– Tai kuo užsiimi, Migle? Juokauju! Skaičiau viename interviu, kad tau tai pats nemėgstamiausias klausimas. O jei paklausčiau, kuo niekada neužsiimi?
– Vaikystėje, kai dar gyvenau Pakruojyje, vieną dieną draugė nepaprastai susijaudinusi pasidalijo naujiena, kad Pakruojo darbo biržoje yra kompiuteris ir su juo galima atlikti testą, kuris pasako, kokia turėtų būti tavo profesija. Dabar sunku suprasti, bet tuo metu niekas neturėjo kompiuterių ir stebuklingas profesinę ateitį pranašaujantis kompiuteris darbo biržoje mums išmušė visus saugiklius. Kupinos prakilnaus susijaudinimo nuėjome į darbo biržą, kur aš stengiausi sąžiningai atsakyti į testo klausimus. „Ar norėtumėte dirbti gryname ore?“ – gryname ore dirbti turbūt sveika, norėčiau. „Ar jums gerai sekasi dirbti su mechanizmais?“ – fizika man gerai sekasi, tai mechanizmai irgi neturėtų būti sunku. Galiausiai gavau atsakymą, kur man siūlomos šachtininko ir suvirintojo specialybės. Kaip turbūt akivaizdu, niekada nedirbau šachtoje ir neatrodo, kad artimiausiu metu tai įvyktų, bet kartkartėmis pagalvoju, kaip būtų įdomu, jei kompiuterio pranašystės būtų išsipildžiusios.
– Iš kur radosi tavo drąsa ir laisvė piešti ką nori ir būtent taip, kaip nori?
– Nesikuklinu, bet rimtai – nesu kruopšti, mėgstu greitai padaryti ką sugalvojusi, taigi ir mano stilius vystėsi pagal tai, kas išeina greitai. Nepaisant to, nupiešti didesnės apimties komiksą vis tiek užtrunka labai ilgai, taigi stengiuosi atsirinkti projektus pagal tai, kad man būtų bent kiek įdomu. Kaip suprantu, į mane besikreipiantys žmonės ir nori specifinio mano stiliaus, kuris paprasčiausiai nepavyktų, jei pieščiau kažką, ko nenoriu, ir taip, kaip nenoriu. Per komiksų dirbtuves paaugliams esu pastebėjusi, kad nesivaržymas labiau atskleidžia kūrybingumą. Apskritai kartais įsivaizduojama, kad jauni žmonės yra natūraliai labai kūrybingi, bet, kaip pati puikiai žinai, kūryba reikalauja tiek pastangų, tiek patirties – taigi, gavę užduotį kurti ką nori, žmonės dažnai sutrinka ir nesugeba nieko sugalvoti. Tuomet sakau: galite naudoti keiksmažodžius, jei norite. Šitas triukas neretai suveikia ir po pirmųjų komiksų apie išmatas ir lytinius santykius jie ima jau drąsiau kurti kitas, labiau apgalvotas, istorijas.
– Komiksus kuri ir anglų, ir lietuvių kalbomis, pati kalbų moki dar daugiau, užsiimi vertimais. Kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir būdas suvokti, patirti pasaulį, atskleisti savo santykį su juo. Ar yra kažkas, ko pasigendi lietuvių kalboje? Pavyzdžiui, man, kalbant ispaniškai, labai patikdavo pritaikyti angliškąjį never ever ir, siekiant sustiprinti tą niekada, sakyti nunca unca – lietuviškai to irgi neturime.
– Piešiu ir jidiš kalba, esu sukūrusi ir prancūziškų komiksų (žinoma, su kalbos redaktorių pagalba). Kalbos trūkumą pajuntu nebent peršokdama iš vienos kalbos į kitą. Pavyzdžiui, po jidiš pamokos eini papietauti su klasiokais, tada į pokalbį natūraliai įšoka jidiš žodžiai ir posakiai. Bet apskritai man atrodo, kad bet kokios kalbos vartotojai puikiausiai sugeba susikurti tai, ko jiems trūksta. Mane labai žavi (ypač jaunesnių žmonių) dažnai vartojama konstrukcija „toks“, išverčianti anglišką konstrukciją „She was like… And I was like…“ perpasakojant tiesioginę kalbą: „Ir ji tokia: pramiegojai? Ir aš toks: nepramiegojau!“ Yra ir konstrukcijų, kurios erzina. Pavyzdžiui, „Apie ką yra menas? Menas yra apie saviraišką“, nežinau, kodėl. Kita vertus, mano galimybės neturi jokios įtakos kalbos vystymuisi, tai kam čia burnoti į orą.
– Semiotiškai žvelgiant, komiksai – taip pat atskira kalba, kodas. Sujungdama žodį ir vaizdą į komikso formą išverti istorinių asmenybių ir buitines, asmenines istorijas. Ar susiduri su kokiais nors netikėtais tokio vertimo niuansais? Esi sakiusi, kad kai ką lengviau parodyti nei papasakoti. Ką? Būna atvirkščiai?
