„Nelegaliai, neteisėtai vykdomi griovimo darbai, pastato, kuris yra kultūros paveldo statinys. Lietuvos paveldosaugos sistema yra paini – neatsitiktinai specialiai ruošiami ir specialistai dirbti paveldosaugos srityje. Iš tikrųjų yra skirtumas tarp kultūros paveldo objekto, kuris yra individualiai registruotas į kultūros vertybių registrą ir sąvokos kultūros paveldo statinys. Tai sąvoka, kuri atitinka šį Perkūno alėjoje atvejį. Jis nebūtinai turi būti įrašytas individualiai į kultūros vertybių registrą, bet jis turi vertingųjų savybių, būdamas Žaliakalnio vietovėje, nes Žaliakalnis yra savivaldybės paskelbta saugoma kultūros paveldo vietovė, 2013 metais įsteigtas kultūrinis draustinis. Šiai teritorijai galioja specialus paveldosauginis planas, kuriame visi pastatai yra suskirstyti kategorijomis pagal jų vertę ir bet kokiems darbams – statyboms, griovimui, restauravimui, teritorijos planavimui – reikalingas kultūros paveldo skyriaus pritarimas“, – situaciją komentavo S. Rimas.
Saulius Rimas/Vilmanto Raupelio nuotr.
– Ir į jus, kaip supratome, kreiptasi nebuvo? Kaip sužinojote, kad pastatas griaunamas ir kokių veiksmų ėmėtės?
– Ne. Sužinojome iš kaimyno, kuriam buvau davęs savo telefono numerį. Sakiau: jeigu prasidės darbai – skambinkit. Signalų, kad ruošiamasi jį griauti – buvo. Tokią informaciją buvome gavę prieš tris savaites, bet ji nepasitvirtino.
– Jei turėjote signalų prieš tai, ar neteko bendrauti su namo savininku? Neteko įspėti jo?
– Aš manau, kad tai nieko nebūtų pakeitę. Su juo nebuvo galimybės susisiekti, bet žinau, kad mano pažįstami iš savivaldybės administracijos buvo su juo susisiekę ir įspėjo, kas jam gresia. Bet jis, aiškiai suprasdamas visas rizikas, ėjo va bank – o gal pavyks, gal niekas nepastebės.
Norėčiau grįžti penkerius metus atgal, kai turėjome su šiuo žmogumi kontaktą tada, kai jis tapo šio pastato savininku. Jis kreipėsi į Kultūros paveldo vertinimo tarybą – tai yra nepriklausomų ekspertų taryba – kuri nustatinėja objektų vertingąsias savybes, kurie yra įrašomi į Kultūros vertybių registrą. Buvo svarstomas klausimas, ar šį pastatą įrašyti į Kultūros vertybių registrą, paversti jį kultūros paveldo objektu. Vertinimo taryba pasiūlė nerašyti jo į registrą, palaikė, kad užteka tos apsaugos, kurią suteikia specialusis planas.
Ir tuomet, ir dabar vyrauja nuomonė, kad mūsų Kultūros vertybių registras yra perpildytas ir Lietuvoje yra virš 25 tūkst. individualiai registruotų paveldų objektų, kai daug didesnėse šalyse yra keli tūkstančiai. Bet ten galima sakyti, kad yra kita kultūra – patys valdytojai gal labiau gerbia turtą ir kitoks požiūris į paveldą, žmonės labiau suvokia paveldo vertę.
Per mano darbo praktiką Kauno miesto savivaldybės administracijoje nesu asmeniškai susidūręs su tokiu teisiniu nihilizmu. Tikiuosi, kad tai pirmas ir paskutinis toks atvejis.
Taigi, tuo metu valdytojas kalbėjo labai geranoriškai, kad jam tas pastatas gražus, bet yra padarytos ekspertizės, kurios rodo, kad jo būklė yra avarinė, jis yra medinis, bet aptinkuotas, viduje konstrukcijos pažeistos puvinio. Tuo metu vertinimo taryba su empatija pažiūrėjo, įskaitant ir mane, nors aš nepriklausau tarybai, bet dalyvavau tame posėdyje. Atrodė, kad galima nebūti tokiems griežtiems paveldosaugininkams, kurie nieko neleidžia, leiskim pažiūrėti liberaliau, žmogui pasirengti projektinius pasiūlymus, kaip jis tą namą siūlytų pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms išsaugant svarbiausius architektūrinius elementus, kurie sudaro jo vertę, bet galbūt kažkiek keisti tūrį, vidų, interjerą.
– Bet mintis buvo tokia, kad fasadas išliks? Bus renovuojamas vidus?
