– Tavo naujas albumas „Atgimimas“ pasirodo po ketverių metų pertraukos. Koks buvo albumo kūrybos procesas?
– Albumas buvo surinktas konceptualiai. Norėjau išleisti elektroninį albumą ir iš savo kūrybos atrinkau labiausiai viena su kita derančias dainas. Tai buvo labai ilgas ir preciziškas procesas. Kurdama muziką ir rašydama tekstus stengiausi pasinerti į intuityvų srautą, pajusti, ko reikalauja kompozicija ir kur ji pati veda, nes tokios tarsi pačios save kuriančios kompozicijos (menininko pagalba) man skamba geriausiai. Jei leidžiu protui imti viršų, kompozicijos susilpnėja, taip pat tokioje proto kūryboje įsijungia vidinis kritikas, kuris lydi viso proceso metu. Svarbiausią sekti tą tėkmę ir natūralus kūrybos procesas viską diktuoja pats.
Albumą įrašiau per pusantro mėnesio. Tuo metu buvo tikrai nemažai streso, nes norėjau viską spėti laiku. Žinoma, įrašų studijoje ir proceso metu kai kas šiek tiek kito ar pasipildė. Albumo dokumentiniame filme girdimas visą vasarą kauptas audioatmosferų takas, kuriame įrašiau nakties paukščius, upės čiurlenimą, mišką, vabzdžius ir lietų mieste. Išleidusi albumą pajutau, kiek daug į jį įdėjau. Pasijutau visiškai išsekusi. Kai pabaigusi albumą jaučiuosi žiauriai pavargusi, žinau, kad tai ženklas, jog bus labai geras albumas ir į jį įdėjau 101 proc. savęs – tai, ko ir reikia kokybiškai muzikai. Labai džiaugiuosi dokumentiniu filmu. Sulaukiau daug pagyrimų iš dokumentikos profesionalų, ir tai labai brangi mano beveik 20 metų kaupta vaizdo medžiaga, kuri pagaliau atrado savo vietą „Atgimimo“ sounde. Ir, žinoma, esu įkvėpta Jono Meko.
– Pristatydama albumą „Atgimimas“ sakei, kad „po karantino turime save gimdyti iš naujo“. Papasakok plačiau, ką turėjai omenyje ir kokias temas nagrinėji albume?
– Albume nagrinėju egzistencines ir dabartinio pasaulio temas apie vartotojiškumą, apie tai, kad nykstančios gamtos akivaizdoje žmogus turi pasikeisti, dalykai negali būti tokie, kokie buvo anksčiau. Pirmame plane – gamtos išsaugojimas, visuomenės gijimas. Jei esate matę filmą „Don‘t Look Up“, tai mano albumas kalba apie susiskaldžiusią visuomenę ir neišvengiamą realybę to, kas vyksta, kur dalis žmonių ignoruoja tai, kad reikia keistis, vaidina, kad viskas gerai, toliau vartoja ir teršia, o kita dalis žmonių suvokia realybę ir pradeda keistis, transformuoti savo gyvenimus ir viską aplinkui.
Domiuosi genčių, pirmykščių bendruomenių ir laukinio balso muzika, kurių atspindį galima išgirsti mano hite „Širmi Žirgeliai“. Kai kuriose dainose, pavyzdžiui, „Kanonas“, leidžiu sau bent sekundei pabėgti iš šių dienų bauginančios realybės, pavirsti mitine būtybe ir paskęsti keistuose sapnuose...
Migloko. / M. Markevičiūtės nuotr.
– Kuo tau tos temos svarbios?
– Kaip jau esu sakiusi, būti išsipusčiusiu scenos artistu nepakanka. Tai pasenęs modelis. Scenos žmogus nesutvertas linksminti perrūgusią sociumo grietinę. Scenos žmogus turi atverti akis ir keisti visuomenę. Mano nuomone, šie laikai iš muziką kuriančio žmogaus reikalauja stipraus vertybinio pamato, revoliucingų idėjų, kurios turi atitikti dabarties laikmetį, nepataikaujant sutrikusiems ir instagramo bei TV užhipnotizuotiems pirkėjams. Pasaulis nebėra toks, koks buvo. Menas turi budinti žmogų ir skatinti jį mąstyti, nustoti skrolinti...
