Bendras VšĮ „Klaipėdos šventės“ ir Italijos teatro „Teatro dei Venti“ projektas – išsiskiria įspūdinga scenografija, autorine muzika ir emocine įtaiga.

Nors spektaklis bus rodomas ir liepos 27-28 dienomis, šventės organizatoriai-projekto koprodiuseriai „Klaipėdos šventės“ klaipėdiečius kviečia atvykti būtent liepos 26-ąją, 21 val., į Klaipėdos piliavietę.

Vienu svarbiausių šiųmetės šventės akcentų trurėtų tapti bendras VšĮ „Klaipėdos šventės“ ir Italijos teatro „Teatro dei Venti“ projektas – spektaklis-legenda „Mobis Dikas“. Unikalus pastatymas pagal Hermano Melville’o romaną sujungia praeitį ir dabartį, Italiją ir Lietuvą, teatrą, šokį, cirko meną, muziką ir žmogaus fantaziją apie baltąjį banginį.

„Gatvės teatro trupę „Teatro dei Venti“ pirmą kartą sutikome lygiai prieš metus – teatrų festivalyje Sibiu. Susitikimo su režisieriumi metu išgirdome mus „užkabinusią“ naują trupės idėją, kurios epicentre – jūros tema, o įgyvendinimui suburiama ne tik profesionalių aktorių trupė, bet ir vietos bendruomenė. Rudenį atnaujinus pažintį paaiškėjo, jog projektas įgauna pagreitį, o trupė ieško partnerių. Taip VšĮ „Klaipėdos šventės“ tapo pagrindiniu spektaklio partneriu. Mums tai naujas iššūkis, įsipareigojimas bei privilegija tapti tarptautinio teatro pasaulio dalimi“, – sakė VšĮ „Klaipėdos šventės“ projektų vadovė, menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Jūros šventės publika pirmoji išvys grandiozinę premjerą, kuri dar šiais metais aplankys Maltą, Veneciją, Kolumbiją. Ankstesni trupės spektakliai jau parodyti daugiau nei 150 kartų daugybėje pasaulio šalių. Naujojo projekto generaliniu rėmėju tapo klaipėdiečių kompanija „Seafish Trade“.

Anot G.Giedraitytės, šis spektaklis labai stiprus savo įspūdinga scenografija, autorine muzika ir emocine įtaiga. Jis tyrinėja specialias temas, aktualias nūdienai: migracija – kelionė, nepažįstamų kraštų stereotipai, drąsa peržengti nežinomas ribas, kad pasiektum trokštamą pakrantę, „kito“ ir „kitokio“ baimė, visuotinis susvetimėjimas. Judanti 13 metrų ilgio ir 7 metrų pločio platforma spektaklio metu transformuojasi į laivą, paskui – į žuvį, taip atverdama žmogaus fantaziją apie baltąjį banginį.

Be 20 profesionalių aktorių, tarp kurių – italai, meksikiečiai, prancūzai, spektaklyje pasirodys ir klaipėdiečiai – vaikai bei senjorai, liepos 16–23 dienomis dalyvaujantys specialiai surengtose kūrybinėse dirbtuvėse. „Teatro dei Venti“ turi ilgametę sociokultūrinių projektų patirtį, kuri padeda bendruomenei pažinti teatrą ir tapti jo dalimi. Šis pastatymas – ne išimtis. Kūrybinėse dirbtuvėse italų režisierius Stefano Tè kartu su asistentais dirba su vietine bendruomene, integruodami ją į spektaklį.

„Mobis Dikas“ bus rodomas tris Jūros šventės vakarus – liepos 26, 27 ir 28 d. Klaipėdos piliavietėje.

Amžininkų neįvertintas

Skurdi vaikystė, klajonės po jūras, populiarus rašytojas, eilinis muitinės tarnautojas, mirė užmirštas buvusių gerbėjų. Toks buvo Hermano Melvilio (1819-1891) gyvenimo kelias. Pirmuosius H.Melvilio romanus kritika ir skaitytojai pasitiko entuziastingai. Kiti jo kūriniai buvo vertinami jau nebe taip palankiai. Vėliau rašytojas taip ir nebesugebėjo pakartoti sėkmės. Svarbiausias romanas „Mobis Dikas“ liko amžininkų nesuprastas.

