Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ spalio 15-29 dienomis atliktos apklausos duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų (šeši iš dešimties – 59 proc.) pritaria Katalonijos siekiui tapti nepriklausoma valstybe ir mano, kad kiekviena tauta turi teisę į nepriklausomybę. Tokiam sprendimui nepritaria ir mano, kad Katalonijos paskelbta nepriklausomybė yra neteisėtas siekis, tik septintadalis (15 proc.) apklaustų šalies gyventojų. Ketvirtadalis (26 proc.) respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Daugiau už kitus Katalonijos siekiui tapti nepriklausoma valstybe pritaria jaunimas iki 30 metų (68 proc.), kaimo gyventojai (70 proc.), respondentai, baigę kolegiją ar technikumą (65 proc.), besimokantis jaunimas (67 proc.), darbininkai ir ūkininkai (64 proc.) bei bedarbiai ir namų šeimininkės (63 proc.), gyventojai, savo pažiūras apibūdinantys kaip centristines (65 proc.). 

Šiuo klausimu neturi konkrečios nuomonės dažniau vyresni nei 50 metų žmonės, mažesnių miestų gyventojai, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 700 eurų), pensininkai, dešiniųjų pažiūrų respondentai.

Lietuvių tauta, ne taip seniai patyrusi Sovietų Sąjungos priespaudą, palankiai vertina Katalonijos nepriklausomybės siekį.

„Baltijos tyrimų“ sociologo Romo Mačiūno įsitikinimu, nieko keisto, kad lietuvių tauta, ne taip seniai patyrusi Sovietų Sąjungos priespaudą, palankiai vertina Katalonijos nepriklausomybės siekį.

„Katalonijos nepriklausomybės nepripažinimo pasaulyje situacija yra labai panaši, kokia buvo (Lietuvoje. – ELTA) nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų rugpjūčio mėnesio. Tai (nepriklausomybės nepripažinimas. – ELTA) truko apie pusantrų metų. Tuo metu Katalonijoje tai trunka jau daugiau nei dvejus metus... Ir išeities kol kas nematyti“, – Eltai teigė R. Mačiūnas, pridurdamas, kad gyventojų pritarimas Katalonijos nepriklausomybės siekiui procentiškai yra gana žymus.

Pasak sociologo, nieko keisto, kad vyresnio amžiaus žmonės neturi konkrečios nuomonės Katalonijos nepriklausomybės siekio klausimu, nes, pasak jo, neretai neturi galimybės prieiti prie platesnės informacijos šia tematika.

„Vyresnio amžiaus gyventojų grupė tiesiog neturi galimybės gauti informacijos šia tema, nes daugiau tos informacijos yra surandama internete. Iš žiniasklaidos priemonių yra tik bendras objektyvus informavimas, nepalaikoma nei viena, nei kita pusė. Vyresnio amžiaus žmonės neturi galimybės gauti tokios informacijos, skirtingai nuo jaunimo su aukštesnėmis pajamomis ir didesniu išsilavinimu, todėl jie žiniasklaidos pateikiamą informaciją geba geriau suvokti“, – apklausos duomenis aiškino R. Mačiūnas.

Nepaisant to, R. Mačiūnas yra įsitikinęs, kad skirtumai tarp visuomenės grupių Katalonijos klausimu nėra žymūs, ir didžioji Lietuvos gyventojų dalis palaiko šalies siekį tapti nepriklausoma.

„Nėra kažkokio didelio išsibarstymo. (...) Bet bendra tendencija yra ta, kad visos gyventojų grupės Lietuvoje be išimties daugiau palaiko negu nepalaiko Katalonijos siekio tapti nepriklausoma valstybe“, – rezultatus apibendrino sociologas.

ELTA primena, kad 2017 metų spalio 1-ąją Katalonijoje įvyko referendumas dėl regiono pasitraukimo iš Ispanijos sudėties. Madridas jį paskelbė neteisėtu ir atsisakė pripažinti jo rezultatus. Spalio 27-ąją Katalonijos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl nepriklausomos respublikos paskelbimo. Iškart po to Ispanijos pareigūnai iškėlė bylą separatistų lyderiams. Dalis jų pabėgo iš Ispanijos, kiti buvo suimti.

