Žinomas vyras apie save atskleidė dar niekuomet nepasakotų detalių.

Egidijus neslėpė – nors gaminti jis moka, vietoje jo dažniau tą daro žmona. Pats vyras mieliau renkasi koncertus ar dirbti ūkio darbus. „Mano santykis su maisto gaminimu yra labai fragmentiškas. Mėgstu kažką pagaminti, jei tik žmona gražiai paprašo. Turiu kelis firminius savo patiekalus, kuriuos mėgstu ir gebu skaniai paruošti. Tačiau, visgi, dažniau virtuvėje leidžiu sukiotis žmonai“, – pasakojo jis.

„Visko čempionas ir mano numeris vienas yra baltas varškės sūris. Atvirai sakant, aš jį galiu valgyti tris kartus per dieną: pusryčiams, pietums, vakarienei ir net kaip desertą. Iki pat šiol prisimenu, kaip vaikystėje dievindavau varškės sūrį su medumi. Kadangi tais laikais neturėjome didelio saldumynų pasirinkimo, sūris su medumi buvo fantastiškas desertas. Apskritai vaikystėje išmokau daugelį dalykų. Su mama nebuvome labai turtingi, todėl, kad tik pavyktų mane išlaikyti, ji stengėsi, sunkiai dirbo. Neturėjau labai daug žaislų, todėl pats išmokau juos pasidaryti. Iš medienos atraižų darydavau šautuvėlius, tankus, automobilius – jų padarydavau ir savo draugams. Galima sakyti, kad vaikystėje buvau žaislų tiekėjas“, – juokėsi garsus vyras.

Be varškės sūrio, Egidijui labai patinka ir jautienos išpjova bei pomidorai. Vyras pasakojo, kad šiuos ingredientus jis pamilo gyvendamas kaime ir pradėjęs užsiiminėti ūkininkavimu.

TV3 nuotr. 

„Jau septynerius metus gyvename kaime – turime šiltnamį ir patys auginame pomidorus. Nėra nieko nuostabesnio, nei nusiskinti šiltą pomidorą tiesiai iš šiltnamio. Skonis būna nerealus! Kalbant apie jautienos išpjovą, ji man patinka, nes tai – viena geriausių mėsos dalių. Kaime auginame avis ir vištas, todėl beveik galėtume gyventi atsisakę parduotuvės maisto, nes viską užsiauginame patys. Nesu toks geras ūkininkas, bet stengiuosi tokiu tapti. Sąžiningai, dabar ūkininkavimas man primena smagų žaidimą“, – pasakojo E. Sipavičius.

Kad Egidijus atrodo fantastiškai – negali paneigti niekas! Kokia yra jo energijos ir geros išvaizdos paslaptis? Anot dainininko, svarbiausia yra žiūrėti, ką valgai ir palaikyti sveiką bei aktyvų gyvenimo būdą.

„Vienintelis dalykas, ko nevartoju, tai cukrus. Šiaip valgau viską ir labai daug, tačiau visada stengiuosi nebevalgyti po šeštos valandos vakaro. Nemeluosiu, aš gyvenu aktyvų gyvenimą: anksti keliuosi, vedu šunį, aplankau avis, vištas, pasportuoju ir tik 10 valandą einu pusryčiauti. Mano mėgstamiausi ir skaniausi vasaros pusryčiai – baltas varškės sūris su šiltnamio pomidorais, svogūnų laiškais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. Mėgstu dar pasiimti kalendros ir viską kąsti vienu metu“, – atskleidė žinomas vyras.

E. Sipavičius papasakojo ir apie savo šeimos Velykų tradicijas bei šventinį stalą.  „Mūsų velykinis stalas turbūt labai panašus į kiekvieno tradicinio lietuvio. Visada ant stalo turime daug kiaušinių, neapsieiname ir be baltos mišrainės, o taip pat mėgstame ir patiekalus iš ėrienos. Kadangi Velykos yra pavasario šventė, mėgstame pavalgyti sočiai ir skaniai, kad turėtume jėgų pavasario darbams“, – dalijosi E. Sipavičius.

Negirdėtos ir įtraukiančios istorijos, atviri pokalbiai apie maistą ir kulinarines patirtis bei daug gardžių receptų – šeštadieniais, „Virtuvės istorijose“, 10 val. per TV3.

Draugai nuo vaikystės

Rūta prisistato kaip mergina, kilusi iš kaimo. „Ukmergės rajone yra toks Sližių kaimas, – sako ji. – Vyras irgi kilęs iš to paties kaimo. Augome tame pačiame kieme. Nuo paauglystės, galima sakyti, esame pora. Po mokslų baigimo išvykau į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ekonomikos ir finansų, o Saulius – jis ketveriais metais už mane vyresnis – paskui mane dirbti.“

Gal pabijojo leisti į didmiestį savo gyvenimo meilę – o jei koks miestietis ims ir nuvilios?! Rūta juokiasi, kad šito reikėtų paklausti jo paties.

Susiradusi Kaune darbus (Rūta įsidarbino banke), pora ėmė taupyti, kad galėtų grįžti atgal į kaimą. Keletą vasarų abu plušo užsienyje. Procesas šiek tiek užtruko: Kaune gyvendami ir vestuves atšoko, nors pati vestuvių ceremonija vis dėlto vyko Sližių kaimo koplytėlėje. Po vestuvių dar ilgokai gyveno nuomojamame bute. „Užtai pirmoji dukrelė Saulė – dabar jai 3,5 metų – gimė jau mūsų išsvajotuose ir pačių renovuotuose namuose“, – džiaugiasi pašnekovė.