– Veido išraišką, emociją lengviau parodyti. Gerokai taupiau ir mažiau rizikos įbristi į zyzimą ir banalybes, negu pasakojant raštu. Mano komiksai ganėtinai tekstiniai, todėl tikrai sutinku, kad daug ką papasakoti tekstu yra patogiau. Problema kita – tekstas komikse užima labai daug vietos ir nesižiūri, todėl visada reikia įvertinti kiekvieną norimą pasakyti žodį: kur jis tilps, kiek vietos užims, ar galima pasakyti paprasčiau ir t. t. Apskritai manau, kad nemažai daliai žmonių praverstų komiksų dirbtuvės kaip būdas išmokti koncentruotai ir tiksliai reikšti mintis. Gal visai gera idėja kokiems verslo kursams?
– Tavo komiksai dažniausiai nespalvoti – sakai, kad užsiimti spalvomis tau yra labai sunku ir nuobodu. Bet į spalvas šiaip kreipi ypatingą dėmesį (pvz., tavo skirtingų žalios atspalvių gamtoje nuotraukų „projektas“ feisbuke). O jei komiksui ta spalva būtina? Užrašai ją žodžiu? O gal tau taip nenutinka?
– Hm, dabar galvoju, kad gal nenutinka. Kaip minėjai, komiksai irgi yra tam tikra kalba, kuri turi tiek bendras taisykles, tiek individualų raiškos lygmenį. Man toje individualioje raiškoje spalvos klausimas nelabai ir iškyla. Tęsiant kalbų analogiją, galime sakyti, kad spalva irgi yra kalba. Jos raiška mane neabejotinai žavi, tiesiog nelabai moku ja kalbėti.
– Tiek komiksuose, tiek ir tavo šiais metais pasirodžiusioje debiutinėje radijo pjesėje „Pasitikėjimo žaidimas“ mane labai žavi kalbos įprastumas (jei taip galima pasakyti) – personažai, regis, bendrauja gyvai, paprastai, kaip tikri žmonės. Taip savaime išeina ar specialiai taip rašai?
– Ačiū! Nežinau, tiek radijo pjesėje, tiek komiksuose yra daug tiesioginės kalbos, o jos buvimas verčia klausti: ar žmonės taip šneka? Įsivaizduoju, kad kartais, piešiant apie praeitį, tas paprastas mano stilius gali skambėti kaip anachronizmai, bet ar nebūtų anachronizmas įsivaizduoti, kad praeityje žmonės visuomet šnekėjo keliaaukščiais sakiniais ir pakilia intonacija?
– Atrodo, visa tavo kūryba, nepriklausomai nuo žanro, persmelkta linksmumo – įvairiausių bajeriukų ar kokių netikėtumų. Viename interviu esi sakiusi, kad būti komiksų autore yra gerai, nes tavęs nepriima rimtai, bet kartu ir blogai – nes į tave nežiūri rimtai. Kaip surasti tą viduriuką, kad komiksas neatsidurtų vaikų knygų lentynose (kaip nutiko tavo ir Gerdos Jord komiksui „10 litų“) ir kad nereikėtų ant viršelio nurodyti „N-18“ (kaip tavo knygai „Dr. Kvadratas“)?
– Tiesą sakant, nustebau, kai žmonės sakė, kad mano radijo pjesė yra juokinga, – visai nesistengiau rašyti juokingai. Bet galbūt yra tiesos – mėgstu išlaikyti tam tikrą ironišką distanciją, ypač savo kūrybos atžvilgiu. Dėl komiksų – man atrodo, tas pokytis, suvokimas, kad komiksai nebūtinai skirti vaikams (ir atvirkščiai – kad vaikus nebūtinai sudomins viskas, kas pateikta komikso forma), pamažu jau vyksta. Jis priklauso tiek nuo grafinių pasakojimų produkcijos (kiek komiksų išleidžiama, kiek išverčiama), tiek nuo jos viešinimo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos leidyklos jau nebesikrato komiksų, kaip tai buvo prieš penkiolika metų, ir kad viešojoje erdvėje daugiau apžvalgų ir diskusijų apie įvairesnes komikso formas. Kita vertus, mes, komiksų autoriai, taip ilgai bandėme įteigti, kad komiksai skirti ne tik vaikams, komiksai gali būti rimti, liūdni ir t. t., kad man jau atsibodo. Kažkada kalbėjome su Jurga Tumasonyte ir ji sakė: „Norėjau paskaityti kokių apdovanojimų pelniusių grafinių novelių, bet viskas arba apie depresiją, arba apie maždaug Palestiną.“ Taigi dabar noriu paadvokatauti kitai pozicijai: komiksai gali būti ir juokingi, ir kvaili, ir visiški bajavykai, ir nuo to nepasidaro prastesni. Vietos užteks visiems!
– Šiuo metu rašai savo pirmąjį detektyvą – laukia rimtas debiutas! Nekantraujam! Kiek prisimenu, visuomet labiausiai ir pati mėgai skaityti detektyvus ir kriminalinius romanus. Kodėl tik dabar (ar būtent dabar) ėmei rašyti savąjį?
