Jauni rumunų režisieriai siekia užmegzti ryšį su auditorija, grąžinti žiūrovus į kiną, todėl Rumunijoje gimsta žanrinis kinas. Taip teigia rumunų kino kritikas Mihai Chirilovas. Anot jo, paradoksalu, kad patys žinomiausi, didžiuosiuose kino festivaliuose apdovanoti filmai Rumunijoje nesulaukė sėkmės. Tad jauni kūrėjai šiandien bando įveikti perskyrą tarp to, kas vertinga ir populiaru.
„Pastaraisiais metais iš ateinančių kino kūrėjų matau norą nebūtinai sukurti ką nors naujo, nebūtinai savitą kino kalbą, bet matau susidomėjimą žanriniu kinu, tarkime gerai perteikta meilės istorija, siaubo filmu ar miuziklu. Anksčiau rumunų kinas, nesvarbu koks geras jis buvo, nekreipė dėmesio į žanrus, nes žanrinis kinas turi griežtas taisykles, o taisyklės rumunų režisieriams asocijavosi su manipuliacija“, – sako. M. Chirilovas.
– Vienas paskutiniųjų svarbių rumunų kino įvertinimų – praėjusių metų Berlyno festivalyje filmas „Vaiko pozicija“ pelnė „Auksinį lokį“. Po įvertinimo pasirodė įvairių kritikų nuomonių, ne tik susijusių su šiuo filmu, bet apskritai žvelgiančių į Rumunijos kiną ir sakančių, kad, jeigu pažvelgsime į Naujosios rumunų bangos filmus ir tai, kas sukuriama šiandien, dabar nerasime tokių kūrybingų, įdomių filmų. Kai kurie kritikai sako, kad šiandien kuriamas rumunų kinas dažnai stokoja originalių idėjų ir kartais yra anksčiau kurtų filmų gerų idėjų kompiliacija, kad režisieriai puikiai žino, ką ir kaip pasitelkti, kaip sukonstruoti filmą, kad jis būtų įvertinas. Kaip vertinate tokius pastebėjimus?
– Yra tiesos. Rumunų naujoji banga suformavo labai unikalią estetiką ir sukūrė tam tikrą madą. Kaip ir kitais atvejais kai kurie žmonės stengiasi kopijuoti populiarią estetiką, nes mano, kad tai kelias į sėkmę. Bet tai rizikinga. Tik iš pažiūros atrodo, kad rumunų kino kalba labai paprasta ir lengvai įvaldoma, kad užtenka pastatyti kamerą ir jau kuri filmą. Žinoma, tokią minimalistinę kino kalbą lėmė ir finansinės galimybės – kai biudžetai maži, turėdamas mažiau, turi padaryti daugiau. Estetiką, kino kalbą gali nukopijuoti, bet, jei neturi istorijos ir nemoki jos papasakoti, tuomet nieko neišeis.
Kai kurie jauni ateinantys režisieriai stengiasi kopijuoti tą madą, kiti stengiasi kurti ką nors naujo. Ir pastaraisiais metais iš ateinančių kino kūrėjų matau norą nebūtinai sukurti ką nors naujo, nebūtinai savitą kino kalbą, bet matau susidomėjimą žanriniu kinu, tarkime gerai perteikta meilės istorija, siaubo filmu ar miuziklu. Anksčiau rumunų kinas, nesvarbu koks geras jis buvo, nekreipė dėmesio į žanrus, nes žanrinis kinas turi griežtas taisykles, o taisyklės rumunų režisieriams asocijavosi su manipuliacija. O kaip minėjau, Naujosios rumunų bangos atstovai stengėsi išvengti bet kokių manipuliacijos priemonių. Sakykime, jiems stambus planas reiškė tam tikrą manipuliaciją žiūrovais, todėl stengtasi vengti stambių planų.
Jauni režisieriai, kurdami žanrinį kiną, nori priartėti prie auditorijos, grąžinti žiūrovus į kiną. Nes vėlgi čia slypi tam tikras paradoksas. Nors Naujosios rumunų bangos filmai buvo itin populiarūs pasaulyje, pačioje Rumunijoje tie filmai nesulaukė sėkmės. Nemalonu ir keista, kai filmai įvertinami Kanuose ar Berlynalėje, o Rumunijoje jie kritikuojami. Esmė tokia, kad, kai režisierius vaizduoja realybę, tai, kuo žmonės gyvena, žinoma, jie nenori to žiūrėti kine, vėl patirti tai, ką jau išgyveno. Žmonės į kiną dažnai žvelgia kaip į pramogą, kur gali pabėgti nuo realybės, o didieji rumunų filmai to nepasiūlo. Tad per tuos metus susiformavo gana didelis tarpas tarp kino kūrėjų ir auditorijos.