Įsigijo negyvenamą sodybą

Sužinoję, kad jų gimtajame kaime žmonės parduoda apleistą sodybą, Rūta su Sauliumi ją įsigijo. Deja, 80 kv. m namas buvo negyvenamas, nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos. „Stogas – kiauras, langai – kiauri. Tad kurį laiką, kol viską tvarkėme, dar gyvenome Kaune. Paskui laikinai apsistojome pas mano tėvelius Sližių kaime, kuris yra maždaug už 1,5 km nuo mūsų vienkiemio“, – pasakoja R. Samsonienė, porą metų važiuodavusi į darbą banke iš Ukmergės rajono. Kas rytą tekdavo sukarti apie 60 km. „Kamščių rytais? Ne, mano kelyje nepasitaikydavo, buvo labai patogu“, – sako ji ir priduria, kad kolegos, gyvenantys Kauno priemiesčiuose, spūstyse stovėdavo apie 40 minučių, o Rūta iš savo kaimo į banką atlėkdavo per valandą.

Sodybos renovacija vyko labai pamažu, mat Samsonai meistrų nesamdė, viską darė patys. Daugiausia dirbo Saulius – savaitgaliais ir po darbo. Teko įrengti gręžinį, kad sodyboje būtų vandens; nuotėkų sistemą. Vyras pirko skardą, pats dengė stogą, įstatė langus. Kartais pagelbėdavo draugas arba brolis.

Mylimi: triušiai, avelės yra ne tik šeimos maitintojai, bet ir didelis vaikų džiaugsmas./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.

Kaime daugiau laisvės

Ar 80 kv. m namo užtenka keturių asmenų šeimai? „Kol vaikai maži – užtenka, o kai paaugs – gal iš palėpės pasidarysime vaikų kambarį?“ – planuoja R. Samsonienė.

Paklausta, kodėl nenorėjo įleisti šaknų Kaune, susimąsto: matyt, abiem su vyru kaimas siejosi su didesne laisve, grynu oru, gamta. Pamena, kad vaikystėje Saulius norėjo gyventi tik mieste, o jame pabuvęs ėmė žvalgytis atgal į kaimą. „Savaitgaliais grįždavome į Sližius, kur buvo gera, ramu, tylu. Pajutome, kad sekmadienio vakarais visai nesinori grįžti atgal į Kauną“, – atviravo moteris.

Sodybą Samsonai įsigijo 2017 m., o įsikraustė į ją prieš pat pandemiją – 2019-aisiais. „Karantinus praleidom jau savo namuose, kur gimė pirmasis mūsų vaikas. Buvo labai patogu: nereikėjo sėdėti užsidarius, galėjau vaikštinėti po erdvų kiemą kaip ponia. Po metų ir devynių mėnesių susilaukėme sūnelio, pavadinome jį Simonu“, – džiaugiasi pašnekovė.

Vilkų nebijo

Pirmiau, nei gimė Samsonų dukrelė, sodyboje apsigyveno vištos. Vyras padarė joms gražų namelį, o šios už tai kas rytą atsidėkodavo kiaušiniais. Po kiek laiko vietinis kaimelio gyventojas pasiūlė porą triušių. „Dabar jų trigubai daugiau. Auginame, nes patinka gyvybė kieme. Kartu ir vaikai su malonumu jais rūpinasi, šeria, girdo, mato procesus, o ir mėsos užsiauginame“, – aiškina Rūta.

Kai prieš porą metų anapilin išėjo jos senelis, teko priglausti ir jo aveles. „Visaip su jomis būna, – pasakoja R. Samsonienė. – Kai ėriukų atsiveda – banda pagausėja, bet kai vilkas į kiemą įsisuka – randame vieną kitą papjautą.“

Vilkų vienkiemyje gyvenantys Samsonai savo akimis dar nematė – tik jų pėdsakus. Užtai dažnai į kiemą atbėga kiškiai, lapės, stirnos. Šeimynai įdomu gyvūnus stebėti pro namų langus.

Ar likusi viena Rūta nebijo vilkų? Anot moters, žmonių jie nepuola. Kai Saulutė dar buvo kūdikis, vyras dažnai išvykdavo į komandiruotes ir Rūta likdavo nakvoti viena. „Pažįstami manęs dažnai klausia, koks jausmas vienkiemyje vienai? Na, nežinau… Sakau jiems, kad čia mano namai, o negi namuose gali būti baisu?“ – klausimu į klausimą atsako vienkiemio šeimininkė.

Įvykis: netoliese esančiame Sližių kaime gyvena daug poros giminaičių. Visi jie buvo pakviesti į Sližių koplytėlę, kur vyko Samsonų vaikučių krikštynos./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.

Pratinasi prie naujų pareigų

Ne visą laiką Rūtos ir Sauliaus šeima praleidžia savo vienkiemyje. Dažnai aplanko kaime gyvenančius tėvus, neseniai čia sodybas įsigijusius brolius, pusseserę, daug laiko praleidžia ir su Sauliaus mama. Šiemet Rūta tapo Sližių krašto bendruomenės pirmininke. „Daugiau nieko apie tai neklauskite, – juokiasi. – Dar tik pirmi žingsniai einant tas pareigas. Nespėjau nė kojų apšilti.“

Tačiau projektą parašyti ir pinigėlių kaimo vaikų žaidimų aikštelei įrengti veikli moteris jau sugebėjo gauti. Tad prieš akis – daug gražių ir prasmingų darbų bendruomenės labui, kuri, anot Rūtos, kasmet vis jaunėja. Į kaimą gyventi grįžta vis daugiau jaunų šeimų su mažais vaikučiais, o ir čionykščiai senbuviai yra veiklūs, energingi.

