Nemiegojau ir nevalgiau

Per vasaros atostogas ji mane visiškai ignoravo. Pamenu mėnesį iki naujųjų mokslo metų – faktiškai nemiegojau ir nieko nevalgiau. Aiškiai atsimenu, kad 90 proc. to laiko tiesiog gulėdavau lovoje ir bandydavau su ja užmegzti kontaktą. Kai ateidavo laikas miegoti, bandydavau save forsuoti – užmerkti akis, bet po minutės iš streso tiesiog atsimerkdavau. Po savaitės pradėjau jaustis kaip sapne, kurio nevaldau. Viskas tiesiog plaukė. Buvau vaikščiojantis zombis. Ji toliau mane ignoravo, o aš toliau nei miegojau, nei valgiau. Mane gyvą palaikydavo tik mintis, kad, atėjus Rugsėjo 1-ajai, pamatysiu ją mokykloje, nes ėjome į tą pačią mokyklą.

Taigi, atėjus Rugsėjo 1-ajai, nuėjau į mokyklą ir, kai tik ją pamačiau, pribėgau ir pradėjau klausinėti:

– Kas yra?!! Kas nutiko?.. Kodėl Tu nebenori bendrauti?

– Pamiršk viską. Aš tavęs nekenčiu ir daugiau gyvenime nebenoriu matyti. Ne veltui sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis, – pasakė ji dramatiškai, apsisuko ir nuėjo.

Mane išpylė šaltas prakaitas ir streso lygis taip pakilo, kad nebegalėjau ištverti. Viską mečiau ir pabėgau iš pamokų. Man daugiau niekas neberūpėjo, realybė tapo nebepakeliama, todėl nusprendžiau baigti savo gyvenimą.

Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, esančioje Laisvės alėjoje, todėl parašiau tai merginai trumpą atsisveikinimo žinutę, išjungiau savo telefoną ir nubėgau į Nemuno salą.

Užlipau ant Simono Daukanto tilto, persisvėriau per turėklus ir ketinau nuo jo nušokti, bet apačioje buvo žvejų, kurie, pamatę mane, pradėjo rėkti ir mosikuoti rankomis. Man pasidarė labai gėda, tad atsisvėriau atgal.

Jie mane kvietė nusileisti, bet aš nubėgau toliau. Negalėjau nulaikyti nei ašarų, nei snarglių, nei nieko, todėl tiesiog kritau prie pirmo pasitaikusio didelio akmens ir, pasislėpęs už jo, tiesiog rėkdamas ir suleidęs nagus į žemę, verkiau. Nebegalėjau taip daugiau gyventi, todėl sugalvojau dar dramatiškesnį planą nusižudyti.

Danielius Narauskas-Narovski / Asmeninio archyvo nuotr.

Ten, kur gimiau

Galvojau, kad būtų labai simboliška viską pabaigti ten, kur gimiau. Nuvykau mikroautobusu į savo vaikystės namus Garliavoje, stovėdamas prie jų gatvėje, susiradau šukę ir bandžiau persipjauti venas. Po kelių nesėkmingų bandymų ir lengvų įdrėskimų mane aplankė šviesos momentas. Supratau, kad nei aš iš tiesų noriu tai daryti, nei visas šis reikalas yra to vertas. Apėmė nežmoniškas gėdos dėl savęs jausmas ir po truputį pradėjo šviesėti protas. Tuomet nuėjau į artimiausią parduotuvę, nusipirkau servetėlių ir sulčių. Atsisėdau ant laiptų ir toliau žliumbiau. Galiausiai įsijungiau telefoną ir pamačiau visus praleistus skambučius… 30 – tėčio, 40 – močiutės, 50 – mamos ir t. t.

Dar gavau žinutę nuo bendraklasio: „Kai atsirasi, pasuk. Tavęs ieško visas Kaunas. Žinau, kad Tau viskas OK.“

Pasirodo, ta mergina, pamačiusi mano atsisveikinimo žinutę, perdavė  mokyklos socialinei darbuotojai, o ji – auklėtojai, auklėtoja – direktorei, direktorė – tėvams ir tada visi bandė man prisiskambinti.

Tada man 41-ąjį kartą paskambino močiutė. Atsiliepiau.

– Danieliuk, ar močiutė Tavo draugas? – paklausė ji.

– Taip, – atsakau.

– Tuomet atvažiuok pas mane. Viskas bus gerai. Padarysime Tau valgyti, atvažiuos mama...

– Nenoriu, žinok.. Noriu pabūti vienas, – tariau.

Po pokalbio su močiute paskambino mama ir persigandus klausė:

– Kur Tu?! Ar viskas gerai?!

– Taip, viskas gerai, esu Garliavoje...

– Aš atvažiuoju, galėsim pasikalbėti, pasiimsiu Tave...

– O ar galiu pabūti vienas? Man reikia šiek tiek laiko atsigauti...

– Gerai, gerai. Pabūk vienas, bet prižadėk nieko sau nesidaryti ir šiandien grįžti namo.

