Dar viena knyga

Kaunietis istorikas dr. M. Balkus neabejotinai apie savo gimtąjį miestą žino gerokai daugiau nei bet kas kitas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresnysis bibliografas Kauno tema yra parašęs ne vieną straipsnį, kartu su kauniečiu Feliksu Zinevičiumi išleidęs knygą „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“, o vos prieš kelias dienas M. Balkus visuomenei pristatė monografiją „Kaip Kovno tapo Kaunu“.

Įsibėgėjant savaitei, naujausią knygą autorius pristatė savo alma mater – Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje. Knygoje, kurios viršelyje panaudota trikalbės gatvės lentelė, anuomet kabojusi Kaune, nagrinėjama, kaip per tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį mieste plito ir įsitvirtino lietuvių kalba, moderni lietuvių tautinė tapatybė.

Kūdikis: naujausia M. Balkaus knyga – ne vienų metų darbo rezultatas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Monografijoje atskleidžiama, kaip sekėsi lietuvių kalbos mokytis įvairių tautybių moksleiviams, nagrinėjama lietuviškų švietimo įstaigų plėtra. Knygoje aiškinamasi, kaip lietuvių kalba buvo įtvirtinta vykstant mokslo ir studijų procesams aukštosiose mokyklose. Nagrinėjama, kaip Kauno katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose daugėjo pamaldų lietuvių kalba. Galiausiai knygoje atskleidžiama, kokį teigiamą vaidmenį plintant lietuvių kalbai suvaidino Kaune dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai.

Pokyčiai Kaune pradėjo matytis praėjus maždaug dviem mėnesiams, kai miestas tapo laikinąja sostine.

Šiek tiek intrigos

Iki 1918-ųjų Kauno nebuvo – daugumos gyventojų lūpose skambėjo Kovno vardas. Žmonės daugiausia vartojo rusų kalbą, miestiečiai katalikai šnekėjo lenkiškai. 1897 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno tik 5,8 proc. lietuvių ir maždaug 1 proc. žemaičių. Daugiausia lietuviškai kalbančių žmonių gyveno suvalkietiškoje Kauno dalyje – Aleksote ir jo apylinkėse.

1918–1920 m. Lietuva turėjo kovoti netgi su trimis priešiškomis jėgomis: Sovietų Rusija, bermontininkais ir Lenkija. 1919 m. sausio 2 d. laikinajai Lietuvos vyriausybei, Lietuvos valstybės tarybai ir kitoms centrinėms valdžios institucijoms dėl artėjančios Raudonosios armijos grėsmės teko skubiai palikti Vilnių ir persikelti į Kauną. Taip Kaunas pačioje 1919-ųjų pradžioje netikėtai daugiau nei dviem dešimtmečiams tapo Lietuvos valstybės laikinąja sostine. Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpis, anot knygos autoriaus, žymėjo kokybinį ir kiekybinį pokytį Kauno gyvenime. 1919–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos politinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo centru, kartu su Klaipėda dalijosi ekonominio centro vaidmenį. Kaune telkėsi lietuvių visuomenės elitas, plėtojęs moderniąją lietuvių tautinę kultūrą.

„Pokyčiai Kaune pradėjo matytis praėjus maždaug dviem mėnesiams, kai miestas tapo laikinąją sostine“, – M. Balkus pasakojo, kad mieste, kuriame iki tol lietuviškas žodis buvo retai girdimas, lietuvybė ėmė populiarėti.

1918 m. atkurtoje Lietuvos valstybėje politinę valdžią įgiję lietuviai ėmėsi įgyvendinti savo viziją – sukurti lietuvišką Lietuvą, t. y. lituanizuoti Lietuvos visuomenę ir viešąją erdvę. Tam reikėjo nacionalizuoti krašto visuomenę – atlietuvinti nutautėjusius lietuvius, o tautines mažumas priversti būti lojalias, t. y. sutikti su lietuvių dominavimu valstybėje, gerbti tautinę lietuvių kultūrą ir lietuvių kalbą, kuri pirmą kartą istorijoje tapo valstybinė.

Metų pokyčiai

Pirmojo pasaulinio karo metu daugumoje Lietuvos miestų susitelkė lietuvių inteligentų branduoliai. Vykdydami aktyvią kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, vis daugiau tautiškai neapsisprendusių ar dvejojančių asmenų ėmė tapatintis su modernia lietuvių tauta. Vis daugiau žmonių ėmė save laikyti lietuviais. Žinoma, kai kurie tai darė dėl asmeninių tikslų, tarkim, dėl didesnių galimybių įsidarbinti ar mokytis.

