Besibaigiant vienam iš paskutinių tokio pobūdžio teismo procesų, pirmininkaujantis teisėjas Dominikas Grossas (Dominikas Grosas) perskaitė nuosprendį kaltinamajai Irmgard Furchner dėl bendrininkavimo 1943–1945 metais, pasak prokurorų, „žiauriai ir piktavališkai nužudant“ per 10 tūkst. žmonių Štuthofo stovykloje tuo metu vokiečių okupuotoje Lenkijoje.

I. Furchner sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje teismo salėje, dėvėjo baltą kepuraitę ir medicininę kaukę, kai buvo skaitomas teismo nuosprendis, kuriuo ji buvo pripažinta kalta.

Kaltinamoji, kurios atvaizdą žiniasklaidos nuotraukose teismas nurodė užtušuoti, šį mėnesį baigiantis teismo procesui išreiškė apgailestavimą ir nutraukė tylą dėl kaltinimų.

„Atsiprašau dėl visko, kas nutiko“, – sakė ji.

2021 metų rugsėjį, kai turėjo prasidėti teismo procesas, I. Furchner, pirmoji per kelis pastaruosius dešimtmečius moteris, teisiama dėl nacių laikų nusikaltimų, pabėgo iš senelių namų, kuriuose gyvena, ir nukeliavo į metropoliteno stotį.

Jai pavyko kelias valandas slapstytis nuo policijos, bet galiausiai ji buvo sulaikyta netoliese esančiame Hamburgo mieste ir suimta penkioms dienoms.

I. Furchner advokatai prašė ją išteisinti, sakydami, kad bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai „neginčijamai neįrodė“, jog ji žinojo apie nužudymus.

Nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjusį spalį pensininkė taip ir nedavė parodymų teismui, tačiau keli Štuthofo mirties stovykloje išgyvenę žmonės papasakojo apie patirtas kančias.

Nuo 1943 metų birželio iki 1945 metų balandžio I. Furchner dirbo stovyklos vado Paulio Wernerio Hoppe (Paulio Vernerio Hopės) biure. Remiantis jai iškelta byla, ji užrašydavo diktuojamus šio SS karininko įsakymus ir tvarkydavo jo korespondenciją.

Netoli dabartinio Gdansko miesto įsikūrusioje Štuthofo stovykloje žuvo apie 65 tūkst. žmonių, įskaitant „žydų kalinius, lenkų partizanus ir sovietų karo belaisvius rusus“, teigiama kaltinamajame akte, kurį prokurorė Maxi Wantzen (Maksi Vancen) perskaitė bylos nagrinėjimo pradžioje.

Prokurorė teisėjams sakė, kad atsakovės kanceliarinis darbas „užtikrino sklandų stovyklos valdymą“ ir suteikė jai „žinių apie visus įvykius ir nutikimus Štuthofe“.

Be to, prokurorės teigimu, stovykloje būdavo sąmoningai palaikomos „gyvybei pavojingos sąlygos“, tokios kaip maisto ir vandens trūkumas bei mirtinų ligų, įskaitant dėmėtąją šiltinę, plitimas.

Praėjus septyniasdešimt septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo, senka laikas, kai galima patraukti įtariamus nacių nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Pastaraisiais metais kelios bylos buvo nutrauktos, nes kaltinamieji mirė ar tapo fiziškai nepajėgūs stoti prieš teismą.

2011 metais buvęs nacių Sobiboro stovyklos prižiūrėtojas Johnas Demjanjukas (Džonas Demjaniukas) buvo nuteistas už bendrininkavimą žudant žydus šioje mirties stovykloje okupuotoje Lenkijoje.

Nuo to laiko teismai priėmė keletą apkaltinamųjų nuosprendžių dėl šių priežasčių, o ne dėl žmogžudysčių ar žiaurių nusikaltimų, tiesiogiai susijusių su konkrečiais kaltinamaisiais.

„Esu nekaltas“, – pareiškė 100 metų Josefas Schuetzas (Jozefas Šiucas), kaltinamas „sąmoningai ir noriai“ padėjęs žudyti kalinius Zachsenhauzeno stovykloje šiauriau Berlyno esančiame Oranienburge 1942–1945 metais.

Atsakydamas į klausimą apie jo darbą stovykloje jis tvirtino „nieko nežinantis“ apie tai, kas ten vyko, ir sakė „visiškai nieko“ nepadaręs.

Be kita ko, J. Schuetzas kaltinamas bendrininkavimu „sušaudant sovietų karo belaisvius 1942 metais“ ir žudant stovyklos kalinius „nuodingomis dujomis „Zyklon B“.

Zachsenhauzeno stovykloje 1936–1945 metais pabuvojo daugiau nei 200 tūkst. žmonių, tarp jų buvo žydų, romų, režimo priešininkų ir homoseksualių asmenų.

Dešimtys tūkstančių stovyklos belaisvių mirė nuo sunkaus priverstinio darbo, bado, medicininių eksperimentų, ligų ar buvo nužudyti, skelbia Zachsenhauzeno memorialas ir muziejus.

Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos prokurorai skuba traukti atsakomybėn dar gyvus likusius žemesnio rango nacių nusikaltimų vykdytojus.

