GIEDRĖ

DYKUMOS IR GATVĖS

Muzikos Herojai / Self-released

Giedrę Kilčiauskienę įsivaizduoju kaip vieną kertinių Lietuvos populiariosios muzikos ramsčių, kurios nei besikeičiantys madų vėjai, nei vakar atsiradę ir rytoj išnyksiantys trendai nelabai domina. Kai tavo karjera tęsiasi bene tiek, kiek gyvuoja šiuolaikinė lietuviška scena, kai prisilietei ir prie andergraundo, ir prie hipsteryno, ką tau kas gali aiškinti. „Dykumos ir gatvės“ nieko ir neaiškina, o tiesiog pateikia tokią muziką, prie kurios Giedrė mus jau net ir įpratino. Stilinga popelektronika, neveržianti nei smegenų, nei raumenų, šiek tiek kreivokas stilius su šiuolaikinio meno objektais – kostiumais ir nemažas pasitikėjimas savimi. Į ką man tai panašu? Ogi į lietuvišką Roisin Murphy, ir tai yra tik komplimentas. Kas galėtų paneigti, kad šių atlikėjų buvusių grupių pavadinimai „Moloko“ ir „Pieno lazeriai“ yra vien tik sutapimas? Bet kas? Na, vis dėlto malonus sutapimas. Todėl abi jos, susidaro įspūdis, plauko savose jūrose, klajoja savose dykumose ir gatvėse (beje, šis albumas tam puikiai tinka), nepaisydamos aplinkos spaudimo. Su skoniu, nors ir ne per aštriu, su elegancija, bet nepereinančia į kičą, su tekstais – tiksliais, nors ir nepernelyg filosofiniais, Giedrė dainuoja drąsiai ir užtikrintai kaip niekada. Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet naujausi du albumai alsuoja tvirtumu, konkretumu ir pasitikėjimu savimi. Tai labai svarbu. Jei jau ji žino, ko nori, klausytojai tai pajus per pirmas kelias sekundes (o pirmos kelios albumo sekundės – tikrai labai malonios). Gal jūsų ausų šis darbas ir neišsprogdins, bet tikrai pasijusite drąsiau. Juk visiems smagu būti šalia savimi pasitikinčio žmogaus.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

SHEEP GOT WAXED

MORE CHEWS

Tilto namai / Self-released

Po šešerių metų ganymosi įvairiausiuose muzikiniuose dirvonuose avys grįžta namo, kad vėl apverstų tvartą aukštyn kojomis. Gal ne pati išmoningiausia analogija, bet „Sheep Got Waxed“ grįžo, ir jie dar stipresni nei anksčiau. Akivaizdu, kad nariai, būdami atskirai, nei zyliojo, nei baliavojo, o dirbo, dirbo, dirbo, nes pavasariškas albumas (tiek skambesiu muzikoje, tiek pavadinime „More Chews“) tęsia jau pradėtą grupės kelionę, tik pakelia ją į naują kokybės lygį. Melodijos tapo brandesnės, muzika – išraiškingesnė, tačiau pagrindą sudarantis tyčinis bardakas vis dar lieka pagrindine grupės etikete ir leidžia nepamiršti grupės šaknų. Sakykime, kad avis bandė šukuotis, bet vis koks nenuorama gauras styro. „More Chews“ klausyti yra malonumas pirmiausia dėl to, kad trijulė sugeba valdyti procesą: viskas skamba free jazz atmosferoje, atsitiktinumo akimirkoje, bet niekada nepaslystama, nenueinama į efektą dėl efekto, į improvizaciją dėl improvizacijos. Šis įžemintas skambesys, jau leidęs pradėti kalbėti apie singlus albume „Pushy“, yra dar stipresnis dabar, nes kiekvienas kūrinys turi savo individualią spalvą, motyvą ar sąskambį. Juk prieinamumas tikrai nereiškia kažkokių idealų išdavystės, ypač turint omeny, kad kūrybiškumo prasme šis darbas nesuteikia daug progų atsikvėpti. Viską susumavus, paskaičiavus ir nuwaxinus, išvada perklausius morčių, – paprasta: kiekvienas iš trijulės yra įstabus muzikantas ir idėjų generatorius, todėl smagu žiūrėti, kaip jų kūrybinė frikcija kibirkščiuoja trio formatu. Jei tai ir  nutinka tik kartą per šešerius metus, vadinasi, tiek ir turi užtekti. Vis tiek kramtyti teks ilgai.