– Prižadu, – pasakiau, ir pokalbis baigėsi.

Danielius Narauskas-Narovski / Asmeninio archyvo nuotr.

Tų įvykių pėdsakai

Net negaliu pagalvoti, kiek streso sukėliau savo mylimiausiems žmonėms, t. y. tėvams ir seneliams. Atsiprašau jų. Nors tai buvo labai seniai, tokių įvykių pėdsakų savo pasąmonėje galiu pastebėti ir dabar, kai esu suaugęs ir laimingas.

Nemanau, kad verta užglaistyti ir pamiršti tokias patirtis. Manau, sveika prisiminti tai ir būti dėkingam, kad vis dėlto nieko neįvyko.

Ir šiaip, išgyvenęs tai, supratau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume turėti daugiau atjautos žmonėms, kurie kartais svarsto pakelti ranką prieš save.

Nesvarbu, kokios to priežastys. Kiekvienam savižudybės priežastys gali būti skirtingos. Kartais jos aplinkiniams sunkiai suprantamos. Ypač kai į depresijos ir savižudybės liūną pasuka žmonės, kurie iš pažiūros viską turi.

Ne viskas gyvenime būna lengvai, logiškai suprantama. Dažnai tokiems dalykams priežasčių būna mažiausiai 20, kurios net mums patiems nėra puikiai suprantamos, todėl geriausia, ką galime padaryti savo aplinkoje susidūrę su savižudybės atvejais, – nieko žmogui neaiškinti, nieko nepatarinėti, o tiesiog būti šalia ir pasirūpinti, kad jis būtų suprastas emociškai ir būtų visavertėje aplinkoje.

Taigi, linkiu, kad visos savižudybės nepasisektų ir baigtųsi prašviesėjimu, kaip tai įvyko ir man. Ačiū.

Vilnietis Jurijus dirbdamas nuolat bendrauja ir stebi žmones.

„Dirbu parduotuvėje ir matau, kad pirkėjai – labai pikti“, – teigė Jurijus.

Keiksmai, apsistumdymai. Būna tenka konfiskuoti ir pavojingus daiktus, didžiulius peilius, tad prielaida viena – žmonėms stipriai pašlijo nervai.

„Vairavimo manieros dabar yra ties maždaug 2006–2007-ųjų metais, kai buvo agresyvus vairavimas, užlindimas, važiavimas per raudoną. Parduotuvėje yra pikčiai su kasininke ar tarpusavyje. Visi labai suerzinti“, – dėstė Žirmūnų psichikos sveikatos centro psichiatras Kęstutis Kuzmickas.

Psichiatras sako, pacientų padaugėjo, tad ir eilės tįsta. Privačioje klinikoje pagalbos tenka laukti mėnesį ir daugiau, o paskambinę žmonės skundžiasi nebepakeliamu nerimu, vietos neradimu. Žmonės sako nebegalintys eiti į darbus, nebeatsikeliantys iš lovos.

Kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis.

„Besikreipiantys į psichiatrą turbūt yra aukštesnio intelekto žmonės, ypač vyrų tarpe, nes anksčiau vyrai nesikreipdavo ir užsiimdavo savigyda – dažniausiai alkoholiu“, – tvirtino K. Kuzmickas.

Alkoholis ir dabar vis dar liejasi kartu su emocijomis.

„Karas Ukrainoje, kai visą laiką kalbama apie Suvalkų koridorių, tikrai sukėlė baimę ir net tokią, kad kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis“, – kalbėjo K. Kuzmickas.

Ne tik baimė dėl saugumo – dalis atėjusių kalba ir apie beprasmybę.

„Vyrų, kurie turėjo verslą su Rusija, karo Ukrainoje metu verslai pradėjo žlugti. Dauguma nesusitaiko su tuo, kad jų socialinis laiptelis nusileidžia žemiau, pajamos sumažėja“, – teigė psichiatras.

Dalis tokių verslo pasaulio atstovų atsidūrė duobėje, jiems tenka gydytis vaistais.

„Pas kai ką būna savižudiškų, apie gyvenimo beprasmiškumą minčių, o kai kurie sako „aš gulėsiu ir nieko nedarysiu“, nes viskas subyrėjo“, – sakė K. Kuzmickas.

Verslo pasaulio žmonės – tik dalis kenčiančių. Depresija profesijos nesirenka, tik kartais žmonės depresijos neskiria nuo liūdesio. Anot specialistų, tam gali būti atliekami testai, kurių galima rasti ir internete.

Kalbėdamas apie bendrą visuomenės būklę psichiatras sako, kad žmonės dabar sujautrinti, sudirginti, paskendę nežinomybėje, spaudžiami iš visų pusių, o kur dar augančios kainos.

„Tiesiog neduoda atsikvėpti. Tai aišku, kad žmonės yra siaubingai įsitempę. Aš ir pati tą nerimą jaučiu“, – atviravo praeivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Puodas verda, o pagalbos ne visi linkę ieškoti. Vilnietė sako – jeigu blogai, verkia viena arba kaimynei ant peties.

Pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi mintimis apie savižudybę.

„Bijau psichologo. Daug kas neina, nes bijo, kad kažką ne taip pripasakos ir jiems pasakys, kad jie yra psichiniai ligoniai. Šitas dalykas labai trukdo mums gyventi“, – samprotavo vilnietė.

„Visų pirma suaugusiam yra sunku ateiti ir sakyti „man reikia pagalbos“, tai kol prisiruošia...“ – sakė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

O jei prisiruošia, tai suaugę išgirsta, kas ir paauglių galvose šiuo metu dedasi.

„Iki šiol pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kreipimaisi, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi ypatingai sunkiais jausmais ir mintimis apie savižudybę. O prieš penketą metų tai buvo penktoje–šeštoje pozicijoje pagal temų dažnumą“, – teigė J. S. Jasiulionė.

Anot specialistės, dabar ir ieškantiems pagalbos ji prieinama sunkiai – tęstinių psichologo konsultacijų reikia laukti ne vieną ir ne du mėnesius.

„Mano žiniomis, apie pusę metų tenka praktiškai visur palaukti“, – sakė J. S. Jasiulionė.

„Iš vienos pusės yra paradoksas – mes turime labai daug psichosveikatos centrų, bet, kai reikia gauti konkrečią paslaugą konkrečiai situacijai, šito dalyko nėra“, – kalbėjo sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Valdžia žada pokyčius kartu su medicinos reforma. Psichikos sveikatai bus skiriamas toks dėmesys, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.

„Asmens psichikos sveikatai yra numatyti 38 mln. eurų. Atsiras daugiau dienos stacionaro paslaugų, nauji regioniniai centrai vaikų ir paauglių psichinei sveikatai, ypatingai sudėtingiems atvejams spręsti“, – tvirtino sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Beliūnė.

„Išsivysčiusiose šalyse taip ir yra, net ir šeimos turi savo psichologus ir tai yra normalu. O pas mus, kiek žinau, specialistų dar net ir trūksta. Aš už tai, kad jų būtų daugiau ir žmonėms padėtų“, – kalbėjo panevėžietis.

Planuojama pastatyti naujus koncentruotus centrus, kad laukti pagalbos netruktų amžinybę. Tai planuojama įgyvendinti per artimiausius penkerius metus.

„Jaunimo linijos“ užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas šalies gyventojų tyrimas parodė, kad taip pat keturi iš dešimties gyventojų mano, jog asmeniui, kuris galvoja apie savižudybę arba yra bandęs nusižudyti, aplinkiniai nebegali padėti.

Tyrimo duomenys Vilniuje pristatyti antradienį, minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną.

Galima ir iš tiesų vertėtų nebijoti pasiteirauti, ar žmogus galvoja apie savižudybę, jei kyla tokia nuojauta.

Lyginant su 2015-aisiais atlikto analogiško tyrimo duomenimis, situacija gerėja: 2015-aisiais manančių, jog pasiteiravimas apie savižudybę gali sukelti savižudiškų minčių, buvo 57 proc. (šiuo metu 40 proc.), galvojančiųjų, kad padėti jau bandžiusiems žudytis negali buvo 48 proc. (39 proc. šiemet).

Šeši iš dešimties gyventojų taip pat įsitikinę, kad savižudybė įvyksta be perspėjimo. 2015-aisiais taip manė aštuoni iš dešimties apklaustųjų.

Anot Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docento, suicidologijos tyrimų centro vadovo Pauliaus Skruibio, aplinkiniai gali padėti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę.

„Galima ir iš tiesų vertėtų nebijoti pasiteirauti, ar žmogus galvoja apie savižudybę, jei kyla tokia nuojauta. Dažnai toks klausimas gali sukelti palengvėjimą ir tapti rimto pokalbio pradžia. Draugas ar šeimos narys gali pajausti, jog apie tai galima kalbėti atvirai“, – pranešime spaudai teigia P. Skruibys.

Higienos instituto duomenimis, mažiausias savižudybių skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų, pernai buvo Jurbarko (7,8), Kretingos (13,2) rajonuose, taip pat Vilniaus mieste (16,2), Radviliškio rajone (16,7) Šiaulių miesto ir rajono savivaldybėse (16,9). Daugiausia savižudybių užfiksuota Birštone (96,6 atvejų 100 tūkst. gyventojų), Kelmės rajone (60,6), Pasvalio (59,1), Zarasų (58,2) rajonuose, Druskininkuose (56,5).

Tyrimų rezultatus pristatę Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro atstovai teigia, kad situacija sostinėje gerėja, nes visuomenė darosi sąmoningesnė, gebanti atpažinti asmenis, kuriems reikia pagalbos. Vilniuje triskart išaugo ir suteiktų psichologinių konsultacijų – 2018-aisiais jas gavo per 3,8 tūkst. gyventojų.