Šiuo metu teisę gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turi asmenys su negalia, kuriems nustatytas sunkaus neįgalumo lygis arba 0-25 procentų dalyvumo lygis. Senatvės pensijos amžių sukakę asmenys su negalia pasinaudoti šia teise gali tik kai jiems nustatytas 15 proc. dalyvumo lygis. Naujoje įstatymo redakcijoje siūloma teisę į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą numatyti visiems sunkią negalią (0-25 proc. dalyvumo) turintiems žmonėms.

„Tokiu reglamentavimu yra įtvirtintas asmenų su negalia diskriminavimas pagal amžių ir dalyvumo lygį. Manau, kad dabartinis reglamentavimas, numatantis senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims su negalia ženkliai mažiau palankias sąlygas gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nusižengia ir Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai“, – Eltai sakė M. Ošmianskienė.

Jos nuomone, galiojantis reglamentavimas nusižengia ir Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

„Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu. Akivaizdu, kad tarp darbingo amžiaus asmenų su negalia ir senatvės pensijos amžių sukakusių asmenų su negalia nėra tokio didelio skirtumo, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vadinasi, Seimas turi pareigą nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą šių kategorijų asmenims“, – sako M. Ošmianskienė.

Ji siūlo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pataisos įsigaliotų šių metų liepos mėnesį.

Eltai ji sakė, kad tokį kreipimąsi paskatino tėvų, kurių vaikai lanko Sostinės vaikų ir jaunimo centro „Hobiverse“ baseino užsiėmimus, susirūpinimas dėl gautos įspėjančios žinutės, kad keičiasi bendrosios vidaus tvarkos taisyklės ir nuo šiol epilepsija sergantiems asmenims draudžiama naudotis baseino paslaugomis, išskyrus individualius plaukimo užsiėmimus.

„Kiek dar kartų išgirsime, kad žmonės dėl savo ligos ar negalios yra atskiriami nuo vienokių ar kitokių paslaugų, neįleidžiami į vieną ar kitą įstaigą. Vakar neįleido į autobusą, šiandien – į baseiną. Manau, kad tai yra akivaizdi ir tiesioginė diskriminacija. Turima diagnozė negali lemti vaiko galimybių lankyti užsiėmimą“, – tvirtina M. Ošmianskienė.

Pasak Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos „EPILĖ“ vadovės Donatos Balčikoninės, 70 proc. atvejų epilepsija sėkmingai kontroliuojama vaistais ir sergantys žmonės nepatiria jokių priepuolių. Kai kuriais atvejais priepuoliai patiriami tik kartą ar du per metus arba miegant.

„Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai, o ne pagal diagnozę. Sprendimą, ar gali vaikas lankyti baseiną, priima gydytojas, o trenerių pareiga – mokėti ištikus kritiniam atvejui suteikti reikiamą pagalbą“, – sako M. Ošmianskienė.

Jį įregistravo tai numatantį pasiūlymą Šalpos pensijų įstatymo pakeitimams.

Jei Seimas pritartų M. Ošmianskienės pasiūlymui, sunkią negalią turintiems žmonėms šalpos negalios pensijos negalėtų būti mažesnės nei 354 eurai, kas šiuo metu yra absoliutaus skurdo riba Lietuvoje.

„Siūlau sunkią negalią turinčius žmones ištraukti iš absoliutaus skurdo, kad galėtume ramiai pasakyti, jog Lietuvoje sunkią negalią turinčių asmenų absoliučiame skurde nėra. Pagal žmogaus teisių principus, kiekvienas asmuo turi teisę gyventi oriai. Tai reiškia, kad sunkią negalią turintys žmonės neturėtų būti priversti gyventi absoliučiame skurde dėl aplinkybių, kurių jie negalėjo kontroliuoti. Todėl siūlau pakoreguoti šalpos neįgalumo pensijų dydžius užtikrinant jiems minimalias reikalingas lėšas pragyvenimui,“ – Eltai sakė pasiūlymo autorė M. Ošmianskienė.

Ji pastebi, kad naujos redakcijos Šalpos pensijų įstatymo projektu siekiama panaikinti skurdą, tačiau dalis sunkią negalią turinčių žmonių vis dar paliekami gyventi absoliučiame skurde.