„Buvo itin svarbu Kauno gyventojus mokyti kalbos ir kuo plačiau ją vartoti. Pateiksiu tam tikrų pavyzdžių. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Žaliakalnyje kūrėsi nauja Kristaus prisikėlimo bažnyčia. 1923 m. nustatyta pridėtinių pamaldų tvarka, pagal kurią vieną šventadienį pamaldos turėjo būti laikomos lietuviškai, kitą – lenkų kalba. Pagal tai galime spręsti, kad lenkų kalbos vartojimas Žaliakalnyje buvo plačiai paplitęs“, – tęsdamas knygos pristatymą, M. Balkus pasidalijo Kaune gimusio istoriko Edvardo Gudavičiaus prisiminimais apie kalbinę situaciją šiame rajone XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Savanorių prospekto kairėje pusėje įsikūrusi Žaliakalnio dalis, anot M. Balkaus, buvo darbininkiška, todėl joje buvo kalbama lenkiškai. Dešinėje pusėje driekėsi verslininkų ir baldininkų gyvenamieji namai, kuriuose dominavo lietuvių kalba. Ši Žaliakalnio dalis buvo urbanizuota XX a. 3–4 dešimtmečiais.

„Pasak E. Gudavičiaus, lenkiškai kalbančių tėvų vaikai vis dažniau su bendraamžiais ėmė kalbėti lietuviškai, nors namuose tebekalbėdavo lenkų kalba. Štai ir matome lietuviškos mokyklos galią!“ – knygos pristatymą tęsė autorius.

Pamažu ėmė augti ir lietuvių skaičius mieste. 1923 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno beveik 59 proc. lietuvių, o 1938 m. jų jau buvo 61,4 proc. Pagrindinė priežastis – migracija į Kauną ir natūralus gyventojų prieaugis. Žmonės turėjo asmens dokumentus su lietuviškomis pavardėmis. Gatves žymėjo lentelės su lietuviškais pavadinimais, pradinėse mokyklose, gimnazijose, valstybinėse įstaigose taip pat skambėjo lietuvių kalba.

„Kovno tapimas Kaunu buvo dešimtmečių evoliucijos rezultatas. 1918 m. šio miesto lietuviškumas buvo periferinis reiškinys, o 1940-aisiais jis jau buvo dominuojantis“, – sakė knygos autorius. Paklaustas, ar neapmaudu, kad, bėgant metams, žmonės tolsta nuo lietuviško žodžio, knygos autorius nedaugžodžiavo: „Tarpukariu tautinės idėjos buvo labai populiarios, o dabar – globalizacija. Anglų kalba ir kitos tendencijos.“

Kūdikis: naujausia M. Balkaus knyga – ne vienų metų darbo rezultatas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nemokamas leidinys

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mažojoje salėje pristatyta  monografija – ilgų metų rezultatas. Ji parengta papildžius 2012–2017 m. jungtinių VDU ir Klaipėdos universiteto studijų metu parengtą disertaciją „Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.“.

„Monografija nebūtų pasirodžiusi, jei ne dalykinė pagalba, naudingos įžvalgos“, – autorius dėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad leidinys išvystų dienos šviesą. Ypatingi padėkos žodžiai skriejo disertacijos moksliniams vadovui prof. dr. Jonui Vaičenoniui, doktorantūros komiteto pirmininkams prof. habil. dr. Egidijui Aleksandravičiui, prof. habil. dr. Jūratei Kiaupienei, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros, Kauno apskrities viešosios bibliotekos bendruomenėms, Kauno regioninio valstybės archyvui, kuriame autorius praleido ne vieną šimtą valandų.

Monografijos išleidimą parėmė Vasario 16-osios fondas. Dienos šviesą ji išvydo VDU leidyklos ir UAB „Vitae Litera“ darbuotojų dėka. Išleista kelių šimtų egzempliorių tiražu, knyga dalijama nemokamai.

To priežastis, padarinius ir pirmosios Vyriausybės nuopelnus aiškinamės su Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantu, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresniuoju bibliografu Mindaugu Balkumi.