Skirtingai, nei užmarštyje pasibaigęs rašytojo gyvenimo kelias, jo kūrybinis palikimas vėl surado kelią pas skaitytojus. Šiandien turbūt tik reta šalis nėra išleidusi garsiojo H.Melvilio romano „Mobis Dikas“ ar dar kokios jo knygos. Lietuvių kalba išėjo keli „Mobi Diko“ leidimai, „Izraelis Poteris“, „Enkantados: kelionė po Europą ir Levantą“.

Literatūrologai prirašė kalnus išsamių studijų apie jo kūrybą. Rečiau prisimenamas kupinas nuotykių jo paties jūreiviškas gyvenimas, kuris vertas dėmesio.

H.Melvilis gimė pasiturinčioje Niujorko komersanto šeimoje. Bet verslas bankrutavo, tėvas mirė, šeima paskendo skolose. Hermanui teko mesti pradėtus mokslus ir ieškotis darbo. Išbandė daug profesijų: banko pasiuntinuko, fermerio pagalbininko, odų fabriko klerko, mokytojo.

Darbo paieškos 1839 m. gegužės 31 d. jį atvedė į trijų stiebų burlaivio „St.Lawrence“ denį. Krovinius, keleivius ir paštą gabenantis laivas reguliariai kursavo tarp Niujorko ir Liverpulio. H.Melvilis juo plaukiojo iki metų pabaigos kaip „a green hand“ („žalioji ranka“), kitaip tariant nepatyręs įgulos narys, gaunantis mažiausią atlygį.

Grįžęs iš reiso, H.Melvilis krante ilgai neužsibuvo. Metus tęsė anksčiau nutrauktas studijas koledže, bet pritrūkus lėšų vėl jas metė. Nerasdamas kitokio darbo, nukeliavo į Niu Bedfordą, vadintą „Banginių miestu“. XIX a. tai buvo vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, banginių medžioklės laivų uostas Amerikoje.

Ne nuotykių ir romantikos ieškodamas, o tiesiog neradęs kitokio darbo, H.Melvilis nukreipė savo žvilgsnį į besiruošiantį išplaukti laivą, kuris rinko įgulą banginių medžioklei.

Karjeros laivuose nepadarė

Per 1840 m. Kalėdas H.Melvilis pasirašė sutartį ketverius metus dirbti banginių medžioklės laive „Acushnet“ ir jau kitų metų sausio 3 dieną išplaukė į Atlanto vandenyną.

Nepaisant kelių mėnesių turėtos jūreiviškos patirties, H.Melvilis ir šį kartą įgulos sąraše nepakilo aukščiau „a green hand“. Tai reiškė, kad jis ne tik miegos ankštame eilinių jūreivių kubrike, bet ir gaus tik vieną šimtą septyniasdešimt penktąją pajaus dalį nuo bendro laivo uždirbto pelno.

„Acushnet“ buvo vienas naujesnių ir tvirtesnių banginių medžioklės laivų. Trijų stiebų, dviejų denių beveik 40 m ilgio burlaivio įgula, vadovaujama rūstaus kapitono Valentino Pease, pusantrų metų medžiojo banginius įvairiose vietose. „Jūrų pabaisas“ įgula išdarinėjo laive, didžiuliuose geležiniuose kubiluose tirpdė vertingus banginio taukus ir plukdė juos supirkėjams.

Pasibaigus medžioklei prie Bahamų salų, „Acushnet“, apsukęs Horno kyšulį, nuplaukė į Ramiojo vandenyno pietinę dalį. H.Melvilis ir jo bendražygiai daugelį mėnesių be poilsio vaikėsi banginius nuo Čilės krantų iki Galapagų salų. Darbas buvo sunkus ir pavojingas. Suerzinti kašalotai apvertė ne vieną žeberklininkų valtį. Pradėjo trūkti maisto ir gėlo vandens, užpuolė ligos.