Apklausa buvo vykdoma 2019 m. spalio 15-29 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.

Švedija ketvirtadienį oficialiai pripažino Palestinos valstybę, pranešė užsienio reikalų ministrė Stokholme, nepraėjus nei mėnesiui po to, kai vyriausybė paskelbė ketinanti atlikti šį prieštaringai vertinamą žingsnį.

„Šiandien vyriausybė priima sprendimą pripažinti Palestinos valstybę“, – užsienio reikalų ministrė Margot Wallstrom (Margo Valstriom) nurodė pranešime, kurį paskelbė dienraštis „Dagens Nyheter“.

„Tai svarbus žingsnis, patvirtinantis palestiniečių teisę į apsisprendimą“, – nurodė ji ir pridūrė, kad "mes tikimės, jog tai parodys kelią kitiems".

Švedijos naujasis premjeras Stefanas Loefvenas (Stefanas Liofvenas) per savo inauguracinę kalbą parlamente spalio pradžioje pareiškė, kad jo šalis taps pirmąja Europos Sąjungai (ES) nare Vakarų Europoje, pripažinsiančia palestiniečių valstybę.

Nors palestiniečiai dėl šio žingsnio džiūgavo, Izraelis iškvietė Švedijos ambasadorių ir pareiškė protestą bei nusivylimą.

Izraelis nuolat tvirtina, kad palestiniečiai savo seniai pažadėtą valstybę galės įgyti tik per tiesiogines derybas, o ne kokiais nors kitais diplomatiniais kanalais.

Palestiną jau anksčiau yra pripažinusios septynios ES šalys Rytų Europos ir Viduržemio jūros regione: Bulgarija, Kipras, Čekija, Vengrija, Malta, Lenkija ir Rumunija. Iš Europos Sąjungai nepriklausančių Vakarų Europos šalių tokį žingsnį yra atlikusi tik Islandija.

Palestinos savivalda apskaičiavo, kad iš viso jau 134 šalys yra pripažinusios Palestiną kaip valstybę, nors šis skaičius yra ginčijamas, o ES narių iš Rytų Europos pripažinimai siekia dar sovietinius laikus.

Jungtinės Valstijos buvo perspėjusios Švediją, kad toks pripažinimas būtų "pirmalaikis", sakydamos, jog palestiniečių valstybė gali atsirasti tik pagal Izraelio ir palestiniečių derybose pasiektą sprendinį.

Ketvirtadienį paskelbtame pranešime Švedijos užsienio reikalų ministrė nurodė, jog "vyriausybė laikosi nuomonės, kad tarptautinės teisės kriterijai Palestinos valstybės pripažinimui yra išpildyti".

M. Abbasas giria „istorinį“ sprendimą 

Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas) ketvirtadienį pasveikino Švedijos sprendimą oficialiai pripažinti Palestinos valstybę, nurodė jo atstovas.

„Prezidentas Abbasas sveikina Švedijos sprendimą“, – atstovas Nabilas Abu Rudeina sakė naujienų agentūrai AFP, pridūręs, kad palestiniečių lyderis šį žingsnį laiko „drąsiu ir istoriniu“.

N.Abu Rudeina tvirtino, kad šis žingsnis susijęs su ištisus mėnesius didėjusia įtampa okupuotoje Rytų Jeruzalėje, kur beveik kasdien vyksta palestiniečių susirėmimai su Izraelio policija ir kur žydų valstybė neseniai ėmėsi žingsnių įgyvendinti planą pastatyti dar 3,6 tūkst. namų naujakuriams, išprovokuodama tarptautinį pasmerkimą.

„Šis sprendimas yra atsakas į Izraelio priemones Jeruzalėje“, – sakė jis.

M.Abbasas paragino kitas šalis pasekti Švedijos pavyzdžiu.

