Legendinė jidiš dainų atlikėja gimė Kaune 1927 m. spalio 7 d. Po vokalo studijų Kaune ir Vilniuje savo karjerą ji pradėjo kaip operos dainininkė, tačiau gana greitai nusprendė visas jėgas skirti žydų tautos muzikinio paveldo ir jidiš kalbos populiarinimui, bene pirmoji kartu su bendraminčiais parengė muzikinę programą jidiš kalba. Ji buvo vadinama „žydų lakštingala“ ir iki išvykimo į Izraelį 1969 m. buvo pati žinomiausia ir populiariausia jidiš dainų atlikėja tuometinėje Sovietų Sąjungoje, gastroliavusi ne tik joje, bet ir Europos šalyse. Dėl savo koncertinės programos ir tautinę savimonę žadinančios veiklos N. Lifšicaitei ne kartą teko susidurti su valdžios cenzūra, atšaukiamais koncertais, net KGB tardymais ir grėsme būti įkalintai. Repatrijavusi į Izraelį N. Lifšicaitė tęsė muzikinę karjerą, pasirodė daugelyje prestižinių pasaulio koncertų salių, aktyviai kalbėjo apie žydų padėtį Sovietų Sąjungoje bei niekada nepamiršo Lietuvos, į kurią sugrįžo kaip dainininkė, vos gimtajai šaliai atkūrus nepriklausomybę. Žydų lakštingala iš Kauno mirė Tel Avive 2017 m.

Šiemet minime N. Lifšicaitės 95-ąsias gimimo metines. Kauno žydų bendruomenė nuoširdžiai kviečia jus į šiai sukakčiai skirtą koncertą, kuriame dalyvauti pakvietė vieną mylimiausių N. Lifšicaitės mokinių Svetą Kundish (UKR/IL), tikrą šių laikų jidiš muzikos žvaigždę, ir jos muzikinį partnerį bei vyrą, akordeonistą ir pianistą Patrick Farrell (JAV). Koncerte skambės Nechamos Lifšicaitės repertuaro kūriniai, kurie išpopuliarėjo Nechamos dėka ir kuriuos S. Kundish išmoko tiesiogiai iš savo įstabios mokytojos. Programoje girdėsite žydų liaudies bei autorines dainas, daugelis kurių buvo sukurtos specialiai N. Lifšicaitei, leisitės į spalvingą muzikinę kelionę, kurioje atrasite ir džiaugsmingas šokio melodijas, ir  jautrias, skausmingas balades, ir ugningas, laisvės bei nepriklausomybės siekius išreiškiančias dainas.

S. Kundish ir P. Farrell yra gerai žinomi ir mylimi jidiš muzikos pasaulyje. Iš skirtingų šalių kilę, Berlyne gyvenantys muzikantai daug gastroliuoja Europoje ir Šiaurės Amerikoje ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip mokytojai, vertinami ne tik dėl jidiš dainų bei klezmerių muzikinių tradicijų išmanymo, bet ir dėl gebėjimo savitai ir šiuolaikiškai jas interpretuoti. Jų atlikimo preciziškumas ir subtilumas, pagarba kūriniui ir žiūrovui bei ypatingas emocionalumas, gyvenimas kiekviename kūrinyje nepalieka abejingų ir tampa jaudinančia bei ilgai nepamirštama muzikine patirtimi.

N. Lifšicaitės atminimui ir 95-osioms jos gimimo metinėms skirtame koncerte S. Kundish ir P. Farrellui talkins kviestiniai svečiai iš Vilniaus, seni jų bičiuliai, entuziastingi žydų muzikinio paveldo puoselėtojai, grupės „Klezmer Klangen“ nariai Rasa Vaičiulytė (kontrabosas) bei Dainius Buika (klarnetas).

Šaknys – Kaune

N.Lifšicaitė gimė Kaune. Nors gelbėdamasi nuo karo siaubų buvo pabėgusi į Uzbekistaną, 1946-aisiais Nechamos šeima grįžo į Kauną. Čia mergina mokėsi tuometėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje. Savąją karjerą N.Lifšicaitė pradėjo kaip operos solistė. Ne kartą jai teko stovėti ir Kauno muzikinio teatro scenoje. Savo karjeros pradžioje Nechama atlikdavo kūrinius įvairiomis kalbomis – lietuvių, ukrainiečių, uzbekų, ir, kaip įprasta šiam laikotarpiui, rusų.