– Esi išskirtinio stiliaus atlikėja / kūrėja. Nardai tarp popmuzikos ir avangardo, keitiesi. Kas daro įtaką tavo kūrybai, stiliui ir visiems jų pokyčiams?
– Mano kūryba yra mano dienoraštis. Kuriu jau šešiolika metų, nes pirmas dainas parašiau būdama penkiolikos. Dažnai atsidariusi savo kūrybinę biblioteką nardau prisiminimuose, pati stebiu savo kintančias dainas, kūrybinę raidą, naujus įgūdžius... Kūryboje labiausiai pasitikiu savimi. Beveik visuomet galiu atsakyti sau į visus klausimus, o jei jaučiu, kad man trūksta palaikymo ar konstruktyvaus komentaro iš šalies, kreipiuosi į kelis kompetentingus kūrybinius patarėjus. Dievinu dirbti individualiai, nors su kažkuo bendradarbiauti irgi visuomet faina. Taigi mano dainos yra absoliutus mano dienoraštis, jose visose atsispindi mano amžius, laikmetis, kuriame gyvenau, gyvenu ir gyvensiu, temos, kurios aktualios man, ir socialiniai įvykiai, kurie vienaip ar kitaip paveikia mano gyvenimą ir atsispindi mąstyme – visa tai perkeliu į dainas.
Albume nagrinėju egzistencines ir dabartinio pasaulio temas apie vartotojiškumą, apie tai, kad nykstančios gamtos akivaizdoje žmogus turi pasikeisti, dalykai negali būti tokie, kokie buvo anksčiau.
Esu ir muzikos gurmanė, neklausau bet ko. Radijo beveik neklausau. Nemėgstu klausytis muzikos „YouTube“ platformoje. Klausau vinilinių plokštelių, CD, kasečių ir „Spotify“. Muzikos klausymui skiriu ypatingą laiką ir dėmesį. Man svarbu kokybė, idėja, originalumas. Mėgstu būti nustebinta ir įkvėpta. Dievinu muziką, kuri įkvepia kurti savą muziką, ir drąsiai semiuosi idėjų, jas transformuoju, pritaikau savo unikaliam stiliui. Kontroliuoju vartojamą informaciją, todėl jau seniai nežiūriu televizijos – gal jau dešimt metų...
– Kaip keitėsi tavo kūryba ir stilius? Kokią įtaką jam darė prodiusavimo ir modernaus meno studijos?
– Mano kūryba keičiasi sulig gyvenimo tarpsniais, pagal technikas, kurias naudoju. Pirmąjį albumą įrašiau su muzikantų grupe, o baigusi muzikos prodiusavimo studijas pradėjau dirbti su muzikos kūrybos programomis ir iki šiol esu panirusi į elektroninės muzikos pasaulį. Labai patinka derinti primityvius instrumentus su elektroniniais garsais. Mėgstu priemonių kontrastus, nes, mano nuomone, tai suteikia muzikai išskirtinumo, drąsos ir laisvės. Savęs tikrai nepavadinčiau popatlikėja. Šiaip nekenčiu popso. Turiu keletą dainų, kurios interpretuoja popmuziką ir ją postmodernizuoja, iškreipia tarsi kreivų veidrodžių karalystėje. Nors esu turėjusi kelis popmuzikos projektus, bet man, kaip intelektualiai asmenybei, lėkšti dalykai greitai pabosta ir išsisemia. Mėgstu gilumą ir iššūkius.
– Dažnai jungi skirtingus stilius ir esi minėjusi, kad mėgsti eklektiką. Kuo svarbi eklektika tavo kūrybai? Ką ji suteikia tavo muzikai / saviraiškai?
