Vyriausybė trečiadienį pritarė siūlymui Lietuvos kino centrui perduoti likviduojamos bendrovės „Lietuvos kinas“ turtą, esantį Vilniuje Ozo gatvėje bei kino teatro „Naglis“ patalpas Palangoje.

„Aktyviai skatindami ir puoselėdami kino kultūrą Lietuvoje siekiame ir kuo didesnės jos plėtros bei prieinamumo įvairioms visuomenės grupėms. Kokybiškos su kino kultūros sklaida susijusios erdvės – labai svarbi šio proceso dalis“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Anot jo, kino teatro „Naglis“ patalpas numatyta pritaikyti regioninės filmotekos reikmėms, o į Lietuvos kino centro rankas perdavus ir Ozo gatvės kompleksą bus ieškoma sprendimų, kaip šias patalpas paversti Nacionaline filmoteka – traukos centru kino bendruomenei ir plačiajai visuomenei.

Perduodamose patalpose Ozo gatvėje įkūrus Nacionalinę filmoteką joje planuojama ne tik rodyti filmus, bet ir vykdyti edukacines veiklas, įrengti kino archyvo skaityklą; čia ateityje planuoja persikelti ir Lietuvos kino centras.

Dalyje „Lietuvos kino“ patalpų Ozo gatvėje šiuo metu saugomas didelis audiovizualinis archyvas, kurį numatoma perduoti Lietuvos kino centrui. 

Nacionalinė filmoteka ateityje veiks kaip Lietuvos kino centro padalinys, tam nebus kuriamas ir steigiamas atskiras juridinis subjektas.

Pasak „Lietuvos kino“ vadovo Arūno Stoškaus, tokia idėja kilo „iš ūkiškumo“, įvertinus sukauptą archyvą ir turimą infrastruktūrą.

„Sutvarkius šitas patalpas būtų galima saugoti filmų kopijas, renovuotas kino sales pritaikyti peržiūrom, retrospektyvom, edukaciniais tikslais, nes yra 200 vietų salė, yra mažesnės salės“, – penktadienį po spaudos konferencijos žurnalistams sakė A. Stoškus.

Likviduojamo „Lietuvos kino“ archyve šiuo metu sukaupta apie 13 tūkst. filmų kopijų, kurios sudaro maždaug 65 tūkst. saugomų vienetų. Pasak A. Stoškaus, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA) jau išvežta apie keturis tūkstančius su Lietuvą susijusių filmų kopijų.

„Lietuvos kine“ likusių kino juostų, anot bendrovės vadovo, LCVA priimti nebegali, todėl būtų prasminga naujai steigiamai nacionalinei filmotekai priskirti ir archyvo funkciją.

„Centrinio archyvo yra ribotos galimybės. Pas juos dar liko vietos, bet labai nedaug. Jei vežtume, kas liko, jie nebeturėtų vietos priimti naujai sukurtų filmų“, – komentavo A. Stoškus.

„Kol kas pateiktoje (nacionalinės fimotekos – BNS) koncepcijoje nėra įtraukta archyvo funkcija. (...) Filmoteka be archyvo greičiau atliktų tik edukacinę funkciją. Archyvų saugojimas turėtų būti filmotekos reikalai“, – pridūrė jis.

Likviduoti „Lietuvos kiną“ Vyriausybė nusprendė 2018 metų gruodį. Planuota, kad lėšos gautos likviduojant „Lietuvos kiną“ būtų panaudotos steigiant nacionalinę filmoteką. Ją įkurti pavesta Lietuvos kino centrui.

„Lietuvos kinas“ šiuo metu valdo Naglio kino teatrą Palangoje, kino teatrą „Jūratė ir Kastytis“ Klaipėdoje, poilsinį namelį Molėtuose bei Vilniuje esančią „Ozo kino salę“.

„Lietuvos kinas“ įsteigtas 1990 metų gruodį, kai buvęs Respublikinis kino ir video susivienijimas „Lietuvos kinas“ buvo reorganizuotas į valstybės įmonę. Nuo 2003 metų bendrovė įgijo uždarosios akcinės bendrovės statusą. Vienintelis jos akcininkas – Kultūros ministerija.

Įstatymas įtvirtintų Lietuvos kino gamintojų ir turtinių teisių turėtojų prievolę perduoti valstybės archyvams vieną atgaminti ir saugoti tinkamą originalios filmo medžiagos egzempliorių, pranešė ministerija.

Anot pranešimo, šiuo metu Lietuva sistemingai nekaupia savo kino paveldo – medžiaga saugoma ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Lietuvos kino centras kino paveldo klausimais bendradarbiauja su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, LRT archyvu ir bendrove „Lietuvos kinas“.

Visos trys minėtosios organizacijos turi skirtingą filmų kopijų kiekį, taip pat skiriasi ir turimų filmų kokybė. Lietuvoje iki šiol nebuvo ir pilnos Lietuvos kino paveldo analoginio kino filmotekos: visų vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų rinkinio, pažymi ministerija.

Taip pat svarbi kino paveldo dalis yra saugoma ne valstybės institucijose, o pačių kino kūrėjų namuose. Kuriant filmoteką, Lietuvos kino centro specialistai rinks medžiagą ir iš privačių asmenų kino archyvų, kurie visuomenei yra visiškai nežinomi.

Lietuva negali sau leisti skirti lietuviško kino kūrimui ir sklaidai tris ar penkis kartus mažiau nei latviai ar estai.

Taip pat projektu siūloma nustatyti papildomus kino kūrybos, gamybos ir sklaidos finansavimo principus, tikslinamas kino filmų indeksavimas pagal žiūrovų amžių. Taip pat nutarta Lietuvos kino centrui suteikti įgaliojimus įgyvendinti kino edukacines programas bei kino kultūros sklaidą, pranešė Kultūros ministerija.

Finansavimas nepatenkina poreikių

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pažymi, kad numatomi pokyčiai buvo būtini, nes kino menas išaugo ankstesnio įstatymo rėmus. „Suvokiant kino svarbą padidėjo ir valstybės poreikiai aktyviai ir ženkliai remti kino kūrimą, gamybą ir sklaidą“, – teigiama pranešime.

Įstatyme siūloma įtvirtinti platesnes kino finansavimo galimybes, industrijos plėtrai naudojant jos pačios uždirbtus pinigus. Ministrės pastebėjimu, akivaizdu, kad esamas kino finansavimas nepatenkina kino industrijos poreikių ir potencialo, nes kinas daro įtaką visuomenės savimonei ir pritraukia papildomų lėšų į Lietuvą.

„Lietuva negali sau leisti skirti lietuviško kino kūrimui ir sklaidai tris ar penkis kartus mažiau nei latviai (6,7 mln. eurų) ar estai (10,4 mln. eurų) skiria savojo kino kūrimui ir sklaidai“, – teigė L. Ruokytė-Jonsson, pabrėždama ir kino svarbą kovoje su priešiška propaganda.

Įstatymo projekte taip pat siūloma dalį kino industrijos uždirbtų lėšų sugrąžinti į kino gamybą, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Prancūzijoje. Pateikiamais duomenimis, per pastaruosius metus naudojantis mokestine lengvata užsienio kino gamintojai Lietuvoje išleido beveik 12 milijonų eurų.

Siūloma, kad naujasis Kino įstatymas įsigaliotų nuo 2018 metų sausio.