Dovana kitiems

Kiekvienas mūsų esame šiek tiek savanaudžiai, asmeninę laimę neretai matuojantys naujais daiktais, kelionėmis. To paties, ko gero, nebūtų galima pasakyti apie Moniką Bitinaitytę.

Gyvenimo prasmę matanti geruose darbuose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentė nuo paauglystės savanoriauja, o pastaruosius kelerius metus menininkų darbais džiugina Kačerginės gyventojus ir čia atvykstančius svečius.

„Ar nenorėčiau išvažiuoti iš Kačerginės į didmiestį? Tikrai ne. Čia tobula ramybė, o nuvykti iki Kauno šurmulio trunku vos 15 minučių. Ši vieta yra nuostabi, nes gauni visko, ko reikia gyvenime“, – 22-ejų M.Bitinaitytė juokavo, kad iki visiškos laimės stigo tik galerijos po atviru dangumi.

Būtent tokia mintis merginai gimė kiek daugiau nei prieš šešerius metus, kai, įrengus naują dviračių taką, į Kačerginę plūstelėjo daugiau turistų. Monika pamanė, kad vykti į miestelį Kauno rajone būtų dar smagiau, jei atsirastų koks nors konkretus traukos objektas.

Ar nenorėčiau išvažiuoti iš Kačerginės į didmiestį? Tikrai ne. Čia tobula ramybė.

„Tarkim, kai važiuoju į Zapyškį, visuomet aplankau nuostabią Zapyškio bažnytėlę. Norėjosi, kad kažkas tokio būtų ir Kačerginėje“, – M.Bitinaitytės mintys, kurias padėjo įgyvendinti tėvų finansinė parama, 2017-ųjų liepą materializavosi parodos „Alkana planeta“ pavidalu.

Kasmet po parodą

Perkeltos ant specialių stendų, fotografo Peterio Menzelio ir žurnalisto Faitho D'Alusio nuotraukos vietiniams ir miestelio svečiams tąkart Liepų parke pasakojo, kokio maisto, kokį kiekį ir už kiek skirtingose šalyse šeimos suvalgo per savaitę. Tarkim, pasiturinti penkių asmenų šeima iš Vokietijos mėgaujasi cinamono lazdelėmis, šokoladiniais raguoliais ir veršienos kotletais už 500 JAV dolerių per savaitę, o štai vienuolikos asmenų šeima iš Malio tenkinasi patiekalais iš sorų ir grūdų, kuriems per savaitę išleidžia 26 JAV dolerius.

Šia paroda, anot Monikos, ji norėjo ne tik supažindinti su skirtingais žmonių mitybos įpročiais, bet ir atkreipti vartotojų dėmesį į itin opią pasaulinę problemą – maisto švaistymą.

Per penkerius metus Monika inicijavo ir Liepų parke surengė dar keturias parodas. Stenduose buvo eksponuojamos nuotraukos su senojo Kauno, skirtingų dviračių vaizdais. Čia buvo įkurdintos fotomenininko Tado Kazakevičiaus juostiniu fotoaparatu užfiksuotos akimirkos iš senųjų kaimų ir viso pasaulio vaikai su savo žaislais.

„Mergaitė iš Afrikos su maždaug dešimt akinių ir berniukas iš Amerikos ar Europos, per žaislų gausą nerandantis tikrosios laimės“, – pasakojo M.Bitinaitytė.

Ištikima: M.Bitinaitytė neįsivazduoja geresnės vietos gyventi nei Kačerginė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Visi, kurie nespėjo pamatyti nė vienos išvardytų parodų, turi unikalią progą tai padaryti dabar. Vos prieš kelias savaites 1,5 km atkarpoje, kairiajame Nemuno krante, šalia dviračių tako Kačerginėje, buvo susmaigstyta daugiau nei 150 stendų su visų buvusių parodų darbais. Jie čia bus iki kitų metų.

Turi skleisti žinią

Liepų parkas neliko tuščias. Nuo Joninių vienoje pagrindinių miestelio erdvių įkurdintos Vilhelmo Janiselio nuotraukos iš Sibiro, kurias jis darė duonos kepale paslėptu fotoaparatu.

„Manau, kad pastarųjų mėnesių įvykių Ukrainoje fone ši paroda turi dar didesnę reikšmę“, – važiuojančius pro šalį M.Bitinaitytė kvietė stabtelėti Kačerginėje ir susipažinti su vieno ryškiausių tremties fotografų dokumentininkų, 1949 m. kartu su šeima ištremto į Sibirą, daugiau kaip 30 nuotraukų.

Pastarosios čia turėtų būti eksponuojamos iki kitų metų. Vėliau jų vietą užims nauja paroda ir naujos nuotraukos. Kokios, tiksliai, Monika negalėjo pasakyti. Laiko apmąstymams dar yra, o mintis, anot jos, į galvą gali ateiti labai netikėtai.

„Kai sugalvoju, kokius darbus eksponuosiu, susisiekiu su nuotraukų autoriais arba jų turėtojais. Suderinu visus formalumus ir piniginius klausimus, atsirenku labiausiai patikusias nuotraukas“, – jas tvarkyti, maketuoti ir perkelti su prierašais ant specialios medžiagos, anot M.Bitinaitytės, trunka maždaug du mėnesius, o rezultatas džiugina ilgą laiką.

Paklausta, ar yra atvira kitokioms nuomonėms, Monika neslėpė, kad malonu sulaukti ne tik pagyrų už tai, ką daro, bet ir pasiūlymų, konkrečių menininkų kandidatūrų. Tiesa, kad patektum į Liepų parką, nepakanka pristatyti šūsnį gražių nuotraukų. Visos jos turi skleisti kokią nors žinią, o ne vien tik žavėti.

– Pirmoje jūsų prieš porą metų parengtoje parodoje vyravo pasaulinės šlovės sulaukusios 30 fotografijų, kurios buvo spausdinamos "Stern", "Le Figaro", "National Geographic", "Time" ir kituose garsiuose pasaulio leidiniuose. Ką tos fotografijos pasakojo?

– Prieš porą metų vasarą čia, Liepų parke, padedant artimiesiems įkurdinau intriguojančią sutuoktinių iš JAV (Kalifornija) – fotoreporterio Peterio Menzelio ir žurnalistės Faith D‘Aluisio fotografijų parodą "Alkana planeta: ką valgo pasaulis?" Sutuoktiniai apkeliavo pasaulį, domėdamiesi, kokį ir kiek kainuojantį maistą skirtingose šalyse šeimos suvalgo per savaitę. Ši fotokronika kvietė atidžiai pažvelgti į 30-ies paprastų šeimų valgytus produktus 24 pasaulio šalyse. Nuotraukų autoriai kvietė susimąstyti, kokią įtaką mitybai skirtingose šalyse daro skurdas, globalizacija ir kariniai konfliktai. Mačiusieji parodą teigė pastebėję, kad kuo daugiau žmonės gali sau leisti nusipirkti maisto, tuo dažniau, deja, jie renkasi abejotinos kokybės produktus.

– Vadinasi, toji paroda buvo ne tik įdomi, bet ir naudinga, privertusi ne vieną ją mačiusįjį susimąstyti?

– Manau, kad būtent taip ir buvo. Gaila vieno – per mažai reklamavome tą parodą. Gal todėl ir ją mačiusiųjų buvo ne tiek, kiek norėjosi. Tačiau tai neatvėsino mano noro parengti dar kelias parodas. Šios, trečiosios, fotografijų parodos pavadinimas "(Ne)atrasta sostinė" ir eksponuojama Liepų parke.

– Kodėl toks parodos pavadinimas? Iš kur gavote tas unikalias 33 nuotraukas?

– Šie metai Kaunui, laikinajai sostinei, – jubiliejiniai. Juk laikinąja sostine Kaunas tapo prieš 100 metų, 1919 m. sausio 2-ąją, kai čionai iš Vilniaus persikėlė laikinoji Vyriausybė. Tiesa, Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Oficialiai buvo kalbama tik apie laikiną ministerijų, Vyriausybės perkėlimą iš Vilniaus į Kauną. Tas "laikinai" truko kelis dešimtmečius. Kaip tuo laikotarpiu augo ir gražėjo Kaunas, koks jame virė gyvenimas, kokios nelaimės jį ištiko – apie visa tai pasakoja fotografijos iš KTU emerito Antano Burkaus gausi nuotraukų kolekcija. Manau, kad jaunesnio amžiaus žmonės, o ypač kauniečiai, fotografijose pamatys vaizdus, pastatus, Kaune virusį gyvenimą, kurio jie net neįsivaizdavo. Norėčiau, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Juolab kad Kačerginėje dabar lankosi nemažai dviratininkų iš Kauno, tarpukario vaizdai juos turėtų sudominti. Paroda veiks ir žiemą.

– Kalbinti Liepų alėjos lankytojai gyrė ne tik šį jūsų sumanymą, bet ir minėjo dar šį pavasarį čia veikusią jūsų surengtą nuoširdžią fotografijų parodą "Žaislų istorijos". Apie ką ta paroda pasakojo, kokias problemas viešino?

– Tai italų fotografo Gabrielio Galimberti, apkeliavusio didelę dalį pasaulio, nuotraukų paroda. Jomis jis siekė parodyti, kaip vaikiški žaislai gali atspindėti ekonominę ir socialinę atskirtį, realybę jo apkeliautose šalyse. Ta paroda, mano supratimu, buvo labai jaudinanti, nes visiems suprantama jautria kalba kalbėjo apie žaislus ir vaikystę – tai daugeliui parodos lankytojų sukėlė daugybę prisiminimų, o jautresni ilgiau stoviniavo prie vienos ar kitos nuotraukos, matyt, palietusios slaptą vaikystės stygą ar privertusios susimąstyti apie šiandienos skaudulius, atspindėtus per žaislus.

1932 m.: Lietuvos jachtklubas įsikūrė kairiajame Nemuno krante, prie Vytauto Didžiojo tilto, plaukiojančiame pastate, vadintame brandvachta. Vėliau šis plaukiojantis pastatas buvo pavadintas "Perkūno" jachtklubu, kuris po 1936 m. olimpinių žaidynių įsigijo dvi olimpinės klasės joles – pirmąsias sportines burvaltes Kaune. (J. Skrinsko nuotr.)

1930 m.: Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė "Amlitas" Kęstučio gatvėje. Ši bendrovė, veikusi Lietuvoje 1919–1938 m., prekiavo automobiliais, traktoriais, organizavo viešąjį transportą, įsteigė "Fordson" traktorių, "Ford" automobilių gamintojų atstovybes, pardavinėjo minėtas transporto priemones ir dviračius. Per metus parduodavo 120–360 vnt. automobilių ir traktorių. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš "Amlito" Kaunui buvo nupirkta 20 miesto autobusų. (J. Skrinsko nuotr.)

1935 m.: nuo 1856 m. veikusi Senamiesčio turgavietė – "Žuvų rinka". Pavadinimas klaidina, nes žuvimi prekiauta tik viename iš skyrių, o pagrindinės prekės buvo buitinės – malkos, pašarai, įvairūs daiktai ir maisto produktai. Ši vieta buvo išskirtinė tuo, kad vasaros naktimis čia vykdavo urmininkų turgus. Nuo 12 val. nakties į turgų pradėdavo plūsti daržovėmis prekiaujantys žmonės, o po poros valandų prasidėdavo prekyba – čia pirkdavo tie, kurie vėliau šias gėrybes perpardavinėdavo. (P. Pakulnio nuotr.)

1925 m.: žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija Karo muziejuje Kaune. Karo invalidų orkestras žygiuoja "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" paminklo link. Nuo 1922 m. prie šio paminklo karo invalidai atlikdavo kasdienę valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Nuotraukoje orkestras išžygiuoja iš buvusios carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko cerkvės, rekonstruotos į muziejų. Dabartiniais laikais ši iškilminga ceremonija atkurta, tačiau atliekama tik ypatingų švenčių progomis. (P. Pakulnio nuotr.)

Konkė: arklinis tramvajus maršrutu "Rotušės aikštė – Geležinkelio stotis" kursavo nuo 1892 m. iki ją 1929 m. nuvertė protestavę studentai. Tuomet pradėjo kursuoti autobusai. (P. Pakulnio nuotr.)

1935 m.: vieno svarbiausių Lietuvoje Lietuvos komercijos banko pastatas Laisvės al. ir Maironio g. sankirtoje. Čia veikė ir vokiškų knygų knygynas, įvairios parduotuvės. Dabartiniu metu šis pastatas pagal architekto V.Juozaičio projektą meistriškai "paaugintas" iki keturių aukštų. Nuotraukos centre – pagrindinio Kauno m. maršruto "Rotušė – Panemunė" autobusas. (P. Pakulnio nuotr.)

1924 m.: Savanorių prospekto įkalnės vaizdas, žiūrint nuo Laisvės alėjos. Centre – lietaus vandens surinkimo griovys. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1936 m.: pavasario potvynio vaizdas Kaune, Maironio gatvėje, žiūrint į Nemuno pusę. Dešinėje – Amerikos lietuvių automobilių prekybos akcinės bendrovės "Amlitas" pastatas po rekonstrukcijos, t.y., užstačius antrąjį aukštą. Potvynio dienomis tiek Maironio, tiek Kęstučio, tiek kitomis gretimomis Kauno gatvėmis buvo susisiekiama valtimis. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1935 m.: modernūs Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos fakulteto rūmai, suprojektuoti architekto prof. M.Songailos, pastatyti 1932 m. Rūmai neišliko, nes Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė juose buvo įkūrusi karo ligoninę, o atsitraukdama 1944 m. rūmus susprogdino, kad čia buvusiomis moderniausiomis laboratorijomis nesinaudotų jų priešas. Taip netekome vieno gražiausių Kauno pastatų – mes statėme, o kitų šalių kariuomenės griovė. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

Neišliko: vaizdas į Linksmakalnį nuo tuo metu buvusios garlaivių prieplaukos Nemune. Viršuje matyti 1944 m. vokiečių susprogdinti VDU Fizikos ir chemijos fakulteto rūmai. Šiuo puikiu vaizdu galėjo gėrėtis visi, plaukiantys Kačerginės link. Pirmame plane – krovininis laivas ir jachtklubas. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1935 m.: Kauno geležinkelio stotis iš Vytauto prospekto pusės. Geležinkelio stotis Antrojo pasaulinio karo metu buvo apgriauta, pokaryje – rekonstruota. Prospekto kairėje – viešbučiai, restoranas, cukrainė, parduotuvės. Kairėje – menkaverčiai pastatai. Jie sovietinės valdžios metais buvo nugriauti, o vietoje jų pastatytas kino teatras "Planeta". Dabar buvusiame kino teatre veikia turgus. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1936 m.: keleiviai Rotušės aikštės pradinėje autobuso maršruto "Rotušė – Panemunė" stotelėje. Šis maršrutas daugelį dešimtmečių buvo pats populiariausias. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1925 m.: nuotraukos centre šypsosi Kipras Petraukas (1885–1968) – visų laikų žymiausias Lietuvos operos dainininkas – tenoras, dainavęs Lietuvos teatre Kaune, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Maskvos Didžiajame teatre, Milano "La Scaloje", Operos ir baleto teatre Vilniuje, gastroliavęs Barselonoje, Paryžiuje ir Romoje. Nuotraukoje jis drauge su žymiuoju režisieriumi, dramaturgu Borisu Dauguviečiu stebi Kaune dviračių lenktynes. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

Griūtis: Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną buvo sovietų susprogdintas 1941 m. birželio 26 d., siekiant sutrukdyti artėjančiai vokiečių kariuomenei. Plieninių konstrukcijų arkinį 252 m ilgio tiltą buvo suprojektavusi ir pastačiusi danų inžinieriaus Knudo Hėjgordo kompanija. Tiltas buvo iškilmingai atidarytas 1930 m. sausio 11 d. Nuotraukos tolumoje, dešinėje, matyti VDU rūmai, kairėje – Aleksoto funikulierius. Šis tiltas tarnavo tik vienuolika metų. Pokaryje, 1948 m., vokiečių karo belaisviai pastatė dabartinį tiltą.  (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)