„Atsižvelgdamas į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, Simonas Strelcovas informavo, kad nuo šiandien stabdo narystę partijoje iki tol, kol bus atsakyta į kilusius klausimus dėl susidariusios situacijos“, – portalui sakė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vykdomasis sekretorius Martynas Prievelis.

„Delfi“ anksčiau ketvirtadienį skelbė, kad S. Strelcovas ir jo vadovaujama viešoji įstaiga praėjusiais metais gavo 35 tūkst. eurų paramos lėšų, skirtų Lietuvoje esančių ukrainiečių mokymams.

Tačiau tiek Šiaulių rajono savivaldybės meras, tiek paramą suteikęs Japonijos profesorius Inaba Chiharu išreiškė abejonių, ar mokymai iš tikrųjų įvyko, ir dėl galimo interesų konflikto.

S. Strelcovas ir jo įstaiga pati mokymų nerengė, o pirko tokias paslaugas. Jos buvo įsigytos ir iš politiko sutuoktinės Živilės Strelcovienės.

Šiaulių rajono politikas, taip pat vadovaujantis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui, sakė, kad mokymai įvyko ir buvo kokybiški.

Lietuvoje – tik trumpam

Gimęs Raseiniuose, vėliau kartu su tėvais persikraustęs į Klausučius, o iš ten – į Jonavą, kur iki šiol oficialiai deklaruota jo gyvenamoji vieta, pastarąjį pusmetį Sigitas Maliauskas gyvena Ukrainoje. Į Lietuvą buvęs kariškis grįžta retai ir labai trumpam. Mudviem susitikus jis laukė, kada prie pikapo, pakrikštyto Keršytojo vardu, bus privirintas specialus rėmas, skirtas sunkiajam kulkosvaidžiui, o kai tik tai įvyks, žadėjo keliauti atgal į Ukrainą.

Pasirinkimas: Lietuvoje S.Maliauskas dabar retas svečias. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Per kiekvieną mūšį žūsta žmonės, kartu su jais sunaikinama įranga, todėl gabensiu naują įrangos paketą. Be to, nuvešiu daugiau nei 6 tūkst. hematogeno batonėlių. Sako, juos sveika valgyti. Paimsiu užpilamų makaronų, cigarečių, kavos“, – nors vis rečiau girdime raginimų padėti fronto linijose stovintiems kovotojams, įvairių priemonių poreikis, anot S.Maliausko, išlieka labai didelis.

Kad ir kokia būtų situacija, turi iš jos išeiti.

Žmonėms reikia ne tik elementariausių higienos priemonių ar drabužių pamažu vėstant orams, bet ir šalmų, šarvinių liemenių, radijo stočių, dronų. Pastarųjų įsigyti itin sunku. Tiesa, ne dėl lėšų. Net ir užsakius pas tiesioginius gamintojus, jų tektų laukti ne mažiau kaip mėnesį.

„Vieną droną jau nupirkome. Kiek žinau, dar vienas yra Vilniuje“, – sėkmingomis radybomis džiaugėsi S.Maliauskas.

Netrukus sužinojau, kad pastarąjį pusmetį buvusio kariškio misija – kur kas daugiau nei įrangą ir kitas priemones gabenti į karo niokojamą šalį.

Batalionas vietoje kuopos

Į Ukrainą Sigitas išvyko pirmosiomis kovo dienomis. Planavo ten kariauti, tačiau įvykiai pakrypo kiek kita linkme. Profesionaliems kariams stovint pirmosiose fronto linijose buvo pradėta mobilizacija. Vyrus reikėjo apmokyti, nes ginti šalį buvo pakviesti ir verslininkai, ir valstybės tarnautojai, ir darbininkai.