– Esu iš tų atlikėjų, kurie nepataikauja klausytojo skoniui, nepaiso algoritmų teikiamų patarimų kurti gerai komerciškai atsiperkančioms dainuškoms. Man pirmiausia įdomu kūrybos procesas – pati kūryba, o tai yra įdomu ir klausytojui, nes mes vieni kitiems atspindime tai, ką jaučiame. Mano muzika yra išsilavinusiam ir suvokiančiam gyvenimą pasauliniu mastu klausytojui, kuris nori stiebtis į viršų, nori gyventi kokybiškai ir kurti. Esu labai laiminga, kad intelektualios muzikos niša Lietuvoje auga. Žmonės nenori klausyti pigių bumčikų, kur 20 metų groja tas pats per tą patį... Dažnai esu prilyginama Bjork ir galbūt mes tikrai turime kažką bendro. Nesu vienos dainos dainininkė. Kaip klausytoja esu labai išranki, dėl to pati nevaikštau į estradinius koncertus, labiau domiuosi unikaliais Lietuvos ir užsienio atlikėjais, vertinu gebėjimą improvizuoti.
– Kokios temos kūryboje tau svarbios?
– Šiuo metu man svarbiausios išsigryninimo temos – kaip žmogus gali apsivalyti ir tapti nepriklausomas nuo medijos žinių srauto ar tas žinias atsirinkti. Manau, kad šiuolaikinis pasaulis ne tiek daug pasikeitė ir svarbiausios yra pagrindinės vertybės, aukso fondo kūryba, epinės temos, kurios jau daugelį metų gvildenamos ir vėl iš naujo atrandamos.
– Jau kurį laiką mokai dainavimo. Kas labiausiai patinka mokant kitus?
– Taip, mokau dainavimo, nes pati dainuoju visą gyvenimą ir gebu pažadinti žmonių balsus, parodyti, kad dainavimas yra paprastas dalykas ir mes visi galime dainuoti. Juk dainavimas yra seniausias pirmykščių bendruomenių užsiėmimas, dainavimo suvokimas yra labai platus. Kiekvienas mano mokinys man yra kaip unikalus rebusas. Man gera aiškintis, kas tinka kiekvienam žmogui ir kokios kūrybinės priemonės išlaisvina jo / jos balsą (šypsosi). Dažnai pas mane dainuojantys žmonės sako: „O, geras! Čia taip paprasta.“ Tikrai, mokau ne tik dainuoti, bet improvizuoti ir kurti dainas. Dažnai su dainavimo studentais netikėtai paneriame į pirmuosius jų dainavimo prisiminimus, ypač, jei savo balsuose jie junta įtampą. Aš suteikiu tą saugią erdvę išsipasakoti ir visuomet esu tas žmogus, kuris palaiko dainuojantįjį. Turiu netgi vieną savo pačios sugalvotą pratimą, kurį atliekame per dainavimo dirbtuves – tiesiogine prasme palaikau improvizuojantį žmogų, kartais netgi kūnu leidžiu remtis į mane. Tai labai svarbu, nes mūsų kūnai paskui visa tai prisimena ir sukuria gerą jausmą. Mokau laukinio balso technikos, kurioms naudoju miksuotas Šiaurės Amerikos indėnų ir lietuvių liaudies balso technikas. Tai yra per daug metų mano atrastas būdas atpalaiduoti balso stygas. Dainavimas veikia kaip kūrybinė emocijų paleidimo priemonė, gelbstinti šiuolaikinį nuvargusį ir nuolat skubantį žmogų. Reikia erdvės, kurioje galėtume paleisti visą įtampą, kuri buvo susikaupusi kūne, o tam padeda... balsas (šypsosi). Balsas – kaip vanduo, o dainavimo aparatas kūne – kaip čiaupas, kurį diafragminiu kvėpavimu teisingai įjungiame. Balsu išleidžiame viską, kas susikaupę mūsų viduje.
– Kas dar teikia džiaugsmo? Kuo užsiimtum, jei ne muzika?
– Man patinka keliauti, būti gamtoje, panirti į save, skaityti knygas, būti su šeima... Dievinu lankyti muziejus, parodas ir gerus festivalius.
Savaitgaliais išjungiu telefoną ir pasineriu į visišką buvimą gyvenimo realybėje.
– Ko palinkėtum sau ir skaitytojams?
– Sau norėčiau palinkėti svajonių išsipildymo. To paties linkiu ir visiems skaitytojams.
