M. Lapelės darytos grybų fotografijos papuošė ir asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleistą „Dzūkų kalendorų 2021“, kurio tema šiemet – grybai. Kalendoriuje publikuoti autentiški, dzūkiški patiekalų iš grybų receptai ir patarimai grybautojams. M. Lapelė sutiko daugiau papasakoti apie lietuviškus grybavimo ypatumus ir apie grybų gausą mūsų miškuose.

– „Dzūkų kalendoraus 2021“ pristatyme sakėte, jog dzūkai grybus, pasirodo, pažįsta mažiausiai. Nors Lietuvoje auga beveik 400 valgomų grybų rūšių, jie renka tik baravykus ir voveraites. Kodėl susiformavęs toks įspūdis, jog dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai?

– Iš Vilniaus į Dzūkiją sugrįžau prieš 25 metus, tad buvo pakankamai laiko susidaryti nuomonei, gal ir subjektyviai, apie nacionalinius dzūkų grybavimo ypatumus. Dzūkai tikrai renka ne vien voveraites ar baravykus, tiesiog tai – rūšys, svarbios kaip papildomas pajamų šaltinis. Ne mažesnės pagarbos Dzūkijoje nusipelno ir rudmėsės, žaliuokės, raudonviršiai ir kiti skanūs grybai. Tiesiog Pietų ir Pietryčių Lietuvos šilai yra labai palankūs grybų augimui, todėl, norint greitai pripildyti krepšius, pakanka žinoti tik pagrindines grybų rūšis.

Tuo tarpu tuose Lietuvos miškuose, kur grybautojai į mišką eina su auliniais, reikia pažinti daugiau grybų rūšių, kad pripildytum tokį pat krepšį. Tačiau jau treji metai Dzūkiją kamuoja sausros ir grybai tarsi pasitraukė iš mūsų šilų ten, kur drėgmės daugiau.

Įspūdis, kad dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai, susidarė gal todėl, kad šiliniams dzūkams ilgą laiką ir net iki dabar grybavimas buvo ir yra ne pramoga, bet gana rimtas pragyvenimo šaltinis, papildomos pajamos. Todėl kai dygsta lepeškos (voveraitės) arba grybai (taip neretai tik baravykus vadina, o kitiems grybams – savi vardai), į mišką prieš darbą ar po darbo taip pat einama kaip į darbą.

– O gal žinote, kuriame šalies regione žmonės yra labiausiai užkietėję grybautojai?

– Aistringų grybautojų gausu įvairiose Lietuvos vietose, tai tikrai nėra vien dzūkų privilegija, ką liudija ir per tradicines grybų šventes Varėnoje vykstantys grybavimo čempionatai. Tiesiog skirtingomis gamtinėmis sąlygomis susiformuoja skirtingos grybavimo tradicijos. Ten, kur grybų mažiau, stengiamasi nuodugniai ieškoti, o ten, kur jų daug, kaip kad būdavo Dzūkijoje, daugiau dėmesio skiriama grybijoms, kur grybų gausu, beveik prabėgant tuštesnius miško plotus.

– Kokie Lietuvoje randami grybai, jūsų manymu, yra nepelnytai pamiršti ir nerenkami, nors jie skanūs ir vertingi?

– Man vieni iš skanesnių grybų yra ūmėdės, tik kad jos dažnai kirmija ir rinkti jas reikia delikačiai – maišelyje ar „tarboje“ nepanešiosi, nes susitrins.

– Kaip manote, kodėl, lyginant su kitomis šalimis, lietuviams grybavimas yra kone sakrali, meditacinė, ritualinė veikla? Kokie kontekstai, gal geografinis, gal istorinis fonas galėjo nulemti šią mūsų tautos ypatybę?

– Na, sakralumo tai nelabai įžiūriu, o kad yra kažkokie įpročiai, pastebėjimai ar prietarai susiformavę, tai taip – ir pavadinimų tai pačiai rūšiai gausa, ir tam tikras derliaus prognozavimas... Bendrai visą Europą galima suskirstyti į tris zonas – Rytų ir Centrinėje Europoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje grybai labai vertinami. Skandinavijos šalys, išskyrus Suomiją, britai, belgai olandai vengia grybų, vokiškai kalbančiuose kraštuose nuomonė apie grybus yra per viduriuką. Man atrodo, kad lietuviams grybavimas yra daugiau rekreacinė, poilsinė veikla, susijusi ir su ekonominiais motyvais – apsirūpinimu maistu, papildomomis pajamomis.

