Visuomet netikėta, o kartais dar ir smagu matyti, kaip smarkiai per gan neilgą laiką gali pasikeisti žmogus. Turbūt kiekvienoje kompanijoje rastume tokį atsivertusį sveikuolį, kuris metė gerti, rūkyti, o gal nebevalgo mėsos, pieno produktų, kasdien sportuoja. Šios metamorfozės išties sveikintinos. Tačiau neretai pasitaikantis dėsningumas – kuo tas virsmas kardinalesnis, t.y. kuo tankesniais šunkeliais buvo eita iki tol, tuo sveikuolis agresyvesnis aplinkinių, dar neatsivertusiųjų, atžvilgiu. Kai vakarėlių liūtas, po kiekvieno penktadienio pagiriojęsis lovoje su "McDonald‘s" lauknešėliu, staiga tampa saulės energija mintančiu guru, gali laukti bėdos.

Gerai, jei apsiribojama tik bokalų išmušinėjimu iš rankų draugams ir priekaištingais žvilgsniais, jei šie doroja mėsainius. Nuo tokio tirono, besidangstančio pasakymu "aš jums noriu tik gero", nesunku pabėgti. Bet kai pastarieji, matyt, neberandantys, ką auklėti artimoje aplinkoje, persikelia į socialinius tinklus ir ten atseit protina nepažįstamus, situacija tampa kur kas komplikuotesnė. Aš jokiu būdu neturiu nieko prieš sveiką gyvenseną ar atsigręžimą į natūralią mediciną. Tiesiog palaikau logiką: mano įsitikinimai apie teisingą mitybą prasideda ir baigiasi ties mano šaldytuvu.

Kita vertus, logikos priekaištaujant kitiems dėl suvalgomos jautienos, žiūrint su lupa, gal ir galima įžiūrėti. Juk būtent jos vartojimą kai kurie mokslininkai įvardija kaip vieną globalinio atšilimo priežasčių. Tad gal ir yra reali galimybė, kad mano suvalgytas didkepsnis tiesiogiai pakenks kito žmogaus vaikų gerovei. O štai kaip tavo vaikui pakenks, kad kitą vaiką augina dvi mamos ar tėčiai, sunku suvokti. Todėl, kad nepakenks niekaip. Šį kartą nesiplėsiu aiškindama, kodėl. Ne kartą tai jau esu dariusi ir tiesiog pavargau. Be to, įdomu šiaip sau pasigilinti, kokie gi žmonės dažnai aršiausiai skalambija apie tradicinių vertybių šventumą.

Kiek žinau, toji tradicinė šeima remiasi ne vien į skirtingas poros lytis. Dargi tradicinei šeimai reikalingi tokie dalykėliai kaip monogamija, ištikimybė, pakantumas, meilė ir pagarba vienas kitam. Todėl šitaip ir keista, kai šeimos vertybių gynėjais prisistato asmenys, savo pavyzdžiu joms prieštaraujantys. Kurie visą gyvenimą savo mažojo draugo kelnėse nenulaiko ir šėlsta klubuose su kitomis moterimis, kol namie laukia įskaudinta žmona. Kurie vaikų pakeliui primėto į kairę ir dešinę tarsi Jonukas su Grytute duonos trupinių – matyt, kad neužmirštų kelio. Kurie aikčioja, kad televizijos laida gali traumuoti vaikus, užmiršdami, kaip juos sužaloti gali namuose matomas daužomos mamos vaizdinys. Kurie visus savo argumentus pradeda ir baigia religiniais kanonais, bet tik tada, kai patiems palanku. Nes šie ima ir užsimiršta, jei reikia įkalbinti meilužę pasidaryti abortą. Dievo kompleksas, manant, kad pačiam jokios taisyklės negalioja, ar tiesiog neįtikėtinas įžūlumas?

Kadaise buvo populiarus biblinis posakis: "Kuris iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį". Šiandien svaidomasi jau nebe akmenimis, o aršiomis žodinėmis strėlėmis, pastiprintomis like‘ais ir share‘ais. Ir vis dėlto gal naudinga būtų pagalvoti, ar tikrai turime teisę net žiotis kritikuoti kito gyvenimo būdą, ypač kol jis nieko kito nežaloja? Gal verta pirma išsikuopti savo šiukšlyną, o tik tada šluota mosuoti priešais akis kitiems? Paprastai, kai gyveni švaria sąžine, kai pats esi užtikrintas savo sprendimais ir patenkintas savo gyvenimu, tai ir nebesinori tų savo dorovės pranašysčių įkyriai grūsti kitiems.

