Suteikia motyvaciją sveikti

„Kodėl gydytojai draudžia artimiesiems lankyti sunkius ligonius, kurių vienintelis išsigelbėjimas yra artimųjų rūpestis, pagalba, žvilgsnis, prisilietimas, paguodos žodis – pagrindinė motyvacija sveikti, kabintis į gyvenimą? Kodėl gydytojai, skyrių ir įstaigų vadovai, vengia padėti ligoniams sveikti, drausdami artimųjų apsilankymus, baugindami visus COVID-19?“ – klausia Jūratė (pavardė redakcijai žinoma).

Baisu, kad COVID-19 laikotarpiu reikia bijoti užkrato, bet dar baisiau, kad reikia bijoti abejingų žmonių.

Jos mamą sausio viduryje ištiko insultas. 80-metė kaunietė greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežta į prestižinę šalies ligoninę. Telefonu su gydytojais susisiekusiai dukrai buvo paaiškinta apie mamos būklę ir leista ją aplankyti.

Pasak jos, aplankyti, pamatyti tikrąją ligonio būklę yra toli gražu ne tas pats, kas pasiteirauti apie tai telefonu. „Paskambinus dažniausiai gauni atsakymą: „Niekas nepasikeitė, ligonio būklė stabili“. Bet kai paprašai detalizuoti, tada budintis gydytojas pasako, kad ligonio šiandien dar nematė, prašo perskambinti po poros valandų, nes dar nespėjo aplankyti, negali apibūdinti būklės ar nenori dėl tam tikrų priežasčių“, – pastebėjo Jūratė. Dėl to ji kiek įmanoma dažniau stengėsi aplankyti mamą. Tuo labiau, kad žinojo: laiko turi nedaug, nes laukia kelionė namo į Didžiąją Britaniją.

Pirmąkart jos pasimatymas su mama truko 5 min. „Buvau sutarus, kad atnešiu mamai sauskelnių. Kai jų nunešiau, sesutės leido penkioms minutėms užeit į palatą. Pamačiau mamą – ji buvo nesąmoninga, užsimerkus. Paralyžiuota, bejėgė, maitinama per zondus, nei galinti ką pasakyti, nei padėti sau. Būklė kritinė“, – liūdną vaizdą prisiminė Jūratė.

Asociatyvi Vilmanto Raupelio nuotr.

Po keleto dienų ji aplankė mamą, gavusi gydančios gydytojos leidimą. „Šis vizitas buvo ilgesnis – truko apie 15 min. Mama vėl buvo nesąmoninga, manęs ir aplinkos nepažino. Buvo gaila žiūrėti į visą vamzdeliais apraizgytą, per zondus maitinamą mamą. Žinojau, kad pusė mamos yra paralyžiuota, ji negali kalbėti“, – pasakojo Jūratė.

Ji prisiminė prašiusi leisti pasilikti ilgiau, daugiau pasirūpinti mama, net padirbėti savanoriškais pagrindais, tačiau tai padaryti jai nebuvo leista. Silpnai mamai ji nusprendė pakviesti kunigą, ligoninės kapelioną, kad suteiktų ligonių patepimo sakramentą. „Kunigas pakvietė ateiti ir mane. Suabejojau, ar galima, pasakiau, kad neturiu leidimo. Kunigas paragino vis tiek ateiti, pasakė, kad paprastai tokiu atveju dalyvauja ligonio artimieji ir jokių problemų nekyla“, – kunigo padrąsinimą prisiminė Jūratė.

Neteko svarbaus pasimatymo

Kitą dieną Jūratė, pasidariusi PGR tyrimą, atėjo aplankyti mamos kartu su kunigu. Moteris pasidžiaugė, kad teikiant ligonių patepimą mama buvusi sąmoninga. „Įvyko mažytis stebuklas: mama atmerkė akis, pažino mane ir bejėgiškai pravirko. Bandė kažką neaiškiai sakyti, nesupratau ką, bet tikrai jaučiau, kad pamačius mane, jai atsirado viltis“, – prisiminė Jūratė. – Vien mintis, kad kasdien mama turi gulėti pririšta, prijungta prie aparatų, bet sąmoninga, yra širdį veriantis skausmas. Pažadėjau mamytei, kad ateisiu rytojaus dieną, penktadienį, nes turėjau gydytojos leidimą.“