1918 m. lapkričio 11 d. istorikas, politinis veikėjas A.Voldemaras Vilniuje sudarė pirmąją Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę. Joje dirbo tik šeši ministrai: užsienio reikalų, vėliau – ir krašto apsaugos ministro pareigas ėjo pats A.Voldemaras, vidaus reikalų – Vladas Stašinskas, teisingumo – Petras Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – Juozas Tūbelis, finansų, prekybos ir pramonės – Martynas Yčas, Švietimo ministerijos valdytoju paskirtas Jonas Yčas.

M. Balkus/ V. Raupelio nuotr.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjo dirbti pirmoji Lietuvos Vyriausybė?

– Pralaiminti Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija 1918 m. spalį jau ruošėsi paliauboms su Antantės valstybėmis. Tad, šių aplinkybių verčiama, ji buvo priversta pakeisti savo politiką Lietuvos valstybės tarybos atžvilgiu, suteikdama jai daugiau realių galių veikti krašte. Naujasis Vokietijos kancleris Maksas Badenietis (vok. Max von Baden) spalio 20 d. leido lietuvių tautai sudaryti Konstituciją ir nustatyti santykius su kaimyninėmis tautomis. Įstatymų vykdomąją valdžią numatyta perleisti Lietuvos Vyriausybei, kurią turėjo sudaryti Lietuvos Valstybės Taryba. Vyriausybė turėjo atsižvelgti į visų gyventojų sluoksnių ir krašto tautų interesus. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 5 d., pasiremdamas ką tik priimta Laikinąja Lietuvos Konstitucija, pirmosios Vyriausybės vadovu paskyrė Augustiną Voldemarą. Lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas patvirtino Vyriausybės sudėtį. Nuo tada prasidėjo realus Vyriausybės darbas.

– Kokia buvo šios Vyriausybės misija? Ką ji spėjo atlikti ir ko – ne?

– Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai buvo realiai įtvirtinti Lietuvos valstybės egzistavimą tiek tarptautiniu lygiu, tiek ir pačiame krašte. Vyriausybė turėjo siekti tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo. O valstybės viduje ji turėjo perimti krašto valdymą iš vokiečių administracijos. Tam reikėjo kurti savivaldą, organizuoti miliciją, atkurti normalų ūkio funkcionavimą (skatinti prekybą, kreditavimą), ruoštis žemės reformai. Itin svarbu krašte buvo užtikrinti rimtį ir pasiekti kuo didesnį stabilumą.

Vyriausybė per itin trumpą savo veikimo laiką nespėjo atlikti daugumos šių darbų, nes norint daugelį jų įgyvendinti reikėjo ne vienų metų nuoseklaus darbo. Pirmoji Vyriausybė pradėjo kurti Lietuvos valstybės organizacinius pamatus (įsteigė Lietuvos kariuomenę, pradėjo kurti savivaldą ir kt.), buvo organizuojamos ministerijos ir kitos valstybinės įstaigos.

Pirmoji Vyriausybė veikimo principus stengėsi perimti iš demokratinių Vakarų kraštų.

– Kodėl ši Vyriausybė dirbo taip trumpai – vos pusantro mėnesio?

– Taip atsitiko dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių. 1918 m. pabaigoje faktinis Lietuvos valstybės organizavimasis buvo tik prasidėjęs, kuriamas valstybės valdymo aparatas, tačiau visam  tam reikėjo finansinių išteklių, kurių krašte nebuvo. Reikėjo paskolų iš užsienio. Norint gauti paskolų reikėjo įtikinti užsienio valstybes pripažinti bent jau faktinį Lietuvos valstybės egzistavimą, nes niekas nebūtų sutikęs skirti paskolų neaiškiam politiniam dariniui. Užsienio valstybes reikėjo įtikinti, kad Lietuvos Vyriausybė kontroliuoja padėtį šalyje ir yra remiama krašto gyventojų. Siekdami Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo (Paryžiaus taikos konferencijoje ir kt.) ir norėdami gauti gyvybiškai būtinas paskolas, 1918 m. gruodį į užsienį (Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją) išvyko ministras pirmininkas A.Voldemaras ir finansų ministras M.Yčas. Šalyje nelikus šių svarbių asmenų ir jų efektyviai pavaduojant, Vyriausybės darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. Vyriausybės griūtis įvyko dramatišku Lietuvai laiku – 1918 m. gruodžio pabaigoje šalies link grėsmingai artėjo Raudonoji armija. Antrosios Vyriausybės, vadovaujamos Mykolo Sleževičiaus, sudarymas išgelbėjo Lietuvą iš pražūties. Ji iš pirmosios Vyriausybės perėmė valstybės kūrimo darbą, kuris buvo sėkmingas.