– Taip. Buvo iškelta dar viena, pati turbūt svarbiausia sąlyga, kad tai turės būti viešieji projektiniai pasiūlymai, kuriuos ruošėmės tuo metu viešinti Kauno architektūros urbanistikos ekspertų posėdyje. Tuo metu dar nebuvo Architektų rūmų, to rato vadinamojo. Žinodamas mūsų iškeltas sąlygas, pastato savininkas nuėjo visiškai priešingu keliu. Penkerius metus nežinia ką galvojo, vienu metu pas mane buvo atėjęs jo pasamdytas architektas, kuris pristatė pastato griovimo projekto ir jo vietoje pastatymo visiškai naujo.
– Spėju, šiuolaikinio kotedžo?
– Ar tas namas vienbutis, ar keliabutis, dabar pasakyti negaliu. Bet tai buvo graži, šiuolaikinė dėžutė, kuri absoliučiai nekontekstuali, visiškai nieko bendro neturinti nei su Žaliakalniu, nei su modernistine Kauno architektūra.
– Ir jūs architektui, be abejo, tai ir paaiškinote?
– Be abejo, aš pasakiau, kad tokio projekto tikrai nepasirašysiu. Sakiau, kad tarėmės eiti visai ne tuo keliu ir sakiau neturėti vilčių, kad tai pavyks.
– Bet tai ir pačio architekto sąžinės reikalas. Jie taip pat turėtų būti suinteresuoti, kad būtų išsaugoti senųjų kolegų darbai.
– Aš nenorėčiau generalizuoti. Tikiu, kad dauguma architektų yra dori savo amato meistrai, suvokiantys Žaliakalnio savitumą urabanistinės vietovės, bet yra tokių, kuriems turbūt svarbiausia pinigai, rezultatai, savo vardo įamžinimas.
– Jūs pasakėte architektui, kad, paprastai tariant, ta suprojektuota dėžutė nepraeis. Kaip viskas vystėsi toliau?
– Jis pasakė, kad perduos užsakovui.
– Ir užsakovas pasisamdė sunkiąją techniką, kuri pradėjo griauti pastatą. Negana to, kaip paaiškėjo, jis puikiai žinojo, kad negalima šito daryti. Trečiadienį jau buvo sustabdyti griovimo darbai, o ketvirtadienį ryte vėl atnaujinti. Skamba įžūliai.
– Per mano darbo praktiką Kauno miesto savivaldybės administracijoje nesu asmeniškai susidūręs su tokiu teisiniu nihilizmu. Tikiuosi, kad tai pirmas ir paskutinis toks atvejis. Aišku, tai dar ne pabaiga – istorija tik prasideda. Kol kas pasitelkta sunkioji technika, bet jis rengiasi ir teisminiams procesais.
– O jūs savo ruožtu teisiniu keliu taip pat planuojate eiti?
– Be abejo, pateikėme visą reikalingą informaciją Statybos inspekcijai, Kultūros paveldo departamentui. Išaiškinome, kokie specialiojo plano reglamentai galioja šitam pastatui ir kaip viskas turėtų vykti. Dabar tūrėtų būti Statybos inspekcijos kompetencija stabdyti neteisėtai vykdomus statybos darbus, teikti reikalavimus pašalinti nelegalios statybos padarinius arba gauti statybą leidžiantį dokumentą.
– Turbūt reikėtų paminėti, kad statinio griovimas pagal Statybos įstatymą taip pat yra statyba.
– Taip. Šiuo atveju, kadangi statybą leidžiančio dokumento griovimui valdytojas tikrai negaus, lieka tik atstatyti tai, ką yra sugriovęs. Žinoma, čia Statybos inspekcijos kompetencija, bet aš tikiuosi, kad bus skirta bauda, vien už įžūlumą.
– Esu pasižymėjęs, kad baudos už savavališką neypatingujų statinių griovimą yra nuo 600 iki 1450 eurų, ypatingųjų statinių – nuo 2,9 tūkst. iki 5,8 tūkst. eurų, o jeigu statinys savavališkai griaunamas apsaugos reglamentų saugomoje teritorijoje, baudos – gerokai didesnės. Kokia bauda čia galėtų būti?