Bijodamas, kad išvarginti jūreiviai nedezertyruotų, kapitonas V.Pease stengėsi kuo rečiau užsukti į uostus pasipildyti vandens ir maisto atsargų. Trumpam sustojus nedideliame Ekvadoro uostelyje, pabėgo 11 banginių medžiotojo laivo jūreivių. H.Melvilis dar nebuvo pribrendęs tokiam desperatiškam žingsniui.

Ilgas kelias namo

1842 m. birželio 23 d. „Acushnet“ pasiekė Markizo salas ir nuleido inkarą prie didžiausios Nuku Hiva. Po kelių dienų H.Melvilis su draugu Richardu Tomu Greene pabėgo iš laivo ir pasislėpė salos kalnuose. Jie beveik pusmetį praleido slėnyje, gyvendami tarp čiabuvių, kurie iki europiečių kolonizacijos garsėjo karingumu ir kanibalizmu.

Sužinoję, kad jų laivas jau išplaukė, o vietinė valdžia neieško, bėgliai sugrįžo į Nuku Hivos įlanką Čia stovėjo jau kiti banginių medžiotojų laivai. Neturėdamas kitos galimybės ištrūkti iš atokiausios pasaulyje salos, kuri nuo artimiausio žemyno nutolusi per 4800 km, H.Melvilis pasisamdė į australų banginių medžiotojų laivą „Lucy Ann“.

Jame H.Melvilio vėl laukė ilgi mėnesiai sekinančio darbo Ramiojo vandenyno platybėse. Australų laivo škiperis su įgula elgėsi dar nuožmiau negu amerikietis nuo kurio pabėgo H.Melvilis. Užsukus į Taičio salą, „Lucy Ann“ jūreiviai sukilo prieš kapitoną. Salą protektorato sąlygomis valdžiusi prancūzų administracija sukilėlius, tarp jų ir H.Melvilį, uždarė į kalėjimą.

Mėnesį prasėdėjęs kalėjime, H.Melvilis su kitu to paties laivo jūreiviu pabėgo į kaimyninę Murea salą. Ten vėl užsiverbavo į banginių medžiotojų laivą „Carles&Henry”. Po pusmečio šį kartą jau ne bėgdamas, o pasibaigus darbo sutarčiai, H.Melvilis paliko banginių medžiotojo laivą vienoje iš Havajų salų. Kurį laiką prasibastęs be darbo, 1843 m. rugpjūčio 17 d. tapo tuo metu Honolulu uoste stovėjusio JAV karinio fregato „United States“ jūreiviu. Pagaliau su šiuo laivu H.Melviliui pavyko sugrįžti į tėvynę.

Pirmieji sėkmingi romanai

1844 m. spaly H.Melvilis perkopė namų slenkstį be skatiko kišenėje, bet kupinas nepakartojamų įspūdžių. Su jūreivyste buvo baigta visiems laikams. Jam jau 25 metai, bet vis dar neturi nei profesijos, nei lėšų pragyvenimui. Vienintelis jo turtas – jūrose prabėgusių metų patirtis ir pasakotojo talentas.

Šeimos ir draugų paskatintas, H.Melvilis pradėjo aprašinėti pietų jūrose patirtus nuotykius. Per 1845 m. vasarą, įkvėptas savo nuotykių Markizo salose, kai pabėgęs iš laivo gyveno tarp aborigenų, jis parašo savo pirmąją knygą. 1846 m. Londone, o po metų ir Niujorke išleistas romanas „Taipi“ sulaukė audringos sėkmės. Palankiai skaitytojai sutiko ir jos tęsinį „Omu“. Šių knygų dėka H.Melvilis laikomas kelionių ir nuotykių literatūros pradininku JAV.

Sėkmingas kūrybinis debiutas išgarsino H.Melvilį literatūriniuose sluoksniuose. Amerikiečių leidyklos, beje, atmetusios pirmuosius du jo romanus (pirmiausia jie buvo išspausdinti Anglijoje), dabar iš populiaraus rašytojo prašė naujų kūrinių.

Buvęs banginių medžioklės laivo jūreivis, bedarbis be aiškios ateities, sėdo prie rašomojo stalo. Viena po kitos pasirodo jo naujos knygos, parašytos remiantis asmeniška jūrų klajūno patirtimi: „Mardi“, „Redburnas“, „Balta striukė“, „Mobis Dikas“, „Pjeras“, „Izraelis Poteris“.