Jei kokia bėda – prasimaitintų

Samsonai augina ir paukščių, ir avelių, ir triušių pulką, tad, jei kokia bėda prispaustų, sako, iš savo ūkio prasimaitintų. Šalia gyvūnų dar turi ir sodą, šiltnamį, daržiuką. Daug ką gauna arba išsimaino su vietiniais ūkininkais. Pasak Rūtos, karvių kaime nedaug kas turi, bet pienuko, varškės visiems užtenka. „Vasarai įpusėjus prisiverdu uogienių. Prikonservuoju visokių kitokių gėrybių žiemai – taip ir gyvename“, – džiaugiasi ji.

Samsonai augina ir paukščių, ir avelių, ir triušių pulką, tad, jei kokia bėda prispaustų, sako, iš savo ūkio prasimaitintų.

Kol senelis dar buvo gyvas, avelių vilną Rūtos mama apdirbdavo, verpdavo iš jos siūlus, o paskui apmegzdavo visus namiškius. „Tačiau šiais laikais močiutės kitokios. Ne išimtis ir mūsiškė – mano mama. Ji daug dirba, yra be galo aktyvi – ir šoka, ir dainuoja, tad verpti nebeturi kada“, – pasakoja dukra.

Kai tėvų katė atsivedė kačiukų, vieną Samsonai pasiėmė į miestą, o apsigyvenę sodyboje – parsivežė atgal. Šuniukas atiteko mirus seneliui. Vištų pulkelis vis gausėjo, kol galiausiai kiemas tapo pilnas klegesio – ir žąsų, ir ančių, ir kalakutų. Paukščiai Samsonų šeimai reikalingi ne tik dėl kiaušinių, mėsos, bet ir dėl grožio, pramogos. „Vaikams ypač patinka juos lesinti. Sauliui niekada nepabosta mažiesiems rodyti, kaip tai daryti ir kiek grūdelių piltii“, – su begaline meile balse apie savo vyrą šneka jo gyvenimo moteris.

Prieš ir po: apleistą sodybą nagingasis Rūtos vyras Saulius renovavo neatpažįstamai./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.

Turi auksines rankas

Su Sauliumi Rūta draugauja nuo trylikos metų. Juokiasi, kad, matyt, abu bus apsišlifavę dar paauglystėje, nes vedę beveik nesipyksta. Be visų kitų gerųjų vyro savybių, Rūta mini jo auksines rankas. Daug kas Samsonų namuose Sauliaus rankomis padaryta, sukonstruota, restauruota. Antrą galimybę jis suteikė senam ąžuoliniam stalui, rastam sodyboje. Gražiai nušveitė, impregnavo, kad kinivarpos negraužtų. Tą patį padarė ir su senovinėmis durimis. Miegamajame dėl grožio paliko vieną senų rąstų sieną. Panaikino perdangą tarp pirmojo aukšto ir palėpės – didžiulę erdvę puošia nušveistos ir impregnuotos senovinės sijos.

Samsonų namuose buvo ir krosnis, tik jau labai gremėzdiška ir išdegusi – teko atsisakyti. Tad dabar maistą verda ant elektrinės viryklės, o ir šiaip buityje mėgaujasi visais šiuolaikiškais patogumais.

„Nepaisant jų, savo namuose norime išlaikyti kuo daugiau natūralumo. Pavyzdžiui, virtuvės baldų komplektą iš medžio vyras darė pats. Stalviršį išliejo iš cemento. Pats padarė ir gražų ąžuolinį bariuką, kuris skiria virtuvę nuo svetainės. Palangės ir karnizai, kitos medinės apdailos detalės – taip pat jo rankų darbas. O kur dar Sauliaus kurti originalūs šviestuvai!“ – vardija auksarankio vyro darbus žmona, o po kiek laiko kukliai priduria, kad ir pati prie to prisidėjo. Ką galėjo pagal savo jėgas – tą darė: ir tinką daužė, ir medieną impregnavo, ir spinteles dažė. „Būdavo, surandu internete idėją, parodau vyrui, o tada jis jau mąsto, kaip tą idėją praktiškai įgyvendinti“, – aiškina R. Samsonienė.

Gražu: svetainę puošia Sauliaus gamintas medinis bariukas./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.

Leidžia į lauko darželį

Paprašyta papasakoti, kaip sekasi auginti vienkiemyje vaikus, Rūta džiaugiasi, kad gretimame kaime (apie 10 km nuo jų sodybos) yra puikus lauko darželis. Jį lanko Saulutė. Didžiąją dienos dalį vaikai ten praleidžia lauke, o pietų miegą miega hamakuose arba vežimėliuose.

„Mums patinka, kad mažieji ten turi daug laisvės. Gali išsipurvinti, daug judėti, tyrinėti aplinką. Nuo pat kūdikystės saviškius migdome lauke. Kol neturėjome terasos, vežimėlį apmuturiuodavome nuo lietaus. Dabar, kai vyras sumeistravo terasą, sūnų jau migdome ten, po stogu“, – dalijosi mama.

Gal gyvendami gamtoje vaikai mažiau serga? Pasak R. Samsonienės, didžiausios jų ligos yra sloga ir kosulys, kurie į rimtesnes ligas neperauga. Jokių specialių vaikų auklėjimo metodikų pora netaiko. Augina juos natūraliai, kaip širdis liepia. „Mano vyras yra iš penkių vaikų šeimos. Jis vyriausias, tad padėjo tėvams brolius, seses auginti. Galbūt todėl toks šeimyniškas, tėviškas, rūpestingas. Su mūsų vaikais užsiima nuo pat gimimo. Dainuoja, sūpuoja, nešioja, masažuoja rankytes ir kojytes. Turi kur kas daugiau kantrybės negu aš. Leidžia vaikams eiti visur ir nebara, jei išsitepa. Juk šiais laikais purviną vaiką – į vonią, nešvarius drabužius – į skalbyklę, ir tiek tos bėdos“, – aiškina laiminga mama.