„Turėjome sudaryti programą. Buvo katastrofa, nes bazinis kario kursas Lietuvos kariuomenėje trunka tris mėnesius, o mums buvo skirta dešimt dienų. Sėdėjome ir braukėme viską, kas, mūsų supratimu, šiandien nebūtina, – S.Maliauskas pasakojo, kad misijos „Gyvačių sala“ instruktoriams ukrainiečius teko mokyti laikyti, užtaisyti ginklus, taikytis jais ir šaudyti. – Ketvirtą dieną šaudyklose jie jau šaudo koviniais šoviniais, o Lietuvos kariuomenėje kariai tai daro tik po dviejų mėnesių.“

Kartu su pora bendraminčių iš Lietuvos ir vienu vokiečiu planavęs apmokyti 100–120 ukrainiečių kuopą, atvykęs į poligoną Sigitas išvydo gerokai didesnę minią – priešais jį tąkart stovėjo visas batalionas.

„Stovi karių rikiuotė, klausiu, su kuria kuopa dirbsime, o man sako, kad įvyko šioks toks nesusipratimas, todėl reikės apmokyti visą batalioną, t.y. apie 600 žmonių“, – instruktorius skaičiavo pirmąją dieną dirbęs  daugiau nei su 180 vyrų.

Kilnu: „Gyvačių sala“ Ukrainoje yra nuo pirmų karo šalyje dienų ir per tą laiką jau apmokė daugiau kaip 8 tūkst. paprastų žmonių. (Všį „Iki pergalės“ nuotr.)

Skaudžios netektys

Per pusantro mėnesio Lvive savanoriai instruktoriai paruošė daugiau kaip 3 tūkst. ukrainiečių. Tada išvyko į Kyjivą. Tiesa, keturias dienas ten negalėjo vykdyti jokių mokymų, nes miestas buvo bombarduojamas iš visų pusių ir dieną, ir naktį.

„Paskui vykome į kupolą – poligoną, stendinio šaudymo šaudyklą. Ten treniravome diversinę žvalgybos kuopą, dar vadinamą Kyjivo 9-uoju gynybos batalionu. Paskui vėl grįžome į Lvivą, nes buvo surinkti trys rezerviniai batalionai. Paskutinis 14-osios brigados apmokymas baigėsi prieš mėnesį. Dabar visi fronte“, – mums kalbantis, S.Maliauskas į rankas paėmė savo telefoną ir ėmė versti nuotraukas.

Ties viena jų instruktoriaus veidas persimainė. Pasirodo, tądien, kai susitikome, Ukrainoje vyko nė 30 metų neturėjusio 24-osios Karaliaus Danilos brigados 5-ojo bataliono vado Aleksandro laidotuvės. Šalies gynėją į paskutinę kelionę lydėjo šimtai žmonių, o jo kapas paskendo gėlių žieduose ir vainikuose.

„Su šiuo batalionu dirbau mėnesį. Jie vis laukė skambučio, kada jau reikės eiti, bet, kiek žinau, buvo kažkokių trikdžių dėl aprūpinimo  kulkosvaidžiais“, – misijos „Gyvačių sala“ instruktorius neslėpė, kad susitaikyti su kiekviena tokia netektimi nelengva.

Nepaklausė instruktorių

Kartu su bendraminčiais, karo metu susibūrusiais po VšĮ „Iki pergalės“ vėliava, instruktoriai ukrainiečius mokė pačių įvairiausių dalykų. Tarkim, kaip vykdyti puolimą, apsisaugoti nuo biologinio, cheminio ar atominio ginklo, kaip nepastebimai priartėti prie pastato, patruliuoti su automobiliais ir be jų, kaip apžiūrėti automobilius patikros punktuose ir pasiruošti priedangą nuo artilerinio apšaudymo.

„Prisimenu vieną pirmųjų batalionų, kurį apmokėme. Mes jiems vis kartojome, kad, sustojus nakvynei, iškart reikia kasti maždaug 60 cm gylio poziciją nuo lekiančių skeveldrų. Nežinau, ar per vėlai atvažiavo, ar kas kito nutiko, bet jie to nepadarė. Žuvo apie 150 žmonių. Iš to bataliono praktiškai nieko neliko, jį sujungė su kitais“, – S.Maliauskas prisiminė tik ką palaidoto bataliono vado Aleksandro žodžius. Esą tie, kurie atidžiai klauso, lieka gyvi. Tie, kuriems instruktorių informacija pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, atsisveikina su savo gyvybe.