Galbūt iš dalies taip nutinka dėl to, kad kuo vyresni daromės, tuo mažiau lieka laiko bičiuliautis. Jei turi darbą, hobių, mylimą žmogų (o jeigu dar vaikų, tai išvis kita dimensija), dar ir pasportuoti stengiesi reguliariai, vargu ar lieka laiko su ta pačia bičiule susitikti pagurkšnoti kavos tris kartus per savaitę. Retas prisipažins, bet visą savaitę kaip kokiam Rogeriui Federeriui atmušinėjus vieną atsakomybę po kitos, kartais ir noro bendrauti nelieka. Svajoji tik apie treningėlius, į namus atvežamą maistą ir patogų sofos glėbį. Kitas reikalas, kad su laiku išsiskiria ir interesai. Vienas kaip išprotėjęs vaikosi paaukštinimų darbe, antras sūpuoja jau ketvirtą kūdikį, trečias pavargusiais sportbačiais mindo vis naujų valstybių žemelę bei ieško gyvenimo prasmės. O tada susitinki ir supranti, kaip skirtingai matote, nors ir žiūrite ten pat.

Nėra vieno universalaus recepto, tinkamo patikrinti, draugas tikras ar tik trumpalaikis pakeleivis.

Bet turbūt rimčiausia priežastis, dėl kurios su amžiumi draugai nubyra kaip Kalėdų eglutės spygliai sausio pabaigoje, – žinojimas, ko esi vertas. Ir nenoras taikstytis prie mažiau. Drąsa verčiau pabūti ramiai ir su pačiais artimiausiais, gal net pačiam su savimi, užuot švaisčius save butaforijai. Nes bent jau man turbūt mažai kas atrodo labiau apgailėtina negu tos "draugutės", viena kitai po nuotraukomis komentuojančios "deivė" ir "tobula", o paskui nešiojančios paskalas po visą miestą it kokį pūslelinės virusą. Ar tie "draugeliai", atsitiktinai susitikę mieste šūkaujantys iš džiaugsmo, bet niekada nepakelsiantys ragelio, jei prieš tai rašei "Pasuk, reikia tavo pagalbos".

O šiaip jau įdomus dalykas toji draugystė ir jos sąvoka. Nėra vieno universalaus recepto, tinkamo patikrinti, draugas tikras ar tik trumpalaikis pakeleivis. Tai ne koks avokadas, kur ištrauki kotelį lauk ir matai: prinokęs, sugedęs ar žalias. Yra įvairių požiūrių. Dabar jau nepamenu, kas tą pasakė, bet filosofija buvo tokia: "Jei su kitu žmogumi vienas kitą kviečiate pasisvečiuoti pas save į namus – draugai, jei susitinkate tik kur nors už jų ribų, vadinasi, viso labo pažįstami." Kita moteris, su kuria truputį pabendraujame, neseniai metė streso kupiną prestižinį darbą ir dabar užsiima jai daug džiaugsmo teikiančia, tačiau rimtos kvalifikacijos nereikalaujančia veikla. Mums plepant prisipažino, kad po tokio sprendimo atsisijojo nemažai jos aplinkos: "Nusprendžiau taip: jei man gėda žmogui pasakyti, ką veikiu, vadinasi, velnią jis man draugas."

O man atrodo, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje. Man regis, draugas yra tas, kurį, reikalui esant, į namus priimsi net tada, jei juose dulkės nevalytos jau pusantros savaitės, o kriauklėje pūpso krūva indų, ant kurių tuoj užsiveis nauja gyvybės forma. Tai tas žmogus, kuriam nesistengi atsukti tik gražiosios veido pusės, baimindamasis piktdžiugos. Galų gale, tai tie perliukai, kuriems niekas nesumanys apie tave paliežuvauti. Nes žinos, kaip greitai būtų užčiaupti. Bet jei matys, kad kreti nesąmones, tokie draugai pasivedės į šoną ir pamėgins asmeniškai įkrėsti proto. Ir jei turi gyvenime nors vieną ar du tokius, esi pasakiškai turtingas. Su jais gali gyventi skirtinguose pasaulio kraštuose, bet, susitikus kad ir kartą per pusantrų metų, pokalbį pradėti nuo ten, kur pabaigėte. Ir tas pokalbis, retumo sulig Kalėdomis, bus kur kas prasmingesnis negu tuščias pilstymas iš tuščio į kiaurą kasdien, siurbčiojant kavytę.

Nenusivylė, nes naujasis pažįstamas tapo svetingiausiu šeimininku. Pasiteiravus, iš kur toks gerumas po trumputės pažinties, šis atsakė Mariui perduodantis kažkada jam kitų žmonių įteiktą estafetę – kaip tik galima geriau padėti kitam sutiktam keliautojui.

