Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai, gavę gyventojų skundą, nuvažiavo į paupį ieškoti benamių gūžtos.

Vietiniai skundėsi, kad nelegalūs iškylautojai mėto šiukšles į upę. Labai panašu, kad jie dar ir semia vandenį iš tos pačios upės vietos.

„Įspūdingai atrodo. Nukasę šlaito dalį, iš grunto suformavo laiptelius iki pat vandens. Ten reikėjo rimtai padirbėti“, – tikino Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Marius Poimanskis.

Nukasę šlaito dalį, iš grunto suformavo laiptelius iki pat vandens. Ten reikėjo rimtai padirbėti.

Tikrintojai trobelėje nieko nerado, tačiau apie nelegalų statinį pranešė Miesto tvarkymo skyriui.

„Jau kitas skyrius pasirūpins, kad statinys būtų nugriautas, o aplinka sutvarkyta“, – apie reido rezultatus paaiškino M. Poimanskis.

Ant upės kranto veikėjai buvo atsitempę net sūpynes, kad būtų kur patogiai pasėdėti.

Tai ne pirmas toks atvejis, kai gamtos apsuptyje aptinkamos nelegalios pašiūrės.

Benamiai buvo įsitaisę net pajūryje, čia pat esančiame miškelyje jie susirentė pastogę.

Prieš keletą metų pašiūrėje buvo rastas benamis, geriau klaipėdiečiams žinomas Marselio vardu. Mirusio vyro kūnas aptiktas po to, kai pašiūrėje kilo gaisras.

Vyras vienu metu šalia Dangės upės, netoli dviračių tako, buvo susirentęs savotišką benamių pensioną – su gyvenamaisiais nameliais, „poilsio zonomis“ ir net šiltnamiais, kuriuose buvo auginamos rožės.

Policija trečiadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl įvykio, kuomet birželio 29-osios vakarą Lieporių kaime 20-ties ir 23-ejų vaikinai, kaip įtariama, sugadino bendrovei priklausantį turtą.

Įtariama, kad jie išpurškė rūgštinius gesintuvus, sugadino įėjimo duris, sulaužė elektros saugiklių dėžutės dureles, sugadino garso stiprintuvą, sudaužė kiemelio šviestuvą, sugadino kompiuterinę įrangą, sulaužė kubilą ir sugadino krosnį.

Tyrimas atliekamas dėl svetimo turto sugadinimo. Už tai baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Atnaujinimo galvosūkiai

Pora idėją įsikurti arčiau gamtos puoselėjo nuo pat draugystės pradžios.

"Kartą kalbėdami apie tai, kaip įsivaizduojame ateities namus, abu pasidalijome mintimis apie namelį miške. Vis dėlto praėjo keletas metų, kol pradėjome dairytis į senas sodybas ir naujai statomus namus, – pasakoja K.Petroševičienė. – Ieškodami tinkamo varianto atvykome į šią vietą ir supratome, kad norime kurti savo ateitį būtent čia."

Įdomu tai, kad pradėjus ieškoti būsimo namo Kristina ėmė kurti koliažus iš senų žurnalų, tačiau Feliksui jų nerodė. Kai apžiūrėjusi sodo namelį pora grįžo namo, moteris ištraukė koliažą ir parodė sutuoktiniui. Kristinos sukurtas koliažas išties labai priminė aplankytą namelį.

Įsigijus būstą užvirė darbas. Sodo namelyje nebuvo nei kanalizacijos, nei šildymo, nei geriamojo vandens, tad porai teko spręsti ne vieną galvosūkį. Šiuo metu namuose yra kanalizacija, įrengtas vonios kambarys, apšiltinti namo pamatai. Pora planuoja ateityje išgręžti ir gręžinį, tačiau šiuo metu, kad būtų pigiau, pasirinko šulinį.

Nors neturėjome vonios kambario, mums užteko šilto vandens iš virtuvės čiaupo. O vaikams maudytis vonelėje prie židinio buvo net labai smagu.