87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Pakartot“, „Youtube“)

TRANSACTIONS

THE COMMON PITFALLS OF FRAUD AND INFATUATION

Self-released

Ketvertukas „Transactions“ yra keistas žvėriukas Lietuvos alternatyviojoje scenoje: lyg ir galėtų šlietis prie postpankinių kolegų, preferuojančių visus juodus atspalvius ir ne patį pozityviausią aplinkos vertinimą, tačiau vis ko nors pritrūksta. Gal net įžūlumo. Tikiu, kad antras albumas ledus pajudins, nes grupė eina į priekį, gludina savo skambesį ir kuria savo profilį. Jei viskas eisis ir seksis, nenustebčiau, jei grupė „Transactions“ būtų minima šalia kad ir „Aklų“. Vis dėlto iki garantuotos sėkmės, bent mano nuomone, dar pritrūksta individualaus braižo; kai tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų plūsta nauji ir nauji kažkelinto post punk revivalo vardai, tu tiesiog privalai būti kažkokia, bent mažiausia, detale išskirtinis. Šiuo metu „Transactions“ skambesys šiek tiek paskęsta juodose, pilkose ir baltose muzikinėse asfalto džiunglėse ir pralaimi konkurencinę kovą. Lengva kalbėti, bet grupei ateityje galėtų padėti įvairesnis muzikinių spalvų koloritas, bandymas eiti šiek tiek prieš srovę, paglostyti klausytoją prieš plauką, sugalvoti kažką, kas būtų netikėta, nes dabar atrodo, kad jie tiesiog per daug tvarkingi ir netgi per daug rimti. Suprantu, kad žanras, rodos, reikalauja, bet kai reikalų turime su post–post–post–post (galima tęsti be galo) žanru, taisyklių nesilaikymas tampa didžiausiu tiek kūrybiniu, tiek populiarumo varikliuku. Jei ir nepasiseks, galima bus sakyti, kad bandėme, buvome drąsūs, rizikavome, taigi nors šampano liūdesiui nuplauti turėsime. Todėl linkiu kompanijai neįkristi į patogumo duobę ir judėti toliau.

70/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Youtube“)

JŪRA ELENA ŠEDYTĖ

X/TENSIONS

Isla To Isla

Vieno įdomiausių muzikinių duetų Lietuvoje „Ambulance On Fire“ narė Jūra Elena Šedytė įrodo, kad nardyti po nepažįstamas muzikines gatves ji gali ir viena. Sausio pabaigoje išleistas EP atskleidžia kūrėjos gebėjimą derinti eksperimentinius vokalinius pjūvius su melodine darna ir pasiūlyti keistą darbą, kuris lyg ir turi visus nepatogumo dirgiklius, tačiau klausosi labai vientisai ir švelniai. „X/Tensions“ tikrai turi nemažai tension; paklykavimai, rodos, verčiantys atlikėjos balsą styginiu instrumentu, grėsminga garso srovė, nardinanti į ambientinę pelkę, ir nesaugiai vis verčianti jaustis nuotaika – tikrai nebūtų pirmas ramios perklausos variantas. Tačiau Jūros elektronika kartu yra pilna švelnumo ir atvirumo, lyg kūriniai būtų daugiau pasakos nei siaubo istorijos. Ši keista ir šiek tiek žemę iš po kojų išspirianti sąjunga intriguoja ir kabina, todėl „X/Tensions“ kelių prisėdimų tikrai neužteks. Ar užsiliks? Tikrai turėtų, nes tai vienas retų pavyzdžių, kai šiuolaikinė akademinė muzika priartėja prie plačiajai visuomenei priimtinesnio skambesio, neišduodama savo vertybių ir įsitikinimų, o kaip tik sėkmingai jas plėtodama ir su jomis eksperimentuodama. Potencialo muzikantė turi kaip šieno, nes „X/Tensions“ yra EP,  žadinantis vaizduotę, neužspaustas ir net, rodos, užgriebęs tik nedidelę dalį J.E.Šedytės galimybių. Joms išnaudoti penkių dainų tikrai neužtenka, todėl tikiuosi tik gerų žinių. Dabar svarbiausia Jūrai yra gerų darbų tąsa ir jūsų dėmesys muzikantei, taigi, gerbiamieji klausytojai, klausykite, klausykite, klausykite. Man dėkoti nereikia.