Permainingas likimas

Nors pirmieji kūriniai sulaukė didelio populiarumo, ir net buvo tapę bestseleriais, tačiau devyniolikto amžiaus šeštajame dešimtmetyje rašytojo H.Melvilio populiarumas išblėso.

1851 m. pasirodė jo solidus romanas „Mobis Dikas arbas banginis“. Jos pagrindą sudaro banginių medžioklės legendos ir jūreivio Izmailo pasakojimas apie tai, kaip „Pekod“ laivo kapitonas Achavas su savo įgula plaukioja visomis pasaulio jūromis medžiodamas Baltąjį Banginį, kuriam nori atkeršyti už seną skriaudą. Deja, šis romanas pasisekimo neturėjo. „Keista knyga!“ – tokia buvo vieninga skaitytojų ir recenzentų nuomonė.

Išties „Mobis Dikas“ netilpo į jokius pripažintus literatūrinio žanro rėmus. Tai didelės apimties jūrinis, socialinis ir filosofinis romanas, kuriame realybė persipina su bibliniais vaizdiniais, nagrinėjama daug sudėtingų temų, pasitelkiant simbolizmą ir metaforas. Skaityti jį tikrai nelengva, bet milijonams žmonių tai nesutrukdė perskaityti šią knygą iki galo.

„Melvilio atgimimas“ prasidėjo XX a. antrajame dešimtmetyje, kai jo „Mobis Dikas“ vėl pelnė pripažinimą. Šiandien šis romanas vertinamas kaip vienas pagrindinių JAV ir pasaulio literatūros šedevrų.

Hermanas Melville`is „Mobis Dikas, arba Banginis“

„Mobis Dikas“ yra klasikų klasika, XIX a. vidurio tekstas, apie kurį turbūt visi yra girdėję, bet, įtariu, kad ne tiek daug kas ir skaitę. Klasikiniais tituluojami veikalai dažnai meta mums iššūkį – viena vertus, skaityti apie banginiavimo laivą nuolat akcentuojamų gamtosaugos problemų fone iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo labai aktualu, kita vertus, gėda pripažinti, kad vienos ar kitos visuotinai liaupsinamos ir į „aukso fondą“ patekusios knygos nesame skaitę. Užsienyje netgi vykdomos apklausos, kokios knygos neskaitę žmonės dažniausiai meluoja perskaitę. „Mobis Dikas“ pirmųjų pozicijų neužima (gal todėl, kad yra įtrauktas į JAV mokyklų programas ir tokiu būdu sugrūdamas labai jauniems žmonėms), bet klausimas dėl šio veikalo perskaitymo kokybės išlieka.

Be to, garsiausias H. Melville`io romanas iš tiesų labai ilgas: naujasis „Baltų lankų“ leidimas, kartojantis jau anksčiau pasirodžiusį puikų Irenos Balčiūnienės vertimą (tiesa, parašytas naujas įvadas ir vertimas suredaguotas), užima daugiau negu 600 puslapių. Neseniai vienas interneto komentatorius man parašė: „Per daug žodžių, Elžbieta. Šiais laikais niekas tiek neskaito.“ Ir tai buvo jo įžvalga apie neilgą internete pasirodžiusį straipsnį. Ką jau kalbėti apie ilgą ir sudėtingą XIX a. romaną: šiais visuotinio clickinimo ir scrollinimo laikais žmonės susikaupti ties ilgesniu tekstu sunkiai begali.

Galbūt banalu būtų virkauti ir dejuoti, kaip smarkiai viską pakeitė technologijų srautai, o skundai dėl šiuolaikinių skaitytojų „banalumo“, „lėkštumo“ ar pan. skamba neįtikinamai ir nepagrįstai. Tik viena akivaizdu – kažkas skaitymo įpročiuose pasikeitė iš esmės, ir XIX a. klasika, savo laiku buvusi labai populiari, dabar lieka tik nedideliam pasiryžėlių ratui. Man to ne tik romantiškai gaila, nes vaikystėje skaičiau knygas, o ne žiūrėjau filmus, bet ir truputį liūdna, nes tokios knygos, kaip „Mobis Dikas“, yra labai komplikuotos struktūros, daugiaplanės, savotiškos, kaip teigia žymus rašytojas Italo Calvino, nuolat pasakančios kažką naujo, nepriklausomai nuo to, kiek kartų jau yra perskaitytos ir išanalizuotos. Dėl to ir šis mano kalbėjimas toks – iš toli, iš šono, patį tekstą vos užkabinantis: apžvalgos formatas nenumato galimybių ką nors išsamaus ir išskirtinio pasakyti apie klasikinį turbūt kiekvieno rimtesnio amerikiečių kritiko apčiupinėtą tekstą, o kartoti banalybių nesinori.