„Visos pasaulio šalys, dar delsiančios pripažinti mūsų teisę į nepriklausomą Palestinos valstybę su 1967 metų sienas ir sostine Rytų Jeruzale, (turėtų) pasekti Švedijos pavyzdžiu“, – prezidento atstovas citavo jo žodžius.

Pripažinusi Palestiną, Švedija tapo pirmąja tai padariusia iš Europos Sąjungai priklausančių Vakarų Europos šalių.

Al Aksos komplekso uždarymas prilygsta „karo paskelbimui“

Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas) ketvirtadienį pareiškė, kad Izraelio sprendimas uždaryti neramumų židiniu tapusį Al Aksos mečetės kompleksą Jeruzalėje visiems lankytojams po to, kai buvo pašautas vienas žydų radikalus aktyvistas, prilygsta „karo paskelbimui“.

„Šis pavojingas Izraelio eskalavimas yra karo paskelbimas Palestinos žmonėms ir jos šventosioms vietoms, taip pat arabų ir islamo tautai“, – prezidento žodžius citavo jo atstovas Nabilas Abu Rudeina.

Izraelis ketvirtadienį paryčiais uždraudė į tą kompleksą įžengti bet kokiems lankytojams – tiek žydams, tiek musulmonams. Šį sprendimą paskatino trečiadienio vakarą įvykdytas išpuolis, kai motociklu važiavęs vyras pašovė vieną žydų ultranacionalistą, kuris jau seniai siekia užtikrinti judėjams teisę melstis Al Aksos aikštėje.

Keliomis valandomis vėliau policija šturmavo dėl tos atakos įtariamo palestiniečio namą. Kilus susišaudymui, įtariamasis buvo nukautas.

Rytų Jeruzalė, kurioje gyvena daugiausiai arabai, buvo okupuota Izraelio 1967 metais per Šešių dienų karą, o vėliau aneksuota, nors to žingsnio niekuomet nepripažino tarptautinė bendruomenė. Smurtas tą Šventojo miesto dalį krečia nuo liepos pradžios – beveik kasdien įvyksta susirėmimų tarp akmenis svaidančių palestiniečių protestuotojų ir policijos.

Apklausoms prieš Škotijos referendumą dėl nepriklausomybės rodant, kad šalininkų ir priešininkų stovyklų pozicijos maždaug susilygino, Jungtinė Karalystė (JK) pradeda rimtai svarstyti, kokie būtų „Taip“ pergalės padariniai.

Jei Škotija nubalsuotų už nepriklausomybę, tai būtų pasaulinė sensacija, bet iš karto ji mažai ką pakeistų, išskyrus, galbūt, intensyvesnius raginimus britų ministrui pirmininkui Davidui Cameronui (Deividui Kameronui) atsistatydinti.

Tačiau tai būtų starto šūvis sudėtingoms britų ir škotų vyriausybių deryboms, kuriomis būtų sprendžiama, kaip atskirti glaudžiai persipynusias ekonomikas ir politines sistemas po tris šimtmečius bendros istorijos.

Škotijos nacionalinė partija (SNP) jau numatė oficialaus atsiskyrimo, po kurio JK teritorija sumažėtų trečdaliu, datą: 2016 metų kovo 24 dieną, 309-ąsias Sąjungos tarp Anglijos ir Škotijos aktų metines.

Škotija būtų pirma nepriklausoma valstybė, atsiradusi Europoje po kruvino Jugoslavijos subyrėjimo, ir ekspertai sako, kad šis atsiskyrimas būtų labiausiai lygintinas su taikiai suderėtu Singapūro atsiskyrimu nuo Malaizijos 1965 metais.

Daugelis tų dalykų, kurie vyktų po „Taip“ pergalės iki 2016 metų, nėra aiškūs; neatsakytas lieka klausimas, ar Škotija galės likti Europos Sąjungos (ES) nare kaip nepriklausomas darinys, ar turės pradėti nuo pradžių ir vėl kreiptis dėl stojimo.