Absoliutaus skurdo riba – minimalių vartojimo poreikių dydis (MVPD) – kasmet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apskaičiuojamas pajamų, reikalingų minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių bei paslaugų) poreikiams patenkinti, dydis.

Kaip pastebi M. Ošmianskienė, absoliutaus skurdo riba 2023 m. yra 354 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui.

Žmonės su sunkia negalia, dažnai susiduria su papildomomis išlaidomis, kurios nesusijusios su įprastu gyvenimu. 

„Noriu atkreipti dėmesį, kad MVPD skaičiuojamas sveikam žmogui, tačiau žmonės su sunkia negalia, dažnai susiduria su papildomomis išlaidomis, kurios nesusijusios su įprastu gyvenimu. Šios išlaidos gali žymiai viršyti standartines gyvenimo sąnaudas“, – sako M. Ošmianskienė.

Remdamasi šių metų 2023 m. lapkričio mėn. duomenimis M. Ošmianskienė sako, kad asmenų su negalia, kurie bent kartą gavo maisto paketą buvo 23 tūkst. 305 (~10% nuo visų asmenų su negalia). Tai byloja, anot jos, apie didelį asmenų su negalia skurdą ir nepriteklių.

Jei Seimas pritartų, šalpos negalios pensijos didėtų nuo 2024 m. liepos 1 d.

Kaip ELTA jau skelbė, Šalpos pensijų įstatymo pakeitimams jau yra pritaręs Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas (SRDK).

Nuo 2024 m. liepos 1 d. daliai gavėjų turėtų didėti šalpos išmokos ir jos būtų mokamos, nepaisant to, ar gavėjas dirbtų. Šalpos išmokas gautų maždaug 5 tūkstančiais daugiau žmonių.

Iki šiol dirbti ir kartu gauti šalpos išmoką galėjo žmonės, kuriems negalia pripažinta iki 24 metų. Seimui pritarus, situacija keistųsi ir paliestų apie 2 tūkstančius žmonių.

Padėtis reikšmingai keistųsi ir asmenų, netekusių 45–55 proc. darbingumo sukakus 24 metams, atžvilgiu. Kitaip nei buvo iki šiol, jie taip pat įgytų teisę gauti šalpos išmoką. Tokių asmenų galėtų būti iki 3 tūkstančių.

Dėl pasikeitusių koeficientų šalpos išmokos didėtų asmenims, neįgaliais pripažintiems iki 24 metų, netekusiems 45–60 proc. darbingumo – nuo 25 iki 74 eurų. Asmenims, neįgaliais pripažintiems po 24 metų, netekusiems 60 proc. ir daugiau darbingumo – nuo 15 iki 90 eurų. Tuo metu 60 proc. ir daugiau darbingumo netekusiems tėvams ar globėjams, kurie bent 15 metų slaugė namuose neįgalius asmenis, bei motinoms, išauginusioms 5 ar daugiau vaikų, – nuo 49 iki 110 eurų.

Asmenims, netekusiems 45–55 proc. darbingumo sukakus 24 metams, šalpos išmoka siektų nuo 197 iki 235 eurų.

Nuo 2024 m. sausio 1 d. teisę į šalpos išmoką įgytų ir daugiavaikiai tėčiai. Tačiau šalpos išmoką šeimoje gautų tik vienas iš tėvų – arba mama, arba tėtis. Nuo sausio 1 d., pavėlavę kreiptis dėl šalpos išmokos skyrimo, žmonės išmoką galėtų gauti nebe už 6, o už 12 praėjusių mėnesių.

Šalpos išmokas skiria ir moka „Sodra“. Remiantis „Sodros“ 2023 m. III ketvirčio duomenimis, šalpos išmokas gauna per 62,3 tūkst. asmenų.

Parlamentarai pažymi, kad Konstitucijos 52 straipsnyje dabar vartojamas menkinantis ir įžeidžiantis negalią turinčius žmones apibūdinantis invalidumo terminas.

„Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą konotaciją – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas“, – sakoma projekto aiškinamajame rašte.