88/100 („Bandcamp“)

ILSÓL

SARMATA

Electron Emitter

Apmaudžiai pražiopsotas praėjusių metų pabaigos albumas tikrai būtų buvęs vienas ryškiausių tiek laikotarpio, tiek tų pačių 2021-ųjų akcentų, deja, visko nesužiūrėsi, ir tik kolegos iš kitur gali nukreipti tavo ausį į tinkamą pusę ir parodyti, ką, kaip ir kur reikia daryti. Bet geriau vėliau negu niekada, nes jei „Sarmata“ liks nepastebėta, bus… tiesiog sarmata. Ilsól darbas yra tamsus, jutiminis, ne melodijomis ar harmonijomis paremtas, bet, veikiausiai, garso patyrimais grįstas dark ambient, kuris nepadarytų gėdos nė vienam kūrėjui. Žinant, kad projekto autorius Andrius Blaževičius neturi muzikinio išsilavinimo, tai daro tik dar didesnį įspūdį. Žemais dažniais, grėsminga atmosfera ir distopine dykuma dvelkiantis įrašas nelengvas, bet labai gilus, lyg jo sąskambiuose ataidėtų mūsų visų nerimas. Keista, kad klausydamasis šio LP, vis galvojau apie kai kuriuos Hanso Zimmerio ir Benjamino Wallfischo muzikinio takelio opusus filmui „Blade Runner 2049“ ir kaip lietuvio kompozicijos tiktų šiam filmui. Džiugu, kad kuklus lietuviškas albumas kelia tokių asociacijų, galų gale tai parodo, kad gal jis visai nekuklus, o lietuviškas kuklumas jau turėtų būti nukištas giliai į stalčių. Nors „Sarmata“ ir netinka smagiam vakarėliui ar šiaip apskritai kažkam smagiam, jis turi daug daugiau: vidinio užtaiso, prasmės ir gilaus supratimo, todėl raginu visus išbandyti šį darbą. Jei nepatiks, valio, bet pabandėte. Jei patiks, tiesiog valio. Jei nebandėte, tai gėda. Arba sarmata. Tai, nesisarmatykite.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Youtube“)

Justinas Jarutis – „Tavęs Manęs Savęs“

Self-released

Justinas subrendo. Justinas suminkštėjo. Justinas išėjo pensijon. Nežinau, kodėl Justinas pakabino savo gitarą ant vinies, tačiau žinau, kad naujasis jo pasirinkimas tapti lietuviškuoju Eddu Sheeranu manęs nedžiugina. Neliko maišto, energijos, angliškų tekstų... Vietoj to – estetika, paveikta projekto „Lietuvos balsas“, kuri spinduliuoja patogumu, patikimu ir labiausiai prieinamu skoniu, kuris dažniausiai yra joks. „Tavęs Manęs Savęs“ bent jau man yra prasčiausias kūrėjo darbas, kurio ypač skaudu klausytis prisimenant paskutinius „Freaks On Floor“ albumus, kuriuose grupė, rodės, atrado savo formulę. Tačiau dabar Justinas kitoks – elegiškas, mąslus ir patinkantis visoms mergaitėms, ir tai tikrai prideda populiarumo, tačiau klausimas, ar prisideda prie muzikanto kūrybos kokybės. Iš kitos pusės, galbūt tai ir yra sėkmės raktas. Juk kiekvienam žmogui užknisa daužyti duris, langus ir t.t., ir vis dėlto nepasiekti norimos auditorijos. O dabar melancholiško romantiko įvaizdis tapo fortke į populiarumą. „Tavęs Manęs Savęs“ yra nesudėtingų popdainų rinkinys, skirtas pasiūbuoti ir įkvėpti bei ilgesingai iškvėpti. Toks balzamas, medus ir sacharinas sielai. Beje, kad ir kaip būtų keista, jis tinka ir gėrimo žaidimui, nes jei po kiekvieno „tavęs“ su namų ūkio partneriu maktelėsite po burnelę, albumo pabaigos sulauksite jau labai šilti arba visai nesulauksite. O kalbant nuoširdžiai, apmaudu kritikuoti žmogų, kuris yra darbštus, talentingas ir kuris žino, kad kartais nereikia rinktis lengviausio kelio. Tikiuosi, kad, sulaukęs populiarumo, jis tiek mums, tiek sau mes iššūkį. Dėl tavęs, manęs ir, svarbiausia, savęs.