Atnaujino: sodyboje rastą ąžuolinį stalą, senas sijas teko nušveisti ir impregnuoti./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.

Laimės receptas – pokalbiai

Turbūt kvaila būtų klausti, ar Rūtos šeima yra laiminga? „Taip, labai. Laimės receptas? Gal atviri pokalbiai? Gal dėl to pas mus ir nekyla didelių barnių, kad nuolat kalbamės. Jei ir įvyksta, tai, manau, tik dėl nesusikalbėjimo. Kita vertus, labai gerbiame vienas kitą. Mano vyras nori, kad aš būčiau laiminga. Aš jam linkiu to paties. Tad abu dėl to labai stengiamės“, – atvirauja pašnekovė, dažniausiai su vyru pasikalbanti vakarais arba ankstyvais rytais.

„Jei norime pasikalbėti prie stalo tarpusavyje – vaikai kaipmat ausis užverčia savo čiauškėjimais… Dabar jų amžius pats aktyviausias, – juokiasi Rūta. – Tenka mudviem su vyru atsikelti gerokai anksčiau, apie šešias, kad dviese, ramiai susėdę, netrukdomi galėtume išgerti kavos.“ Paskui jau kiekvienam sava rutina. Saulius važiuoja į darbą, Rūta kelia vaikus ir veža Saulutę į lauko darželį. Dieną leidžia su sūneliu, o vakare laukia vyro, kad visi susitikę apeitų savo ūkį, pašertų gyvuliukus, palaistytų daržoves šiltnamyje ir laimingi eitų miegoti.

Klausiu Rūtos, ar dar jaučia ilgesį miestui, kuriame beveik dešimtmetį abu gyveno. Moteris linksi galvą ir sako, kad Kaune liko jų draugai, krikšto dukros. „Niekada nespjaunu į šulinį, iš kurio galbūt kada nors teks gerti. Niekas nežino, kas bus po dešimt ar daugiau metų – gal išvažiuosime į užsienį, o gal į Kauną ar Vilnių. Tačiau dabar tiesiog noriu mėgautis šiuo puikiu gyvenimo etapu kaime“, – atsisveikina R. Samsonienė.

Mieste nesijautė laiminga

Gimusi ir augusi sostinės senamiestyje, vėliau L. Šinkūnienė drauge su kitais kelių kaimyninių namų gyventojais buvo išprašyta į naujus Vilniaus rajonus, kur taip ir nepritapo. Tad iškeliavo į kaimą – Švenčionėlius, kur jau gerokai anksčiau su savo amžinatilsį vyru buvo apsigyvenusi jos dukra Milda. Tiesa, ne pačiame miestelyje, bet 10 km už jo – miškuose, vienkiemyje. Abu jie miestiečiai, bet nusprendė bėgti iš miesto.

„Aš dirbau Vilniuje, vertimų centre. Esu baigusi anglų kalbą. Rengiau teisinius dokumentus Lietuvos stojimui į ES. Paskui trejus metus dirbau Briuselyje. Galėjau pasilikti ir ilgiau, bet labai ilgėjausi Lietuvos…“ – pasakoja savo gyvenimo istoriją Laima.

Grįžusi iš Briuselio į namus Vilniuje, L. Šinkūnienė nebenorėjo ten ilgiau pasilikti. Sako, mieste pasidarė labai nyku. Pabandė sprukti arčiau gamtos ir dukros.

„Mano tėvelis kilęs iš kaimo netoli Ukmergės, o mamytė yra tarnautojo dukra, gimusi ir augusi Kaune. Tačiau aš kažkodėl, nuo pat mažumės gyvenusi mieste, nesijaučiau laiminga“, – prisipažįsta pašnekovė.

Procesas: numegzti kilimą galima ir per porą dienų, tačiau paruošti siūlus, ardyti senus megztinius užtrunka gerokai ilgiau./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsidirbusi pinigėlių Briuselyje, ji rado sklypą pačiame Švenčionėlių miestelio pakraštyje, su 39 a žemės ir senu namu. Ant jo pamatų pasistatė naują – nedidelį, dviejų kambarių, su visais patogumais. „Nuo to laiko gyvenu kaip ponia, – juokiasi. – Nors visų tų kaimo darbų nelabai mėgstu, bet man reikia žolės, gamtos, miško, erdvės… Prie mano namų yra didelis senas sodas su daugybe obelų. Per sklypą čiurlena mažas upeliukas iš subėgusių lietaus vandenų. Turiu nedidutį šiltnamį, į kurį vakar pasėjau pirmųjų morkyčių, salotų… Žiūrėsiu, kaip augs – juk nesu didelė daržininkė“, – atvirauja Laima.

Veiklų trūkumu nesiskundžia

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje. O ir skųstis nėra kada. Didžiąją moters dienos dalį užima mėgstami rankdarbiai, mezgimas. Jie, anot L. Šinkūnienės, atsirado dar nuo močiutės – tėvelio mamos – laikų. Senolė puikiai nėrė vąšeliu ažūrines servetėles. Laimos mama kryželiu siuvinėjo paveikslus, kurie pokariu, 1950–1960 m., buvo be galo madingi.

„Pati užsiimti rankdarbiais pradėjau irgi sovietmečiu. Buvau jauna, norėjau gražiai atrodyti, todėl teko pačiai save rengti. Tuomet ir suknias pradėjau megzti, ir megztinius, tik kojinių nemėgau. Kai tapome laisvi ir gyvenimas pagerėjo, dar vieną pomėgį atradau“, – kapstosi po prisiminimų daržus Laima.

