Išpildė vaikų norą

R. Mekienė pasakoja, kad jos vaikai, kuriems dabar keturiolika ir aštuoneri, labai norėjo triušiukų. Tad prieš ketverius metus ji vieną nykštukinį avinuką nupirko, bet nuvažiavusi paimti pamatė ir antrą, tad nupirko abu.

Tai buvo dvi patelės. Vaikai jas augino, o mama planavo paaugusias sterilizuoti. Tačiau, anot pašnekovės, ir pati nejučiomis susirgo ta triušiukų liga – jai šovė į galvą mintis, kad reikia nupirkti patinėlį ir pamėginti triušius sukergti, sulaukti triušiukų.

Lietuvoje tuo metu rasti tinkamą triušiuką nebuvo lengva. Pamačiusi skelbimą, kad parduodamas jaunas nulėpausis triušiukas veisti, nuvažiavo ir nusipirko jį. Tik problema: triušiukui paaugus paaiškėjo, kad tai – stačiaausė triušytė.

Apėmė azartas

Kompaniono savo triušytėms teko ieškoti užsienyje. Kai rado Lenkijoje, atsivežė keturis. Užsieniečiai buvo su veislės dokumentais, apie tai Lietuvoje tuo metu buvo dar tik kalbama – nebuvo įmanoma nusipirkti grynaveislio, tai įrodančius dokumentus turinčio triušio, skirto auginti namuose.

Rimantė buvo pirmoji, kuri įstojo į Lietuvos veislinių triušių veisėjų asociaciją, nusipirko įvairių spalvų nykštukinių triušiukų, ėmė juos veisti, dalyvauti parodose ir skinti čempionų titulus.

Šis mano hobis reikalauja labai daug išlaidų, darbo ir laiko, tačiau ir suteikia galybę teigiamų emocijų.

„Kaip sakoma, apetitas auga bevalgant – parodose gavus nemažai apdovanojimų už gerai užaugintus ir puikiai įvertintus triušius kyla azartas, norisi jų turėti dar daugiau ir įvairesnių. Negana to, siekti, kad jie atitiktų veislės standartus, o parodose vertina spalvą, kūno sudėjimą, svorį ir kt. Taip viskas įsisuko, pernai dalyvavau visose Lietuvos parodose, taip pat renginiuose Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje, ir iš visur parsivežame aukštų įvertinimų“, – pasakoja pašnekovė.

Veisia atsakingai

Šiuo metu Rimantės ūkis – apie 170 triušių: suaugusių ir jauniklių. Iš jauniklių ji atsirenka tuos, kurie bus tinkami parodoms, ir juos pasilieka, kitus – parduoda, o už gautus pinigus vis perka naujų.

Retai būna, kad, nuvažiavusi į kokią parodą, neparsivežtų naujų triušiukų, kas jai patinka – nusiperka. Tiesa, dabar jau stengiasi pirkti tik tikrai gerų veislės atstovų.

Veisia triušius ji atsakingai – nedaugina be saiko, triušes, kurios kelis kartus atsiveda jauniklių, padovanoja, kad jos galėtų ramiai gyventi ir kitus džiuginti.

Šiuo metu Rimantės ūkyje gyvena įvairių spalvų nykštukiniai avinukai – triušiai nulėpusiomis ausytėmis, taip pat šokoladinės ir mėlynos spalvos nykštukai – triušiai stačiomis ausytėmis ir Angoros veislės triušiai, kuriuos riekia kas tris mėnesius kirpti, o jų plaukai gali būti naudojami siūlams.

Triušiai gyvena vidutiniškai 5–8 metus, nors yra ir tokių, kurie sulaukia dešimties, net dvylikos. Pirmieji įsigyti triušiai vis dar gyvena Rimantės šeimos namuose – sako, negalinti jų niekam atiduoti.

Paklausta, kieno tie triušiukai – vaikų ar mamos, neslepia – mamos. Tačiau ir vaikai leidžia su jais laiką, o jei mama kur nors išvažiuoja, – jiems tenka triušius ir pašerti, ir pagirdyti, ir prižiūrėti.

Apgalvotas sprendimas

R. Mekienė teigia, kad auginti triušus nesudėtinga – nereikia ypatingos priežiūros, tik pašerti, pagirdyti, tualetą pakeisti, išleisti palakstyti. Labai svarbu su jais užsiimti.

Įvairovė: triušiukai skiriasi vienas nuo kito ir išvaizda, ir charakteriu. / R. Mekienės asmeninio archyvo nuotr.

„Būna žmonės nusiperka triušį ir įkalina narve – gražu pažiūrėti. Ne, negalima taip. Kai tėvai perka triušį vaikams, iš esmės jie perka sau, nes yra vaikų, kurie labai atsakingai augina, prižiūri, rūpinasi, o yra tokių, kurie šiek tiek pažaidžia ir jiems nusibosta – tada visa atsakomybė tenka suaugusiesiems“, – sako Rimantė.

Triušiai, kaip ir dauguma naminių augintinių, pasak pašnekovės, būna skirtingų charakterių – vieni mėgsta bendrauti su žmonėmis, būti glostomi, gulėti žmogui ant kelių, nori rankų ir švelnumo, kiti nenori, tad paimti draskosi ir bėga.

Tačiau triušis – ne žaislas, negalima jo tampyti, už ausų kelti. Suaugęs triušis sveria apie 2 kg, tai mažesnis vaikas net negali jo normaliai išlaikyti.

Turi puikias sąlygas

Rimantė pasakoja, kad vaikystėje turėjo katiną, šunį, bet jokių smulkių gyvūnėlių namuose nebuvo – tėvai neleido laikyti. Triušį ji augino, kai išvažiavo iš tėvų namų mokytis į Vilnių.

Dabar augina ne tik triušius, bet ir asilą, šinšilų, papūgų, katę, dekoratyvinių vištelių, ančių. Prieš septynerius metus iš Vilniaus į kaimą persikėlusi šeima dabar turi didelę teritoriją, tad ko tik užsinori, tai ir pabando auginti. Rimantė nebenorėtų grįžti į Vilnių – į nieką nebeiškeistų savo kiemo, laisvės ir triušių.

„Labai brangus šis mano pomėgis. Reikia susipirkti, susivežti viską, ko jiems reikia, – tik taip ir gali auginti tinkamomis sąlygomis. Triušiams skirti pašarai labai brangūs. Dar būtini vitaminai, skiepai. Kai suskaičiuoju, viskas labai daug kainuoja, – pripažįsta R. Mekienė. – Šis mano hobis reikalauja labai daug išlaidų, darbo ir laiko, tačiau ir suteikia galybę teigiamų emocijų.“