– Ko pasigendate rumunų kine?
– Visi kalbėdami apie kiną vartoja žodį industrija, kuri apima labai daug dalykų, tačiau, kalbant apie rumunų kiną, neturime išvystytos kino industrijos. Filmų industrija, mano supratimu, reiškia, kad egzistuoja patys įvairiausi filmai: keletas labai gerų, taip pat nemažai tiesiog gerų ir taip pat blogų filmų. Mes neturime to vidurio. Apskritai tai susiję ir su socialine situacija. Sakykime, žlugus komunistinei sistemai Rumunijoje, nebuvo vidurinė klasės – buvo nedidelė dalis labai turtingų žmonių ir didžioji dalis neturtingų. Ir dabar galima matyti, kad situacija keičiasi, vidurinioji klasė atsiranda, ją galima pamatyti ir kine. Sakykime, filmas „Antradienis po Kalėdų“ pasakoja apie poros santykių krizę. Tai pirmas toks filmas, žvelgiantis į šeimos dramą. Man atrodo, tokių įvairių filmų turėtų atsirasti daugiau. Tarkime, prieš trejus metus pasirodė romantinė komedija, ir jos reklama skelbė, kad tai pirmas tokio žanro filmas per 20 metų. Ir tai galbūt reiškia, kad kino įvairovė atsiras.
– Vadinasi, galime kalbėti apie atsirandančią įvairovę?
– Taip. Apie įvairovę ir eklektiką. Mes to vis dar pasigendame. Jeigu paklausite manęs, ar per pastaruosius 15 metų rumunai sukūrė mokslinės fantastikos filmą? Ne, nesukūrė. Ar sukūrė romantinę komediją? Taip, vieną. Miuziklą? Ne.
Tarkime, paprastos, aiškaus siužeto komedijos. Žinoma, kritikai jų nemėgs, supeiks, bet jos padeda judėti, vystytis visam šalies kinui. Tokie filmai sukuria kontekstą įvairiems žanrams, įvairiems kino kūrėjams egzistuoti. Net jeigu man ir nepatiks toks trafaretinės komedijos, jeigu pirmas pasakysiu, kad tai nesąmonė, bet jeigu žiūrovai sugrįš į kino teatrus – gerai. Nes, ką dabar turime? Kaip jau minėjau, keletą gerų filmų, kurie nesurenka auditorijos. Čia klausimas, kaip nutiesti tiltą tarp kino kūrėjų ir žiūrovų, nes dabar tas ryšys prarastas.
– Ką reikėtų daryti, kad tas tiltas atsirastų?
– Tai vyksta dabar. Ypač jauna karta atsigręžia į auditoriją, nori pritraukti ją. Kaip sakiau, jų prioritetas ne didieji festivaliai, o vietinė publika. Reikia tikėtis, kad režisieriai suvoks žanrų taisykles ir sugebės sukurti ne vulgarią ir ne pigią komediją, kad režisierius pasitelks visą sumanumą ir sukurs profesionalų filmą, kurį žiūrovai norės pamatyti.
Ir, akivaizdu, kad auksinis laikas, kai rumunų filmai buvo taip išskiriami prestižiniuose kino festivaliuose – traukiasi. Bet tai nereiškia, kad nebesukuriame gerų filmų, tai natūrali kaita, ateina kiti, naujos mados.
– Lietuvoje dažnai sakome, kad neturime stipraus kino, nesukuriame gerų filmų, nes kinui skiriame nedaug lėšų, maži filmų biudžetai. Bet, kaip suprantu, rumunų kino industrija irgi nėra turtinga, bet jūs sugebėjote sukurti pasaulinį fenomeną. Vadinasi, pinigai dar nėra garantas, tad kokie dalykai svarbūs, reikalingi geram filmui sukurti?
– Gali sukurti blogą filmą turėdamas 2 mln. dolerių ir gali sukurti puikų filmą turėdamas 2 tūkst. dolerių. Tikrai svarbu ne tik pinigai, bet ir idėjos. Ir vėlgi kūrėjus labai veikia kontekstas. Rumunijoje kino kūrėjai neturi daug pinigų, todėl yra priversti kurti trumpo metro filmus. Gerai – gali sukurti vieną, antrą tokį filmą, o kas toliau? Menininkas nori išreikšti savo idėjas, be to, jis turi gyvenimą. Gali savanoriauti vienerius, ketverius metus, bet negali visą gyvenimą kurti mažo biudžeto filmų. Galbūt gali taip daryti karjeros pradžioje, kol esi jaunas, kol turi parodyti, ką sugebi, bet kiek tai gali tęstis? Žinoma, kinas yra menas, bet kartu kūrėjas turi uždirbti, pragyventi iš to, ką daro.