44/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Erkė – „THEMYYOUANDME“

Self-released

Kaip žinome, lietuviškas hiphopas man yra kaip nuospauda kojoje: kartą paklausai, ir išsyk pradeda trinti, pūslėtis, trūkti, dedi pleistrą, apgyja, bet jau nujauti, kad kai tik pasirodys naujas albumas, visa kančia kartosis iš naujo. Na, nebent tu esi Erkė, kuris nepaiso konformistinių aplinkos lūkesčių, kuria, pirmiausia, sau, o ne publikai, ir išlaiko kokybę. Ir dar išlieka labai produktyvus, nes štai vos metai prabėgo, ir jau naujas darbas. „Themyyouandme“ neplečia naujų horizontų Erkės diskografijoje, nes jis vis dar piktokas, niūrus, vis dar DIY ir nenublizgintas, perprodiusuotas ar iščiustytas. Nepaisant to, nereiškia, kad viskas įrašyta kokios mokyklos rūsyje su krūva vaikų, kurie įsivaizduoja esą nyčės, sartrai ir kirkegorai kartu (jei jie apskritai žino, kas jie tokie). Net keista, kad jo kūryba lyg ir laikoma andergraundu, nes aš čia jokio andergraundo nematau, nebent mes talentingesnius, įdomesnius Lietuvos hiphopo kūrėjus tyčia nustumiame į pašalę ir viską leidžiame spręsti paaugliams. Aišku, skaičiai nemeluoja ir patys matėme, koks lietuviškas albumas tapo klausomiausias pernai, bet tebūnie. „Themyyouandme“ yra solidus įrašas: įdomūs instrumentalai, ir tai jau didelis pasiekimas, tikri, nors ir vis dar lietuviškai aplamoki ir nedaug sakantys tekstai ir, svarbiausia, feelas, groove‘as ar kaip jį ten lietuviškai pavadinsi. Taip, klausydamiesi šito albumo linksėsite, judėsite, ypač tuomet, kai repavimas pagaliau tampa dar vienu instrumentu, padedančiu maksimaliai atlikti kūrinius. Tikrai pagarbos vertas įrašas, kuris, tikiuosi, nukonkuruos populiariąją Lietuvos repo nykumą.

75/100 ( „Spotify“, „Bandcamp“, „Soundcloud“)

ShiShi – „Vilniaus skaičiuoklės“

Self-released / Monokey

Tikriausiai grupę „shishi“ galima arba mylėti arba nekęsti, tiksliau, arba jos linksmina, arba erzina. Dar pernai su „Mafitishei“ jų muzikinių kvailiojimų buvo galima klausytis su šypsena ir džiūgauti dėl merginų kūrybinės laisvės. „Vilniaus skaičiuotėse“ kvailiojimai iš didelio rašto išėjo iš krašto, o vienkartinis pokštas virto varginančiu EP, kuris trunka, atrodo, tikrai ilgiau nei tikrosios beveik 17 minučių. Kokia šio mini albumo bėda? Ta, kad linksmoka nesąmonė, pavadinimu „Burbulas Ir Burbulienė“ staiga kažkodėl virto viso albumo tema. Ir štai, mūsų ausims tenka garbė išgirsti ir „En Den Du“, dainuojamą su keistu neva prancūzišku akcentu, ir „Dorė Mirė“, ir „Šiaip Ar Taip“. Ir ne, tai neskamba nei juokingai, nei linksmai, o tiesiog nervina. Tuo labiau kad ir muzika, balansavusi ant DIY trasho ribos, čia galų gale nuo jos nukrinta ir irgi tiesiog nervina. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet man nuojauta kužda, kad merginos bandė paplaukti ant „burbulo“ sėkmės bangos ir nesėkmingai plojosi veidu į smėlį. Vienu žodžiu, surfingas nepaėjo. Aišku, kiekvieno valia daryti, ką nori, ir, jeigu jums patinka pati „shishi“ esmė, „Vilniaus skaičiuotės“ skambės kaip dar vienas jų idėjų tęsinys. Man telieka klausimas, kodėl, nes jei jau kritikuojame visokias klasikines banalybes, kaip „Mango“ ar „Pikaso“, už „raskilas“ ar „saulelialialias“, to paties nusipelno ir ši grupė, ir jokia ironija, deja, nebegelbėja. Savo bandcampe grupė vis dar save vadina rap / trash / surf / soul kolektyvu. Šitam albumui, galiu pasakyti, toks apibūdinimas tikrai tinka. Ir pikta, ir liūdna.