Konstitucijos pataisą parengė Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė, Laisvės frakcijos atstovė Monika Ošmianskienė ir dar kelios dešimtys skirtingoms frakcijoms priklausančių parlamentarų.

Seime yra pradėtas svarstyti panašus projektas, tačiau terminologijai vėl pasikeitus pataisa perregistruota iš naujo, nes Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos formuluotės iš esmės nebegalima keisti.

„Aš buvau registravusi pataisą, naudodama žodį  „neįgalumas“, bet per tą laiką buvo priimtas naujas Žmonių su negalia integracijos įstatymas, kuriame „neįgalumo“ sąvoka keičiama „negalios“ sąvoka. Suprasdama, kad Konstitucijos dažnai keitinėti nereiktų, parengiau naują projektą“, – paaiškino M. Ošmianskienė.

Dabartiniame Konstitucijos variante yra nuostata, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.

Pradėtame svarstyti projekte žodis „invalidumo“ buvo keičiamas į „neįgalumo“ pensijas, o naujausiame variante – į „negalios“.

Už tai balsavo 98 parlamentarai, nė vienas nebuvo prieš, susilaikė du.

Prezidentui Gitanui Nausėdai pasirašius šią savaitę priimtą Administracinių nusižengimų kodekso pataisą už tai grės dvigubai didesnės baudos.

Pagal priimtą pataisą, „sustojimas ir stovėjimas vietose, kuriose gali stovėti tik skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortele pažymėtos transporto priemonės, neturint teisės sustoti ir stovėti tokiose vietose, užtraukia baudą vairuotojams nuo 60 iki 180 eurų.“

Dabar galiojančioje kodekso normoje statymas neįgaliesiems skirtose vietose nėra išskirtas. Pagal jį už bet kokį sustojimą draudžiamose vietose gresia bauda nuo 30 iki 90 eurų.

„Žmonių su negalia teisės dažnai yra pažeidžiamos būtent aplinkos prieinamumo srityje, parkavimas yra vienas iš dažniausių pažeidimų“, – sakė projekto autorė Seimo Laisvės frakcijos narė Monika Ošmianskienė.

Jos teigimu, žmonėms su negalia nėra paprasta pastatyti automobilį bet kur, nes jiems būtina plačiai atverti duris vėžimėliui ar kitai mobilumo įrangai pastatyti, tam gali trukdyti šalia esantys borteliai, kiti automobiliai ar įrenginiai.

Tai numatantį Konstitucijos 52 straipsnio pakeitimo projektą  įregistravo Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė kartu su kitais įvairioms Seimo frakcijos atstovaujančiais Seimo nariais.

Jos teigimu, projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje vartojamas menkinantis ir įžeidžiantis negalią turinčius žmones apibūdinantis invalidumo terminas.

„Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą atspalvį – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas. Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais“, –  sako  M. Ošmianskienė.

Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą atspalvį – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas.

Ji primena, kad nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, sąvokos „invalidas“, „invalidumas“ nebevartojamos. Jas pakeitė naujos – „neįgalusis“, „neįgalumas“, „neįgalumo lygis“, „darbingumo lygis“.

„Terminai yra istoriškai determinuotos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Todėl šio projekto uždavinys yra pakeisti dar sovietmečiu vartotą menkinantį invalidumo terminą, pagarbesniu – neįgalumo terminu. Orumas prasideda pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame cituojamas ir popiežius Pranciškus: „žmogaus orumas yra vienodas visiems žmonėms: kai trypiu kito orumą, trypiu savąjį“.

Šiuo metu Konstitucijos 52 straipsnyje apibrėžiant valstybės socialines garantijas yra vartojamas invalidumo terminas:

„Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Antradienį po pateikimo už tai numatančias Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisas, kurias pateikė Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė, po pateikimo balsavo 75 Seimo nariai, prieš nebuvo, susilaikė 2 parlamentarai. Sulaukę Vyriausybės ir komitetų išvadų parlamentarai prie šio klausimo ketina sugrįžti gegužės 17 d.