"Į namą atvedėme naują elektros kabelį, pakeitėme elektros skydelį. Norėtume pakeisti ir stogą, kadangi jis neapšiltintas: vasarą antras aukštas labai prikaista, o žiemą – atšąla. Rūsyje planuojame ardyti grindis ir jas šiltinti iš apačios. Pasirūpinus išore, bus galima užsiimti vidaus apdaila", – nestokoja veiklos F.Petroševičius.

Anot jo, sodo namelis pastatytas iš tuo metu gautų medžiagų. Tad tai  visų tipų namas viename. Jo rūsys yra monolitinis ir mūrinis, o viršutinė dalis – karkasinė ir rąstinė. Taigi galvojant apie šiltinimą, vėdinimą ir apdailą, šeima turi atsižvelgti į skirtingas technologijas, taikomas šių tipų namams.

Viską daro patys

Į namelį šeima persikėlė kovo pradžioje, kai Lietuvoje dar pūpsojo pusnys. Tiesa, pirmąjį mėnesį jame gyveno tik Feliksas, o Kristina su vaikais – dvejų Frėja ir 11 mėnesių Knutu – svečiavosi pas senelius.

Patogumų namelyje dar kurį laiką nebuvo, tačiau šeimai tai netrukdė džiaugtis besipildančia svajone gyventi gamtos apsuptyje.

"Nors neturėjome vonios kambario, mums užteko šilto vandens iš virtuvės čiaupo. O vaikams maudytis vonelėje prie židinio buvo net labai smagu. Žinoma, po kelių mėnesių tokios maudynės įkyrėjo. Laimei, birželio pradžioje mūsų vonioje pagaliau iškilmingai buvo prijungtas vanduo, – šypsosi pašnekovė. – Šildymui kol kas naudojame židinį, kurio visiškai pakanka. Pačiomis šalčiausiomis dienomis rytais būdavo vėsu, tačiau vos užkūrus židinį greitai sušildavo visi namai."

Daugumą darbų pašnekovai daro patys, šeimai padeda ir tėvai. Kristina pastebi, kad šiais laikais nebaisu ko nors nemokėti, nes internete visada galima pasižiūrėti mokomųjų filmukų ir susirasti reikalingą informaciją. F.Petroševičius būtent iš "YouTube" išmoko kloti plyteles vonios kambaryje.

"Tikriausiai prieš kokius penkiolika metų tai būtų buvę beveik neįmanoma. Tačiau šiandien viskas yra pasiekiama, tik reikia noro mokytis ir nebijoti klysti", – atkreipia dėmesį darbštus vyras.

Statant naują namą galima laisviau fantazuoti ir kurti, o renovuojant jau stovintį turi prisitaikyti prie esamos situacijos, improvizuoti.

Sodo namelį į gyvenamąjį namą verčiantis F.Petroševičius dirba baldininku, mėgsta medžio darbus. Tai neabejotinai padeda rekonstruojant namus

K.Petroševičienei praverčia baigtos mados dizaino studijos. Moters teigimu, tai padeda generuoti naujų namų idėjas. Pavyzdžiui, name rastas senas lentas, kurias ji naudoja pakeltoms lysvėms, puikiai pavyko pritaikyti ir lauko stalui. Jį pati ir sumeistravo, konsultuojama vyro.

Pora pripažįsta, kad dėl savo pasirinkimo sulaukė nemažai komentarų. Artimiesiems ir draugams atrodė, kad geriau jau ramiai gyventi mieste arba bent jau įsigyti sutvarkytą būstą. Tačiau Kristina su Feliksu nepaisė skeptiškų kalbų – nekantravo kuo greičiau pradėti rekonstrukciją ir įsikurti savo svajonių namuose.

Namelio virsmai

Petroševičiai pasakoja, kad sodo namelis keičiasi palengva, vieną po kito atliekant mažus ir didelius darbus.

"Kol kas didžiausia transformacija įvyko verandoje, nes iš jos padarėme dvi erdves ir vienoje jų įrengėme vonios kambarį. Laukia ir antrojo namo aukšto pokyčiai, po kurių abu vaikai turės savo kambarius", – maloniais rūpesčiais dalijasi K.Petroševičienė.