Vieną kartą tėvelio klasės draugo žmona jai parodė apvalų kilimą, nunertą vąšeliu iš siūlų likučių. Supratusi, kad ir ji žaliavos kilimams megzti turi į valias, L. Šinkūnienė irgi pabandė nerti. Sunku nebuvo, daug galvoti ar akių skaičiuoti nereikėjo. Patiko. Nuo to karto pradėjo nerti įvairaus dydžio apvalius kilimėlius, kuriuos dovanodavo draugėms, o šios juos tiesdavo ant stalų kaip servetėles, prie lovų kaip kiliminius takus.

Įvairūs: mezgėja susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, todėl vienodų kilimų pas ją niekada nebūna./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Siūlų tiekia ir pažįstami, ir svetimi

Kai jau visos draugės kilimais buvo apdalytos, Laima nusprendė išplaukti į platesnius vandenis – dalyvavo pirmoje Kaziuko mugėje. Nenusivylė. Daugiausia jos kilimėlius pirko tvariai gyvenantis jaunimas. Sakė, kad ties juos vaikų kambariuose, veš į sodybas. Juk šilti, minkšti, rankų darbo!

„Kai gimė mano pirmas anūkėlis, sugalvojau dovanų nunerti baltą kilimą, ant kurio išsiuvinėjau avytę. Tai buvo mano dovana jam krikšto proga, – prisimena penkių anūkų močiutė ir priduria, kad balti jos kilimai iki šiol labai populiarūs. – Šiais laikais žmonės tiek visko turi. Kuo juos nustebinsi? Nebent šiltu rankų darbu.“

Dovana: tokį baltą kilimą su avyte Laima padovanojo anūkui krikštynų proga./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgainiui, kai per gyvenimą sukauptos siūlų atsargos išseko, Laima įsigudrino ardyti senus megztinius. Juos skalbdavo, o išardytus siūlus dėliodavo į storesnes gijas, derindavo pagal spalvas. Išeidavo tokie milžiniški storų siūlų kamuoliai. Nerti iš jų moteris naudojo beveik mažylio piršto storio vąšelį.

Ar žmonės vadina ją keistuole, kuri mielai priima bet kokius siūlus? „Galbūt, – šypsosi Laima. – Užtai siūlų trūkumu nesiskundžiu. Būna, kad miršta kokia garbaus amžiaus mezgėja, tuomet artimieji veža jos siūlus man. Maišus siūlų pas mane atgabena ir pažįstami, ir visai nepažįstami žmonės. Priimu visokius – nebūtinai vilnonius. Ir medvilninius, ir šilkinius – su jais dar gražiau: kilimai blizga.“ Ji susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, atspalvius, todėl vienodų kilimų niekada nebūna.

„Man patinka su savo kilimais važinėti po visokias muges, festivalius. Tačiau žmonės dabar nelabai pinigų turi. Žiema – brangus šildymas, elektra. Matyt, taupo“, – svarsto ji.

1,2 m skersmens kilimą nunerti užtrunka įvairiai. Jei skaičiuotų vien nėrimą, užtektų ir dviejų vakarų. Tačiau iš pradžių siūlus reikia  pasiruošti: megztinius išskalbti, išardyti. Šį darbą Laima dažniausiai dirba vasaromis kieme, mat ardomi senų megztinių siūlai labai dulka. „Kad išeitų gražus kilimas, turi nemažą spalvų gamą susirinkti“, – aiškina. Jai gražu, kai siūlų spalvos subtiliai pereina viena į kitą.

Nėrimas – tarsi meditacija

Paklausta, ar kilimų nėrimas leidžia jai prisidurti prie pensijos, L. Šinkūnienė juokiasi: „Čia veikiau pomėgis, smagi veikla: juk išėjusi į pensiją laiko turiu į valias. Net galėčiau šį procesą pavadinti meditacija, kaip dabar madinga sakyti. Tokia jau esu: mano rankos visą laiką turi būti užimtos.“

Laima prisipažįsta, kad kuria dar ir skiautinius, pradėjo tai dar Briuselyje. „Kai ten važiavau, galvojau, ką čia tokio laisvalaikiu veikti pasiimti. Negi vešies tuos didžiulius siūlų kamuolius?! Todėl įsimečiau žurnalą apie skiautinius ir ten po darbų gerai jį išstudijavau“, – pamena pašnekovė.

Pusmečiui iš Briuselio grįžusi į Lietuvą, susirado skiautinių meistrę Gražiną Kriaunevičienę ir užsirašė pas ją į kursus. Džiaugėsi, kad iš profesionalės išmoko visokių technikų. Pasisiuvo keletą didelių antklodžių, tačiau labiau už kilimų nėrimą skiautinių nepamėgo.

„Prie tų skiautinių be proto daug darbo. Jų vertė pinigais neišmatuojama. Todėl turiu slaptą planą: kai tuoksis mano anūkai – dukros Mildos ir sūnaus Mindaugo vaikai – bus kiekvienam nuo močiutės po prisiminimą“, – dalijasi ateities planais šeštojo anūko belaukianti veikli močiutė.

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje.

Laima šmaikštauja, kad anksčiau, sovietmečiu, visi gyveno tvariai, nors ir nežinojo žodžio „tvarumas“. „Sukomės, kaip kas išmanėme. Norėdavome megzti, o siūlų nebuvo, tai pirkdavome didžiausio dydžio vyriškas pusvilnones kojines, jas ardydavome, o jau tuomet megzdavome iš tų siūlų suknias“, – prisimena. Vieną suknelę sako nusimezgusi iš labai šiurkščių, kūną graužiančių kiliminių siūlų – vos galėjo dėvėti.