„Mobis Dikas, arba Banginis“ – vienas tų genialių meno kūrinių, kurie kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Čia kalbama apie žmogaus gyvenimo įtampas tarp laisvos valios ir lemties, tarp natūros ir kultūros, tarp tikėjimo ir abejojimo, tarp baigtinumo ir neapibrėžties. Ambivalentiškumas visąlaik palaikomas ir romane neišsprendžiamas, todėl knyga tampa dar sudėtingesnė. Kai kurie kritikai „Mobį Diką“ interpretuoja kaip amerikietiškos tapatybės paieškas ir analizę, kiti – beprotybės istoriją, dar kiti bando skaityti kaip komentarą apie vergovinius santykius. Keli sluoksniai veriasi ir gilinantis į žanro ar, kaip kartais įprasta sakyti, „formos“ problemą: romane esama skyrių, parašytų dramine forma, be to, komplikuojama pasakotojo figūra.

Pirmas pasakojimo sakinys „Call me Ishmael“, pažodžiui reiškiantis „Vadinkite mane Izmaeliu“, o išverstas „Aš vardu Izmaelis“, yra vienas žymiausių pirmųjų sakinių literatūros istorijoje. Jis atveria biblinių nuorodų plotmę, besiblaškančio atstumto klajūno temą, be to, išskiria pasakotoją – prabylantį Izmaelį. Vėliau pasakojimas pirmuoju asmeniu nyksta ir randasi kalbėjimas iš visažinio pasakotojo pozicijos, o dramine forma parašytuose skyriuose šios figūros bandoma apskritai išvengti, stebėtojo poziciją užleidžiant kuriam nors iš šalutinių veikėjų, pavyzdžiui, antrajam kapitono padėjėjui Stabui. Ir taip galima būtų tęsti be galo apie kiekvieną knygos aspektą.

Kadangi jau ir taip išsiplėčiau nieko konkretaus nepasakydama – visai kaip Izmaelis, kuris bandė aprašyti banginį ir galiausiai prisipažino, kad ši užduotis neįveikiama dėl paties grandiozinio objekto dydžio ir sudėtingumo – drįstu rekomenduoti šią knygą kiekvienam, kas mūsų skubos amžiuje dar turi laiko storiems tragikomiškiems sudėtingiems XIX a. romanams. Nesiūlau pernelyg gilintis į antrinius tekstus – interpretacijas, netgi Melville`io biografiją (tiesa, ji beveik tokia pat įdomi, kaip jo kūriniai) – o čiupti knygą ir pasižiūrėti, ką ji kalba mums, XXI a. žmonėms. Nes tik gyvai perskaityta klasika dar yra klasiška.

Davidas Herbertas Lawrence`as „Ledi Čaterli meilužis“

Storokas (tiesa, „Mobiui Dikui“ pora šimtų puslapių nusileidžiantis) romanas, taip pat dažnai vadinamas anglišku, kiek „Mobis Dikas“ amerikietišku. D. H. Lawrence`o knyga buvo paduota į teismą už vulgarumą: sekso scenų joje iš tiesų daug, o skaitant originalo kalba į akis krinta vertime gudriai apkaišyti grubūs vulgarizmai, kuriuos nūdienos paaugliai mielai vartoja kaip keiksmažodžius. Tačiau tai neturėtų įdėmaus skaitytojo apgauti: čia nėra pornografija, „Ledi Čaterli meilužis“ kalba apie kur kas visuotinesnius ir svarbesnius dalykus.