Numatoma, kad neįgaliųjų reikalų koordinatorius rengs ir įgyvendins neįgaliųjų socialinės integracijos politikos programas ir priemones, analizuos neįgaliųjų ir jų organizacijų padėtį savivaldybėje, plėtos savivaldybės institucijų ir įstaigų, dirbančių neįgaliųjų socialinės integracijos politikos srityje, bendradarbiavimą, palaikys ryšius su užsienio neįgaliųjų organizacijomis.

Tikimasi, kad neįgaliųjų reikalų koordinatoriai savivaldybėse užtikrins, kad būtų išvengta neįgaliųjų teisių pažeidimų.

Neįgaliųjų reikalų koordinatorius koordinuotų kompleksinių savivaldybės teikiamų paslaugų neįgaliesiems teikimą, užtikrintų „vieno langelio“ principo savivaldybėje įgyvendinimą dėl neįgaliųjų klausimų.

Įstatymo projektu siekiama, kad neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigas einantis asmuo turėtų pakankamas administracines, vadybos ir teisines kompetencijas, gebėtų tinkamai taikyti teisės aktus, koordinuoti skirtingų savivaldybės administracijos padalinių ir institucijų darbą. Todėl, įstatymo projekto iniciatorių manymu, savivaldybės neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigos turėtų būti priskirtos ne žemesniam kaip A lygiui, 11,5 kategorijai pagal Valstybės tarnybos įstatymą.

Europos Komisija, 2021 m. kovą patvirtinusi 2021–2030 m. Neįgaliųjų teisių strategiją, paragino visas Europos Sąjungos institucijas ir įstaigas, agentūras ir delegacijas paskirti savo institucijų ir su negalia susijusių strategijų neįgalumo koordinatorius.

Šiuo metu Lietuvos teisės aktuose nėra numatytos neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybės.

Laisvės frakcijos atstovė sako, kad nuo liepos mėnesio žmonėms su negalia pradėjus teikti individualią asmeninio asistento pagalbą jie gali aktyviau dalyvauti bendruomenėje – mokytis, dirbti, pramogauti, tačiau juos dažnai riboja finansinės galimybės, nes eidami į mokamus renginius turi pirkti du bilietus.

„Nors į renginį vyksta vykdydamas savo pareigas, asmeninis asistentas turi susimokėti už renginio bilietą iš savo asmeninių lėšų arba papildomą bilietą turi nupirkti žmogus su negalia“, – pataisos aiškinamajame rašte sako parlamentarė.

Į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą siūloma įrašyti, kad asmeninis asistentas, lydintis negalią turintį žmogų į kino teatrų, muziejų, bibliotekų, profesionaliojo scenos meno įstaigų ir kitų subjektų organizuojamus kultūros, pramogų ir sporto renginius, įleidžiamas nemokamai.

Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos vadovė siūlo, kad pataisa įsigaliotų nuo liepos 1 dienos.

Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose asmeninio asistento, lydinčio neįgalų žmogų, patekimo į kultūros, pramogų ir sporto renginius tvarka nėra reglamentuojama.

Tai numatančias Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisas įregistravo Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė kartu su kitais įvairioms frakcijoms atstovaujančiais parlamentarais.

Numatoma, kad neįgaliųjų reikalų koordinatorius rengs ir įgyvendins neįgaliųjų socialinės integracijos politikos programas ir priemones, analizuos neįgaliųjų ir jų organizacijų padėtį savivaldybėje, plėtos savivaldybės institucijų ir įstaigų, dirbančių neįgaliųjų socialinės integracijos politikos srityje, bendradarbiavimą, palaikys ryšius su užsienio neįgaliųjų organizacijomis.

Pasak Seimo narės M. Ošmianskienės, neįgaliųjų reikalų koordinatoriai savivaldybėse užtikrintų, kad būtų galima išvengti neįgaliųjų teisių pažeidimų (pvz., konsultuojant savivaldybės administraciją dėl viešųjų pirkimų sąlygų, jog perkamos prekės/paslaugos atitiktų universalaus dizaino kriterijų ir būtų tinkamos neįgaliesiems naudotis, dalyvaujant statybos projektų viešinimo procese ir užtikrinant projektuojamų pastatų atitikimą neįgaliųjų poreikiams ir kt.).

