Antrą kartą Lietuvoje besilankanti japonų muzikos žvaigždė Kaune surengs vienintelį pasirodymą: festivalio „Audra“ metu birželio 30 d. ji, kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“, atliks kūrinį „Tylūs paukščiai“.

Čia pakviesta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių, M. Takada džiaugiasi galimybe pasimėgauti atgimusia popandemine realybe ir galimybe koncertuoti gyvai. Kauną ji vadina gražiu atskiru pasauliu, kuriame gyvena ramūs ir atsipalaidavę žmonės, o japonų ir lietuvių dvasinę bendrystę ji sieja su mūsų tautų artumu gamtai.

„Japonai nuo seno tikėjo, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Panašiai buvo manoma ir jūsų kraštuose“, – sako M. Takada.

– Lietuvoje jau esate buvusi, pačioje mūsų nepriklausomybės pradžioje. Kaip jums atrodome dabar? 

– Tada lankiausi tik Vilniuje. Prieš trisdešimt metų jūsų šalis išgyveno sunkius laikus, ji dar ne visiškai buvo išsivadavusi iš ryšių su Rusija – net gatvių pavadinimai tuomet buvo užrašyti rusiškai, o nuėjus į restoraną nelabai buvo ką užsisakyti. Vis dėlto, prisimenu labai šviesius, linksmus žmonių veidus. 

Šiandien viskas atrodo kitaip. Buvau užėjusi į kelių bažnyčių vidų – jos atnaujintos, šviežiai atrestauruotos freskos ir tapyba. Matyti didžiulis pokytis. Manau, kad būtent tie nujaučiami pokyčiai ir pats išsilaisvinimo procesas tuo metu ir kėlė džiugesį žmonėms. Ilgai prisiminiau malonų bendravimo su Lietuvos publika jausmą.

– Šįkart pirmą kartą lankotės Kaune. Kaip jis jums patinka?

– Kaunas – labai ramus miestas. Žiūrint globaliu mastu, jis man nepanašus į jokį kitą – tarsi gražus, atskiras pasaulis, kur visi žmonės atrodo tokie atsipalaidavę. Užvakar buvome tradiciniame Joninių apeigų festivalyje. Jaučiau, kad tos tradicijos tęsiasi šimtmečius, kad praeitis, dabartis ir ateitis susiūta tuo pačiu vertybiniu siūlu. Buvo labai stiprus įspūdis.

– Esu girdėjusi, kad lietuviai ir japonai yra iš dalies panašūs. Ką apie tai manote?

– Iš dalies, manau, kad taip: tradicijos, dvasingumas mums turi didelę reikšmę. Pagrindinės religijos Japonijoje yra budizmas ir šintoizmas, kurios praktikuojamos jau daugiau nei tūkstantmetį. Daugelio japonų pasaulėjautoje tie tikėjimai yra susipynę, praktikuojamas dvasingumas persipina su šiuolaikiškumu. Žinoma, tam, kokie mes esame, didelę įtaką padarė ir Antrasis pasaulinis karas.

Midori Takada. / M. Plepio nuotr.

Lietuva taip pat turi istorijos paliktų randų, o dvasinis pradas, žmogiškumas čia labai gyvas. Be to, mus sieja įkvepianti Čijunės Sugiharos istorija.

– Žinau, kad nemažai japonų keliauja į Kauną vien tam, kad apsilankytų vietose, siejamose su Č. Sugiharos gyvenimu.

– Taip, tiesa. Mums jis labai svarbus.

– Savo pasirodyme „Audros“ festivalio metu koncertuosite kartu su lietuviškais folkloro ansambliais, atliekančiais sutartines. Ar šis dainavimo stilius artimas japonų kultūrai?

– Muzika yra glaudžiai susijusi su dvasingumu apie kurį kalbėjau, tai – garsinė jo išraiška. Mano pasirodymų pagrindas tikriausiai yra gamta, ir iš jos kylantys garsai. Senajame japonų tikėjime šintoizme tikima, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Tas tikėjimas persismelkia per visą mūsų pasaulėjautą ir skamba muzikoje. Atsakant į jūsų ankstesnį klausimą, manau, kad tikėjimas gamtos dievybėmis, kuris buvo būdingas senajai lietuvių religijai, mus taip pat sieja.