Vis dėlto, apsidžiaugus, kad mamos būklė šiek tiek pagerėjo, Jūratės laukė ir didžiulis nusivylimas. „Mamos gydytoja, sužinojusi, kad buvau atėjusi pas mamą su kunigu be leidimo, mane nubaudė atimdama mano paskutinę pasimatymo su mama dieną – penktadienį. „Aš persigalvojau, vat ir neleidžiu jums aplankyti mamos penktadienį, supratot?“ – triumfuodama ir pasityčiodama pasakė gydytoja. Ir pridūrė: „Išnaudojot savo dieną ketvirtadienį, atėjusi be mano leidimo“, – gydytojos žodžius prisiminė Jūratė.

Ji sakė dar prašiusi gydytojos leidimo, sakiusi, kad jos apsilankymas labai svarbus mamai, kad tai padeda mamai sveikti, bet, pasak Jūratės, gydytoja buvusi nesukalbama. „Su didžiuliu pasitenkinimu, kad viskas priklauso tik nuo jos, gydytojos, kad ji yra tas „vienvaldis viršininkas“, galintis leisti sau viską – pažeminti ligonį, jo artimuosius, jų jausmus, prisidengdama COVID-19, gydytoja arogantiškai triumfavo neduodama leidimo“, – sakė Jūratė.

Pasak jos, suprantama, kad COVID-19 reikia saugotis. „Kaip ir suprantama, kad artimųjų nelankymas, nebuvimas šalia, ypač neurologiniams pacientams gali būti dar labiau mirtinas nei COVID-19. Juk ligoninėse, ypač neurologijos skyriuose, nemažai labai sunkių ligonių, merdėjančių žmonių. Artimųjų lankymas palengvintų jų būklę“, – įsitikinusi Jūratė.

Pablogėjo pačios sveikata

Negavusi gydytojos leidimo, Jūratė sakė žadėtą dieną, penktadienį, nėjusi lankyti mamos. Tačiau pati pasijutusi labai blogai. „Atsidūriau beviltiškoje situacijoje. Vis prisimenant mamos prašančias, beviltiškas akis padėti, bent pabūti šalia, man sutriko miegas, kraujo spaudimas pakilo iki 185 ir 110 mm Hg, ko anksčiau niekada nebuvo, ėmė tirpti galva ir dešinė kūno pusė. Neapleido mintis, kad mama manęs laukia. Norėjau išnaudoti kiekvieną akimirką su mama, šventai tikėjau, kad ji gali atsistatyti, pasveikti su mūsų, artimųjų, pagalba, paguoda, parama. Neapsikentusi tokių minčių, vėl pasidariau COVID-19 testą ir nuėjau pas mamą be leidimo. Galvojau: pažadėjau mamai – tai turiu nueiti, apkabinti, suteikti vilties. Įėjau į palatą, pamačiau mamos viltingas akis ir nevilties būseną, kad guli pririšta, bejėgė, ir maldaujančias ašaras“, – labai trumpą pasimatymą prisiminė Jūratė.

Net ir gavęs tris skiepus ir pasidaręs testą – nepapulsi.

Pasak jos, gal už penkių minučių į palatą atskubėjo budinti gydytoja. „Pasišalinkit, nes iškviesim policiją!“ – pasak Jūratės, tokie buvę budinčios gydytojos žodžiai. „Nei mano PGR testai, nei skiepai, nei ligonio ar artimųjų jausmai, nei vizito svarba ligoniui neįtikino gydytojų. Kodėl netinka privalomi skiepai ir PGR testas, jei jį pasidariau prieš ateidama, kad tik pamatyčiau mamą? Uždavus šį klausimą, gavau trumpą bejausmį atsakymą: „TOKIA TVARKA“. Nesvarbu, kad 86 m. tėtis kasdien verkia, prašydamas leidimo pamatyt žmoną, kol ji dar gyva. Net ir gavęs tris skiepus ir pasidaręs testą – nepapulsi“, – artimiesiems statomomis užkardomis stebėjosi Jūratė.