35/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „Youtube“)

Mellow Yellow Daffodil – „Memorabilia“

Self-released

Kada? Pasakykite man, kada? Kada baigsis šita kniaukiančių berniukėlių era, kuriems dainuoti per nosį trečiokų lygio eiles apie seilę-meilę yra kūrybinė veikla? Nežinau, nes šis „melou-jelou-jelou-melou-pajemelou“ albumas – dar vienas tokio tipo muzikos pavyzdys, kuris taip stipriai veikia tikriausiai dėl to, kad visas kniaukiškumas yra padidintas iki 110 proc. „Memorabilia“ yra sunkus darbas: sunkus klausytis,  toleruoti, sunku net ir dėl to, kad šiame albume yra literaliai surimuota „saulė / pasaulis“. Sakysite, lazy? Na, visomis prasmėmis tikrai sutikti galima: albumas lėtas, saldžiai klampus, klampiai saldus, ir aš nieko apie jį neprisimenu, išskyrus tai, kad fone skambėjo vaporwave motyvai. Visa kita... Na, jei girdėjote juos, traukiančius „Welcome to the broken hearts cluuuuub...“, tuomet girdėjote ir visą naująjį albumą, ir jei jums tuomet patiko M.Y.D. muzikavimas, „Memorabilia“ jums suteiks viską, ko norite (dėl daugiau – nežinau). Vis dėlto mane visa tai tik erzina, ir nežinau, ar čia vaibai nesutampa, ar man reikia to, ką vartoja jie, bet visas šis sulėtintas, primerktas, lengvai besišypsantis skambesys tikrai neskatina nei atsipalaiduoti, nei... veikti / neveikti ko nors kito. Gal kartais ir sunku priimti tai, kad muzika neprivalo nieko sakyti, nieko išreikšti ar nieko nesupurtyti viduje, bet „Memorabilia“, bent jau pavadinimo prasme, turėtų būti susijusi su dėmesio vertu prisiminimu. Su kuo man bus susijęs šis albumas, nežinau. O gal jį tiesiog norėsis pamiršti.

35/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

Pijus Džiugas Meižis – „Delsa“

Glumina

Į naująjį „P.J.“ Meižio darbą iš pat pradžių žiūrėjau su nemažu atsargumu. Rodos, praėjo tik metai nuo tikrai puikių „Geografinių būsenų“, o čia jau naujas EP, drąsinantis kūrėjo darbštumu, bet ir verčiantis likti atsargiam, nes nežinai, ar pats muzikantas savo kūrybai yra pakankamai išrankus. Perklausius „Delsą“ atsargumo šarvai nukrito patys, nes šis keturių dainų EP yra vertas jūsų dėmesio. Stilius nepakito, vis dar tie patys garsovaizdžiai, muzikiniai koliažai ir, tiksliau neapibūdinsi, nei pats klasikas, geografinės būsenos, tačiau dabar mes einame giliau į būseną, į muzikinį peizažą, į tuos plotus, kuriuose klajoja šis muzikantas. Todėl „Delsa“ vis dar gali reikalauti šiokios tokios kantrybės, šiokio tokio susikaupimo, bet galiausiai pastebėkite, kad muzikiniai sprendimai patys lengvai randa kelią į ausis. Sukaupta, meditatyvi, bet tą pat akimirką ir labai drąsi bei eksperimentiška instrumentinė P.Dž.Meižio muzika dar kartą bent jau man įrodo, kad lietuviškos muzikos didvyriais laikome ne tuos, kurie to verti, o tuos, kurie labiausiai rėkia (arba už kuriuos rėkia jų vadyba). „Delsos“ skambesys – loopinantis, ambientinantis ir net neoklasikuojantis – nesulauks, deja, tokios didelės gerbėjų meilės. Per protinga muzika? Tikrai taip ir dar kartą taip. Vis dėlto aš vilties neprarandu: po velnių, nepamirškime, kad šis kūrėjas padėjo Mesijui išleisti geriausią jo albumą. Jei tai jūsų nepatrauks, patraukti gali tik muzikinis mcdonaldas. O čia ne muzikiniai pusfabrikačiai, čia... Na, užteks mėtytis drąsiomis frazėmis. Paklausykite.

88/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)