Neįgaliųjų reikalų koordinatorius taip pat užtikrintų kompleksinių savivaldybės teikiamų paslaugų neįgaliesiems tvarumą, koordinuotų jų teikimą, užtikrintų „vieno langelio“ principo savivaldybėje įgyvendinimą dėl neįgaliųjų klausimų.

Įstatymo projektu siekiama, kad neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigas einantis asmuo turėtų pakankamas administracines, vadybos ir teisines kompetencijas, gebėtų tinkamai taikyti teisės aktus, koordinuoti skirtingų savivaldybės administracijos padalinių ir institucijų darbą. Todėl, įstatymo projekto iniciatorių manymu, savivaldybės neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigos turėtų būti priskirtos ne žemesniam kaip A lygiui, 11,5 kategorijai pagal Valstybės tarnybos įstatymą.

Europos Komisija,  2021 m. kovo mėnesį patvirtinusi   2021–2030 m. Neįgaliųjų teisių strategiją, paragino visas Europos Sąjungos institucijas ir įstaigas, agentūras ir delegacijas paskirti savo institucijų ir su negalia susijusių strategijų neįgalumo koordinatorius.

„Atsižvelgiant į Strategiją, taip pat į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją bei siekiant tinkamos neįgaliųjų interesų apsaugos būtina įtvirtinti neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybę kiekvienoje savivaldybėje. Šios pareigybės tam tikrose savivaldybėse galėtų virsti administracijos padaliniu, atsižvelgiant į tos savivaldybės gyventojų skaičių“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame nurodoma, kad šiuo metu Lietuvos savivaldybėse yra įsteigtos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių pareigybės, kurių paskirtis koordinuoti savivaldybėje teikiamas švietimo pagalbos, socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams nuo gimimo iki 18 metų ir asmenims, turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių iki 21 metų ir jų tėvams ar globėjams.

Šios pareigybės tam tikrose savivaldybėse galėtų virsti administracijos padaliniu, atsižvelgiant į tos savivaldybės gyventojų skaičių.

Kaip pažymi Seimo narė M. Ošmianskienė, įstatymo projektu siūloma įsteigti neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybė būtų skirta daug platesniam asmenų ratui atsižvelgiant į žmonių amžių, negalios ir specialiųjų poreikių skirtingumą. Taip pat neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus veikla yra reikalinga, anot jos, daugelyje savivaldybės veiklos sričių (ne tik švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, tačiau ir aplinkos pritaikymo, viešojo transporto ir kitose srityse).

Nėra užtikrinamas vienodas neįgaliųjų teisių apsaugos lygis

Šiuo metu neįgaliųjų teisių užtikrinimas vykdomas centralizuotu lygiu per Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (LGKT), nagrinėjant neįgaliųjų, kurių teisės buvo pažeistos, skundus.

„Toks neįgaliųjų teisių mechanizmas nėra efektyvus, nes LGKT su savo turimais resursais neturi galimybės efektyviai užtikrinti neįgaliųjų teisių apsaugos visose savivaldybėse – LGKT neturi teritorinių padalinių, kurie leistų greitai ir efektyviai reaguoti į daromus pažeidimus. Be to, LGKT kompetencija siejama jau su padarytų neįgaliųjų teisių pažeidimų konstatavimu, tačiau ne su jų prevencija. Taip pat nėra užtikrinamas vienodas neįgaliųjų teisių ir interesų apsaugos lygis skirtingose savivaldybėse“, – sako projekto autorė.

Priėmus siūlomas įstatymo pataisas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai reikės parengti savivaldybės neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymą.

Manoma, kad savivaldybių biudžetams neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybė per metus iš viso savivaldybėms bendrai kainuotų iki 1 500 000 eurų.

Tokie skaičiavimai atlikti pagal tai, kad Lietuvoje  yra 60 savivaldybių, taigi būtų 60 neįgaliųjų reikalų koordinatorių pareigybių. Planuojama, kad vieno neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus darbo užmokestis neatskaičius mokesčių galėtų sudaryti maždaug 2 tūkst. eurų.