Ši ir panašios iniciatyvos mane visuomet žavėdavo. Pavyzdžiui, nuostabus dalykas – visame pasaulyje veikianti suspended coffee ("pakabintos" kavos) tradicija: atėjęs į kavinę gali sumokėti už kavą vėliau ten ateisiančio žmogaus, kuris pats jos negalės nusipirkti. Tiesa, bent pagal oficialų šios iniciatyvos puslapį, Baltijos šalyse veikia tik dvi tokią galimybę siūlančios vietos ir abi jos yra Estijoje.

Bet ir Lietuvos nereikėtų nuvertinti, nes nors ne šviesos greičiu, tačiau tobulėjam. Jau atsiranda savo srities aukštumų pasiekusių žmonių, kurie atsiskaito su likimu. Kas kompiuterį gabiam paaugliui nuperka, kas universitetų bibliotekas brangiais vadovėliais aprūpina, talentingo studento mokslus apmoka, o gal tiesiog neatlygintinai pasidalija savo sukaupta patirtimi.

Aišku, kai paliečiamos tokio gerumo už ačiū temos, atsiranda cinikų, kalbančių apie naudos ieškotojus, geradarių naivumą ir ekonomikos problemas (nes tobulame pasaulyje pagalbos išvis niekam neturėtų reikėti). Ir, taip, kartais gerumas turi savo tamsiąją pusę, jei ranka ištiesiama tam, kuris moka tik į ją segtis dantimis. Štai vienas atlikėjas kažkada prisipažino norėjęs padėti į bėdą patekusiam prašalaičiui ir pasiūlė pernakvoti savo namuose – pabudęs nerado kompiuterio su dalimi naujojo albumo. Tačiau pats apie įvykį filosofiškai juokavo – be kompiuterio gavo laiko pagromuliuoti naujas idėjas, atsirado kūrybinių minčių.

Kalbant rimtai, tai tam, kad į visatą paleistume teigiamos energijos, nebūtina tapti dešimtis tūkstančių skirsiančiu mecenatu ar rizikuoti sveikata ir turtu. Pavyzdžiui, matant uždususį nepažįstamąjį, bėgantį link lifto, pakanka jį užlaikyti, o ne apsimesti, kad nematai. Tas pats ir dėl kitų smulkmenų – stabtelėti ir iškeisti to prašančiam saują monetų į eurą, nes jo reikia pirkinių vežimėliui. "Užmesti" keliasdešimt centų autobuso bilietui, jei vairuotojas nei kortele mokėti leidžia, nei grąžos iš penkiasdešimt turi. Palaikyti duris moteriai su vaiko vežimėliu ir dar dviem pirkinių maišais. Ir pasisiūlyti juos užnešti laiptais. Tau iš esmės nieko nekeičia, o kitam gal labai reikšminga.

Galima klausti: "Bet kas man iš to?" Juk tikriausiai tuo pačiu man neatsidėkos, o gal pasiūlius vieną ar kitą gražų gestą, dar būsiu ne taip suprastas ir keistuoliu palaikytas. Na taip, išties gali šitaip nutikti. Ir apčiuopiamos dėkingumo išraiškos retai kada operatyviai sulauksi. Bet ir esmė ne čia.

Vadinkite mane naivia, tačiau ne taip jau retai man nutinkančius ir sunkiai paaiškinamus mažos sėkmės fenomenus laikau būtent karmos taškais. Kai paskutinę akimirką kas nors negali eiti į spektaklį, kurio bilietai buvo iššluoti vos pasirodę prekyboje, ir pasiūlo juos tau, net nenumanydamas, kaip apie tą premjerą svajojai. Kai nerviniesi, nes įstrigai spūstyje pakeliui į svarbų susitikimą ir gauni žinutę: "Labai atsiprašau, 20 min. vėluosiu." Kai randi neužtrenktas laiptinės duris, o bėgai per lietų ir bandei atspėti, kuriame prigrūstos kuprinės dugno kampe galėtų voliotis raktai.

Nes nors kartais gerus darbus darydamas tiesiog suteiki kitiems pozityvumo, šis niekur nedingsta. Gal įkvepia jo gavusįjį pasekti tavo pavyzdžiu, o gal tiesiog keliauja po pasaulį, kol nutūpia ant peties tam, kuriam jo reikia. Žiūrint plačiau, visas gyvenimas juk tam tikra prasme kelionė. Tai kodėl jos tikslas negalėtų būti estafetė: kaip tik mokame geriausiai pasirūpinti sutinkamais kelyje?