– Kodėl krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis šioje Vyriausybėje pradėjo dirbti ne iš karto, o likus vos trims šios Vyriausybės veikimo dienoms? Ar iš pradžių manyta, kad tokios ministerijos apskritai neprireiks?

– Taip, pirmosios Vyriausybės vadovas A.Voldemaras manė, kad gausios kariuomenės Lietuvai nereikės. Anot jo deklaracijos: "Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Ukrainų, Rusų ir Latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks" (kalba netaisyta – red. past.). Dėl tokios Vyriausybės vadovo pozicijos kariuomenės kūrimas buvo pavėluotas. Garsųjį atsišaukimą į tautą ir raginimą ginti Lietuvą išleido tik antroji Lietuvos Vyriausybė (pasirašė M.Sleževičius ir M.Velykis) 1918 m. gruodžio 29 d.

– Galbūt pirmoji Vyriausybė suformavo tam tikras tradicijas, kurių laikėsi ir vėlesni ministrų kabinetai?

– Kažkokių ypatingų tradicijų nebuvo suformuota, tiesiog nespėta. Pirmoji Vyriausybė veikimo principus stengėsi perimti iš demokratinių Vakarų kraštų. Vyriausybė veikė pagal 1918 m. lapkričio 2 d. priimtą Laikinąją Lietuvos konstituciją.

– Kaip apibūdintumėte pirmuosius ministrus? Kokie tai žmonės, kaip vėliau klostėsi jų karjera, gyvenimas?

– Ministrų likimai įvairūs. Vieni mirė dar nepriklausomoje Lietuvoje, kiti buvo represuoti sovietų. Ilgo amžiaus (80 metų ir daugiau) nesulaukė nė vienas iš pirmosios Vyriausybės narių.

A.Voldemaras iki 1920 m. dirbo įvairiose Lietuvos Vyriausybėse, 1922 m. tapo Lietuvos universiteto profesoriumi, 1926–1929 m. buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras (metus – dar ir krašto apsaugos ministru). Po pašalinimo iš valdžios (1929 m.) rengė pučus prieš prezidento Antano Smetonos valdymą. 1938 ir 1940 m. A.Voldemaras buvo ištremtas iš Lietuvos. 1940 m. vasarą, pasitraukus A.Smetonai, grįžo į Lietuvą, tikėdamasis dalyvauti formuojant valdžią. Tačiau sovietų buvo suimtas ir po kelerių metų mirė kalėjime.

V.Stašinskas 1919 m. buvo bolševikų suimtas ir įkalintas. Išlaisvintas dirbo advokatu, Lietuvos banko valdytoju (1930–1938 m.), trumpai – teisingumo ministru (1938 m.). 1940 m. dauguma jo nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota. Dėl didžiulės įtampos ir streso susirgo nervų liga ir 1944 m. mirė varge.

P.Leonas vėliau dirbo ir kitose Vyriausybėse (1919 m.). Vėliau advokatavo, buvo ilgametis Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Teisių fakulteto profesorius, šio fakulteto dekanas. Mirė 1938 m.

M.Yčas finansų ministru dirbo dar keliose Vyriausybėse (1919 m.), intensyviai veikė Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. jis buvo išrinktas Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktoriumi (tas bankas bankrutavo, dėl to teisme buvo iškelta byla). Tarpukariu intensyviai dalyvavo įvairių prekybos ir pramonės bendrovių veikloje ("Lietuvos garliaiviai", "Ringuva", "Nemunas" ir kt.). 1940 m. emigravo į Vakarus. 1941 m. po širdies priepuolio mirė Brazilijoje.

J.Tūbelis dirbo dar daugelyje vyriausybių. 1919 m. jis vedė Jadvygą Chodakauskaitę, Sofijos Smetonienės (A.Smetonos žmonos) seserį. 1929–1938 m. buvo Lietuvos ministras pirmininkas, ilgą laiką – ir finansų ministras, trumpai – žemės ūkio ministras. Pasižymėjo taupumu ir atsargia finansų politika. Ilgametis vadovavimas Vyriausybei ir nuolatinė įtampa nualino sveikatą, jis 1939 m. mirė po sunkios ligos.

J.Yčas 1919 m. dirbo ir kitose Vyriausybėse. 1920–1925 m. buvo gimnazijų direktoriumi Panevėžyje. 1922 m. tapo Lietuvos universiteto profesoriumi, dėstė istorijos kursus. Mirė 1931 m.