Jūratės žiniomis, tokios užkardos Didžiosios Britanijos ligoninėse nestatomos, ten artimieji ir per pandemiją gali gana laisvai lankyti sunkius ligonius. „O Lietuvoje gydytojai, dangstydamiesi COVID-19 baubais, kankina žmones nežinioje, galbūt net nepriežiūroje, palieka juos vienus merdėti, be artimųjų paguodos, paramos. Triumfuojantiems gydytojams nesvarbu ir kaip jaučiasi prie lovos prikaustytas ligonis, kokia jo emocinė, psichinė būsena. Juk sergančiam, neįgaliam vis dar sąmoningam žmogui reikia ne tik sauskelnes pakeisti, bet ir gauti teigiamų emocijų, kurių gydantis personalas nesuteiks, nepriglaus, nepabučiuos, nepasakys paguodos žodžių, neapkabins kaip artimieji“, – įsitikinusi Jūratė.

Asociatyvi Vilmanto Raupelio nuotr.

„Baisu, kad COVID-19 laikotarpiu reikia bijoti užkrato, bet dar baisiau, kad reikia bijoti abejingų žmonių, nelogiškų įstatymų kūrėjų nužmogėjimo, nejautros, kurie COVID-19 laikotarpiu dauginasi ir plinta tūkstantį kartų greičiau nei pats COVID-19“, – feisbuke pasidalinusi mamos lankymo istorija rašė Jūratė.

Ji nepanoro įvardyti gydymo įstaigos, kurioje įvyko minėta istorija, ir gydytojos. „Tačiau šią istoriją reikia viešinti. Juk taip galėjo ir gali atsitikti daug kam. Ligoninėse yra daug merdėjančių vienišų žmonių. O artimųjų buvimas šalia jiems suteiktų paguodos“, – įsitikinusi Jūratė.

Gydytojų sąjunga: kunigas leidimų neišduoda

Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas Liutauras Labanauskas su minėta situacija vienoje Lietuvos ligoninių teigė nesąs susipažinęs ir ją galintis komentuoti tik abstrakčiai.

„Kiekvienai Lietuvos gydymo įstaigai, o, pavyzdžiui, pas mus, Kauno klinikose, net kiekvienai klinikai, skyriui, leidžiama pasitvirtinti savo ligonių lankymo taisykles. Vienokios taisyklės yra ten, kur gydomi vaikai, kitokios – kur suaugusieji. Jei atsiranda koks COVID-19 atvejis kuriame skyriuje, tada laikinai lankymas uždraudžiamas iš viso. Paprastai yra nusistatoma, kiek kartų per savaitę tą pacientą leidžiama lankyti, priklausomai nuo paciento būklės“, – sakė L.Labanauskas.

Anot LGS prezidento, jei kartą artimieji aplankė ligonį be leidimo, vieną vizitą jie jau išnaudojo. „Jeigu yra tokios taisyklės, kad ligonį galima aplankyti tik kartą ar du per savaitę, tai nesvarbu, ar žmogus buvo su kunigu, ar be kunigo, jis tą vieną vizitą išnaudojo. Kitas klausimas, jei žmogus prie mirties, nemanau, kad artimųjų neįleidžia. O jei tai tik sunkus ligonis – tai kita situacija. Vis dėlto pacientų artimieji turėtų laikytis nustatytos tvarkos ir be leidimo ligoninėje nesirodyti. Kunigo žodis nesuteikia teisės ligonių artimiesiems lankytis ligoninėje. Ne kunigas išduoda leidimus aplankyti ligonį, juos išduoda arba skyrių vedėjai, arba skyrių administratorės – priklauso nuo to, kokias taisykles nusistato skyrius“, – teigė L.Labanauskas.

Susidariusią situaciją pakomentavo Sveikatos apsaugos ministerija. Į klausimus atsakė ministerijos Spaudos tarnybos specialistė Asta Dirmaitė.

– Ar ligoninės, COVID-19 pandemijos metu nustatydamos ligonių lankymo tvarką, turi remtis konkrečiu sveikatos apsaugos ministro sprendimu?