Visų pirma, tai yra griežtai antikarinis romanas. Po Pirmojo pasaulinio karo lordas Čaterlis – prieš karą buvęs jaunas ir sveikata trykštantis seras Klifordas – grįžta sumaitotas: jis nebevaldo abiejų kojų ir negali pakilti iš invalido vežimėlio. Jo žmona, jaunutė vos dvidešimt kelerių sulaukusi Konstancija, prižiūri luošą vyrą ir nyksta liūdname atkampiame Anglijos dvare. Dvaro žemėse tebeveikia merdėjančios anglių šachtos; darbininkai niekina turtinguosius, o pastarieji niekina juos; technologijos po truputį išstumia rankų darbą ir moralines vertybes; seksualinė laisvė veržiasi į tradicijų sukaustytą visuomenę; moterų teisės aktualizuojamos vis dar vyriškoje visuomenėje. Senoji Anglija užleidžia vietą naujajai.

Karas romane rodomas kaip nušlavęs ne tik neįsivaizduojamai daug žmonių gyvybių, bet ir autentiškus dvasinius potyrius: naujoji karta gyvena tarsi vakuume, ji nebegali tikėti nekintamomis vertybėmis, tradicine išmintimi, o naujų dar nespėjo susiformuoti. Klifordo fizinis neįgalumas yra visos epochos neįgalumo simbolis: žmonės nebegali užmegzti visaverčių santykių, nes, kaip nekart akcentuojama, vyrai mažiau patinka moterims, o moterys – vyrams. Nebėra pasitikėjimo, kad dar įmanoma sukurti patvarius santykius. Ir dėl visos šios dvasinės bei fizinės tuštumos kaltas karas, sukrėtęs žmones taip, kad jie niekada nebegali būti tokie patys.

Be to, kaip jau akivaizdu, „Ledi Čaterli meilužis“ pasakoja apie poreikį ką nors kūniškai turėti šalia savęs. Labiausiai šokiruojantis dalykas romane, kuris šiaip jau mūsų dienų standartais (pakanka prisiminti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ar panašiai) atrodo kone puritoniškas, yra tai, kad seksas eina anksčiau už meilę ir jis iškeliamas kaip vienintelis būdas pasiekti gyvenimo pilnatvę. Tiesą sakant, tekste labai kritiškai žvelgiama į intelektualus: jų abstraktūs samprotavimai nurašomi kaip tušti, snobiški arba tiesiog beprasmiai. Vien intelektualumo, dvasingumo, pripratimo ar susigyvenimo meilei akivaizdžiai nepakanka. Todėl seksas tampa tiltu, kuris du atskirus žmones – du mikrokosmus, vienišus sudėtingame ir šaltame pasaulyje – bent trumpam sujungia į vieną tvarinį. Ir tik vėliau ateina sielų bendrystė: ne dėl to, kad ji prastesnė ar antrinė, o todėl, kad kaip tik sudėtingesnė – pirma partneris išbandomas kūnu, o vėliau ir dvasia.

Tad kodėl šį puikų Nijolės Reginos Chijėnienės vertimą šiais metais perleido Rašytojų sąjungos leidykla? Kuo kitados pornografija kaltintas ir tik žymių rašytojų pastangomis išteisintas romanas gali būti aktualus šiandien? Manau, labai daug kuo. Jeigu jau D. H. Lawrence`as galėjo mąstyti apie bekūnį vakuuminį žmonių plūduriavimą pokarinėje erdvėje, jis turbūt paklaiktų sužinojęs, kiek daug galios suteikiame „Facebookui“ ir kitiems socialiniams tinklams, kiek laiko praleidžiame sukišę nosis į ekranus, koks iš tiesų efemeriškai virtualus tapo mūsų buvimas. Be to, „Ledi Čaterli meilužyje“ kalbama apie pokyčius ir mikrolygmeniu – šeimoje ar net vieno žmogaus psichikos – ir makrolygmeniu, tai yra, kaip dideli procesai veikia įvairių bendruomenių nuotaikas. Taigi šis romanas labiau mums ir apie mus, negu galime įsivaizduoti jo neskaitę.