Ši byla nagrinėjama praėjus savaitei po to, kai 96 metų vokietė, buvusi nacių mirties stovyklos sekretorė, dramatiškai pabėgo prieš prasidedant jos teismo procesui, tačiau po kelių valandų buvo sugauta.

Jai taip pat pareikšti kaltinimai dėl bendrininkavimo žudant. Jos teismas turėtų būti atnaujintas spalio 19 dieną.

Per visą teismo procesą J. Schuetzas liks laisvėje. Jeigu teismas pripažins jį kaltu, dėl jo amžiaus jis veikiausiai nebus pasiųstas už grotų.

Čekijos kultūros ministerijos atstovė Simona Cigankova sakė, kad sutartis dėl šios nuosavybės bus „užbaigta iki rugsėjo“, tačiau nenurodė, kokia suma joje figūruoja.

Romų aktyvistai ilgą laiką reikalavo iškelti fermą iš Letų vietovės, esančios už 95 km į pietus nuo Prahos. Toje vietoje nuo 1942 metų iki 1943-ųjų rugpjūčio per nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais tuometėje Čekoslovakijoje nacistinė Vokietija ir jų kolaborantai čekai kalino per 1 300 vietos romų.

Šioje stovykloje, kuriai vadovavo ir kurią saugojo čekai, žuvo 327 romai, tarp jų 241 vaikas. Dar 500 jų buvo išsiųsti į liūdnai pagarsėjusią Aušvico stovyklą okupuotoje pietinėje Lenkijoje.

Aštuntame dešimtmetyje komunistinis Čekoslovakijos režimas toje vietoje pastatė kiaulių fermą.

Kompanijos AGPI, kuriai dabar priklauso ta ferma, vadovas Janas Čechas patvirtino, kad vyriausybės pasiūlymas buvo priimtas. Pasak jo, tikimasi, kad sandoris bus užbaigtas iki spalį vyksiančių visuotinių rinkimų.

Žmogaus teisių grupės „European Grassroots Antiracist Movement“ (EGAM) vadovas Benjaminas Abtanas (Benžamenas Abtanas) pagyrė pirmadienio naujieną ir teigė, kad tai yra „istorinis (įvykis) romų orumui“.

Kairiųjų vadovaujama Čekijos vyriausybė 2016 metais pažadėjo išpirkti šią fermą dar iki rinkimų, bet aktyvistai baiminosi, kad dėl trijų koalicijos partijų tarpusavio nesutarimų žadėtas susitarimas gali žlugti.

B.Abtanas ir dešimtys kitų aktyvistų iš visos Europos birželį Letų gyvenvietėje rinkosi į protestus, kad paragintų Čekijos vyriausybę ištesėti savo pažadą.

Be kita ko, praėjusių metų gegužę aktyvistai Europos Sąjungoje ėmėsi lobistinės veiklos siekdami, kad būtų sustabdytos tai fermai mokamos subsidijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą Europos romai tapo nacių genocido aukomis, kaip ir didesnė žydų bendruomenė.

10,5 mln. gyventojų turinčioje Čekijoje dabar gyvena maždaug 250–300 tūkst. romų.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai sunaikino daugiau nei pusę iš maždaug 1 mln. Europoje gyvenusių romų.

Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) penktadienį per vizitą Vokietijoje apsilankė buvusioje nacių koncentracijos stovykloje Bergen-Belzene, susitiko su išgyvenusiais Holokaustą ir britų veteranais, prisidėjusiais prie kalinių išvadavimo prieš 70 metų.

Sutuoktinio princo Philippo (Filipo) lydimos 89-erių karalienės kelionė į Bergen-Belzeną Vokietijos šiaurės vakaruose buvo „asmeniškas vizitas“ ir „jos pageidavimas“, sakė informuoti šaltiniai.

Karališkoji pora apie pusvalandį vaikščiojo po teritoriją, kurioje per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta 52 tūkst. žmonių iš įvairių Europos kraštų, kai kurie jų mirė netrukus po išvadavimo.

Viena jų buvo savo dienoraščiu išgarsėjusi Anne Frank (Ana Frank), mirusi likus vos kelioms savaitėms iki 1945 metų balandžio 15 dienos, kai stovyklos belaisvius išlaisvino britų pajėgos.

Jiedu sustojo prie paminklo šiai jaunai mergaitei, kurios dienoraštį apie jos šeimos likimą vokiečiams okupavus Nyderlandus, skaitė milijonai žmonių visame pasaulyje.

Tamsesnį apdarą negu per susitikimą su sveikintojais prie Brandenburgo vartų vilkinti karalienė stabtelėjo prie memorialo nužudytiems žydams ir apžiūrėjo „Tylos namą“ (Das Haus der Stille).

Vėliau karališkoji pora susitiko su žydų bendruomene ir bendravo su buvusiais kaliniais ir jų išvaduotojais; dar kiek vėliau stebėjo, kaip moksleiviai parodė planšetėje stovyklos vaizdus penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Elizabeth ir Philipas anksčiau buvo atvykę valstybinių vizitų į Vokietiją 1965 metų gegužę, 1978 metų gegužę, 1992 metų spalį ir 2004 metų lapkritį.