Škotijos vyriausybė yra sakiusi, jog pirmas žingsnis, kuris būtų žengtas „netrukus po balsavimo už nepriklausomybę“, būtų siekti oficialaus įgaliojimų perdavimo Škotijos parlamentui, kad būtų sukurta „konstitucinė platforma nepriklausomai Škotijai“.

Škotų vyriausybė taip pat sakė, kad pradės derybas su ES dėl „nepriklausomos Škotijos narystės sąlygų“, nors Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) yra perspėjęs, kad tai būtų „itin sunku“.

Britanijos visuotiniai rinkimai, dabar numatomi 2015 metų gegužę, galėtų būti atidėti, jei škotai balsuos už nepriklausomybę, nes parlamentarai iš Škotijos galėtų dirbti parlamente tik palyginti trumpą laiką iki visiškos nepriklausomybės.

Analitikai sutaria, kad rinkimai tikriausiai nebus atidėti, bet naujai išrinktiems škotų parlamentarams nebūtų leista balsuoti dėl jokių įstatymų, susijusių su Anglija ir Velsu.
Toliau pateikiami pagrindiniai praktiniai žingsniai, galintys nuvesti prie Škotijos atsiskyrimo:

Nafta ir dujos: Škotijos turtai – telkiniai Šiaurės jūroje – tikriausiai būtų padalyti geografiškai ir vyriausybė Edinburge norėtų greit užsitikrinti kontrolę. 85 proc. žinomų išteklių tame rajone būtų Škotijos teritorijoje; šis sektorius sudarytų apie 15 proc. naujosios Škotijos ekonomikos.

Galimas skolų ir valiutos pasidalijimas: svarbus ekonominis klausimas būtų, kaip dalytis Britanijos 1,4 mlrd. svarų (1,8 mlrd. eurų) skola. Škotijos vyriausybė yra sakiusi, kad ji galėtų būti padalyta remiantis gyventojų skaičiumi arba istoriniu Škotijos indėliu į Britanijos valstybės finansus. Škotija artimiausiais mėnesiais toliau naudotų svarą, bet kas įvyks po visiškos nepriklausomybės, nežinia, nes britų vyriausybė atmetė galimybę dalytis valiuta. Šiuo metu labiausiai tikėtina galimybė atrodo ta, kad Škotija naudotų svarą be oficialaus susitarimo su Britanija – taip, kaip Panama naudoja JAV dolerį ar Kosovas naudoja eurą.

Konstitucija: Škotijos vyriausybė taip pat yra sakiusi, kad nori konvencijos, kuri suburtų verslą, pilietinę visuomenę, profesines sąjungas ir pateiktų rašytinę konstituciją pagal Europos principus. Britanija tokio dalyko neturi. Pasak škotų vyriausybės, tai turėtų apimti konstitucinį draudimą laikyti Škotijoje branduolinius ginklus. Edinburgas nori, kad povandeniniai laivai su branduoliniu ginklu (raketomis „Trident“), kurių bazė šiuo metu yra Fasleine netoli Glazgo, būtų atitraukti iki 2020 metų.

Siena: nepriklausomybės šalininkų stovykla sakė, kad esama siena liktų tiktai popieriuje, bet šis klausimas yra sudėtingas, nes Škotijos planai švelninti imigracijos taisykles gali paskatinti likusią Britanijos dalį įrengti barjerus ir patikrinimo postus. SNP taip pat sako, kad Škotijos lankytojams iš likusios JK dalies ir JK lankytojams iš Škotijos pasų nereikės, panašiai, kaip susitarta su Airija, tačiau tai priklausys nuo to, ar Škotija bus Europos Sąjungoje.

Karalienė: SNP pareiškė norą, kad naujoji Škotija būtų konstitucinė monarchija, kurios suverenas būtų karalienė Elizabeth II (Elzbieta II), panašiai kaip Australija ar Kanada, ir sakė, kad įstos į Sandraugą. Pati karalienė šiuose debatuose laikosi neutraliai ir, beje, gali būti tikra, kad jos mėgstamos vasaros rezidencijos Balmorale Škotijos šiaurės rytuose statusas nesikeis, nes tai yra privatus karališkosios šeimos dvaras.