Tiesa, pirmuoju ir greičiausiai svarbiausiu jos muzikos mokytoju buvo tėtis Judelis Lifšicas. Jis dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut gimnazijoje, o vėliau gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje Kauno karo ligoninėje. Vis dėlto Judelis labai mėgo ir muziką, tad talentingą dukrą mokė griežti smuiku, dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Būtent namuose girdėtos žydiškos melodijos bėgant laikui ir pakreipė Nechamos muzikinį kelią tokia kryptimi, kuria žengti tuo metu ji nusprendė bene pirmoji. Su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais N.Lifšicaitė ėmėsi kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Lakštingalos kelias

Pirmasis N.Lifšicaitės pasirodymas jidiš kalba įvyko 1956-aisiais Vilniuje. Artistės koncertai paprastai prasidėdavo klasikiniais kūriniais pirmoje dalyje, o antroji būdavo skirta folklorinėms dainoms. Žinodama, kad nemaža dalis jaunosios kartos žydų nemoka jidiš kalbos, dainų idėjas ji meistriškai gebėdavo perteikti judesiais, balso tembru. Gerbėjai dažnai girdavo Nechamos nepamainomą talentą kiekvieną atliekamą kūrinį paversti aktoriniu pasirodymu, leidžiančiu pamatyti ir patirti žydišką kultūrą iš arti. Toks dainininkės gebėjimas žydų jaunimą ėmė skatinti domėtis savo ištakomis, o vyresniajai kartai leido džiaugtis viešai jų gimtąja kalba atliekamais kūriniais. Be to, N.Lifšicaitė – viena pirmųjų kūrėjų, gaivinusių holokausto atminimą. Nechamos programoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų.

Legenda apie Nechamą – gražiabalsę žydų lakštingalą, netruko pasklisti po visą tuometę Sovietų Sąjungą. Po karo gyvi likę žydai rinkdavosi jos pasiklausyti į sausakimšas sales Lietuvoje, Latvijoje, Uzbekistane, Tadžikistane, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje bei kitose okupuotose valstybėse. Vėliau dainininkė buvo gavusi leidimą pasirodyti ir už geležinės uždangos – koncertavo Paryžiuje, Vienoje, Briuselyje.

Žinoma, N.Lifšicaitės drąsus sprendimas dainuoti savosios tautos kalba nedžiugino tuometės valdžios. Dainininkei ne kartą teko patirti be aiškios priežasties atšauktus koncertus ar išgirsti, kad dalis jos koncerto programos išbraukiama, nes klausytojams žadina nereikalingus tautinius sentimentus.

Kaip ir daugeliui to meto kūrėjų, patekusių į cenzorių akiratį, Nechamai teko susidurti su nemaloniu KGB dėmesiu – patyrė tardymus bei grėsmę, kad gali būti suimta.

1969-aisiais, gavusi leidimą, dainininkė išvyko gyventi į Izraelį. Čia ji tęsė muzikinę karjerą, keliavo po pasaulį ir pasirodė prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse, tokiose kaip Lincoln Center Niujorke ar Londono Royal Opera House.

Mes čia gyvenome nuo Vytauto laikų, ir nors tėvynė visada buvo Izraelis, Lietuva – gimtinė.

N.Lifšicaitei suteikta daugybė apdovanojimų už indėlį į žydų kultūros puoselėjimą. Nutraukusi aktyvią sceninę veiklą Nechama vadovavo municipalinei Tel Avivo muzikos bibliotekai, vedė jidiš dainų kursus bei mokė dešimtis atlikėjų. 2006-aisiais N.Lifšicaitė buvo išrinkta Pasaulio jidiš kultūros tarybos valdybos nare. Tiesa, net ir gyvendama Izraelyje, gimtosios Lietuvos garsioji dainininkė niekuomet neužmiršo. Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, N.Lifšicaitė apsilankė čia su koncertine programa.

Melodijos iš tėvo namų

Vienas svarbiausių N.Lifšicaitės gyvenimo tikslų buvo išsaugoti ir ateities kartoms perduoti tai, kas liko iš jos tautos kultūros. Tad po garsiosios dainininkės mirties 2017-aisiais, Nechamos šeima rūpinasi, kad prisiminimai apie menininkės asmenybę bei jos indėlį į kultūrą nenugrimztų užmarštin nei pasaulyje, nei gimtojoje Lietuvoje.

