„Negalėjau įsivaizduoti, kaip susprogs ir pasikeis gyvenimas tapus trijų vaikų mama. Sunku pagalvoti, koks lengvas buvo mano ankstesnis dvigubų pajamų be vaikų gyvenimas! Nebesuprantu, kaip lengva buvo būti menininke-kūrybininke, turinčia gerą sistemą ir atsakinga tik už save. Mano darbas studijoje buvo visapusis, visas dėmesys buvo skirtas vis paskutiniam projektui. Dirbau ir generavau idėjas visas dienos valandas. Jos užėmė mano mintis prieš einant miegoti. Aš svajojau apie jas miegodama. Kai pabusdavau, eidavau į studiją ir nuolat jas gvildendavau. Dabar, turint tris vaikus, toks formatas neįmanomas. Šiuo metu studijoje praleidžiu tris valandas per dieną.

K. Žilionio nuotr.

Nauja kolekcija. Tuščias popieriaus lapas. Mano protas spardosi ir rėkia, noriu pasiduoti savo pagrindiniam instinktui amžinai likti šiltoje lovoje. Norėdama pradėti darbą prie naujo projekto, turiu trauktis į studiją ir kovoti su savo nerimo pabaisa, kuri sako: niekam nerūpi tavo menas. Kas norėtų tai nusipirkti? Kuratoriams tai neaktualu. Tiesiog gamink daiktus, kurie parduodami. Užtruks ilgiau, kad patektum ten, kur nori. Tau jau per 40! Praėjusią naktį neišsimiegojai? Atidėk rytojui. Praleidi per mažai laiko su savo vaikais. Kokia viso to prasmė? Tiesiog valgyk vasabių žirnelius. Nesi viskas, kuo galėtum būti, ir tu tai žinai. Nuojauta, kad pabaisa teisi, paralyžiuoja. Žinau, kad nesu viskas, kuo galėčiau būti!

Senovės išmintis byloja: būti menininke – vadinasi, viską paaukoti dėl savo meno. Panašiai – būti mama: viską paaukoti dėl savo vaikų. Ideali menininkė. Ideali mama. Vertinti save pagal šiuos du nerealius idealus yra nepaprastai sunku. Kaip aš galiu visko atsisakyti dėl šių dviejų dalykų, kurie man labai svarbūs? Nuolat jaučiuosi prastesnė nei šis aukštas idealas. Daugelis karjeros siekiančių žmonių gali pasidalyti tuo jausmu. Taigi, ką daryti, kai mūsų idealas atrodo neįgyvendinamas? Daugelis iš mūsų negali visko atsisakyti dėl vieno dalyko. Mes, kurie turime draugų, šeimų, partnerių, finansinių įsipareigojimų, kasdienių darbų ir pareigų. Turėjau nustoti bausti save už didžiulį atstumą tarp to, kas buvau, ir to, kuo noriu būti. Turėjau rasti būdą save apdovanoti už judėjimą idealo link. Net jei tai buvo tik mažas žingsnis į priekį. Taip grįžau prie savo shodō praktikos.

K. Žilionio nuotr.

Shodō yra tradicinis japonų kaligrafijos menas. Šepetys grakščiai braukia per baltą popierių. Prisimenu juodo sumi rašalo kvapą. Būdami jaunuoliai, kiekvieną rytą turėdavome rašyti kanji simbolius, kurie numatė mus pasitinkančią dieną. Mums buvo pasakyta, kad šis procesas įrėš idealą į mūsų mintis ir padės jį paversti tikru. Ši dvasinio pabudimo praktika yra neatsiejama japonų gyvenimo dalis. Mūsų visata mums atskleista šiais paprasčiausiais veiksmais – teptuko potėpis popieriuje veda prie atsakymo.

Atskirti save nuo meno naštos, sunkumo eksponuoti naujas kolekcijas, prašyti kitų sumokėti už skulptūrą. x, y, z, nusprendžiau su savo moliu elgtis kaip su shodō, kur darbas – intuityvus, sklandus ir greitai atliktas.

Pradėjau kurti mažo mastelio skulptūras, naudodama shodō metodą. Viskas padaryta vienu ypu. Greitai, kad mano mintys nenuklystų. Jokių ilgų valandų, praleistų gaminant. Apipjaustymas. Kraštų lyginimas. Aš tiesiog įsipareigoju kiekvieną dieną padaryti vieną piešinį ore su moliu. Gerą ar blogą. Esmė, kad kasdien praktikuoju shodō. Kai kurie jų atrodo tiesiog siaubingai. Kai kurie net negali stovėti arba, dar blogiau, tiesiog subyrės, nes shodō nustato, kad kiekvieną molio piešinį užbaigiu vienu ypu. Po savaitės – septynios skulptūros. Dar nebuvo šlovingos pergalės, tačiau po mėnesio jau buvo 30 skulptūrų. Mano studijoje, atrodytų, visai nebėra laiko, čia dabar daugiau nei 100 mažų skulptūrėlių. Kiekvienas mažas kasdienis žingsnis prideda didelę pažangos krūvą. Dabar galėčiau pasirinkti tris savo mėgstamiausias ir sutelkti dėmesį į jų pavertimą didesniais, reikšmingesniais kūriniais. Taip gimė nauja shodō kolekcija. Atominis poslinkis!

