Štai poetė, bajorų giminės palikuonė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, daugeliui labiau žinoma kaip Nacionalinė Vertybė, aną dieną prabilo baltosiomis eilėmis ir vėl liko nesuprasta. Ir ko čia stebėtis? Kai žmogų (baisu ir pasakyti – "juodą", o dar baisiau – "negrą") prilygini tupyklai, kitokios reakcijos tikėtis ir negali.
Ir tada jau niekas nebegirdės, kad tas lėktuvo bendrakeleivis (netikslinsime, kokios odos spalvos), kurį ponia taip negražiai pavadino, vienuolika valandų dvokė šlapimu, garsiai gadino orą, riaugėjo ir kitaip gaivaliojosi šalia trapios jautrios Baltosios Damos 10 tūkst. metrų aukštyje, gerai dar, kad ne po vandeniu.
Grįžtant prie graudžiai žeminančios Trapiosios Sielos kelionės lėktuvu, juk ten galėjo būti ir visai ne negras (isp. negro "juodas"), kitaip tariant, negridų rasės atstovas, o, pavyzdžiui, turanidas, australidas ar galiausiai malagasis, jau nekalbant apie europidą, o apkiaulėjusių džentelmenų gausu kiekvienoje gentyje, tautoje, jau nekalbant apie giminę.
Tad, kaip ir reikėjo tikėtis, ponios poetinės metaforos visuomenė ir šįsyk nesuprato, maža to, išlupo iš konteksto ir pateikė kaip nedovanotinai nekorektišką vypsnį. Dar keista, kad tuo pat sykiu nepuolė piketuoti prie vieno prekybos centro, pardavinėjančio įžeidaus pobūdžio kepinius "Negriukas".
Į skrydžio nesusipratimą pažvelgus giliau, plunksnos broliai vis dėlto dirbo neprofesionaliai. Nebuvo išklausyta antroji pusė – apkalbėtasis juodaodis (nors šioje situacijoje visai nesvarbu, kokios odos spalvos buvo vienas iš milijonų pasaulio chamų).
O gal paaiškėtų, kad bendrakeleivis – nepataisomas rasistas ir, pamatęs, ką šalia jo pasodino (juk ponia tik mums yra Nacionalinė Vertybė, o kokiam afroprancūzui ji nieko nereiškia), nenulaikė šlapimo, maža to, slopindamas įtampą, ėmė gerti, kol nebepajėgė kontroliuoti savo kūno garsų ir kvapų.
Moralas, Poetės nėra už ką smerkti, tai – tipinis lyčių, rasių ir tautų nesusikalbėjimo paveikslas.