Sakyčiau, kad sutartinių žanras yra artimas budistiniam ritualiniam giedojimui, kuris praktikuojamas ir Japonijoje. Vis dėlto, ne tiek svarbu, kokios religijos žmogus atlieka muziką. Svarbu tai, kas toje muzikoje skamba, kaip joje atsiskleidžia ją atliekančiojo širdis.

– Jūsų kūrinys „Tylūs paukščiai“ skirtas Ukrainai palaikyti, siunčia žinutę prieš karą. Kaip menas gali padėti šioje situacijoje?

– Menas yra ne tik kiekvieno jį kuriančiojo saviraiška, bet jis perteikia ir kontekstą – mene atsispindi viskas, kas veikia menininką, visuomenę. Jei nebūtų visuomenės, nebūtų reikalingas ir menas. Taip, mūsų pasirodymas yra skirtas atkreipti dėmesį į karą, bet mes siekiame žiūrėti plačiau, už šio, dabar vykstančio karo konteksto. Mes klausiame, kodėl žmonės kariauja. Ir, galiausiai, kas yra žmogus?

Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą. 

– Gyvename nenuspėjamais laikais – dar pernai nebuvo aišku, ar šie pasirodymai galės vykti gyvai dėl siaučiančios pandemijos.

– Džiaugiuosi, kad galėjau atvykti čia. Ištrūkus iš Japonijos, pamačiau, kad Europa jau beveik grįžo į įprastą gyvenimą, o Lietuvoje kasdienybė daugmaž normali, kaip buvusi. Kartu grįžo ir įprastinės erdvės, kuriose galima pasirodyti gyvai. Atvykau anksčiau, kad spėtume pasirepetuoti kartu.

– Turėsite tik vieną pasirodymą. Jei nebus įrašų, tai – vienetinė, į koncertą atėjusių klausytojų patirtis. Kuo ji svarbi, išskirtinė?

– Muzika – tai garsai ir balsai, kuriuos skleidžia žmogus. Tuo pačiu, perteikiama ir tam tikra atmosfera. Tyrimais įrodyta, kad koncerto metu sinchroniškai veikia atlikėjų ir klausytojų smegenys, atlikėjas perduoda savo energiją klausytojams. Be to, garsinė vibracija, kuri pasiekia mūsų ausų būgnelius koncerto metu, skirtingai veikia mūsų smegenis nei tada, kai, pavyzdžiui, klausomės įrašo iš kokio nors elektroninio prietaiso. Gyvo pasirodymo metu mūsų smegenys į muziką reaguoja visai kitaip.

– Įdomu, kad taip sakote, nes būtent pirmasis jūsų albumo „Through the Looking Glass“ leidimas yra tarp labiausiai melomanų vertinamų įrašų. O jo perleidimas prieš penkerius metus atnešė jums pasaulinį žinomumą.

– Tiesa. Įrašiau „Through the Looking Glass“ prieš keturiasdešimt metų. Japonijoje albumas visai nebuvo populiarus, pavyko parduoti tik šiek tiek. Nuostabu, kad internetas leido mano muzikai pasiekti žmones Europoje, Amerikoje. Perleidus albumą, jis išpopuliarėjo tarp jaunų žmonių – esu labai dėkinga likimui. Vis dar negaliu tuo patikėti.

Midori Takada. / M. Plepio nuotr.

– Jūsų muzika kartais vertinama kaip relaksuojanti, rami. Ką apie tai manote?

– Kai siekiu išgauti garsą, aš įvertinu kiekvieną medžiagą iki smulkmenų, kurdama tiksliausią skambesį. Jei naudoju medinius instrumentus, noriu, kad jie ir skambėtų kaip medis, jei metalinius – kaip metalas. Į muziką neįdedu savo minčių, nenoriu klausytojui nieko įpiršti, muzika – tai skambesys. Noriu, kad žmonės mano muziką ir girdėtų kaip medį, metalą, taip, kaip girdime vandenį, paukščius, mišką. Viliuosi, kad taip manęs ir klausosi – taip, kaip klausomasi gamtos.

Jei žmogus gali nurimti klausydamasis mano muzikos, manau, kad pasiekiau savo tikslą. 

– Ką jūs pati klausote?

– Tiesą pasakius, nenoriu klausytis jokios muzikos. Tyla man – geriausia muzika.