Patys įrengė šaudyklą

Per pusę metų Sigitas gyveno pačiose įvairiausiose vietose. Kartu su užsieniečiais iš legiono pastogę lietuvis rasdavo ir priešgaisrinėje stotyje, ir kareivinėse, ir pakelės namuose, ir viešbučiuose. Šiuo metu entuziastai, už savo darbą negaunantys nė cento, svarsto išsinuomoti  kokią nors sodybą.

„Kaip atrodo mūsų diena? 7 val. ryto išvažiuojame į poligonus, maždaug už 60 km nuo mūsų. Vienas poligonas skirtas treniruotėms, kitas – šaudymui. Vakare grįžtame, ir viskas. Ką čia daugiau priveiksi“, – kalbėdamas apie savo dienotvarkę, S.Maliauskas prisiminė pirmąsias dienas Ukrainoje ir iššūkius, su kuriais teko susidoroti. Atvykę į šaudyklą instruktoriai pamatė, kad čia nėra nė vieno taikinio. Mintis taikytis į tuščius butelius misijos dalyvių neviliojo.

„Važiavome į vietinį prekybos centrą, pirkome medienos, vinių, plaktuką, kirvį, kalėme taikinių rėmus, kad prisegtume lapus. Juos, beje, irgi reikėjo pirkti“, – instruktoriaus teigimu, apsipirkti Ukrainoje buvo ir tebėra komplikuota.

Tarptautiniai mokėjimai neįmanomi. Be to, veikia ne itin daug bankomatų, o ir tie patys išduoda vos po kelis šimtus grivinų. Už tiek esą galima nusipirkti nebent tik svarbiausų maisto produktų, todėl dėl didesnių pirkinių Sigitui su komanda teko stoti prie kelių bankomatų.

Viskas už ačiū

Visa tai, ką daro Sigitas su kitais misijos instruktoriais, – neatlygintinas darbas. Už jį vyrai negauna nė cento.

„Nebuvo minties mokėti kažkokius pinigus žmonėms. Kalbu apie „Gyvačių salos“ instruktorius – tiek lietuvius, tiek užsieniečius. Mūsų reikalas, kad vyrai turėtų kur miegoti, kad būtų pavalgę, kad būtų važiuojantis automobilis ir degalų. Viskas“, – nedaugžodžiavo S.Maliauskas.

Iš netyčia išgirsto skambučio supratau, kad poreikis kur kas didesnis. Tarkim, šalmai, kurių niekaip neįmanoma rasti misijos dalyviams. Mano įtarimus patvirtino ir VšĮ „Iki pergalės“ direktorė Aiva Levendrauskienė. Vyrams, kurie ten dirba 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, reikia kur kas daugiau, nei sakė Sigitas.

„Jie nuolat kalba apie tai, ko reikia ukrainiečiams, o apie save visai negalvoja. Tik pagalvokite, jie ten gyvena ir dirba kiaurą parą. Jie turi valgyti, susimokėti už būstą. Juk negauna jokių pajamų, nes dirba savanoriškai“, – norint padėti ukrainiečiams ir aprūpinti misijos dalyvius, anot A.Levendrauskienės, buvo įkurta viešoji įstaiga „Iki pergalės“ ir atidaryta sąskaita. Visai neseniai 20 tūkst. eurų ją papildė Kauno miesto savivaldybė. Prisidėti gali kiekvienas norintis geros valios žmogus. Visos lėšos bus skirtos ir ukrainiečiams, ir specifiniams misijos instruktorių poreikiams.