Dar 2017-ųjų rudenį, padedant Nechamos šeimai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje lakštingala vadintos dainininkės bei Vilniaus geto atminimui buvo suorganizuota paroda "Nechama". O štai netrukus ir garsenybės gimtajame Kaune startuos paroda "Mano tėvo namų melodijos. Nechama Lifšicaitė". Kaip ir rodo pakitęs pavadinimas, Kaune eksponuojama paroda bus papildyta N.Lifšicaitės muzikiniu pasakojimu – Tel Avive sukurta koncertine programa "Melodijos iš mano tėvo namų". Būtent joje – daug sentimentų Kaunui, kuriame prieš karą bėgo Nechamos vaikystė.

Kaune jau po karo augusi garsiosios dainininkės dukra Roza Litay, smarkiai prisidedanti prie parodos įgyvendinimo, atvirauja, jog Kaune vyksiantis renginys apskritai bus kur kas asmeniškesnis.

"Vilniuje viskas buvo skirta jos profesinei veiklai, o štai Kaune – tėvų namams, kuriuos ji taip mylėjo", – sako Roza. Pasak jos, Kaunas labai reikšmingas Nechamai ir jos artimiesiems – po Spalio revoliucijos beveik visa šeima iš Vilniaus persikėlė į Kauną, todėl norėtųsi čia sulaukti miestiečių susidomėjimo.

"Norėčiau, kad žmonės suprastų, kaip mes čia gyvenome" – viliasi R.Litay. Paklausta, koks buvo mamos ryšys su Lietuva, drąsiai atsako: "Mes čia gyvenome nuo Vytauto laikų, ir nors tėvynė visada buvo Izraelis, Lietuva – gimtinė."

Pati Roza nuo 1969-ųjų gyvena Izraelyje, tačiau puikiai kalba lietuviškai, o gimtajai šaliai sako jaučianti šviesiausias emocijas: "Lietuvoje užaugau, mokiausi lietuvių mokykloje, labai myliu šios šalies literatūrą, istoriją."

Jos teigimu, būsimoji paroda taip pat taps ir puikia galimybe lietuviams geriau pažinti žydų kultūrą: "Žydų ir lietuvių kultūros labai skirtingos, tačiau ir labai įdomios, senoviškos. O juk puiku geriau pažinti vieniems kitus."

Žvaigždė, mama, dukra

Nors apie N.Lifšicaitės kūrybinį kelią – gausybė informacijos, įrašų tiek interneto platybėse, tiek ir knygose, apie tai, kokia iš tiesų buvo scenos legenda, žino tik patys artimiausi žmonės. Tad paprašyta papasakoti apie mamą, dukra Roza negaili gražių žodžių.

"Ji mylėjo mus, o mes – ją. Ji buvo ištikima dukra savo tėvams, nuostabi močiutė, mylinti, bet labai nepaprasta mama. Pasakodavo man viską, kad žinočiau. Su mama bendraudavome taip, lyg būčiau jai ne tik dukra, bet ir artima draugė," – pasakoja Roza.

Pasak R.Litay, svarbiausia, ko išmoko iš mylimos mamos – atsidavimo ir meilės savo tautai. Jei reikėtų N.Lifšicaitę apibūdinti keletu žodžių ar sakinių, duktė pirmiausia įvardija drąsą.

"Žinoma, daugybė žinių ir talentas jomis naudotis", – priduria ji. – O dar, absoliutus atsidavimas tam, ko siekė, būtinybė tai įgyvendinti."

Tiesa, paprašyta prisiminti ir savo pačios vaikystę, turint tarptautinę šlovę pelniusią mamą, Roza nemeluoja, kad visuomet buvo lengva: "Juk norėjau, kad mane mylėtų, o ne dėl to, kad mano mama garsi."

Pagerbti didvyrius

Vis dėlto spalio 3-iosios vakarą duris atversianti paroda skirta ne tik dainininkės, bet ir Kauno geto bei Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

N.Lifšicaitė kartą pati yra save pavadinusi "neegzistuojančio kapo paminklu", tad paklausiu, ką šie žodžiai reiškia jos dukteriai.