Pasaulinė minimalistinės muzikos žvaigždė – viena birželio 29–liepos 3 d. Kaune vyksiančio festivalio „Audra“ viešnių.

M.Takada – viena iš ambient ir minimalizmo muzikos stilių pradininkių, multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona. Jos unikalus braižas – kas kartą vis naujas ir unikalus tai šaliai dedikuotas kūrinys ir pasaulinė jo premjera, tampanti dar ir išskirtiniu reginiu.

Kaunui parengtas „Silence Birds“ – taip pat niekur prieš tai negirdėtas kūrinys, kuris gimė visiškai neseniai ir neatsitiktinai. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitelkusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys, kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius. M.Takada kūrinį ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“.

M.Takada kūrinių kompozicijos nepaprastai veikia vaizduotę. Jos minimalistinė, kontempliatyvi muzika tarsi alsuoja kosmine begalybe ir primena kelionę po mėnulį, krintančias žvaigždes, kelionę į vandenyną ar pasivaikščiojimą sode. Progresuojančios ritmiškos melodijos – iš pradžių paprastos, vėliau ima kartotis ir skilinėti skeveldromis, jų ritmas lūžta ir tirštėja, pamažu įtraukdamas klausytoją į visiškai kitą tikrovę.

M. Takada – viena iš ambient ir minimalizmo muzikos stilių pradininkių.

Savo karjerą M.Takada pradėjo Vakarų Berlyno filharmonijos scenoje, grodama su „Symphonie-Orchester Berlin“, iškart, kai 1974 m. baigė Tokijo menų universitetą. Savo karjerą ji tęsė rengdama solinius koncertus Japonijoje ir užsienyje. Ilgainiui M.Takada pradėjo tyrinėti Azijos ir Afrikos tradicinę muziką. Jos susižavėjimas lėmė bendrus projektus su Ganos, Senegalo, Burkina Faso atlikėjais ir korėjiečiais muzikantais.

Kiek vėliau ji įkūrė ir vadovavo novatoriškam „Mkwaju Ensemble“ perkusijos projektui. Šio projekto albumai – tai vinilo kolekcionierių ir melomanų Šventasis Gralis, kurio vinilinės kopijos dar prieš keletą metų beveik nebuvo įmanoma rasti.

Visiškai neseniai įvairiose kompiliacijose atsiradę senieji „Mkwaju Ensemble“ įrašai atskleidžia išskirtinį M.Takada požiūrį į tvirtus, elektronine muzika pagardintus, bet euforiškus perkusijos kūrinius. Didingo efekto siekusi ansamblio muzika tyrinėjo indonezietiško gamelano, japoniškos kodo būgnų muzikos ir amerikietiškojo minimalizmo temas.

Pats rečiausias iš visų M.Takados kūrinių buvo jos 1983 m. solinis darbas „Through the Looking Glass“, niekada neišleistas kompaktinėje plokštelėje, už kurio originalią vinilo kopiją internete perpardavėjai reikalaudavo įspūdingų sumų. Šį albumą M.Takada įrašė tada, kai, negalėdama finansiškai išlaikyti savojo ansamblio „Mkwaju Ensemble“, jį išformavo. Kompozitorė viena ėmėsi darbo studijoje, kad įgyvendintų jau sugalvotą muziką. Per dvi dienas ji įrašė į analoginę juostą visus keturis išplėstinius pasirodymus visais instrumentais, prodiusavo ir sumaišė visus galutinius kūrinius. Iš tokio žygdarbio gimęs albumas „Through the Looking Glass“ iki pat šiandien yra laikomas vienu iš labiausiai pribloškiančių minimalizmo kūrinių, nepriklausomai nuo to, ar jis kilęs iš Rytų, ar iš Vakarų.

Viešnagė Kaune – ne pirmoji M.Takada kelionė į Lietuvą. Vos atkūrus nepriklausomybę ji kartu su savo tuomečiu trio jau lankėsi Lietuvoje. Bendraudama su renginio Kaune organizatoriais japonų menininkė prisiminė, kad prieš tris dešimtmečius Lietuvoje ją pakerėjo išsilaisvinusi publika ir jos šiluma.