M.Velykis Nepriklausomybės kovų metu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, užėmė įvairias pareigas (kurį laiką buvo Generalinio štabo viršininku). 1927 m., suteikus generolo leitenanto laipsnį, iš kariuomenės išleistas į atsargą. Vėliau dirbo įvairių užsienio bendrovių prekybos atstovu Lietuvoje, 1937 m. įsigijo likerio-degtinės fabriką "Stumbras". 1944 m. sovietų suimtas ir įkalintas. Mirė 1955 m. vos po kelių dienų po to, kai iš tremties grįžo į Lietuvą.

– Grįžkime prie nušalintojo A.Voldemaro. Kaip keitėsi jo pažiūros? Kaip iš buvusio A.Smetonos bičiulio jis tapo aktyviu jo priešininku?

Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai buvo realiai įtvirtinti Lietuvos valstybės egzistavimą tiek tarptautiniu lygiu, tiek ir pačiame krašte. Vyriausybė turėjo siekti tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo.

– A.Voldemaras buvo nušalintas ne dėl savo pažiūrų. Tai susiję su kova dėl valdžios – du dideli valstybės vyrai šalia neišsiteko. Ministras pirmininkas A.Voldemaras buvo labai ambicingas, kaip sakoma itališkai, pats norėjo būti "persona numero uno" (liet.  pirmasis asmuo). Prezidentas A.Smetona, nenorėdamas, kad šis jį nustelbtų, sulaukęs palankios konjunktūros (A.Voldemaru buvo nepatenkinti beveik visi Vyriausybės nariai, jutę jo aroganciją), politinį konkurentą pašalino – 1929 m. rugsėjo 19 d. visi Vyriausybės nariai atsistatydino, o naują Vyriausybę A.Smetona pavedė sudaryti savo svainiui J.Tūbeliui.

– Ar pavadintumėte A.Voldemarą prieštaringa asmenybe? Jis vadovavo voldemarininkams – 1929 m. įsteigtai slapta veikusiai organizacijai. Voldemarininkai pasisakė prieš žydus, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, po kurio kai kurie jų ėmė kolaboruoti su naciais.

– Viena yra pats A.Voldemaras, o kita yra jo aplinka, apie kurios kiekvieną žmogų reikėtų kalbėti atskirai. Po 1940 m. voldemarininkų gretos pabiro, nes prasidėjo okupacija. O hitlerinės Vokietijos okupacijos metais voldemarininkai kaip vieninga organizacija jau nebeveikė. Kai kurie iš jų gretų šliejosi prie nacių, tačiau nemanau, kad pats A.Voldemaras buvo antisemitas. Jis dar 1919 m. diplomatiškai bandė žaisti žydų korta: pažadėjo daugiau teisių žydams, jei jie parems Lietuvos valstybės kūrimąsi ir padės įgyti tarptautinį pripažinimą.

– Pirmojoje Vyriausybėje matome du ministrus be portfelio – tai žydų reikalų (Jokūbas Vygodskis) ir gudų reikalų (Juozapas Voronko) ministrai. Kodėl šios dvi tautybės išskirtos? Kokius reikalus šie žmonės sprendė? Kodėl nėra, pavyzdžiui, lenkų reikalų ministro?

– Su žydais ir gudais lietuviams (Lietuvos Valstybės Tarybai) pavyko susitarti dėl jų prisidėjimo kuriant Lietuvos valstybę. Kaip to susitarimo išraiška buvo įkurtos šios ministrų pareigybės. Minėti ministrai turėjo rūpintis savo atstovaujamų tautų reikalais. Su lenkais Lietuvos Valstybės Tarybai nepavyko susitarti, tad lenkų reikalų ministro nebuvo nei pirmojoje, nei visose kitose Lietuvos vyriausybėse.

– Pirmosios Vyriausybės Švietimo ministerija turėjo ne ministrą, o valdytoją. Kodėl?

– Tuomet švietimo ministro postas buvo svarbus dėl ideologinių priežasčių. Švietimo ministras galėjo daryti įtaką, kokia ideologija dominuos mokyklose, ar bus remiamas katalikiškumas, ar mokyklas bus stengiamasi supasaulietinti. Dėl dešiniųjų (Lietuvos krikščionių demokratų partijos), centro (Santaros) ir kairiųjų (Lietuvos socialdemokratų partijos ir kt.) partijų priešpriešos J.Yčas buvo pakviestas vadovauti ministerijai ne kaip ministras, o tik kaip ministerijos valdytojas. Tačiau faktiškai jis vykdė visas ministro funkcijas.