Vėlgi, kalbant apie biudžetą, kartais diskutuojama, kiek daug yra per daug, kokios turėtų būti biudžeto ribos. Kinas yra ta sritis, kuri Rumuniją pavertė matoma pasaulio žemėlapyje, kinas buvo geriausias mūsų šalies ambasadorius. Ir, manau, kiekviena normali valstybė turi išnaudoti tokius privalumus. Tačiau Rumunijoje susiklostė paradoksali situacija – nepaisant kino kokybės, pasaulinio pripažinimo, garsiausiems režisieriams buvo sunku gauti finansavimą ir sukurti antrus filmus. Vėlgi gana sunku paaiškinti priežastis. Tai susiję su kultūros politika, kultūros vadyba. Finansavimo skirstymas politizuotas, išlieka korupcijos, ir dar yra požiūris, kad šie filmai, kalbėdami apie Rumunijos problemas, formuoja blogą šalies įvaizdį. Kultūros politikos, vadybos sektoriuje Rumunijoje vyrauja labai konservatyvus požiūris, tarp priimančiųjų sprendimus pasigendu kūrybingų žmonių. Dauguma kultūros politikų, vadybininkų mano, kad literatūra, dailė – tradicinės meno sritys yra svarbesnės, o kinas, šiuolaikinis šokis yra mažiau svarbūs. Nors pastaraisiais metais būtent šių sferų rumunų menininkai buvo matomi užsienyje. Tai liūdna, bet parodo labai konservatyvų mentalitetą.
– Dalyvaujate įvairiuose kino festivaliuose, todėl matote, kas kino pasaulyje vyksta šiandien. Pažvelgus bendrai, ką įdomaus pastebite, o ko galbūt pasigendate kino sferoje?
– Pastaruoju metu po festivalius keliauju kaip Transilvanijos kino festivalio meno vadovas ir renkuosi, ką galimą parodyti šiame festivalyje. Pastebėjau tam tikrą programų sudarytojų tinginystę. Prie programų sudarymo dirba tikrai profesionalūs kino ekspertai, jie tikrai išmano, kas yra profesionalus kinas, bet pastebiu vis stiprėjantį saugumo jausmą. Dabar festivalių sudarytojai dažniausiai renkasi didžiuosiuose festivaliuose parodytus filmus, nes tai tarsi garantas – jei šis filmas parodytas ten, vadinasi, jis geras. Tačiau aš pasigendu drąsos rinktis mažiau žinomo, dar ne taip plačiai pripažinto režisieriaus darbą. Kartais taip elgiuosi. Filmas parodytas Kanuose ar Venecijoje man tikrai nėra svarbiausias kriterijus. Žinoma, nutinka taip, kad ir apsirinki, žiūrovai kartais nusivilia, bet kartais būna ir tikrai įdomių atradimų. Būdamas festivalyje, dažnai einu pasižiūrėti ne gerai išreklamuoto, žinomo filmo, o to, apie kurį dar nesu girdėjęs. Pažiūrėkite į festivalių programas, tarkime, kiek pirmųjų režisierių darbų galima juose išvysti? Visi nori būti saugūs.
– Bet galime sakyti, kad tai yra tam tikras paradoksas. Tarsi tiek kūrybos, tiek filmo parodymo ir pamatymo galimybės šiandien kaip niekada didelės, bet jūsų pastebėjimai rodo ką kita.
– Taip, taip yra. Atrinkdamas filmus vis dažniau ir daugiau susiduriu su blogais darbais. Ir taip yra todėl, kad kurti kiną tapo taip lengva. Turiu omeny technines galimybes. Bet žmonės nesupranta, kad gali gauti kamerą, bet jei neturi istorijos, nesugebi jos įdomiai papasakoti, vien priemonių neužteks. Žinoma, kad vis daugiau filmų sukuriama tik todėl kad skaitmeninė technika palengvina darbą. Taip, skaitmeninė revoliucija pakeitė kino industriją labai stipriai, bet, tiesą sakant, nemačiau jau tiek daug filmų, kurie išnaudoja visas šių technologijų galimybes. Nesakau, kad kino kūrimas turi būti elitinis užsiėmimas, ne, tiesiog norisi palinkėti žmonėms, kurie galvoja, kad filmą sukurti labai lengva, daugiau laiko praleisti galvojant, ką ir kaip jie nori papasakoti.