Sodo namelio plotas yra gana didelis, nes jame yra rūsys su atskiromis erdvėmis. Ir nors gyvenamoji namelio dalis gana maža, ji vis tiek dvigubai didesnė už butą, kuriame Petroševičiai iki tol gyveno. Tad, pasak Kristinos, šeimai tikrai neteks gyventi susispaudus. Be to, Petroševičiams artimas tvarus gyvenimo būdas, tad daiktų namuose šeima vis stengiasi mažinti.

"Mums išties pakanka vietos. Aišku, vykstant darbams, kartais pasirodo, kad jos mažokai, tačiau viskas pamažu stojasi į savo vietas, – nė kiek neabejoja Kristina. – Mūsų su vyru galvose jau verda įvairūs planai, kaip išnaudosime turimas erdves, bet šiuo metu vyksta remontas. Kol kas didysis kambarys turi daugiausia paskirčių – tai ir virtuvė, ir valgomasis, ir darbo kambarys, ir žaidimų zona. Kol nebuvome įsirengę vonios kambario, jis buvo tapęs ir laikina vonia."

Su kokiais didžiausiais iššūkiais, persikėlę į sodo namelį ir jį patys remontuodami susidūrė sutuoktiniai? K.Petroševičienė pastebi, kad patiems remontuojant namus visi darbai užtrunka ilgiau, nei iš pradžių galvoji. F.Petroševičius atkreipia dėmesį į konstrukcijų ir erdvės apribojimus.

"Statant naują namą galima laisviau fantazuoti ir kurti, o renovuojant jau stovintį turi prisitaikyti prie esamos situacijos, improvizuoti. Tai sukelia didžiausių iššūkių, bet juos įveikęs patiri didžiulį džiaugsmą ir įgyji motyvacijos veikti toliau. Iš pat pradžių visi darbai man atrodė sudėtingi ir bauginantys, tačiau įsigilinus į juos ir žengus pirmą žingsnį, tapo kur kas paprastesni", – atskleidžia Feliksas.

Ramybė gamtos prieglobstyje

Ką Petroševičiai patartų šeimoms, kurios taip pat planuoja gyvenamąja vieta paversti sodo namelį ar kitą tam nepritaikytą pastatą? Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?

Kristina pastebi, kad nereikia siekti tobulybės, nes tai tiesiog neįmanoma. "Svajonių namai gali atsirasti bet kur, svarbu, kad mėgautumėtės juos kurdami. Dar labai svarbu gerai jaustis toje vietoje, kurioje kursite savo svajonių namus, o visa kita ateis su laiku", – tikina ji.

Feliksas prisipažino į viską kartais žvelgiantis su per dideliu perfekcionizmu. "Dažnai save pagaunu pykstant, kad kažkas name išeina ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Tačiau žmona mane nuramina. Svarbu nepasiduoti pesimizmui, palaikyti vienam kitą ir nepamiršti, kad kuriate savo namus. Kaip sakė komikas Timas Minchinas, "It‘s not perfect, but it‘s mine" (liet. "Tai nėra tobula, bet tai sava")", – sako nagingas vyras.

Tačiau ar gyvenimas užmiestyje Petroševičiams neatrodo pernelyg sudėtingas? Juk darželiai ir mokyklos toli, vadinasi, vaikus reikės vežioti. K.Petroševičienės tai nebaugina, ji kur kas geriau jaučiasi gamtoje nei miesto šurmulyje. O bėdos, kad vaikus teks vežti į darželį ar mokyklą, nemato.

"Juk daugelis tėvų, gyvendami mieste, taip pat vežioja atžalas ir užtrunka net ilgiau nei gyvenantys kaimo vietovėse, – pastebi jauna mama. – Darželis ir mokykla, į kuriuos žadame leisti savo vaikus, yra už 15 minučių kelio nuo namų. O tai, manau, visai nedaug."

Šeima be galo džiaugiasi galėdama būti arčiau gamtos. Kartais jų sode netgi apsilanko laukiniai gyvūnai iš netoliese esančio miško. Kai darže aptiko stirnaičių nuskabytus burokėlių lapelius, nė kiek nepyko.

"Juk mieste gerdamas rytinę kavą negali pro langą stebėti laukinių gyvūnų", – palygina Kristina. Pasak jos, kaime šeima surado ne tik nuostabią gamtos apsuptį, bet ir tylą bei ramybę. "Gal būtent to ir ieškojome?" – labiau teigia, nei klausia K.Petroševičienė.