Ekonomika sukasi

Maisto Sigitas ir kiti lietuviai vežasi iš namų. Ką reikia, nusiperka vietos parduotuvėse. Nuo vakarinės pusės iki Kyjivo ir maždaug 100 km už jo problemų įsigyti maisto produktų nėra. Taip pat – ir degalų.

„Nori nenori, bet ekonomika turi suktis. Turbūt matėte vaizdo įrašą, kai laukas dega, o žmonės ir toliau pjauna javus. Arba ugniagesiai gesina  subombarduotą pastatą, nors į tą pačią vietą gali atskristi dar viena raketa“, – situaciją pavyzdžiais iliustravo pašnekovas.

Paklaustas, ar per visą tą laiką pačiam bent sykį teko rizikuoti gyvybe ir slėptis slėptuvėse, Sigitas patikino, kad jos nedidelės, todėl ten bėga tik moterys ir vaikai. Kovotojai ir į Ukrainą vykstantys instruktoriai žino, kad pavojinga gali būti ir apšaudomame daugiabutyje.

„Iš tokio pastato, kokiame yra jūsų redakcija, geriau bėgti. Nukritus raketai lauke, visi stiklai susmigtų į žmones. Būtume kaip stikliniai ežiukai. Ir šiaip per tokį pastatą galima kiaurai skristi. Jei kalbame apie daugiabučius, saugiausia vieta yra vonia arba laiptinė“, – patarė buvęs karys.

Kartu – iki pergalės

Praktinius patarimus dalijęs misijos „Gyvačių sala“ dalyvis tikino baimės dėl to, kas vyksta aplink, niekada nejautęs. Suvokimas, kas galėjo nutikti, esą ateina po dienos, dviejų ar dar ilgesnio laiko.

Tikslas: Všį „Iki pergalės“ rūpinasi ne tik ukrainiečių, bet ir  specifinių misijos instruktorių poreikių patenkinimu. (Všį „Iki pergalės“ nuotr.)

„Tuo metu nėra laiko bijoti, nes turi veikti. Kad ir kokia būtų situacija, turi iš jos išeiti. Tas pats ir dėl apšaudymo. Sėdime, kalbame, girdime – du sprogimai. Tai nebuvo tiksliniai apšaudymai. Atrodo, kad rusas po nevykusio šūvio dar du kartus iššovė toliau ir aukščiau. Kai įvertini viską, supranti, kad apšaudymas nepavojingas“, – S.Maliauskas prisiminė ir kelias situacijas, kai išlikti gyviems pavyko tik per stebuklą.

Antai, dėl kažkokių trikdžių Sigitas vėlavo atvykti į vieną poligoną. Jei būtų spėjęs laiku, greičiausiai šiandien jo, kaip ir dar kelių šimtų stovyklavietėje įsikūrusių žmonių, nebūtų tarp gyvųjų. Nepaisant visų grėsmių, Sigitas nežada sustoti.

„Klausiate, kiek dar laiko žadu būti Ukrainoje? Tiek, kiek reikės. Chersono užėmimas yra durų atidarymas į Krymą. Ukrainiečiai turi atsiimti jį, Luhanską ir Donecką. Jie tai ir darys. Per pusmetį ukrainiečiai sugebėjo sustabdyti rusų kariuomenės puolimą. Atsiimti užtruks ne mažiau kaip metus. Nebent Putinui galva prašviesėtų ir jis duotų įsakymą pasitraukti iš Ukrainos, bet taip nebus, nes tai reikštų pralaimėjimą, gėdą. Ukrainiečiai neturi kito varianto, nes jei nuleis ginklus, jie bus moderniojo XXI a. vergai“, – Ukrainos žmonėms palinkėjęs stiprybės, S.Maliauskas davė pažadą būti drauge iki pergalės.

Galite padėti misijos „Gyvačių sala“ instruktoriams

Sąskaitos Nr. LT177300010171472276

Gavėjas: VšĮ IKI PERGALĖS

Bankas: „Swedbank“

SWIFT kodas: HABALT22

Mokėjimo paskirtis: PARAMA