– Tiesą sakant, jau esu bandžiusi (tik nepabaigiau), be to, kartkartėmis planuoju nusikaltimus. Fikcinius, žinoma. Man tai smagi užduotis ir tam tikra proto mankšta: sugalvoti personažus, kaip įvykdyta žmogžudystė, kas kuriuo metu buvo kurioje vietoje, kas atrodo, kad nutiko, kas iš tikrųjų nutiko. Tai, kad šiemet gavau Montserrat Roig stipendiją, buvo paskata pabandyti išdėlioti vieną tų istorijų vientisu tekstu.
– Ar rašydama pirmąjį didelės apimtiems prozinį tekstą nepasiilgsti vaizdinio komponento?
– Pasiilgti nepasiilgstu, bet svarstau, ar tas komiksų išugdytas teksto taupumas nekiša man kojos. Atrodo: žinau, kas turi įvykti, kuris personažas turi ką pasakyti ar pastebėti, ir tiesiog surašau – kam dar išsidirbinėti. Bet ar tekstas nepasidaro nuo to skurdesnis? Neturiu supratimo, bet keistai jausčiausi dirbtinai pridėdama pagražinimų.
– Ar tau įdomūs tik fikciniai detektyvai, ar ir realios kriminalinės istorijos? Pavyzdžiui, daug metų neišspręstos nesugaunamų žudikų istorijos (kaip filme „Zodiac“ ar seriale „Mindhunter“), o gal klausai kokių realias bylas aptariančių tinklalaidžių (pavyzdžiui, „Crime Junkie“)?
– Kartais, kai kompiuteriu darau komiksams šešėlius, paklausau visokių tinklalaidžių. Tačiau tikrose istorijose man trūksta išaiškinimo, dramatiško atskleidimo – visgi esu klasikinio detektyvo mėgėja. Dabar dažniausiai klausausi fikcinių siaubo istorijų, kurios išlaiko dėmesį pernelyg daug jo nereikalaudamos.
– Ne paslaptis, kad ypač mėgsti skaityti ir skaitai labai daug. Esi minėjusi, kad be kelių skirtingo sunkumo knygų apskritai iš namų nekeli kojos. Kokioje keisčiausioje vietoje teko skaityti? Ir kur skaityti norėtum pamėginti? Gal, pavyzdžiui, besileisdama parašiutu ar, nežinau, nardydama?
– Skaityti labiausiai mėgstu viešajame transporte ir savo virtuvėje. Daugiausia streso skaityti yra vakarėlyje ar, tarkim, koncerto metu, nes nesinori įžeisti žmonių, bet ką man daryti – tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip žmonės groja? Kažkaip keista. Skaityti sporto salėje – irgi visai nieko, bet ne visi treniruokliai tam pritaikyti. Apskritai skaitymas reikalauja patogumo, taigi nežinau, ar skaityti ekstremaliose situacijose būtų mano svajonė.
***
– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
– Turbūt labiausiai įkvepia susidūrimas su kitų autorių kūriniais. Galvoju: kaip gerai, aš irgi taip norėčiau! Arba: kaip prastai, aš galėčiau geriau! Apskritai kūrybiniam impulsui turbūt reikalingas tam tikras savo gebėjimų pervertinimas, kurį jau kūrybos metu natūraliai apkarpo savikritiškumas ir paprasčiausia realybė.
– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?
– Gal kūrybinis iššūkis? Manau, daug nebepradedančių autorių ilgainiui susiranda savo nišą, ir tai yra puiku. Kita vertus, gali atsirasti jausmas, kad darai tą patį per tą patį. Debiutas kelia baimę, bet priverčia dirbti smegenis – tai, pripažinkime, ne taip dažnai vyksta suaugusio žmogaus kasdienybėje.
– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
– Labai mėgstu mokslo populiarinimo knygas, ypač gamtos mokslų. Norėčiau sukurti kokią knygą apie evoliuciją, gamtos taksonomiją, fiziką. Gaila, nei aš mokslininkė, nei yra didelė auditorija šioms knygoms (nebent tai būtų viską paaiškinanti teorija, bet tokios manęs nelabai domina).
– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmo žingsnio?
– Jausti bent kažkiek džiaugsmo ir neprisidaryti daugiau problemų, negu jų natūraliai yra. Kūrybinė veikla ir taip kupina įvairiausių iššūkių (pavyzdžiui, finansinių), tai jei pavyksta išvengti kūrybinių kančių, siūlau ir pabandyti jų išvengti. Juk jei turėjome idėją, ji mums atrodė kažkuo patraukli, įdomi, smagi – pabandykime išlaikyti tą smagumą ir kurdami.
– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir dalytis savo komiksais, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: komiksų ar literatūros (ne)mėgėjų, leidėjų, kitų komiksų kūrėjų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?
– Nežinau, tikrai sąmoningai neplanavau sieti savo ateities su komiksais. Bet kartais kūrybinėje veikloje taip nutinka: padarai kažką ten, kažką čia, ir svaidai į visas puses. Kartais vienas iš tų dalykų prilimpa, bet ne visada gali nuspėti, kas tai bus. Nustebau, kad prilipo būtent komiksai.
Komiksai – tiek pat gilūs, kiek ir filosofijos ar istorijos knygos?
