Jaunuolis iš Kauno Remigijus Jakštys būdavo dažnas įvairių laidų ir mokyklų svečias. Moksleiviams vesdavo motyvacines pamokas. Pasakodavo savo sėkmės istoriją, kaip jis, dar būdamas moksleivis, tapo direktoriumi, vadovavo karjeros ugdymo agentūrai. Neseniai paviešinta, kad dar 2021-aisiais Kauno apylinkės teismas R. Jakštį pripažino kaltu dėl jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo.
Tuomet šiam vaikinui buvo skirtas daugiau nei metų laisvės apribojimas, uždrausta bendrauti su nepilnamečiais. Taip pat teismas iš jo dviem nepilnamečiams priteisė po 5 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.
„Tai jo nesustabdė. Jis toliau ėjo savo keliais“, – teigė „Delfi“ žurnalistas Dainius Sinkevičius.
Neseniai teismą pasiekė dar viena byla. Įtariama, kad nuo šio moksleivių mentoriaus galėjo nukentėti dar keli nepilnamečiai.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
„Kiekvienas tėvas, kiekviena mama ir kiekvienas kaimynas, manau, turi teisę žinoti, kas šalia jų gyvena, jeigu tai yra seksualinis nusikaltėlis“, – kalbėjo D. Sinkevičius.
Praeitą savaitę „Delfi“ paviešino, kad ir buvęs garsus politikas Remigijus Ačas buvo nuteistas už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Nors buvęs Seimo narys nuteistas dviejų teismų, apie tai tvirtino nežinojusi net žmona Vida Ačienė.
„Sužinojau, kaip ir visa visuomenė, tuo pačiu metu iš žiniasklaidos“, – sakė V. Ačienė.
Ir visai visuomenei atrodo, kad to nusikaltimo nėra ir atitinkamai neįsijungia nei tėvų prevenciniai instinktai saugoti vaikus.
Jeigu Kristijonas Bartoševičius būtų spėjęs padėti mandatą iki generalinės prokurorės kreipimosi į Seimą, apie įtarimus jam visuomenė vargu ar būtų sužinojusi. Informacijos kelią iki visuomenės būtų galima suskirstyti į tris laiptelius. Pirmas – policija. LNK žinios jau pasakojo, kad policija tokius atvejus dažniausiai nuo visuomenės nuslepia. Policija aiškino, kad taip siekiama nepakenkti tyrimui ir nepadėti identifikuoti aukų.
„Kaip ir numato įstatymai, informacija apie seksualinius nusikaltimus nėra skelbtina. Dažnu atveju ji nepatenka į įvykių suvestines“, – konstatavo policijos atstovas Ramūnas Matonis.
Nors pernai užregistruota pusė tūkstančio atvejų, kai galimai seksualiai buvo išnaudoti nepilnamečiai, kasdienėse nusikaltimų suvestinėse jie dažniausiai neatsirasdavo.
„Ir visai visuomenei atrodo, kad to nusikaltimo nėra ir atitinkamai neįsijungia nei tėvų prevenciniai instinktai saugoti vaikus“, – komentavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė.
Antras laiptelis – teismai. Kai su vaikais susijusi byla pasiekia teismą, posėdžiai būna uždari, nes irgi siekiama apsaugoti vaikus. Bet su jais nuo viešumo kartu apsaugomi ir įtariami skriaudėjai, nes viešuose teismų tvarkaraščiuose įtariamojo pavardė neskelbiama.
„Tada visa bylos medžiaga yra pripažįstama nevieša. Advokatai puola argumentuoti, kad jūs nieko negalite apie tai rašyti, nes teismas padarė uždarą posėdį. Bet iš tiesų ginamos nukentėjusiųjų teisės, o ne kaltinamųjų. Tačiau gaunasi priešingai“, – kalbėjo žurnalistas D. Sinkevičius.
Advokatai puola argumentuoti, kad jūs nieko negalite apie tai rašyti. Iš tiesų ginamos nukentėjusiųjų teisės, o ne kaltinamųjų. Tačiau gaunasi priešingai.
Trečias laiptelis – žiniasklaida. Jeigu pirmus du slaptumo barjerus ji įveikia ir mato visuomenės interesą įtariamuosius pedofilija paviešinti, atsimuša į Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo poveikio įstatymą. O šis draudžia skleisti informaciją apie įtariamuosius ar nuteistuosius, jeigu taip galima nustatyti aukos tapatybę.
„Visi natūraliai pradeda galvoti apie jo aplinką, kur jis dirbo, galbūt lankėsi ir t. t.“, – savo pastebėjimus išsakė A. Širinskienė.
Todėl žiniasklaida dažnai rodo vadinamuosius asociatyvinius kadrus, nes nerizikuoja įvardinti, kur tiksliai nusikaltimas įvykdytas.
„Jeigu kalbame apie tą konkretų įstatymą, kuris buvo priimtas prieš gerą dešimtmetį, aš laikausi nuomonės, kad jo iš esmės nelabai ir reikia, nes jis nieko nei labai apsaugo, nei gerai veikia. Juolab, kad yra gauta ganėtinai daug grupinių institucijų pastabų, kad tas įstatymas yra nereikalingas“, – svarstė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Andrius Vyšniauskas.
Palyginti su Lenkija, ten visuomenė pati gali prieiti prie pedofilų duomenų – sukurtas viešas registras. Jame – nusikaltėlių nuotraukos, vardai, pavardės ir vietovės, kur asmenys dažniausiai būna. Apie tokį registrą prieš kelerius metus buvo diskutuojama ir Seime. Iniciatorė Rimantė Šalaševičiūtė siekė, kad prieigą turėtų su vaikais dirbančios įstaigos.
„Ne tik nuteistųjų, bet ir įtariamųjų. O šiandien tokius duomenis duoda tik apie nuteistuosius“, – sakė R. Šalaševičiūtė.
Bet tada buvo atsimušta į kitą Lietuvos įstatymą – išaiškinta, kad Lenkijos pavyzdžiu pasekti neišeina dėl asmens duomenų apsaugos.
