliui „Platelee“ ir vadovui Aivarui Alminui, Geriausiu miesto folkloro kolektyvu ir vadovu tapo Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Virvytė“ ir Loreta Sungailienė, rašoma pranešime spaudai.

Geriausiu suaugusiųjų choru ir vadovu tapo Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos katedros mišrus choras „Studium“ ir vadovė Birutė Janonienė, Geriausiu vaikų arba jaunimo (moksleivių) choru ir vadove – Prienų „Žiburio“ gimnazijos jaunimo mišrus choras ir Roma Ruočkienė.

Geriausio vaikų ir jaunimo (moksleivių) mėgėjų teatro ir vadovo nominaciją pelnė du kolektyvai – Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ ir vadovė Birutė Šneiderienė bei Pasvalio kultūros centro jaunimo teatras „Drãma“ ir Asta Liukpetrienė.

Geriausiu liaudiškų šokių ansambliu pripažintas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos jaunimo liaudiškų šokių ansamblis „Sietuva“, meno vadovas Edmundas Žička ir instrumentinės grupės vadovai Donatas Jaraminas, Dainora Kinderienė. Geriausios liaudiškų šokių grupės apdovanojimą laimėjo Prienų rajono kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“ ir vadovė Ligita Gedminienė.

Geriausio pučiamųjų instrumentų orkestro nominacija skirta Panevėžio r. Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestrui „Sklepučini“ ir vadovui Vilmantui Vapsvai. Geriausias liaudiškos muzikos ansamblis – Kretingos meno mokyklos liaudies instrumentų orkestras ir vadovai Donatas Merkelis, Danutė Černienė. 

Geriausio naujai susikūrusio mėgėjų meno kolektyvo ir vadovo nominacija atiteko Kaišiadorių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Žilvita“ ir jo vadovei Laimai Morkūnienei.

Nominacija „Už nuopelnus tautinei kultūrai“ šiemet skirta baletmeisterei, režisierei Leokadijai Dabužinskaitei. Apdovanojimas bus teikiamas Dainų šventės Ansamblių vakaro metu Vilniaus Kalnų parke liepos 4 d.

Dėl mažų atlyginimų mažėja kultūros darbuotojų, išyra meno kolektyvai, kyla grėsmė į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašytos Dainų šventės išsaugojimui ir tęstinumui, sako kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Pirmadienį jis Vyriausybei įteikė savo ir Lietuvos kultūros asociacijų raginimą neatidėliotinai spręsti atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams problemą.

"Šalies savivaldybių kultūros įstaigose dirbančių kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokestis yra mažiausias, palyginti su kitais sektoriais (...) Kultūros sektorius su mažais atlyginimais tampa nepatrauklus jaunimui (...), didelė jaunų specialistų kaita. Tokia situacija grėsmingai didina ir kitas problemas - išyra mėgėjų meno kolektyvai, kyla grėsmės ir į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašytos Dainų šventės išsaugojimui ir tęstinumui", - teigiama ministro pranešime.

Jis pareiškė, kad prieš kultūros darbuotojus vykdomas genocidas.

"Tai paskutinė galimybė išsaugoti Lietuvą, kaip valstybę saugančią ir plėtojančią savo kultūrą bei tradicijas (...). Kultūros darbuotojų genocidas šalyje, neįvertinant jų darbo - didžiausia klaida, kurią reikia kuo skubiau atitaisyti", - sakė Š.Birutis.

Anot jo, pernai Lietuvoje sumažėjo bibliotekų ir jų darbuotojų, nors 45 proc., arba kas antras šalies gyventojas, naudojosi bibliotekų paslaugomis. Šalies muziejuose dirba apie 900 specialistų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ilgametę darbo patirtį. Daugelio jų atlyginimai tesiekia 1185–1200 litų atskaičius mokesčius. Nuo šių metų sausio 1 dienos padidinus minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, pagrindinių muziejų specialistų atlyginimai priartėjo prie šių įstaigų techninių darbuotojų (valytojų, darbininkų, sargų) atlyginimų.

Kultūros ministras priminė, kad jau parengta kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2014-2016 metais programa, kuria siekiama didinti kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokestį. Per trejus metus tikimasi pasiekti, kad mažiausiai uždirbančių kultūros ir meno darbuotojų mėnesio darbo užmokestis būtų ne mažesnis kaip 1732 litai, o kitų darbuotojų darbo užmokestis padidėtų vidutiniškai 45 procentais.