Fotomontažas, pagalvosite. Arba fragmentas iš kokio nors apokaliptinio kompiuterinio žaidimo. Vis dėlto jokių skaitmeninių manipuliacijų čia nėra. Tai – realus vaizdas. Čia – žvejų kaimelis. Ne Kuršių nerijoje, savaime suprantama. Čia – žvejų kaimelis Rusijoje.

Vis dėlto Rusija tėra trečia valstybė ir tik ketvirta teritorija Žemėje pagal pakrantės ruožo ilgį. Jis siekia 37 653 km. Pasirodo, tai yra maždaug 7 tūkst. km mažiau nei Grenlandijos salos kranto linija (44,087 km, Grenlandija kaip teritorija šiame sąraše yra trečia), ir 17 tūkst. km mažiau nei Indonezijos kranto linija (54,716 km). O nepavejama pagal šį rodiklį yra Kanada su 202,080 km kranto ruožu.

Tačiau grįžkime prie jūron įsibridusio daugiaaukščio. Toks pasakymas būtų teisingas – nuotraukose matomo statinio jūra į krantą tikrai neišmetė, nors gali susidaryti ir tokia iliuzija. Čia – žvejų kaimelio Kamčiatkos pusiasalyje liekanos.

Kaimelio pavadinimas – Kirovskis. Gal ir nieko sau kaimelis, kuriame dar 1907 m. buvo statomi daugiaaukščiai daugiabučiai! Taip, aukštai tik trys, užtat koks vaizdas pro langus! Tačiau koks dabar tas vaizdas aplink langus... Nekasdieniškas ir kraupus.

Daugelį metų prie šių Kamčiatkos krantų nežmoniškai gerai „kibo“ – jūros gėrybių laimikis būdavo toks, kad prie pat jūros buvo statomi štai tokie daugiaaukščiai, kuriuose gyvendavo žūklautojai. Beveik idilė su vaizdu į jūrą! Jei ne Kamčiatkos klimatas, savaime suprantama…

Kirovskis – miesto tipo gyvenvietė Sobolevskio rajone (Kamčiatka, Rusija). Įkurtas jis 1907 m. kaip žuvininkystės centras. 1929 m. čia buvo pastatytas žuvies kombinatas „Vorovskije rybnyje promysly“, kuris 1937 m. buvo pervadintas į „Kirovo žuvies kombinatą“. 1948 m. kaimelis gavo Kirovskio pavadinimą.

Tačiau tokie kaimeliai ir jų pastatai apleisti liko dar giliais ir gūdžiais sovietų laikais. Kaip rašome „Wikipedijoje“, didžiausią smūgį Kirovskiui smogė „drifterinė katastrofa“ (liaudiškai kalbant – smarkiai sumažėjo pagaunamos žuvies kiekis), po kurios 1964 m. gruodžio 11 d. kaimelis buvo tiesiog „nurašytas“ ir paliktas likimo valiai. Renovacijos entuziastų Kamčiatkoje neatsirado.

Dabar, kai tarybinė imperija subyrėjusi jau daugiau kaip 20 metų, jos vaiduokliai lėtai, centimetras po centimetro, išeina į jūrą... Visam.

Kaune, A.Mackevičiaus g., ant šlaito išdygo išskirtinis statinys – dviejų aukštų namelis, kuris savo išvaizda primena paukštį.

"Jo paskirtis – vaikų žaidimų namelis, bet jį galima vertinti ir kaip skulptūrą", – pasakojo namelį skulptoriui Algirdui Vaištarui padėjęs statyti stalius Audrius Peseckas.

Darbai truko du mėnesius. "Sunkiausia buvo padaryti snapą", – teigė A.Peseckas.

Namelis yra 3 m pločio, tokio paties ilgio, 5 m aukščio.

Į antrą aukštą pagal užsakovų pageidavimą užlipti galima kopėtėlėmis. Įstatyti du nedidukai langai. Pro juos iš antro aukšto atsiveria vaizdas į Senamiestį ir Aleksotą.