"Mūsų krašte visko yra. Tame pačiame Minijos slėnyje gyvena lūšis, auga ir reti grybai. Dukra Sofija netikėtai atpažino poniabudę, išaugusią tarp pumpotaukšlių. Nors esu biologas, tačiau galėjau tik įtarti, kad tai retesnis grybas. Vis dėlto teko ieškoti kompetentingo specialisto", – pasakojo Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.
Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mikologas Jonas Kasparavičius patvirtino, kad Klaipėdos rajone aptikta šuniškosios poniabudėlės (Mutinus caninus) augimvietė.
"Internetinė enciklopedija "Vikipedija" skelbia, kad šių grybų sporas atgabeno JAV kareiviai prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Negaliu šios informacijos patikrinti. Bet būtent Minijos senslėnyje vyko kariniai susirėmimai. Čia pastatyta gynybinė sovietų įtvirtinimų linija, kai kurie dzotai iki šiol išlikę", – kalbėjo E.Paplauskis.
Šis grybas nevalgomas, jis skleidžia nestiprų, bet nemalonų kvapą vilioti musėms, kurios išnešioja sporas.
Jaunų grybų vaisiakūnis būna kiaušiniškas, balandžio kiaušinio dydžio. Vaisiakūniui subrendus pirmiausia plyšta viršutinė dalis ir iš jo išauga ilgas (8–12 cm) cilindriškas vaisiakūnis, kuris būna tuščiaviduris, kartais suglebęs ir dažnai lieka gulėti ant žemės.
Grybas augdamas keičia spalvą – kotas būna balkšvas, gelsvas arba rausvai geltonas. Sustorėjusi viršutinė dalis tampa oranžine, iš pradžių ją dengia gleivėta žalsva sporų masė.
"Dzūkams – tai ne grybas, o budė. Dzūkai visus grybus skirsto į dvi rūšis. Baravykai, raudonviršiai ir voveraitės yra grybai, o visa kita – budės", – juokavo E.Paplauskis.