– Šie metai buvo ypač turtingi baravykų. Kas tai nulėmė? Ar galima prognozuoti, kad dėl tam tikrų vasaros ypatybių rudenį vienų grybų bus daugiau nei kitų?

– Kaip sako Mikė Pūkuotukas, bičių nesupaisysi. Panašiai ir su grybais, nors teko girdėti mikologus aiškinant, kad didesni grybų derliai būna kas kelerius metus. Šiemet Dzūkijos šilai tinkamu metu gavo lietaus, kas ir sukėlė tokį baravykų pliūpsnį. Turbūt drėgmė ir šiluma yra patys svarbiausi veiksniai, bet nemažiau svarbi ir miškų, kurių medžiai glaudžiai susieti su grybais, būklė. Reikia ne vienerių metų, kad po kirtimų, ypač plynų, vėl atsikurtų grybiena, nes kiekvienas medis turi savo grybą ir kiekvienas grybas – savo medį. Ta augalų ir grybų draugystė, simbiozė, padėjusi prieš 400 – 450 milijonų metų augalams iš vandens išlipti į sausumą, tęsiasi ir dabar. Tai yra vienas iš gamtos stebuklų – nematomas, bet labai svarbus.

– Ką patartumėte nelabai patyrusiam, bet iniciatyviam grybautojui? Rinkti tik baravykus ir voveraites ar domėtis, skaityti ir, tikintis neapsinuodyti, rinkti įvairius grybus, kurių gausu mūsų miškuose?

– Palinkėjimas labai paprastas – būti atsargiai smalsiems. Rinkti tik žinomus, aiškiai atpažįstamus grybus, o kitus fotografuoti (labai svarbi ir apatinė grybo pusė) ar sudžiovinti ir tikslintis pas specialistus.

Nors žmonės pastebi, kad metų laikai gamtoje susimaišė ir dėl šiltos žiemos netgi ima žydėti žibutės, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė LRT RADIJUI tvirtina, kad tokia gruodžio pabaiga, kokia yra dabar, – visiškai normali. Savo ruožtu sinoptikė Vida Ralienė pastebi, kad ne tik gruodis, bet net ir lapkritis šiemet buvo neįprastai šiltas.

Dabartinė žiema pretenduoja į rekordą

Anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Prognozių skyriaus vedėjos V. Ralienės, vidutinė 2015 m. temperatūra kol kas nėra apskaičiuota. Nepaisant to, ekspertė jau dabar tvirtina, kad metai buvo neįprastai šilti.

„Buvo labai šiltas lapkritis, neįprastai šiltas ir gruodis. Pastarosiomis dienomis daugelyje meteorologijos stočių viršyti būtent tų dienų aukščiausios temperatūros rekordai. Tačiau ir prieš tai tie rekordai laikėsi nelabai ilgai. 2013 m. taip pat buvo labai šiltos gruodžio dienos“, – primena V. Ralienė.

Jos teigimu, tais metais labai šilta buvo Kūčių ir Kalėdų dienomis, todėl šių metų gruodžio orai neturėtų labai stebinti. „Paskutinės dvi žiemos buvo šiltos, tačiau pati šilčiausia šiame tūkstantmetyje buvo 2007–2008 m. žiema, kai net nebuvo susidariusi nuolatinė sniego danga, o vidutinė žiemos temperatūra buvo teigiama – arti vieno laipsnio šilumos“, – tvirtina V. Ralienė.

Jos teigimu, jei šių metų žiema netaps šilčiausia, tikrai rikiuosis antroje vietoje po 2007–2008 m. žiemos.

Gamtininkas: žydinčiomis žibutėmis stebėtis nereikėtų

M. Lapelė įsitikinęs, kad šiuo metu vyraujantys orai normalūs ir gyvūnams netgi labai tinkami. „Gruodžio pabaiga šiais metais labai normali. Būdavo laikotarpių, kai be sniego gyvendavome ketverius metus. Turbūt žurnalistai stengiasi sukurti sensaciją. Gamtai toks oras visai neblogas, išskyrus kokius nors kiškius, šermuonėlius ar žebenkštis, kurie savo kailiukus pakeitė į baltus“, – tikina M. Lapelė.