Laimos anyta susiveikdavo siūlų dar išradingiau. „Būdavo tokios baltos medvilninės virvės, skirtos skalbiniams džiovinti. Moteris jas išardydavo ir turėdavo grynų gryniausios medvilnės, iš kurios nerdavo kiauraraštes sukneles“, – pasakojo ji.

Dar būdama 45-erių, Laima pradėjo galvoti, ką veiks išėjusi į pensiją. Tokių minčių vedama įsigijo audimo stakles. Iš medžiagų atraižėlių išsiaudė ir vienintelį austą kilimą. Nesužavėjo. „Man jau geriau tuos kilimus vąšeliu nerti, nors pati savo namuose neturiu nė vieno. Vos tik numezgu – visi kažkur dingsta“, – juokiasi ji.

Pomėgių netrūksta

Kaip atrodo buvusios vilnietės diena kaime? Laimos žodžiais tariant, visaip. Miestelis mažas. Jos bendraamžių nedaug. Yra puiki biblioteka. Laima mėgsta skaityti, o labiausiai – tikras istorijas ir memuarus. Kai įstojo į Trečiojo amžiaus universitetą – Švenčionėliuose veikia smalsių senjorų grupelė, dienos tapo kur kas įdomesnės.

„Turime puikią vadovę, kuri kviečia edukatores pas mus į miestelį. Į teatrą važiuojame, psichologė neseniai svečiuose buvo, pirmosios pagalbos seminarą išklausėme – dabar jau tikrai žinočiau, ką nelaimės atveju daryti“, – džiaugiasi Laima.

Žiemomis moteris atrado ir dar vieną malonumą – pradėjo maudytis Žeimenos upėje. „Aš visada sukiojau pirštą prie smilkinio žiūrėdama į tuos ruonius per televiziją. Tačiau užteko vieną sykį pabandyti… Na, koks ten maudymasis – įšoki į upę, patyri šoką ir laimingas skuodi atgal“, – juokiasi pašnekovė.

Pradžioje maudytis upėje važinėdavo kur kas už ją jaunesnės. Prisiprašė ir Laima į jų draugiją. Tačiau kai pagrindinė vairuotoja, veždavusi maudytis, išėjo dirbti į darželį ir nebeliko kam vežioti, moteris rankų nenuleido – pati įsigijo automobilį. „O kodėl gi ne? Kadaise buvau išsilaikiusi teises. Tiesa, nevažinėjau, praktikos mažokai, bet tiek, kiek man reikia, užtenka“, – linksmai kalba naujai iškepta vairuotoja.

Du kartus per savaitę ji eina į salę mankštintis. „Jėgų man užtenka. Jaunystėje šokau liaudies šokius universiteto ansamblyje. Teko su kolektyvu nemažai pavažinėti. Net Vokietijoje ir Belgijoje buvome! Įsivaizduokite, sovietmečiu…“ – didžiuodamasi pasakoja Laima.

Tvariai: apvalių kilimų mezgimas iš senų siūlų – tik viena iš daugelio 68 metų senjorės L. Šinkūnienės veiklų./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi dirbdama Briuselyje užsitarnavo nemažą pensiją, senjorė dabar nesėdi namuose – keliauja po egzotines šalis. „Daug kur esu buvusi. Pradėjau nuo Peru 2016-aisiais, jau būdama pensijoje. Kopiau į Maču Pikču. Ir ką? Lipi ir užlipi“, – kvatojasi.

Ji jau tris kartus buvo Afrikoje. Įspūdingiausias iš tų kartų buvo žygis į Ugandos džiungles, kur Bvindi Impenitreibl nacionaliniame parke stebėjo milžiniškas kalnų gorilas: „Iki jų užlipti kur kas daugiau sveikatos reikėjo nei į Maču Pikču.“

Neseniai grįžo iš Vietnamo, kur liko sužavėta juodųjų hmongų genties moterų rankdarbiais: „Jos vaikšto apsirengusios tautiniais drabužiais ir tiesiog gatvėje kryželiu siuvinėja visokias grožybes. Vis dėlto inkų turgūs Peru pakerėjo dar labiau. Galvojau, kad ten visus savo pinigus išleisiu – tiek ryškių, spalvingų mezginių iš alpakos vilnos dar nebuvau mačiusi.“

Japonija moteriai visai nepatiko – gal civilizacijos ten per daug? Užtai Šiaurės Vietnamas, nors ir labai komunistinis, savo gamta ją tiesiog užbūrė. „Plaukiojome laivu, gėrėjomės nuostabiais kalnais. Iš ten grįžusi supratau: jei noriu dar kažką gražaus pamatyti – turiu skubėti, nes civilizacija labai greitai skverbiasi visur! Kita vertus, ir aš neinu jaunyn…“ – svarsto keliautoja.

Šiuo metu Laima ir vėl nerimsta. Meta kilimus, vąšelį į šalį ir krauna lagaminus į Maroką.

Sužavėjo iš pirmo žvilgsnio

Iš Kauno kilusi Adelė ir jonavietis Paulius prieš dvylika metų susipažino Vilniuje. Nors ir būdami tikri miestiečiai, abu nuo vaikystės jautė trauką gamtai – savaitgalius ir atostogas leisdavo prie upių ar ežerų, vykdavo į išvykas su palapinėmis, o žiemą išsinuomodavo kaimo turizmo sodybą. Tad ir tapę pora natūraliai puoselėjo mintį pasidairyti nuosavos sodybos.