Terry Pratchettas, Neilas Gaimanas „Gera lemiantys ženklai“

Ši knyga pati „nerimčiausia“ – ir juokingiausia, ir klasikinė tik savo žanro – fantastikos – ribose, ir kritikų per daug nenudrožta (juk fantastika dažnai suvokiama kaip „nerimtas reikalas“), bet noriai skaitoma. 2003-aisiais BBC parengė apklausą „The Big Read“ (liet. „Didysis skaitalas“) ir paaiškėjo, kad šiame skaitomiausių D. Britanijos knygų sąraše „Gera lemiantys ženklai“ puikuojasi nežemoje 68-oje vietoje – aukštesnėje negu „Musių valdovas“, „Ulisas“, „Kelyje“ ir t. t.. Žinoma, čia atsiveria daug erdvės samprotauti apie masinį skonį ir komerciją, bet pasakysiu tik tiek: mums dar tik atrandamas T. Pratchettas D. Britanijoje buvo ir po mirties liko labai ryški figūra, vienas svarbiausių ir mėgstamiausių rašytojų. Lietuvių skaitytojai jau turėjo progos susipažinti su „Mažaisiais dievais“, „Skrybėle, pilna dangaus“ ir trilogija apie Džonį ir bombą.

„Gera lemiančių ženklų“ sukūrimo istorija įdomi: N. Gaimanas, daugiau iliustratorius, o ne rašytojas, jau garsiam T. Pratchettui atsiuntė savo idėją ir bandymus rašyti ir pasiteiravo jo nuomonės. Taip prasidėjo ne tik kūrybinis bendradarbiavimas, bet ir tikra draugystė. Abu autoriai teigia, kad rašė „Gera lemiančius ženklus“ tik todėl, kad jiems buvo smagu, ir nesiekė jokios komercinės naudos, kurios, žinoma, sulaukė. Jie kasdien susitikdavo arba kelias valandas kalbėdavo telefonu, skaitydavo ir komentuodavo vienas kito parašytas atkarpas. T. Pratchettas, patyręs rašytojas, ėmėsi iniciatyvos darbo pabaigoje, kai atskirus gabalus reikėjo struktūruoti ir sulipinti į vieną teksto kūną. Vėliau knyga buvo įgarsinta BBC radijo teatre, o dabar ją ketinama ekranizuoti.

„Gera lemiantys ženklai“ yra juokinga knyga apie Apokalipsę. Čia yra visi šablonai, kurių reikia, kad juoktis galima būtų ne tik iš siužeto ar personažų, bet ir tų klišių „klišiškumo“, jei taip galima sakyti: satanistės vienuolės, kvėštelėjusi pranašė, „Bentliu“ važinėjantis demonas, bukinistų krautuvėlę turintis angelas, sukeisti kūdikiai ir, žinoma, pats Antikristas su savo pragaro šunimi, kuris mėgsta vaikytis katinus ir noriai voliojasi žolėje. Visada maniau, kad T. Pratchetto humoras kone universalus, bet, paskolinusi šią knygą porai draugų, supratau, kad ne. Tad gal neverta skaityti tiems, kurie nemėgsta parodijų ir kuriems nejuokingos klišės. Be to, erzinti gali struktūriškai tarsi pritempta bei jau net ir šiai knygai pernelyg šabloniška pabaiga.

Be viso juokingumo, kuris, beje, lietuviškai perteiktas taip gerai, kaip įmanoma perteikti kone neišverčiamą šnekamosios kalbos ir humoro pilną tekstą, romanas turi ir rimtąją pusę. Ji nėra kažkuo itin originali, bet dažnai pamirštama: kiekvienas yra iš dalies savo aplinkos produktas ir kiekvienas savo prigimtį gludina būdamas su kitais. Ir demonas Šliaužas, kuris turėtų būti absoliučiai blogas, ir angelas Azirapolas, kuris turėtų būti absoliučiai geras, gyvendami tarp žmonių praranda būtent absoliutumą – abu tampa šiek tiek geri ir šiek tiek blogi, abu turi silpnybių ir... aistringai mėgsta žmoniją.