Šiuo metu Lietuvos teisės aktuose nėra numatytos neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybės.

Pasak M. Ošmianskienės, dėl savivaldybės neįgaliųjų reikalų koordinatorių buvo atsiklausta keturių merų – Klaipėdos, Kazlų Rūdos, Šiaulių ir Vilniaus. Anot jos, visi pritarė, kad tokia pareigybė reikalinga ir turi būti reglamentuota įstatymu.

Siūloma, kad įstatymo pataisos  įsigaliotų  nuo 2023 m. sausio 1 d.

Apgauta ir parlamentarė

Parlamentarė Monika Ošmianskienė įsitikinusi, kad į šias pinkles pateko ir jos šeima. Politikė neseniai palaidojo tėvą. Už karstą mokėjo 400 eurų. Jau tada jai kilo klausimų.

„Dar perkant paklausiau, kaip čia bus deginama, jeigu yra metalinių detalių, ar tikrai tinkamas. Sakė, taip, tikrai tinkamas, detales prieš deginant nuima ir todėl viskas tvarkoje“, – pasakojo ji.

Parlamentarė tokį įmonės elgesį vadino sukčiavimu.

„Tai yra įstaiga, priklausanti vyskupijai, bažnyčiai, tam, kas yra mūsų tam tikras moralinis kompasas“, – šnekėjo M. Ošmianskienė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Vilniaus kurijai priklausanti laidojimo įmonė dirba visoje Lietuvoje. Mirusiųjų palaikus vežė deginti į Lenkiją, Suvalkų krematoriumą. Karstų kainos – nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų. Kartoniniai karstai, kuriuose buvo sudeginami palaikai, kainuoja daugiausiai keliasdešimt eurų. Atgauti prarastus pinigus mirusiųjų artimieji galėtų per Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, tačiau įstatymas nurodo, kad tai įmanoma tik turint rimtus įrodymus.

„Būtų iššūkis ir pačiam vartotojui įrodyti tą savo pažeistą interesą. Dėl to atkreipiame dėmesį, kad reikėtų kažkokių svaresnių įrodymų“, – sakė Vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovė.

Tačiau kreipimosi į vartotojų gynėjus gali ir neprireikti.

„Buvo susisiekta su tais klientais, jiems yra grąžinama kaina, kurią jie sumokėjo už karstus kaip už nepanaudotą prekę“, – tikino Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorė Živilė Šeporaitytė.

Monika Ošmianskienė. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Amžinas verslas

LRT skelbė, kad parduodama vienus, o degindama kitus karstus per metus bendrovė galėjo uždirbti mažiausiai 50 tūkst. eurų, o tokia veikla galėjo tęstis trejus metus.

„Patvirtinti ar paneigti, kas toliau įvyko su karstais, šią dieną gauname labai prieštaringus duomenis iš tų pokalbių su darbuotojais, kurie vyko patikrinimo komisijoje“, – teigė Ž. Šeporaitytė.

Kaip sakant, laidojimo verslas – amžinas verslas ir dar su gera marža.

Su bendrovės vadovu susisiekti nepavyko. Arkivyskupija patvirtino, kad jis įmonei jau nebevadovauja, skubiai ieškomas naujas vadovas.

„Man atrodo, čia reikėtų paklausti, kas yra šventvagiška – čia tiktų tas posakis“, – komentavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Žiniasklaidai įmonės vadovas Arūnas Žilionis sakė, kad karstus grąžindavo, nes esą jų negalima deginti, mat Suvalkų krematoriumas sugriežtino reikalavimus.

„Kaip sakant, laidojimo verslas – amžinas verslas ir dar su gera marža“, – kalbėjo S. Gentvilas.

Tačiau su bažnyčios valdoma laidojimo bendrove susidūrusi Seimo narės šeima labiausiai gaili darbuotojų.

„Dabar lakmuso popierėlis pačiai vyskupijai yra, kaip bus pasielgta su žmonėmis, ar jie bus apsaugoti, ar jiems bus padėkota, ar priešingai – bus jais atsikratyta“, – šnekėjo M. Ošmianskienė.