Jo metu VDU didžiojoje salėje įvyks japonų perkusinės bei ambient muzikos kompozitorės Midori Takada kūrinio „Silence Birds“, kurį ji sukūrė kartu su lietuvių sutartinių ansambliais, premjera. Be šio koncerto naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno miesto bei rajono jaunimu ir „Kaunas 2022“ komanda rengia didžiulę renginių programą, kuri išsibarstys po visą miestą.

Birželio 30 dieną Kaune įvyksiantis koncertas yra vienas iš laukiamiausių ir svarbiausių festivalio „Audra“ pasirodymų. Viena iš ambient ir minimalizmo muzikinių stilių pradininkė ir multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona – Midori Takada pristatys kūrinį, kurį jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“.

Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Kiekvienas gyvas Midori Takados pasirodymas yra unikalus ir parengtas specialiai tai progai. Kaune bus atliktas „Silence Birds“ – niekur prieš tai negirdėtas kūrinys, kuris gimė visiškai neseniai ir neatsitiktinai. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitelkusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys, kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius.

Midori Takada kūrinių kompozicijos nepaprastai veikia vaizduotę. Jos minimalistinė, kontempliatyvi muzika tarsi alsuoja kosmine begalybe ir primena kelionę po mėnulį, krintančias žvaigždes, kelionę į vandenyną ar pasivaikščiojimą sode. Progresuojančios ritmiškos melodijos, iš pradžių paprastos, vėliau ima kartotis ir skilinėti skeveldromis, jų ritmas lūžta ir tirštėja, pamažu įtraukdamas klausytoją į visiškai kitą tikrovę.

Savo karjerą Midori Takada pradėjo Vakarų Berlyno filharmonijos scenoje, grodama su „Symphonie-Orchester Berlin“, iškart po to, kai 1974 m. baigė Tokijo menų universitetą. Savo karjerą ji tęsė rengdama solinius koncertus Japonijoje ir užsienyje. Devintajame dešimtmetyje Takada pradėjo tyrinėti Azijos ir Afrikos tradicinę muziką. Jos susižavėjimas lėmė bendrus projektus su Kakraba Lobi iš Ganos, Lamine Konte iš Senegalo, „Farafina Band“ iš Burkina Faso bei Korėjos muzikantais: kanklininku Chi Seong-Ja, fleitininku Won-Il ir saksofonininku Kang Tae-Hwan.

Kiek vėliau ji įkūrė ir vadovavo novatoriškam „Mkwaju Ensemble“ perkusijos projektui. Šio projekto albumai – tai vinilo kolekcionierių ir melomanų „šventasis gralis“, kurio vinilinės kopijos dar prieš keletą metų beveik nebuvo įmanoma rasti. Visiškai neseniai įvairiose kompiliacijose atsiradę senieji „Mkwaju Ensemble“ įrašai atskleidžia išskirtinį Takados požiūrį į tvirtus, elektronine muzika pagardintus, bet euforiškus perkusijos kūrinius. Didingo efekto siekusi ansamblio muzika tyrinėjo indonezietiško gamelano, japoniškos kodo būgnų muzikos ir amerikietiškojo minimalizmo temas (Midori Takada įkūrė ansamblį iš dalies tam, kad galėtų atlikti Steve Reich, Terry Riley ir kitų XX a. perkusininkų kūrinius).

Tačiau pats rečiausias iš visų Takados kūrinių buvo jos 1983 metų solinis darbas „Through the Looking Glass“, niekada neišleistas kompaktinėje plokštelėje, už kurio originalią vinilo kopiją internete perpardavėjai reikalaudavo įspūdingų sumų. Šį albumą Midori Takada įrašė tada, kai negalėdama finansiškai išlaikyti „Mkwaju Ensemble“, išformavo šį ansamblį. Kompozitorė pati viena ėmėsi darbo studijoje, kad įgyvendintų jau sugalvotą muziką. Per dvi dienas ji įrašė į analoginę juostą visus keturis išplėstinius pasirodymus visais instrumentais, prodiusavo bei sumiksavo visus galutinius kūrinius. Iš tokio žygdarbio gimęs albumas „Through the Looking Glass“ iki pat šiandien yra laikomas vienu iš labiausiai pribloškiančių minimalizmo kūrinių, nepriklausomai nuo to, ar jis kilęs iš Rytų, ar iš Vakarų.