Apokalipsė romane vaizduojama kaip didžiųjų galių – Dangaus ir Pragaro – žaidimas: nei vienai iš kovojančių pusių Žemės gyventojai iš tiesų nerūpi, jos tiesiog nori kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, kas gi laimės – Gėris ar Blogis. Ir paradoksaliai abi elgiasi vienodai savanaudiškai. Antikristas, užaugęs Žemėje, paprastoje mažo Anglijos miestelio šeimoje, yra tiesiog pašėlęs berniūkštis, ir jo aplinkoje įgytas žmogiškumas pabaigoje nugali prigimtinį demoniškumą. Būtent šis šviesus ir optimistiškas žvilgsnis – kad visi turime silpnybių, bet tikrasis blogis tėra savanaudiškumas, ir kol tokie nesame, kol atsižvelgiame į kitus, tol pasaulis gali egzistuoti – labai gerai nuteikia. Ko gero, paprastai ir atsipalaidavus skaitomi „Gera lemiantys ženklai“ subalansuoti vyresniems paaugliams, bet juos laisvalaikiu drąsiai gali imti ir skaityti beveik kiekvienas.

Stuomeningas, stilingas ir elegantiškas aktorius Chrisas Hemsworthas – neretai vienas dailiausių vyrų ant raudonojo kilimo. Tačiau naujausiame Rono Howardo nuotykių ir veiksmo filme „Vidury vandenyno“ (angl. „In The Heart Of The Sea”) žiūrovai išvys Holivudo žvaigždę barzdotą ir išvargusį po daugybės jūroje praleistų dienų.

Pernai žurnalo „People“ seksualiausiu pasaulio vyru tituluotas 32-ejų Ch.Hemsworthas „Vidury vandenyno“ anonse parodo tvirtą būdą. „Nenuvertinkite manęs, mes keliaujame namo“, – drąsindamas nelaimės brolius sako jis. Aktoriaus įkūnytas herojus Ouvenas yra ryžtingas banginių medžiotojas, trokštantis įveikti gigantišką jūrų monstrą. „Kol esu gyvas ir kvėpuoju, jis – mano“, – neketindamas nusileisti gamtos sukurtam galiūnui sako jis. 1820-aisiais besirutuliojanti istorija sukurta pagal tikrais įvykiais paremtą literatūros klasiką, romaną „Mobis Dikas“.

Išgarsėjęs „Marvel“ superherojaus Toro vaidmeniu Ch.Hemsworthas viešėdamas Jimmy Kimmelio šou prisipažino, kad per „Vidury vandenyno“ filmavimus jam reikėjo rūpintis ne raumeningu stotu, o mesti kilogramus. Jūroje savaičių savaites praleidusį jūrinininką įkūnijęs aktorius teigė, kad dėl rolėsi per dieną suvartodavo vos 500-600 kalorijų. „Filmas pasakoja apie nutikimą, kuris įkvėpė rašytojo Hermano Melville‘o romaną „Mobis Dikas“. Būrys vyrų banginių medžioklei skirtame laive susidūria su gigantišku banginiu, šis paskandina laivą ir išsigelbėję ant nedidelių plaustų jie praleidžia vandenyno viduryje mėnesius. Jie miršta ir badauja. Man teko gerokai sulieknėti“, – pripažino Ch.Hemsworthas. Humoro jausmu pasižymintis aktorius juokavo, kad prieš dalyvavimą pokalbių šou nusidėjo suvalgydamas net dešimt picos gabalėlių.

Vėl surimtėjęs žinomas vyras pasakojo, kad visi jūrininkus įkūniję vyrai turėjo laikytis dietos. „Buvo net šiek tiek juokinga, niekada nebuvau girdėjęs 15 nemenkų vyrukų, vis diskutuojančių apie kalorijas ir jų skaičiavimą, mes vis kalbėjomės, ką galime valgyti ir ko labiausiai norėtųsi užkrimsti“, – prisiminimais dalijosi aktorius.

Dramatiška kova už išlikimą dreifuojant atviroje jūroje ir troškimas sumedžioti pabaisą, kokios pasaulis dar neregėjo, filmų „Da Vinčio kodas“, „Nuostabus protas“ ir „Apolo 13” režisieriaus Rono Howardo juostoje „Vidury vandenyno“ Lietuvą pasieks gruodžio 4 dieną.

Filmo „Vidury vandenyno“ anonsas: