Šiuo metu Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre reziduojanti menininkė kviečia registruotis į kūrybines dirbtuves, susidedančias iš dviejų dalių: teorinės (11–14 val.) ir praktinės (15–17 val.), vyksiančios miesto erdvėse.

Užsiėmimai yra nemokami, bet privaloma išankstinė registracija internetu https://cutt.ly/Kwe1IOI0.

Dirbtuvėse laukiami dalyviai nuo 15 metų.

M. Dirsytė teorinėje performanso dirbtuvių dalyje pristatys įdomiausius ir labiausiai įkvepiančius šio žanro pavyzdžius, sukėlusius revoliuciją meno pasaulyje.

Praktinėje dirbtuvių dalyje menininkė dalyvius pakvies lavinti kūrybiškumą ir išreikšti vidines emocijas per kūnišką kismą.

Per judesį taip pat bus bandoma „mąstyti“, o bendraujant su kitais – atskleisti savąjį vidinį pasaulį.

Lektorės sukaupta kūrybinė patirtis dirbtuvių dalyvius performansą įgalins išbandyti betarpiškai.

Juolab kad užsiėmimai vyks pagal lektorės sukurto performanso „Kamuolys“ (angl. „The Ball“) metodiką.

Performanso įrankiai – gimnastikos gumos, akių raiščiai, ausų kištukai ir pan.

Užsiėmimų metu bus eksperimentuojama remiantis ir kitų menininkų siūlomomis metodikomis.

M. Dirsytė yra viena žymiausių performanso žanro menininkių Lietuvoje.

Kūrėja į šio žanro subtilybes gilinasi jau dešimt metų.

Ji sukūrė ir įgyvendino daugiau nei dvidešimt įsimintinų bei sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje.

Performanso „Ašies kodas“ sumanytojos ir atlikėjos Monika Dirsytė ir Agnė Sabulytė kviečia svarstyti, ar iš principo yra įmanomas neprievartingas santykis? Ar įmanoma patirti į egzistencines transformacijas vedantį ryšį, bet kartu išsaugoti savąjį tapatumą ir unikalumą? Galiausiai šiuolaikinį pasaulį struktūruojančios posthumanistinės kultūros kontekste keliamas pamatinis klausimas: kokia yra paties žmogiškumo esmė – jo ašis arba kodas? Judėjimas į Kitą ar sugrįžimas į Save?

Prieš performansą – pokalbis su M. Dirsyte ir A. Sabulyte

Gegužės 26 d., penktadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmų kieme (Didžioji Vandens g. 2 / Aukštoji g. 1, Klaipėda) vyks susitikimas su  menininkėmis, kurio metu jos pasakos apie performanso žanrą ir performansą „Ašies kodas“. Diskusija bus skirta aptarti idėjos koncepcijai, ištvermei, valiai ir patirčiai, taip pat dviejų skirtingų žanrų atstovų sintezei ir bendradarbiavimui. Bus nagrinėjamos performanso žanro galimybės, jo apibrėžtumas ir ribos, taip pat šiuolaikinio meno svarba kultūros politikoje ir šiuolaikinio meno judėjimas žmogaus link.

Esant nepalankioms oro sąlygoms, susitikimas vyks KKKC Parodų rūmuose.

Renginio metu bus fotografuojama ir (ar) filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse.

Performatyvumas tapo nenuneigiamu ir provokuojančiu pastarųjų penkiasdešimties metų meno pasaulio elementu.

Tokie yra ir menininkės M. Dirsytės, savo karjerą pradėjusios nuo drąsių performansų, metančių iššūkį įprastoms meno, saviraiškos ir pažeidžiamumo sampratoms, kūriniai.

M. Dirsytės performansai neatskiriami nuo instaliatyvios scenografijos, fiziškai suvaržančios performerę, bet kartu ir psichologiškai atveriančios ją publikai.

Performanso „Aš tavo saulė“ (2015) metu žiūrovas, įėjęs į lubas siekiantį vamzdį, tarsi žemę ir dangų jungiančią grandį, sau virš galvos mato jam (o gal begaliniam atspindžiui veidrodyje) meilės prisipažinimus sakančią vaisiaus pozoje esančią menininkę.

Žiūrovą apėmęs nejaukumo ir atsitraukimo jausmo paradoksas veikia kaip veidrodis, atspindintis mūsų vidinius konfliktus ir ribas, su kuriomis susiduriame bendraudami su kitais žmonėmis.

Šis ir kiti M. Dirsytės performansai provokuoja žiūrovus iš naujo įvertinti savo pačių emocinį pasaulį, santykius su aplinka ir vertybes.

Performanse „Kompleksas“ (2016) Monika drauge su dar septyniomis moterimis viešai dalijosi pačiais intymiausiais, itin asmeniškais pasakojimais.

Vieša išpažintis, kurios metu dalyvės ir verkia, ir juokiasi, taip pat rodo, kad bendruomenės galia ir pasidalijimas savo asmeniniais išgyvenimais gali padėti mums atrasti stiprybę, solidarumą ir pasitikėjimą savimi bei kitais.

Menininkės performansai neretai įtraukia publiką į emocinį dialogą, kuriame žiūrovai gali pajusti savo pačių trūkumus ir patirčių spragas, taip pat užuojautą (arba piktdžiugą) kito žmogaus atžvilgiu.

Performanse „Pan/demos“ (2020) menininkė juda per klaustrofobiškas stiklinių dėžių sistemas, kurios tampa ne tik karantininės saviizoliacijos, bet ir įstrigimo technologijų sukurtame dirbtiniame pasaulyje metafora.

Šiuo performansu kūrėja skatina mūsų sąmoningumą ir gilesnį suvokimą apie mūsų pačių vietą šiame pasaulio labirinte.

Pats naujausias M. Dirsytės performansas „Balansuoti grožį“ (2023), ko gero, yra pats pavojingiausias menininkės karjeroje – 14 valandų ji praleido vaikščiodama su aukštakulniais ant ledo podiumo.

Performansas provokuoja diskusiją apie grožio, tobulumo siekio bei moterų (ir ne tik) patiriamą spaudimą visuomenėje.

M. Dirsytės kūrybinė strategija, pagrįsta ištverme ir savidisciplina, leidžia peržengti įprastas kūno ribas ir atskleisti santykį tarp kintančių erdvės ir laiko veiksnių.

Performansų metu ji bando ištverti sunkias, varginančias ir net pavojingas aplinkybes, negalėdama visiškai sukontroliuoti rezultatų.

Prisitaikymas yra esminis išgyvenimo aspektas, kurio rezultatai tampa akivaizdūs performansų pabaigoje. Tačiau menininkės kūriniai nesiekia šlovinti kančios. Jų esmėje slypi begalinis pozityvumas, viltis, kad visi gyvenimo sunkumai ir iššūkiai, tiek išoriniai, tiek vidiniai, bus įveikti.

Publika gali rinktis, ką matyti: cinikai gali džiaugtis performerės nepatogumu ir skausmu, empatiškesni žiūrovai gali ne tik palaikyti savo buvimu, bet ir prieiti, padėti ištverti, o abejingieji tiesiog stebi.

Paroda veiks iki birželio 4 d.

Parodų rūmų darbo laikas: trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Monika neseniai baigė dvi savaites trukusį ir daugiausia fizinių ir psichologinių iššūkių kėlusį performansą per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Apie jį, kūrybą ir žiūrovų reakcijas, kurių nesitikėjo pati menininkė, – atviras pokalbis.

– Lietuvoje nėra daug menininkų, kuriančių performansus. Esi bene geriausiai žinoma jaunosios kartos kūrėja. Kokiomis aplinkybėmis supratai, kad ši meno išraiškos forma tau  yra tinkamiausia?

– Sutinku, kad performanso menininkų Lietuvoje nedaug. Šią meno rūšį pasirinkau visiškai atsitiktinai. Baigiau skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjau kūrybinį kelią nuo instaliacijų, tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad man kažko trūksta. Visai netikėtai atradau performansą. Per jį galiu daugiau pasakyti, nei būčiau galėjusi kurdama skulptūras.

– Istorijoje buvo pačių įvairiausių performansų – netgi tokių, kai menininkas rizikavo savo sveikata ar gyvybe. Ar šiandien performanso kūrėjas vis dar bando šokiruoti žiūrovą?

– Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi. Juolab kad pats performansas kinta ir nėra toks, koks buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai jis atsirado ir suklestėjo. Taip, tuo metu performansas buvo kaip protestas prieš nusistovėjusias meno normas, vertybes. Nesistengiu žiūrovo šokiruoti vien dėl šokiravimo. Be to, kartoti tai, kas jau buvo padaryta anksčiau, nematau prasmės. Jei aš nusirengsiu ar pasibučiuosiu su kažkuo viešoje vietoje, bus labai banalu, neaktualu ir nieko naujo. Šiandien svarbiau yra atkreipti dėmesį į transliuojamą žinutę, o kaip geriau ar efektingiau tai padaryti, manau, yra daug įvairiausių būdų. Nenoriu griebtis lengviausio, kad paliesčiau žiūrovo sąmoningumą.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Tavo performansai labai vizualūs, o kai kurie galbūt teatrališki. Kiek yra vaidybos, režisūros, kitaip tariant, teatro tavo performansuose?

– Vienintelis ginklas, kurį naudoju ir kuris labiausiai veikia žiūrovą, – visiškas atvirumas. Būti atviram yra daug sunkiau, negu nusirengti nuogai. Dėl to teatro mano performansuose nėra ir negali būti. Vizualumas, estetika man visada buvo svarbu ir neatsiejama nuo kūrybos. Dėl to sutinku, kad mano performansų apipavidalinimas dažnai atrodo teatrališkai. Man patinka jungti kontrastuojančius elementus, todėl galbūt jie taip atrodo. Kalbant apie režisūrą, žinoma, visada turiu kažkokią schemą, ką ketinu daryti. Tačiau niekuomet nuo A iki Ž nežinau, kas vyks kiekvieną performanso minutę. Neriu į vandenį nenutuokdama, kaip jame reikės plaukti.

– Kartais kuri ne viena. Jei neklystu, beveik visada, rengdama performansą su didesniu būriu žmonių, padėti jį atlikti dažniausiai pasikvieti moteris. Ar tavo menas labiau ir skirtas joms?

– Šiuolaikinė moteris yra feministė, todėl neišvengiamai ir aš kažkiek tokia esu. Tačiau mano menas neturi lyties. Jis neskirtas tik vyrams arba tik moterims. Taip, aš kartais dirbu su moterimis ir buvo vienas performansas „Kompleksas“ moters tema, tačiau toliau jos nebetęsiau, nes mane domina ir daug kitų temų. Iš tiesų geriausiai jaučiuosi, kai dirbu viena, nes žinau, kad padarysiu taip, kaip matau ir noriu. Labai retai dirbu su kitais žmonėmis – tai daug didesnė atsakomybė. Reikia nepamiršti, kad ne teatrą, o performansą kuriame, kur yra visokių rizikų. Be to, labai sudėtinga rasti formą, kuri tiktų įtraukti į performansą daugiau žmonių.

– Ar kada turėjai idėjų, kurių atsisakei, nes jas buvo sunku įgyvendinti dėl tam tikrų techninių ar kitų priežasčių?

– Dažnai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais kuriant performansą. Vienas pagrindinių turbūt susijęs su finansais. Kita vertus, jei turi idėją, kurią nori įgyvendinti, negali nurimti ir ieškai būdų, kaip tai padaryti. Net ir su mažesnėmis sąnaudomis gali pasiekti tą patį rezultatą – viskas priklauso nuo menininko kūrybingumo. Kiti aspektai, kaip netinkama vieta ar techninės kliūtys, gali netgi sužlugdyti performansą. Mano kūrybiniame gyvenime buvo tokių nesėkmių.

– Daugelis aktorių sako, kad dar kurį laiką po spektaklio jiems sunku išeiti iš vaidmens. Ar su tuo susiduri ir tu po performanso?

– Turiu vieną taisyklę, kurios laikausi kūryboje, – įšokti į šaltą vandenį, nerti giliai ir nepamiršti išnirti į paviršių. Prieš kiekvieną „įšokimą į šaltą vandenį“, reikia pasiruošti. Pavyzdžiui, prieš „Pan/demos“ būtina pasportuoti, sušildyti kūną. Beje, neseniai per festivalį „Loftas Fest“ šį performansą teko atlikti, prieš tai kito performanso metu kelias valandas nejudant išgulėjus šaltame vandenyje. Buvo be galo sunku, nes kūnas buvo nevikrus, sustingęs. Išeiti iš vaidmens arba, kaip aš sakau, išnirti į paviršių – lengviau. Paprasčiausiai dėl to, kad neturiu laiko po performanso užsibūti kažkokiose būsenose. Turiu mažą vaiką, kasdien sukuosi ir sprendžiu buitinius reikalus, todėl tai būtų per didelė prabanga.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Turbūt neišvengiamas klausimas – ar pandemija kaip nors paveikė tavo kūrybą?

– Žinoma, paveikė. Buvome priverstinėje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir tai galbūt paskatino daugiau pasinerti į savo vidinį pasaulį. Žvelgiu į šią situaciją filosofiškai, ir man, tiesą pasakius, labai patiko karantino laikotarpis. Turėjau daug laiko skaityti, mąstyti, apgalvoti, ką toliau noriu daryti. Pasaulis labai pasikeitė atsiradus virusui, o menininkai, savo ruožtu, reflektuoja tuos pokyčius. Geras menininkas yra tas, kuris yra geras pranašas.

– Neseniai buvo atskleista ir pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. Jau žinoma, kad bus surengta performansų meno legendos Marinos Abramovič paroda ir kad ji pati svečiuosis Kaune. Ar domiesi šia menininke? Ką manai apie jos kūrybą? Kokie menininkai tau apskritai patinka?

– Turiu domėtis kitais performansų menininkais, nes esu tame pačiame lauke kaip ir jie. Kai kurie M.Abramovič darbai man tikrai labai patinka. Gerbiu šią menininkę už tai, ką ji padarė ir už didelius pokyčius meno pasaulyje. Šaunu, kad ji atvažiuoja į Lietuvą.

Kita vertus, nemėgstu garbinti, žavėtis kitais žmonėmis ar juo labiau jų gyvenimais. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra unikali, nepakartojama ir labai įdomi. Gal todėl niekada autoritetais, kaip ir stabais, netikėjau. Tikiu vertybėmis. Nereikia visko per daug sureikšminti. Performansas yra toks pat darbas kaip pardavėjo ar gydytojo. Gydytojo – netgi sunkesnis.

– Prieš kelias savaites baigėsi tavo penkiolika dienų trukęs performansas per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Papasakok apie jį išsamiau ir įvardyk, kokia jo idėja ir skleidžiama žinutė žmonėms?

– Vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Vox Vera“ agentūros atstovų, kurie pasakė, kad nori dalyvauti Aplinkos ministerijos rengiamame konkurse su performansu ir paklausė, ar norėčiau prisidėti. Nustebau, nes performansas tokio formato konkurse yra ganėtinai unikalus reiškinys. Žinoma, sutikau. Man patiko, kad projektas yra edukacinės paskirties, o ekologijos tema yra artima.

Performanso, kurio šūkis – „Neteršk gyvybės rato“, tikslas yra skatinti Lietuvos žmones tausoti vandenį ir tinkamai tvarkyti nuotekas. Kvietėme gyventojus jungtis prie vandentiekio sistemos, o ne gerti neva sveikesnį ir neprižiūrimą šulinio vandenį. Performansu siekėme atkreipti dėmesį į šią problemą, kuri ypač gaji regionuose.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kasdien vis kitame mieste dvi valandas gulėdavau purvo vonioje – baleikoje, kuri buvo instaliuota į kambarį. Tą kambarį sukūriau pati iš senų, sovietmetį menančių rekvizitų. Tai buvo tarsi nuoroda į praeitį – užslėpta žinutė, skelbianti nepasilikti praeityje ir kviečianti pažinti šviesesnį rytojų prisijungiant prie vandentiekio sistemos. Kol gulėdavau toje purvo vonioje, man į burną iš kolonėlės kapsėdavo švaraus vandens lašeliai. Buvo be galo sunku tiek ilgai išbūti vienoje padėtyje ir išgerti tiek daug litrų vandens. Be to, visą dieną vilkėdavau naro kostiumą, kurio nepajėgdavau nusirengti. Sušlapęs jis tarsi įaugdavo į odą. Maža to, performanso paskutinėmis dienomis oras stipriai atšalo. Nesuvokiu, kaip man pavyko jį baigti ir nesusirgti.

– Visas dienas, kol truko  performansas, feisbuke rašei, kaip pati pavadinai, dienoraštį apie įspūdžius, pojūčius, būsenas. Atrodo, kad žmonės buvo įsitraukę į tavo pasirodymą, tapo jo dalyviais. Kas vis dėlto labiausiai nustebino?

– Labiausiai stebino žmonių susirūpinimas manimi, jų rodoma empatija, atjauta. Pamenu, Ignalinoje, toje purvo vonios instaliacijoje, kuri yra be stogo, pradėjo stipriai lyti – buvo be proto šalta. Nepaisant to, žmonės neišsivaikščiojo, nes jiems buvo nuoširdžiai įdomu ir nesuprantama, kad tai darau savo noru, iš idėjos. Viena moteris, dirbanti grožio salone, labai gailėjo manęs, todėl atnešė arbatos, kad sušilčiau.

Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi.

Įdomus nutikimas įvyko Pravieniškėse. Savivaldybė mūsų instaliacijai įkurdinti skyrė vietą praktiškai plyname lauke. Čia nebuvo nė vieno žmogaus. Pagal konkurso nuostatas, performansą kiekvienoje vietovėje turi pamatyti mažiausiai 30 žmonių, o čia jų tiesiog nėra! Susiėmę rankomis už galvų svarstėme, ką tokioje situacijoje daryti. Laimė, įvyko stebuklas – dviračiu važiavo senolis, kuris sustojo pasižiūrėti į mane. Jis buvo pakerėtas ir laimingas pirmą kartą išvydęs performansą. Sakė, kad tokio dalyko per visą savo gyvenimą nebuvo matęs. Tas senolis apie tai, ką darome, papasakojo kitiems ir žmonės ėmė plūsti prie instaliacijos.

– Ar tokių žmonių reakcijų ir tikėjaisi? Kuo apskritai skiriasi publika mažuose miesteliuose ir Vilniuje?

– Iš tiesų tikėjausi, kad bus neigiama reakcija, bet džiaugiuosi, kad klydau. Jeigu žmonės nėra matę performanso ir net nežino, kas tai yra, nereiškia, kad jie nebus pajėgūs suprasti tokį meną. Jie vis tiek reaguoja į įvykį net ir nežinodami pačios performanso sampratos. Man tai – pamoka, kaip negalima iš karto teisti ar nuvertinti žiūrovo.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kalbant apie skirtumus tarp miesto ir kaimo publikos, didelių ir reikšmingų nėra. Sutinku, kad, pavyzdžiui, į „ArtVilnius“ ateina gerokai pasikausčiusi, daugiau mačiusi ar žinanti apie performansą publika. Tokią kur kas sunkiau nustebinti nei tą, kuri nieko panašaus anksčiau nematė. Nepaisant to, performansas visus paliečia vienodai. Man tai visiška mistika ir kartu atsakymas, kodėl aš kuriu. Nuo pat pradžių mano performansų centre buvo ir yra žmogus, žmogiškumas. Manęs nedomina žmogaus fasadas ar kažkokie paviršutiniški dalykai. Mane domina žmogus toks, koks jis yra. Stebiuosi, kaip visokiuose instagramuose ir feisbukuose veši dirbtinumas, paviršutiniškumas. Tai jau nebenormalu.

– Kažkada sakei, kad disciplinos ir vienodumo procese žmogus tobulėja. Daugeliui tavo performansų būdingas nuolatinis veiksmo kartojimas, monotonija. Ar tai padeda kūryboje ir gyvenime pasiekti norimą rezultatą?

– Iš tiesų renkuosi ganėtinai ilgus ir monotoniškus performansus, nes būtent laikas man padeda sukurti energinį krūvį. Jeigu aš, tarkim, būčiau įšokusi į tą baleiką, trumpai pagulėjusi ir taip užbaigusi performansą, nebūčiau sukūrusi to, ką sukūriau per aštuonias valandas. Laikas įprasmina patį įvykį. Gyvenime yra lygiai taip pat. Perskaitysi knygą tik tuomet, kai ją skaitysi. Jeigu ją tik paimsi į rankas, iš to nebus jokios naudos. Kam gyvenime skirsi laiko, su tuo ir sukursi ryšį. O disciplina ir vienodumas yra būtini, jei nori pasiekti kokį nors rezultatą. Pavyzdžiui, dabar daug daugiau galiu padaryti ar susikoncentruoti gyvendama Panevėžyje nei tada, kai gyvenau Londone. Čia tiesiog neturiu sąlygų blaškytis.

– Kur artimiausiu metu bus galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'21“ pristatysiu naują savo performansą „Riba“. Jis yra apie tai, kaip svarbu gyvenime nenugrimzti per giliai, bet ir neplūduriuoti paviršiuje. Esu įsitikinusi, kad visur turi būti pusiausvyra, net ir mene. Žinau savo aplinkoje menininkų, kurie nebesukuria jokio naujo kūrinio, nes yra apimti nuolatinės melancholijos, gilios depresijos. Tokios būsenos žmogus nieko negali padaryti. Dėl to pusiausvyra tarp paviršutiniškumo ir gilumo arba tarp išorinio ir vidinio pasaulių privalo būti. Negali ignoruoti ateinančių sąskaitų už vandenį ar elektrą ir apsimesti, kad materialūs dalykai nesvarbūs, bet ir koncentruotis į juos – žalinga. Tikiuosi, šios žinutės esmę pavyks perteikti žiūrovui.

Dvi valandas specialiai įrengtos ekspozicijos purvo vonioje plūduriuojanti menininkė geria švarų vandenį, tekantį iš pastatytos kolonėlės.

Pirmadienį, rugsėjo 6 d., 14. 30 val. performansas bus surengtas Skaidiškėse (aikštelė prie Sodų g. 3, prie prekybos centro „Iki“), rugsėjo 7 d.: 10 val. Nemenčinėje (aikštelė prie Švenčionių g. 18) ir 14.30 val. Pabradėje (prie Kultūros centro, Vilniaus g. 46), rugsėjo 8 d.: 10 val. Šalčininkuose (prie Kultūros centro, Vilniaus g. 48) ir 14. 30 val. Eišiškėse (Gegužės a. 10), rugsėjo 9 d.: 10 val. Švenčionyse (Laisvės a.) ir 14. 30 val. Švenčionėliuose (Partizanų g. 1, aikštė šalia geležinkelio), rugsėjo 10 d.: 10 val. Elektrėnuose (Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštė, Rungos g. 5) ir 14. 30 val. Trakuose (prie Kultūros rūmų, Vytauto g. 69), rugsėjo 11 d.: 10 val. Žiežmariuose (Nepriklausomybės a.) ir 14. 30 val. Kaune (aikštelė prie Kalantos g. 98A).

„Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie šio projekto ne tik kaip performanso atlikėja, bet ir kaip viena iš idėjos autorių. Tai puikus įrodymas, kad menas turi stiprią komunikacijos galią ir gali būti pasitelkiamas edukaciniais tikslais. Ekologija man visada buvo artima tema. Esame gamtos dalis, todėl turime ja rūpintis“, – sako Monika Dirsytė.

Pasak menininkės, kol dar nebuvo plačiau susipažinusi su padėtimi Lietuvoje, niekada nebūtų pagalvojusi, kad yra daug urbanizuotų vietovių, kuriose žmonės nuotekas tvarko savarankiškai, renkasi individualaus gręžinio ar šulinio vandenį, nors galėtų prisijungti prie centralizuotos sistemos.

Jeigu nuotekos nėra tinkamai išvalomos, iš jų kenksmingos medžiagos patenka į geriamąjį vandenį. Centralizuotai tiekiamas vanduo yra nuolat tikrinamas ir kontroliuojamas, todėl jis saugus, o individualaus gręžinio ar šulinio vanduo yra rečiau tikrinamas ir prasčiau prižiūrimas, todėl išauga rizika, kad jame atsiras kenksmingų medžiagų, jau nekalbant apie teršalus, kurių patenka su gruntiniais vandenimis.

Svetur Monika išvyko norėdama pakeisti aplinką ir pabėgti nuo svetimų akių. „Buvau 26-erių – pats laikas, kai dar gali sau leisti eksperimentuoti su gyvenimu“, – sako menininkė, kuri daug kam Lietuvoje buvo labiau pažįstama kaip vieno žinomo režisieriaus mylimoji.

Į Londoną Monika išvyko su Vilniaus dailės akademijos magistro diplomu ir viltimi, kad jai pavyks greitai prasimušti ir pragyventi vien iš kūrybos. Bet milžiniškame mieste, pilname talentingų žmonių, vien ryžto nepakako. Reikėjo daug dirbti ir aktyviai ieškoti reikalingų pažinčių. Dabar Monikai situacija atrodo ironiška – į Londoną pabėgo nuo žinomumo, tačiau būdama ten suprato, kad kai esi žinomas, meno pasaulio durys atsidaro kur kas lengviau.

„Pirmi metai tikrai buvo labai sunkūs Londone, bet, kita vertus, niekas ir nesakė, kad gyvenimas yra lengvas“ – pripažįsta Monika, pradžioje dirbusi su menu nesusijusius darbus. Atvykusi į Londoną mergina įsidarbino drabužių parduotuvėje ir bare, tačiau jau po dvejų metų emigracijoje Monikai pagaliau pavyko įkelti koją ir į britų meno pasaulį – įsidarbino dviejuose prestižinėse meno mugėse, kuravo parodą garsioje galerijoje, surengė pasirodymą per Venecijos architektūros bienalės atidarymą, pavyko užmegzti reikalingų ryšių.

„Lietuviai kartą surengė parodą prestižiniame Londono Meiferio rajone, gana garsioje galerijoje, į ją įtraukė ir mano performansą. Būtent ten ir susipažinau su vienu žmogumi iš meno pasaulio. Su juo susibičiuliavome, galiausiai pradėjau jam dirbti ir tuomet susipažinau su daugybe kitų menininkų. Taip po truputį man pradėjo vertis jų meno pasaulis“, – prisimena Monika, kuriai teko dar kartą keisti savo gyvenimo planus, sužinojus apie neplanuotą nėštumą.

Kaip šiandien menininkė gyvena sugrįžusi namo į Panevėžį ir ką ji planuoja ateičiai, galėsite sužinoti šį antradienį 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT televiziją.

Birželio 10 d. ji rengia 10-ies valandų performansą „Kompleksas“, kuriame žada kalbėti apie savo ir kitų žmonių kompleksus.

– Apie kokias tavo vaikystės nuoskaudas sužinosime?

– Aš moku palikti praeitį, pamiršti, kas skaudino. Nebuvau pati mėgstamiausia klasėje, nuolat jaučiausi tarsi kitokia. Išgyvendavau, kad nemoku būti tokia, kaip visi. Dabar esu hiperaktyvi, tačiau vaikystėje buvau hyper duper aktyvi, daug kalbėdavau, išsišokdavau ne vietoje, ne laiku, tikrai buvau nepatogus vaikas. Išeinu iš mokyklos – atsiduriu pelkėse, nes labai norėjau prisiskinti kačiukų. Nedariau to iš piktos valios, mano galvoje egzistavo kitas pasaulis. Tėvai tokio mano spontaniškumo bijojo, bijo ir iki šios dienos.

– Manai, kad tokių kaip tu – daug pasaulyje?

– Esame greiti klijuoti štampus. Manau, žmonės ir labai skirtingi, ir labai vienodi tuo pat metu. Savo išskirtinumo nereikia sureikšminti – yra daug aktyviųjų, lygiai taip pat daug yra uždarųjų. Svarbiausia – priimti save tokį, koks esi. Nemoki dainuoti – nedainuok, nemoki šokti – nešok. Gal išvis mėgsti nieko neveikti, tai ir išnaudok savo nieko neveikimą.

– Tai teorija, kurią galime išskaityti įkvėpimo knygose. Tačiau, kaip tai įgyvendinti praktiškai?

– Esu supratusi vieną dalyką: jei nori ko nors pasiekti, neturi su niekuo konkuruoti. Nepavydėk niekam, drąsiai susitik su savimi. Išėjai į parduotuvę nusipirkti pieno, bet nusipirkai vyno, – tai ir nebijok savo sprendimo, negraužk savęs, atleisk, priimk su visais savo trūkumais ir netobulumais. Tačiau jei iš tiesų kažkas tau labai trukdo – atsikratyk. Reikia mokytis stebėti save.

– Kad ir kokia būtumei nenuspėjama, tačiau tavo vidinės taisyklės egzistuoja?

– Yra žmonių, manančių, kad lipu per kitų galvas, bet aš žinau, kad taip nėra, todėl kitų nuomonė visai nejaudina. Man svarbu žmogaus garbė ir orumas, niekuomet nepadaryčiau to, kas užgautų, įžeistų kitą, nepažeminčiau. Pati jautriai priimu įžeidimus, gal todėl ir su kitais nesielgiu taip, kaip nenorėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi.

– Kas tavyje tau labiausiai nepatinka?

– Nepatinka, kaip atrodau nuotraukose. Spontaniškumas mano nepatinka, nepatinka, kad negaliu susikoncentruoti, kad laikui bėgant, tampu ne tokia jautri. Su oda saugiau gyventi, suprantu, tačiau sielos šviežumą prarandi.

– Ar tavo performansas apie tai ir kalba?

– Ir apie tai. O dar apie tai, kad žmonės neturėtų išgyventi dėl per ilgos nosies, dėl to, kad nemoka dešimties kalbų, kad yra mažai pasiekę ar turi per menkų nuopelnų. Jau tai, kad esi žmogus, yra didžiulė vertybė.

– Ar dešimčiai valandų užteks jums istorijų?

– Tai bus gyvas procesas, istorijos keisis.

– Savo projektui surinkai labai skirtingas merginas. Buvo sunku tokias drąsias rasti?

– Merginos labai drąsios ir labai skirtingos. Jos nebijo būti tuo, kuo yra: patinka jums, ar nepatinka – esu tokia ir galiu juoktis jums į akis. Juokas – tarsi apsivalymas, tarsi terapija. Pripažįstu save, nes man, o ne jums su tuo reiks gyventi. Sukneles merginoms pasiuvo dizainerė Kristina Sviderskaitė. Kai paskelbiau konkursą feisbuke, net nustebau, kiek daug atsirado norinčių dalyvauti mano projekte. Žmonės pasiilgę tikrų dalykų, o performansas leidžia pasijusti drąsiam ir tikram.

– Ar tu drąsi?

– Kai tenka spręsti esminius, svarbiausius gyvenimo klausimus – drąsi.

Meno mugė „ArtVilnius‘16“ – birželio 9–12 d., „Litexpo“, Laisvės pr. 5, Vilnius. Bilietai: www.bilietai.lt.

Asociacija LATGA antrą kartą surengė konkursą Jaunojo menininko stipendijai laimėti. Šiemet paskirtos net septynios metinės stipendijos. Stipendininkų sąraše – kelios žinomos pavardės: tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjo menininkė Monika Dirsytė, audiovizualinių menų – LRT užsienio politikos žurnalistas Karolis Kaupinis, literatūros – žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas Sauka.

Iš viso į 7 metines stipendijas, kurių kiekviena siekia 3444 Eur (neatskaičius mokesčių), pretendavo 92 jaunieji menininkai nuo 18 iki 35 metų amžiaus. Geriausius iš geriausių atrinko Asociacijos LATGA taryba, vadovaujama kompozitoriaus Teisučio Makačino. Antrą kartą rengiamą konkursą pagal Autorių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija.

„Stengiamės skirti stipendijas tiems menininkams, kurių idėjos originaliausios. Vis dėlto fantazija turi būti pamatuota. Šiemet vienas jaunas menininkas siūlėsi įgyvendinti projektą, primenantį pasakos siužetą – nežinia kur paslėpti nežinia ką. Deja, jam stipendijos skirti negalėjome – būtų pernelyg sudėtinga įvertinti jo darbo rezultatus“, – šypsodamasis įspūdžiais iš konkurso atrankos dalijosi jaunųjų menininkų idėjas kartu su kitais tarybos nariais vertinęs LATGA Tarybos prezidentas T. Makačinas.

Nuo vaidybinių filmų iki performansų

Audiovizualinių menų stipendiją laimėjęs Karolis Kaupinis, kuris daugeliui lietuvių pažįstamas iš televizijos ekranų, LATGA skirtus pinigus panaudos pilno metro vaidybinio filmo „Corcovado Borealis“ kūrimui. Pasak laisvalaikiu filmus kuriančio žurnalisto, juostoje bus siekiama atpasakoti tikrus Lietuvos istorijos įvykius, maišant juos išgalvotais dalykais, – panašiai, kaip tai daroma W. G. Sebaldo knygoje „Austerlitz“. Pagrindinio personažo prototipas – Kazys Pakštas, svajojęs apie atsarginės Lietuvos idėją bei Stasys Lozoraitis – diplomatas, ilgus metus atstovavęs valstybę, kuri de facto neegzistavo.

Žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas rašo romaną, kuris, anot jo, bus skirtas jauniems miesto kultūros žmonėms. Jo teigimu, iš tradicinės lietuviškos prozos kūrinys išsiskirs tuo, kad jame bus nedaug lyrizmo, meditacijų, melancholijos: romanas turėtų būti gyvas ir aštrus, ironiškas ir kritiškas.

Dailės stipendiją laimėjusi jauna juvelyrė Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, savo juvelyrikos kūriniuose nagrinėjanti žmogaus ir papuošalo santykį su kūnu, įsitikinusi, kad stipendija suteiks jai galimybę užsiimti menine veikla neribojant kūrybinės laisvės, kadangi dirbant su metalais ir kuriant juvelyrinius dirbinius reikalingi specifiniai darbo įrankiai ir medžiagos (ji dirba su sidabru, auksu, emaliu, variu, akmenimis ir kitomis medžiagomis).

Fotografas Paulius Peleckis kuria nuotraukų ciklą apie menininkus, kurie nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą ir iš miesto persikėlė į kaimą. Šiuo projektu jis sieks parodyti, jog kaime gyvena ne tik asocialūs asmenys.

Dramos srities stipendiją laimėjusi Eglė Kižaitė kuria pjesę „Stebuklų šalis – Alisoms“ Lewiso Carollo pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ motyvais, kurioje stengsis atskleisti perėjimo iš paauglystės į suaugusių pasaulį problemas.

Su daugybe žinomų pop ir džiazo muzikantų grojęs boso gitaristas Domantas Aleksa LATGA stipendiją panaudos solinio albumo išleidimui. Įrašinėdamas muzikos kūrinius atlikėjas ketina bendradarbiauti ir su Lietuvos menininkais, ir su muzikantais iš užsienio.

Tik šiemet įsteigtą tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjusi menininkė Monika Dirsytė sakė, kad būsimasis jos performansas, kuriame dalyvaus net 15 žmonių,pasakos apie žmogaus teisę būti savimi, išsaugoti savo unikalumą.

„Asociacijos LATGA skirta stipendija man yra labai aukštas įvertinimas ir stipri motyvacija man kaip menininkei. Man svarbus ne tik kūrybos procesas, bet ir rezultatas. Mano tikslas yra pasiekti žiūrovų širdis, protą ir sielą bei paneigti Lietuvoje dar dažnai gyvuojantį stereotipą, kad šiuolaikinis menas yra niekai. Jaučiu, kad savo darbais keičiu šį požiūrį. „ArtVilnius15“ mugėje žiūrovai geriausiu darbu išrinko mano performansą „Aš tavo saulė“. Vadinasi, judu teisinga kryptimi“, – sakė menininkė.

Stipendija leido kurti

2015-aisiais LATGA Jaunojo menininko stipendiją laimėjusi komiksų kūrėja Ula Šimulynaitė viena pirmųjų Asociacijai pristatė savo darbo rezultatus. Ji kuravo šv. Jono gatvės galerijoje 2015-ųjų gruodį rengtą tarptautinę parodą „Baltijos iliustracija. Komiksai“, o taip pat praėjusių metų pabaigoje išleido savo komiksų knygą „Vilniaus miesto legendos“.

„Mintį sukurti komiksų rinktinę Vilniaus legendų tema audžiau jau keletą metų. Domiuosi istorija, tad vaikštinėdama dažnai pagalvodavau apie Vilnių, man buvo įdomu, kaip jis atrodė prieš kelis šimtmečius. Prisiminiau legendas, kurias žinojau, ėmiau ieškoti naujų. Paprastai keliomis iliustracijomis sunku nupiešti viską, o štai komiksas atrodė labai tinkamas žanras, sugebantis atskleisti visas detales, kurios man atrodo svarbios. Komikso žanras Lietuvoje kol kas nėra ypatingai paplitęs, piešiančių nėra daug, leidyklos bijo rizikuoti, o darbas užima siaubingai daug laiko… Todėl labai džiaugiuosi, kad LATGA tarybos nariai balsavo už mane. Galėjau laisviau atsikvėpti nuo smulkių darbų ir kibti į piešimą, rašymą, dizainą. Dirbau kiaurus metus, kasdien, nuo ryto iki vakaro. Jei ne LATGA stipendija, būčiau negalėjusi sau to leisti“, – teigė U.Šimulynaitė.

„Labai tikiuosi, kad ir šiemetiniai stipendijų laimėtojai taip pat sėkmingai įgyvendins projektus ir ilgainiui ras savo vietą modernioje meno rinkoje“, – sakė LATGA tarybos narys T. Makačinas.