„Prieš 20 metų populiariausios atliekos buvo automobilinės ir juodieji bei spalvotieji metalai, kurie tuomet turėjo didelę paklausą visoje Europoje. Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos – kelias nueitas labai ilgas. Jeigu vertintume atliekų tvarkymą 2020 metais, beveik visos atliekų rūšys yra ir gali būti sutvarkomos, tik kol kas dar ne visos yra perdirbamos“, – teigia vienos didžiausių šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ pardavimų direktorė Kristina Kavaliauskienė.

Dabar per metus Lietuvoje išmetama apie 950 tūkst. tonų buitinių, 795 tūkst. tonų statybinių, 596 tūkst. tonų automobilinių atliekų, metalų ir dar beveik 500 tūkst. tonų įvairių pakuočių, pramonės bei tekstilės atliekų. Tačiau tai tik keletas iš net 50 pagrindinių atliekų grupių, kurių metinis kiekis siekia daugiau nei 10 tūkst. tonų.

Nematai – vadinasi nėra

Skirtingų atliekų susidarymą lemia verslo ir gyventojų vykdoma ūkinė veikla. Prieš daugiau nei 20 metų galėjo atrodyti, kad atliekų tiesiog nėra arba jos yra vienos rūšies – buitinės atliekos. Tačiau iš tiesų, Lietuvoje nebuvo atliekų tvarkymo sritį reglamentuojančios teisinės bazės ir atliekų tvarkymo kontrolės, todėl su jomis buvo tvarkomasi labai nevienodai ir dažniausiai – visiškai neteisingai.

„Ir gyventojai, ir verslai atliekas tvarkė taip, kaip išmanė. Didelę dalį veždavo į sąvartynus, kai ką tiesiog pildavo į žemę ir užkasdavo ar išmesdavo ten, kur kasdien žmogaus akims atliekos nebuvo matomos. Vadovautasi principu – jei atliekų nematai, reiškia jų ir nėra“, – teigia K. Kavaliauskienė.

Ši situacija keistis padėjo XX a. pabaigoje, priėmus „Atliekų tvarkymo įstatymą“ ir „Atliekų tvarkymo taisykles“. Tai buvo pirmieji teisės aktai, kuriuose atliekoms buvo priskirti kodai, numatyti jų tvarkymo reikalavimai ir atsakomybė už tų reikalavimų nesilaikymą.

Didelės įtakos atliekų tvarkymo srities reglamentavimui turėjo įstojimas į Europos Sąjungą. Lietuvai tapus Bendrijos nare, ši jau turėjo atliekų tvarkymo reglamentus, pagal kuriuos atsakomybė už gaminamų ar įvežamų gaminių atliekų sutvarkymą buvo numatyta gamintojams ir importuotojams.

„Pokyčiai – vienareikšmiškai teigiami. Pradėta fiksuoti sutvarkomų atliekų statistika valstybės mastu, atsirado daugiau supratimo apie atliekas apskritai, skaidrumo ir aiškumo. Be to, atsirado Lietuvoje veikiančių sąvartynų veiklos reglamentavimas – įsipareigojimai ES paskatino aiškiau apibrėžti į sąvartynus galinčių patekti atliekų rūšis – ten gali patekti tik bioskaidžios – „žaliosios“ – atliekos, o patenkančių į sąvartynus atliekų bendras kiekis palaipsniui privalo mažėti“, – teigia K. Kavaliauskienė.

Situacija gerėja, tačiau pavojus išlieka

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, kiekvienais metais Lietuvoje išmetama per 5 mln. tonų atliekų, iš kurių perdirbama apie 26 proc. Lyginant su 2001 m. duomenimis, išmetamų atliekų kiekis buvo daugiau nei 4 mln. tonų, iš kurių perdirbama buvo vos 8,5 proc. Nors bendras atliekų kiekis didėja, šiandien rūšiuojame ir perdirbame 3 kartus daugiau.

„Lyginant su Latvija ir Estija, atliekų tvarkymo srityje esame pažengę toliau, turime didesnę atliekų tvarkymo ir perdirbimo infrastruktūrą. Šiuo metu Lietuvoje veikia net trys nepavojingųjų atliekų deginimo jėgainės, kai kaimynės Latvija ir Estija turi tik po vieną. Taip pat turime pavojingųjų automobilinių atliekų ir net akumuliatorių perdirbimu besirūpinančias įmones“, – pažangą akcentuoja „Žalvario“ pardavimų direktorė.

Specialistė pabrėžia, kad nors ir esame žingsniu priekyje, užmigti negalime – būtina nuolat ieškoti pažangių atliekų tvarkymo sprendimų ir eiti tolyn – kelti sau daug sudėtingesnius, su aplinkosauga susijusius tikslus ir primena, jog atliekų kiekis kasmet auga, o didžiausias jų keliamas pavojus yra tarša. Būtent todėl teisingas atliekų sutvarkymas, kaip ir kiti aplinkosaugos klausimai – oro, vandens tarša, klimato kaita, yra vieni svarbiausių šio laikmečio prioritetų.