Jo teigimu, visi kiti gyvūnai džiaugiasi šilta žiema. Pavyzdžiui, briedžiams Čepkelių rezervate maisto užtenka pelkėse, todėl jiems nebūtina eiti į žiemos ganyklas. „Kiti žvėreliai taip pat gali prasimaitinti. Žiema labai normali, tik be sniego“, – sako gamtininkas.

M. Lapelė taip pat priduria, kad žiema be sniego Lietuvoje nėra naujiena. Tai, pasak jo, visiškai normalu. „Žinot, Mikė Pūkuotukas sakydavo – bičių nesupaisysi. Taip yra ir su gamta. Įsivaizduokime, kaip yra Jungtinėje Karalystėje, kur baltos Kalėdos – retas įvykis. Tiesiog viskas keičiasi į šiltąją pusę, bet čia nėra tragedijos“, – ramina M. Lapelė.

Anot LRT RADIJO pašnekovo, taip pat nereikėtų stebėtis miške šiuo metu žydinčiomis žibutėmis. Gamtininkas tvirtina žydinčias žibutes matęs ne tik gruodžio, bet ir lapkričio ar sausio mėnesiais, todėl ir šiais metais dėl to nereikėtų nuogąstauti.

Perskirstyti mėnesių nebūtina

V. Ralienė juokiasi, kad perskirstyti mėnesių, kaip pastaruoju metu kartais siūloma, nereikėtų. Meteorologės teigimu, žiemos mėnesiai išlieka tie patys, tiesiog šiek tiek pasislenka šaltasis laikotarpis.

„Šaltasis laikotarpis dažniausiai trunka nuo lapkričio iki kovo. Tuo metu pas mus būna šaltesni orai. Pastaraisiais metais, kai žiema lyg ir vėliau prasideda, dažnai nutinka taip, kad kovas tampa tarsi žiemos tęsiniu. Tikresnis pavasario mėnuo – balandis“, – pastebi V. Ralienė ir priduria, kad, nepaisant tokios tendencijos, po lygiadienio turėtų ateiti šiluma, nes ilgės dienos ir trumpės naktys, ilgiau švies saulė, todėl oras turėtų sušilti.

V. Ralienės tvirtinimu, sinoptikai bendro klimato atšilimo stengiasi nejausti, nes jiems reikia prognozuoti artimiausius orus.  „Net ir šylant klimatui, orų svyravimų tikrai bus. Bus dar ir šaltų, speiguotų žiemų. Tikrai nebus taip, kad, šiltėjant klimatui, kiekvienais metais žiema vis šiltės ir šiltės. Laukime ir šaltesnių orų“, – siūlo V. Ralienė.

Klimato atšilimą rodo gyvūnų elgesys

M. Lapelė teigia, kad pagal gamtos pokyčius ne visada pavyksta tiksliai nuspėti, kokie orai artėja. Jis pateikia pavyzdį, kad Lietuvoje žiemojantys svirbeliai Merkinėje pasirodė gana anksti, todėl buvo spėjama, kad artėja dideli šalčiai, tačiau jų taip ir nebuvo.

„Žiema – ne tik sniegas ir šaltis. Žiema iš tikrųjų yra ramybės metas. Vyksta viskas, kas turi vykti, tik be sniego ir šalčio. Tai ramybės metas, kai augalai kaupiasi pavasariui, o gyvūnai gyvena savo ritmu“, – aiškina gamtininkas.

Jis priduria, kad, skirtingai nei meteorologai, gamtininkai klimato atšilimą jaučia, nes į Lietuvą atkeliauja rūšių, kurios anksčiau mūsų krašte negyveno. Jo teigimu, vabzdys maldininkas, kuris seniau Lietuvoje būdavo aptinkamas tik iš šiltųjų kraštų atvežtas su kroviniais, jau kelerius metus randamas Čepkelių rezervate. Žiemojantys paukščiai taip pat rodo klimato šilimą – į šiltus kraštus išskrenda vėliau arba pasilieka žiemoti čia.