Kelerius metus ieškoję tinkamo varianto, galiausiai Adelė su Pauliumi rado sukiužusį namą ant Vilnelės kranto tarp miškų ir laukų. Nors ir suprato, kad pirkinys pareikalaus daug darbo, pašnekovai sodybą įsimylėjo iš karto. Todėl, daug nesvarstę, 2021 m. jie susikrovė lagaminus ir iš Gedimino prospekto atsikraustė gyventi į gamtos užuovėją.

„Registrų centre sodyba įregistruota kaip 1940 m. statinys. Taip buvo elgiamasi su daugeliu to laikotarpio namų, kuriuos tais metais įregistravo. Vis dėlto archyvuose pavyko rasti, kad sodybos kontūrai buvo pastatyti 1913-aisiais, tad jai daugiau nei 100 metų. Deja, namo istorijos nežinome, buvę savininkai pasakė tik tiek, kad čia gyveno sena močiutė. Sodyba buvo suremontuota 1986 m., tad senojo interjero joje nebebuvo likę. Tačiau, nuimdami skiedrinį stogą, radome žydišką keraminę plytelę. Tokią pačią aptikome ir pirmojo aukšto grindyse, tvarkydami spalius. Planuojame abi jas padovanoti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui“, – pasakoja A. Dranseikė.

Pasak Adelės, namas, nors ir tobulo išplanavimo, gyventi nebuvo tinkamas. Daug metų jis naudotas kaip vasarnamis, todėl reikėjo jį paversti gyvenamuoju. Pora pasiryžo jį renovuoti, nors aplinkiniai patarinėjo verčiau nugriauti ir statyti naują.

Bendrija: gamtos apsuptis patinka ir poros augintiniams, be kurių jau neįsivaizduoja savo gyvenimo./ Dranseikių šeimos archyvo nuotr. 

„Pamatę namą, jį tiesiog pamilome, tad apie jokį griovimą ir naujo statymą nė minties nebuvo, – tikina pašnekovė. – Tvarumas mums yra be galo svarbus, tad, jeigu galima kažką išsaugoti, taip ir padarysime. Ši taisyklė galioja visoms sritims. Turimus daiktus dažniausiai naudojame, kol jie tampa nebepanaudojami, drabužius nešiojame iki skutų. Taip pat pasielgėme ir su troba – tik lopyti ją teko labai ilgai.“

Viskas – pačių rankomis

Vos įsigiję sodybą, Paulius ir Adelė nekantravo pradėti renovacijos darbus. Jie tikėjosi, kad viskas vyks lengviau ir sparčiau, tačiau pradėjus lupti senąją apdailą paaiškėjo, kokia iš tikrųjų yra namo būklė.

Pamatę namą, jį tiesiog pamilome, tad apie jokį griovimą ir naujo statymą nė minties nebuvo.

„Praleidę čia pirmąją naktį, supratome, kad lietui lyjant vanduo bėga kiaurai, o rąstai yra išgraužti, – prisimena A. Dranseikė. – Pirmiausia reikėjo pakeisti namo stogą – iki šiol atrodo, kad tai buvo didžiausias gyvenimo iššūkis, nes viską darėme savomis rankomis ir pirmą kartą. Būta daug streso, net ašarų. Tačiau dabar turime nepriekaištingą stogą ir džiaugiamės, kad mums pavyko.“

Viena namo dalis yra rąstinė, kita – karkasinis priestatas, tad čia taip pat teko nemažai padirbėti.

„Namą apšiltinome, pakeitėme langus, sutvirtinome ir apšiltinome jo pamatus, išvedžiojome grindinį šildymą, pakeitėme visą santechniką ir įsirengėme biologinius nuotekų valymo įrenginius, taip pat pakėlėme name įvestos elektros įtampą. Šiemet mūsų namus papildė geoterminė vandens ir namų šildymo sistema“, – vardija atliktus darbus pašnekovė.

Adelė ir Paulius renovaciją nusprendė atlikti patys, tik grindų betonavimas, gręžiniai ir geoterminio šildymo pajungimas buvo patikėti specialistams.

Gyvenimas be stogo

Pasak A. Dranseikės, sunkiausia šiame kelyje buvo apskaičiuoti daugybę žingsnių į priekį. Kadangi pora renovavo seną namą, o ne statė naują, visada reikėjo turėti omenyje, kad palietus tam tikrą namo vietą, visas planas gali sugriūti.

„Paulius yra tikras perfekcionistas. Jis viską mėgsta daryti pats, žino, kur galima dirbti šiek tiek atlaidžiau, o ką reikia atlikti atidžiau, – šypsosi Adelė. – Gyventi name ir sykiu jį renovuoti savomis rankomis buvo šioks toks iššūkis. Kita vertus, didesnis iššūkis būtų samdyti darbininkus, juos prižiūrėti ir visada turėti nepažįstamų žmonių namuose. Tikriausiai labiausiai pavargome nuo nuolatinio planavimo, o pačius darbus atlikti nebuvo taip jau sudėtinga. Iš pradžių labiausiai išgąsdino suvokimas, kad kurį laiką mūsų visi finansai ir jėgos bus skirti tik į remontui. Tačiau dabar, rodos, labiau gąsdina mintis, kad tai kada nors baigsis!“

Pašnekovai pasakoja į įsigytą sodybą gyventi atsikėlę po gero mėnesio. Pamilę senąjį namą, Adelė su Pauliumi grįžti į miestą nebenorėjo. Tad pora nutraukė buto pačiame Vilniaus centre nuomos sutartį, susikrovė daiktus ir savo dešimties metų draugystės sukakties proga išsikraustė į naujuosius namus.

Renovacija: įsigijus seną sodybą, laukė daug darbo. Namas buvo apšiltintas, sutvirtinti jo pamatai, pakeisti langai ir stogas, teko betonuoti ir grindis./ Instagramo paskyros „Projektas namai“ nuotr.  