– Tokios praktikos neturiu ir apskritai norėtųsi akcentuoti, kad savivaldybės paveldo skyrius nelaiko savęs represine struktūra. Visada esame linkę į kompromisus ir savo darbo misiją matome kaip padėti kultūros paveldo objektų valdytojams, turime puikiai veikiančią paveldotvarkos programą, per kurią esame per šešerius metus finansavę virš 120 projektų Kauno mieste. Ne išimtis ir šis pastatas – jo valdytojas taip pat galėjo parengti projektą, teikti paraišką. Būtume su mielu noru skyrę finansavimą jo tvarkybai. Skiriama iki 50 proc. įprasta tvarka. Nuo šių metų programoje yra naujovė, kad galima finansuoti ypatingus kultūrinės vertės objektus iki 100 proc. intensyvumu. Bet tai – išskirtiniai atvejai (vienuolynai, bažnyčios ir pan.).
– Dabar, kaip suprantu, svarbiausia užduotis yra sustabdyti tą griovimą? Greitai savaitgalis ir niekas negali garantuoti, kad tas pastatas nebus griaunamas toliau.
– Be abejo. Čia tas pats, kaip paklaustumėte policininko: ar jūs galite garantuoti, kad nebus apiplėšta močiutė troleibuso stotelėje? Policininkas negali to pasakyti: jeigu bus apiplėšta, tada gaudysim vagį ir žiūrėsim. Taip ir aš negaliu garantuoti. Tiek mūsų, tiek Statybos inspekcijos ginklai yra raštai. Nei inspektoriai, nei mes šaunamųjų ginklų neturime ir į pažeidėjus nešaudome.
Žaliakalnis pamažu tampa Beverli Hilsu, galbūt nuo senų laikų jis toks buvo, bet dabar tai ypatingai ryškėja. Sklypų kainos turbūt brangiausios Kaune.
– Pastate gyveno Steigiamojo Seimo signataras Petras Ruseckas, jį projektavo architektas Aleksandras Gordevičius. Tai – pagarba Kauno ir Žaliakalnio architektūroje. Minėjote, kad žmogus sakė: konstrukcijos nebetvirtos, išpuvusios. Pats gyvenu Žaliakalnyje, senos statybos name – čia daug tokių statinių. Ką daryti, jei namas išties griūna ir tik fasado remonto neužtenka? Kaip elgtis?
– Tokiu atveju, kaip jūs sakote, fasado remonto neužtenka. Reikia keisti ir pavienius laikančiųjų konstrukcijų elementus. Tai kainuoja, žinoma. Bet grįžkime prie to, kad pačioje pradžioje į tai buvo atsižvelgta, neuždedant paties aukščiausio paveldosauginio apribojimo, kad palikti teisinę galimybę daryti pastato pakeitimus. Bet tuo nebuvo pasinaudota. Šiuo atveju pastato savininkas pasidarė meškos paslaugą, kadangi, greičiausiai, kitas žingsnis, kurį atliksime su kolegomis – pastato įrašymas į Kultūros vertybių registrą. Jis taps kultūros paveldo objektu galiausiai po penkerių metų ir tada jam galios patys griežčiausi turbūt įmanomi apribojimai.
– Savininkas nepaveldėjo šio namo, jis jį pirko. Pirkdamas turėjo įvertinti visas rizikas.
– Be abejo. Jį sutikęs objekte, aš pasakiau tą patį. Jis sakė, kad objekto neįmanoma pritaikyti ir niekas nenorės jame gyventi. Aš klausiau: o jūs bandėte jį parduoti? Ne, nebandžiau. Bet gal atsirastų žmogus, kuriam namas būtų mielas toks, koks jis yra.
Žinoma, yra užkuoduota problema. Žaliakalnis pamažu tampa Beverli Hilsu, galbūt nuo senų laikų jis toks buvo, bet dabar tai ypatingai ryškėja. Sklypų kainos turbūt brangiausios Kaune. Statyti tokioje vietoje namą, įsigyti nekilnojamą turtą, gali tikrai dideles pajamas turintys žmonės, vadinkim, milijonieriai. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, turėdamas milijoną, ryžtųsi išleisti pusę milijono sklypo įsigijimui su tokiu pastatu, tokios būklės. Ir dar investuodamas tiek pat ar dvigubai į to pastato prikėlimą ir palikdamas viską taip, kaip yra autentiška. Aš tikiu, kad tokių žmonių yra, bet jų yra mažai. Matyt, kad tas spaudimas aštrės.
– Bet yra pavyzdžių, kai Žaliakalnyje kyla ir naujos statybos namai vietoje buvusių medinukų.
– Taip, reikia pažymėti, kad ne visas Žaliakalnis yra saugomas kaip kultūros paveldo vietovė. Yra dalis, kuri yra valstybės saugoma vietovė – Minties rato, Gėlių rato gatvės. Yra didelė dalis Žaliakalnio, kuri šiai dienai neturi jokios teisinės apsaugos.