– Kokia buvo pirmųjų ministerijų pradžia: nuo kiek darbuotojų, kokių darbo patalpų, atlyginimų viskas prasidėjo?

– Pirmuosius ministrus galime laikyti ir ministerijų pradininkais, nes ministerijos buvo kuriamos faktiškai iš nieko. Pirmosios ministerijos kūrėsi Vilniuje. Tačiau 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Vyriausybė (jau antroji, vadovaujama M.Sleževičiaus) persikėlė į Kauną. 1920 m. buvo pradėtas ministerijų grąžinimas į Vilnių, tačiau po 1920 m. spalį įvykdytos generolo Liucijano Želigovskio operacijos (Vilniaus užėmimo) minėtas ministerijų perkėlimas buvo sustabdytas ir visos Lietuvos valstybės centrinės valdymo institucijos susitelkė Kaune.

1918 m. pradėjus kurti ministerijas jų tarnautojų neretai būdavo tik keletas ar keliolika, tačiau darbuotojų skaičius palaipsniui didėjo. 1919 m. sausio mėnesį atsikėlusi į Kauną antroji Vyriausybė įsikūrė buvusio banko rūmuose (dab. Maironio g. 27). Tuomet įvairioms ministerijoms teko po keletą kambarių. Vėliau ministerijos gavo erdvesnes patalpas kituose pastatuose. Darbuotojų algos nebuvo didelės, jos buvo mokamos ostmarkėmis. 1918–1919 m. Lietuvos miestuose stigo maisto produktų, vyko spekuliacija jais, tad didelę dalį uždarbio ministerijų tarnautojai išleisdavo maistui.

– Dabar yra keturiolika ministerijų ir ministrų, pirmojoje dirbo tik šeši. Jūsų akimis, kodėl taip išaugo ministerijų ir ministrų skaičius?

– Reikia pastebėti, kad 1918 m. lapkričio 11 d. pradėjusioje veikti Vyriausybėje buvo numatytos devynios ministerijos. Tuomet nebuvo paskirti trys ministrai – krašto apsaugos, susisiekimo bei maitinimo ir viešųjų darbų. Laikinai eiti krašto apsaugos ministro pareigas apsiėmė A.Voldemaras, susisiekimo – M.Yčas, o maitinimo ir viešųjų darbų – V.Stašinskas. Tarpukariu nebuvo Kultūros ministerijos (jos funkcijas vykdė Švietimo ministerija), taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos (jos funkcijas realizavo Vidaus reikalų ministerija). Valstybės funkcijos per bemaž 100 metų labai išsiplėtė. Valstybė tapo labai sudėtingu organizmu, kuriam administruoti reikalingas didelis valdymo aparatas. Prieš 100 metų daugelis gyvenimo sričių nebuvo reglamentuotos taip smulkiai, kaip yra dabar. O viso to reglamentavimo kontrolei reikalingas didelis biurokratinis aparatas.

Kviečia švęsti Vyriausybės gimtadienį

Lietuvos Respublikos Vyriausybė švenčia 99 metų gimtadienį. Ta proga šeštadienį, lapkričio 11 d., Vyriausybė atveria duris lankytojams ir kviečia dalyvauti diskusijose, filmo peržiūroje, paklausyti šventinio koncerto.

Renginį Vyriausybės kanceliarijoje (Gedimino pr. 11, Vilnius) pradės diskusijų ciklas "Praeitis. Dabartis Ateitis". Diskusijos kvies išsiaiškinti, kurios istorinės asmenybės padarė didžiausią įtaką mūsų šaliai ir paliko reikšmingiausius pėdsakus Lietuvos politikoje, gilinsis į dabarties politikos aktualijas ir ateities perspektyvas.

Vyriausybės kino salėje bus rodomas naujas Rimo Bružo filmas "Istorijos perimetrai. Vasario 16-osios Lietuva". Renginio dalyviai bus vieni pirmųjų, išvysiantys naują režisieriaus darbą. Vyks ekskursijos, protmūšis apie Vyriausybės istoriją, užsiėmimai vaikams: vėliavų dirbtuvės, atvirukų Lietuvai gamyba, piešinių paroda.

Atvirų durų dieną vainikuos choro "Kivi" koncertas ir šokių grupių pasirodymai 17.30 val.