"Žydai buvo nužudyti ir daugeliu atvejų mes net nežinome, kur jie užkasti. Taip nutiko ir mano artimiesiems – sovietų laikais paminklų jiems nebuvo, tik parašyta, jog čia nužudyti sovietiniai piliečiai. Mano mamos dainos ir buvo vieninteliai paminklai – kapų juk nebuvo", – skaudžius istorijos puslapius primena ji.

Kaip ir praktiškai visiems karo metu Lietuvoje gyvenusiems žydams, N.Lifšicaitės šeimai nepavyko išvengti šiurpaus holokausto prisilietimo. Tie, kurie išgyveno, dėkingi savo pačių gyvybėmis rizikavusiems gelbėtojams.

"Deja, beveik visa mano giminė buvo nužudyta, bet po karo mano seneliai labai draugavo su Birute ir Petru Fedaravičiais. Mama – su Kipru Petrausku. Kipras buvo vienas jos dėstytojų, visada ateidavo į jos koncertus ir turėjo savo vietą – pirmą kėdę pirmoje eilėje. Taip pat su K.Binkiu, M.K.Čiurlionio ir kitomis žydų gelbėtojų šeimomis. Beveik visi jie – kauniečiai. Negalima tų žmonių užmiršti..." – apie gražų parodos tikslą šneka R.Litay.

Nors šiuo metu dialogas tarp lietuvių ir žydų neretai komplikuotas, Roza tikina, kad santykiai įtempti tikrai ne tarp visų šių tautų žmonių. "Reikia daryti viską, kad žmonės suprastų, kas yra tikri didvyriai. Ir kas čia, Lietuvoje, atsitiko su žydais, ir kodėl, – sako ji. – Reikia laikytis gerų žmonių – gerumas, noras pasielgti teisingai ir padėti kitiems nugalės blogį."

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15), spalio 3 – gruodžio 5 d.

Atidarymo renginio metu skambės jidiš dainos ir melodijos, kurias atliks Nechamos bičiuliai iš Izraelio ir Lietuvos: Michaelis Riskinas, Miša Blecharovičius, Borisas Traubas.

N. Lifšicaitė gimė muzikalioje Kauno žydų šeimoje, tad nuo vaikystės dainuodavo žydų kalbomis – jidiš ir hebrajų. 1951 m. ji baigė Vilniaus konservatoriją ir pradėjo profesionalios solistės karjerą. Nepaisant Sovietų Sąjungoje vykdytos antisemitinės politikos, N. Lifšicaitė į savo repertuarą ėmė įtraukti vis daugiau jidiš dainų, kaip kad dainas, skambėjusias Vilniaus ir Kauno getuose. Tai ji darydavo apdairiai, po naujais, neutraliais pavadinimais slėpdama tradicines žydų melodijas.

„Aš alsavau žydiškumu – tėvų namais“, – prisimindama šį laikotarpį vėliau rašė N. Lifšicaitė.

Pergalė Sovietų Sąjungos estrados dainininkų konkurse N. Lifšicaitei atvėrė kelią į didžiąsias koncertų sales ir netgi gastroles užsienyje. Jos pasirodymų metu buvo platinama ir keičiamasi draudžiama literatūra, slapta minimos žydų šventės ir kitaip skatinamas žydų tautinis sąmoningumas, kova už teisę repatrijuoti į Izraelį.

Gavusi sovietinės valdžios leidimą, 1969 m. dainininkė pati išvyko į Izraelį – istorinę žydų tėvynę. N. Lifšicaitė lydėdavo Izraelio politikus ir diplomatus kelionėse į užsienį, ten pasakodavo apie Sovietų Sąjungos žydų padėtį, taip tapdama nutildytų Sovietų Sąjungos žydų balsu. Vos tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, N. Lifšicaitė atvyko koncertuoti į savo gimtąją šalį, kur ją pasitiko gausus gerbėjų būrys.

Jidiš lakštingalos gyvybė tyliai užgeso Tel Avive šių metų balandį. Paroda „Nechama“ skiriama šviesiam N. Lifšicaitės ir Vilniaus geto atminimui. Už galimybę naudotis šeimos memorialiniu archyvu parodos kuratorė Aušra Rožankevičiūtė dėkoja dainininkės dukrai Rozai Litay, kuri didelę N. Lifšicaitės dokumentų ir fotografijų archyvo dalį padovanojo Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Paroda veiks iki 2018 m. sausio 18 d.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus – vienintelis žydų muziejus Lietuvoje, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos, judaikos ir Holokausto ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.