„Didžiausia drama buvo gyventi be stogo, kadangi nulupus senąjį, reikėjo laukti konstrukcinės medienos, kuri vėlavo mėnesį! Buvo visko – ir audrų, ir lietaus, merkusio namą kiaurai, ir karščio bangų. Tačiau visą tai išgyvenome ir dabar turime labai smagių prisiminimų, – juokiasi Adelė. – Betonuojant grindis, namuose gyventi jau nebegalėjome. Laimei, kaip tik tuo metu artima draugė buvo išvykusi, tad galėjome apsistoti jos bute. Mėnesiui grįžome į Vilnių prisiminti miesto gyvenimo. Tačiau kraustydamiesi atgal į sodybą jautėme vieną iš didžiausių patirtų laimės jausmų.“

Iššūkiai suartino

A. Dranseikė pripažįsta, kad sodybos įsigijimas, paskolos ėmimas, visi biurokratiniai reikalai ir namo renovacija sukėlė begalę streso. Juolab kad viską pora patyrė pirmą kartą. Tačiau ši kelionė taip pat padovanojo daug svarbių pamokų ir drauge suartino.

„Abu esame emocionalūs, o gyvenant mieste, stresą keldavo nebent vėluojantis kurjeris ar triukšmaujantys kaimynai. Tad, įsigijus sodybą, teko nemažai padirbėti su savimi. Praėjus pirmiesiems metams, atrodo, išmokome į viską žiūrėti ramiai, nekaltinant kitų ir savęs, – atskleidžia ji. – Per šį procesą dar labiau suartėjome, dar geriau pažinome vienas kitą, išmokome priimti save ir mylimą žmogų. Tai – didžiulė laimė.“

Pasak pašnekovų, juos suartino ir dar vienas naujas projektas. Pradėję sodybos renovaciją, Adelė ir Paulius socialiniame tinkle „Instagram“ susikūrė paskyrą „Projektas Namai“, kurioje dalijasi savo nuotykiais ir patirtimi. Pora džiaugiasi iš sekėjų sulaukianti patarimų ir palaikymo ir galinti įkvėpti kitus panašiai mąstančius žmones.

Adelės teigimu, apsigyvenus sodyboje, gyvenimas pasikeitė radikaliai. „Nors, atrodo, jis tapo lėtesnis, tai tikrai nereiškia, kad nuobodžiaujame, darbo čia visada yra, – sako ji. – Didžiausias malonumas yra ryte atidarius duris negirdėti triukšmo, nematyti skubančių žmonių, nesisveikinti su kaimynais. Gali tiesiog atsistoti vidury kiemo ir klausytis tylos ar ramaus medžių ošimo, o pavasarį – paukščių klegesio.“

Anot pašnekovės, gyvenant arčiau gamtos ir pats gyvenimo būdas tapo natūralesnis, sveikesnis. Adelė juokiasi, kad didžiausiais 2023-iųjų atradimais jai tapo actas, soda ir citrina.

„Gyvendama mieste pirkdavau brangiausių ekologiškų buitinių priemonių, o actas atrodė tik močiučių pasakos – juk už lango XXI amžius! Pasirodo, už actą geresnių valymo priemonių tikrai nėra, ir aš tai supratau tik dabar“, – šypsosi Adelė.

Širdis užkariavo augintiniai

Gyvenimas gamtos apsuptyje patinka ir keturiems poros augintiniams – katinui Viliputui, katytei Lūšytei, šuniui Reivui ir kalytei Stelai. Adelė pasakoja, kad abu su Pauliumi yra gyvūnų mylėtojai, tad jie neatsiejami nuo poros kasdienybės.

„Kadangi Paulius labai atsakingas ir į gyvūnų priežiūrą žiūri labai rimtai, tenka ilgai jį įkalbinėti priimti papildomą augintinį. Pripažinsiu, kol praėjusią vasarą išprašiau priglausti dar vieną šunį, teko išlieti net ašarų, – atskleidžia A. Dranseikė. – Dabar namuose jaučiame pilnatvę, todėl kol kas daugiau augintinių neplanuojame. Du šunys ir du katinai yra viskas, ko mums reikia.“ Visi poros gyvūnai yra priglausti – vieni buvę benamiai, kiti atkeliavę iš prieglaudos. Katinas Viliputas iki tol gyveno vietinėje lentpjūvėje, Lūšytė atvyko iš prieglaudos, o Stela – taip pat iš lentpjūvės, tik ne vietinės.

Patiko: vos išvydę namą ant upės kranto, sutuoktiniai iškart suprato, kad jis atitinka visus lūkesčius./ Dranseikų šeimos archyvo nuotr.

Nors nuo seno mylėjo ir augino gyvūnus, Adelė yra jiems alergiška. Tačiau augintinių ji nė neketino atsisakyti, todėl svarstė išbandyti imunoterapiją. Vis dėlto, alergija katėms ir dulkėms stebuklingai dingo įsigijus sodybą ir ėmus gyventi svajonių gyvenimą.

Laimę 100-metėje sodyboje atradę Adelė ir Paulius pasakoja susipažinę Vilniuje, Reformatų parke.

„Matėmės tik akimirką. Tada nesusimąsčiau apie draugystę, bet, pasirodo, Pauliui įstrigau iškart. Antrą kartą mus suvedė bendri pažįstami, tačiau ir tąkart man jokių įtarimų nekilo. Tačiau po trečio susitikimo viename vasaros muzikos festivalyje nebegalėjome išsiskirti. Esame labai laimingi vienas kitą atradę, taip jau dvylika metų ir gyvename vasaros festivalio ritmu“, – džiaugiasi Adelė.