Įdomu tai, jog Midori Takada kartu su savo tuometiniu trio jau lankėsi Lietuvoje, vos tik atgavus šalies nepriklausomybę. Bendraudama su renginio Kaune organizatoriais ji atskleidė, kad tai, ką ji atsimena, be galo ją palietė. Kompozitorė pasakojo, jog prieš tris dešimtmečius čia Lietuvoje tuo metu viskas vis dar buvo labai asketiška ir kuklu, tačiau ją pakerėjo išsilaisvinusių žmonių publika ir jos šiluma, kurios ji negali pamiršti iki pat dabar. Pastaruosius 20 metų Midori Takada daugiau laiko praleido teatruose nei koncertų salėse. Ji komponavo ir gyvai atliko muziką teatrui. Kompozitorė nuolat bendradarbiauja su Tadashi Suzuki ir jo vadovaujama  trupe „Toga Company“, su kuria rengia šiuolaikiškas „Elektros“ ir „Karaliaus Lyro“ adaptacijas.

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.

Skelbiama, jog prie jau paskelbtų žvaigždžių pildosi vis didesnė atlikėjų plejada. Į Kauną pasisvečiuoti atvyks Berlyno kultine kultūrine institucija tapęs „HÖR“ radijas, kuris čia laikinai įsikurs ir transliuos savo specialią programą. Atvyks garsūs electro muzikos didžėjai – prancūzų duetas Kittin ir The Hacker.

Svarbi festivalio viešnia yra japonų perkusininkė ir kompozitorė Midori Takada, laikoma viena iš pasaulinių ambient ir minimal muzikinių stilių pradininkių. VDU Didžiojoje salėje įvyks jos ir keleto ansamblių bendro projekto „Silence Birds“ premjera – šis kūrinys gimė įkvėptas Rusijos agresijos Ukrainoje. Įdomu tai, jog Midori Takada jau lankėsi Lietuvoje vos tik atgavus nepriklausomybę, prieš tris dešimtmečius, todėl nekantrauja sugrįžti čia ir vėl pasimatyti su jai taip patikusia lietuvių publika.

Industrinės architektūros patalpose pasirodys italų elektroninės muzikos kompozitorė ir eksperimentalistė Caterina Barbieri. Elektronikos mylėtojų taip pat laukia pasaulio muzikos įkvėptas projektas Esa Afro-Synth Band ir „Youtube“ išpopuliarėjęs didžėjus PartiBoi69.

Pasidžiaugti bus galima ir gyvos muzikos gerbėjams – pasirodys ne tik lietuvių grupės Garbanotas bei Free Finga, bet ir energinga grupė iš Nyderlandų – The Mauskovic Dance Band. Tačiau tai – tik kruopelė antrojo papildymo sąrašo atlikėjų.

Savo dalyvavimą festivalyje taip pat jau patvirtino: Azu Tiwaline, Call Super, Deena Abdelwahed, DJ Marcelle, Helena Hauff, Hilda, Job Jobse, Mor Elian, Pakas, Noia, Patricia Kokett, Roads, Eimantas, Vox Low, V, 5zyl, Mantas T, Bradley Zero, Lover, Planeta Polar, Tarp Dviejų Aušrų, Violet, Gabrielle Kwarteng, Alex Krell, Arp Frique, Antal, Aurora Halal, DJ Rituals, Héctor Oaks, Juoduomenė, LSDXOXO, Julia Huxtable, Loranas Vaitkus, Maria Paskevic, Mario Moretti, Elboe, Mamiko Motto, Monika Seta, Aistė Regina, Manfredas, Identified Patient, Under Black Helmet, VTSS, Free Finga, Flash Voyage, CCL, Eris Drew, Less Feeling, Vaiper Vitalijus.

Be muzikinės programos, naujienų atsirado ir kultūrinėje programoje. Organizatoriai skelbia, jog festivalio dienomis vyks „Nepatogaus kino“ kuruojamos audiodokumentikų perklausos po atviru dangumi, naktiniai skaitymai, paroda „NFThon: Ateitis“, komikų pasirodymai renginyje „Standup 2.0“, naktinės tapybos užsiėmimai bei įvairūs tarpdisciplininiai performansai „Tempo“ erdvėje Senamiestyje.

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programa nuolat pildysis ir plėsis. Ją kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.