Pokytis buvo didžiulis, nes kiekviena shodō skulptūra tapo padrąsinimo, entuziazmo šaltiniu. Vaizdinis įrodymas, kad buvau arčiau ir arčiau savo idealo, arčiau to, kuo noriu tapti. Sukūrusi 100 mažų shodo skulptūrėlių jaučiausi nesustabdoma. Prieš pradedant procesą yra ritmas – akimirka tarp „galiu padaryti“ ir „negaliu padaryti“ – čia aš galiu pasirinkti, kas būsiu. Mano shodō praktika rodo, kas atsakingas už mano likimą, – tai aš.

K. Žilionio nuotr.

Mano didžiausiu priešu tapo nusistatytas aukščiausias etalonas, net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Šio etalono, kurį nustatė visuomenės, šeimos, mano pačios lūkesčiai ir mano 20–30 metų svajonės, kai daugiausia dėmesio skyriau karjerai (neatsižvelgdama į vaikų ir santuokos pareigas). Turėjau susitaikyti su tuo, kad nebegaliu funkcionuoti taip pat, kaip prieš gimstant vaikams.

Teko iš naujo persvarstyti ir nusistatyti naują etaloną. Kažkas, ką tikrai galėčiau įveikti motinystės chaoso sūkuryje. Tai toli gražu nebuvo smulkmena, nes tai lėmė tikrą pažangą.

Pirmas taškas, pirmas potėpis, pirmas žodis, pirma nata kiekvieną dieną yra mūsų galia.

Mūsų idealas įgyvendintas pirmųjų žingsnių rinkiniu.

Mūsų ateitis priklauso nuo mūsų dabartinio noro šiandien žengti tą pirmą žingsnį.

Pakluskime ritmui tarp „galima padaryti“ ir „negalima padaryti“, kai MES pasirenkame, kas būsime.

Shodō yra mano mažų, sunkiai pastebimų, pirmą kartą skatinančių žingsnelių kolekcija, kartojama kasdien. Jei tai gali padėti kam nors kitam judėti pirmyn, esu dėkinga. Dėkinga, kad išbuvo ir kiekvieną dieną žengė pirmą žingsnį.

Nors galbūt net nežinome, ką turime savyje, ženkime vieną kvailai mažą žingsnelį į priekį iš vakar kartu.

Tegul atsakymas atsiskleidžia per mūsų veiksmą, kad ir koks jis būtų nedidelis.

Sveikas, ideale, aš ateinu tavęs paimti!

**********

Jums, kurie milijoną kartų nutildėte žadintuvą

Jums, kurie pasižymite laiko švaistymu

Jums, kurie tiesiog per seni pradėti kažką naujo

Jums, kurie bijo tuščio popieriaus lapo

Jums, laukiantiems laisvo laiko stebuklo, kad galėtumėte parašyti pirmąjį romaną

Tiems, kurie tiki, kad rinka turėtų nuspręsti, kada pradėti tą svajonių projektą

Tiems, kurie įsivaizduoja tinkamas sąlygas pradėti antrąją karjerą, yra visai šalia

Jums, gyvenantiems tikintis laimingo loterijos bilieto, kai jūsų banko sąskaitoje atsiranda stebuklingų lėšų

Tiems, kurių ausys dega, pasirūpinkite visų kitų nuomone

Jums, kurių gyvenimą pasiglemžė vaikai

Jums, kurie tiki, kad jūsų tapatybė yra griežtai užrakinta

Jums, kurie vis dar turi sėkmės apibrėžimą, kurį nustato jūsų 20-metis (-ė) „aš“

Jums, kurie žino, kad kažkas svarbesnio skambina, bet per daug bijote atsiliepti

Jums, kurie per daug bijo nesėkmės

Jums, besišaipantiems iš mažų žingsnelių

Jums, laukiantiems tobulos akimirkos pradžiai (užuomina – tai dabar!)

Jums, kuriems nedarymo skausmas dar pakankamai sopa

Jums, kurių idealas sujaukia mintis

Šiandien yra ta diena, kai ne tik sėdime

Šiandien yra ta diena, kai einame nuveikti vieną paprastą dalyką

Šiandien yra ta diena, kai norime pajusti savo ateitį vienu mažu žingsneliu link jos.