Trienalės metu O. Forostyna buvo atsakinga už diskusijų programą. Taip pat ji sudarė gruodžio pradžioje išleistą esė knygą „UKRAINE! UNMUTED“. Knyga siekiama pristatyti ukrainiečių kultūrą užsieniečiams ir sugriauti apie šalį vyraujančius stereotipus. Pokalbis su O. Forostyna – apie tikrą atgimimą išgyvenančią ukrainiečių kultūrą, kurią šiandien atranda ne tik pasaulis, bet ir patys ukrainiečiai.
– Minėjote, kad neseniai išleista esė knyga bus įdomi ne tik užsienio, bet ir Ukrainos skaitytojams. Galbūt joje autoriai atskleidė ne vieną ukrainietišką vardą, kurį cenzūros dešimtmečiai buvo ištrynę?
Oksana Forostyna. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Knyga neskirta meno profesionalams ar žmonėms, kurie daug domisi Ukrainos menu, reguliariai lankosi parodose. Ją skiriame mažiau apie ukrainiečių kultūrą žinantiems skaitytojams. Be abejonės, dešimties esė knygoje neįmanoma pateikti išsamios Ukrainos kultūros istorijos apžvalgos. Tai – tik tam tikra įžanga, kuri, tikimės, skaitytojus suintriguos ir paskatins pasidomėti plačiau. Kai kurios knygos esė paremtos trumpomis linksmomis istorijomis, kurios nutiko patiems autoriams, tad ją skaityti bus išties įdomu. Dauguma knygos autorių yra puikiai Ukrainoje žinomi vardai – tai garsūs rašytojai, žurnalistai, literatūrologai, istorikai. Knygos temos be galo įvairios: nuo XVII a. bažnyčių istorijos iki 1990-ųjų madų. Esė rinkinyje taip pat pristatomi iš Ukrainos kilę menininkai, kurių ukrainietiškos šaknys dažnai lieka užmirštos. Pavyzdžiui, rašytojas ir dailininkas Bruno Schulzas, skulptorius Oleksandras Archypenko ir kt.
Ilgus metus buvome kolonizuoti. Dalis mūsų šiandienės kultūros ir yra tas imperinis palikimas.
Kol kas knyga išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Manau, kad pasirodžiusi ukrainietiška knygos versija pakeis ir pačių ukrainiečių požiūrį į savo šalies kultūrą. Iš tikrųjų, kai kuriems mūsų ji tokia pati nauja, kaip ir užsienio skaitytojams. Jei žmogus nelabai domisi menu, jis tikrai nežinos apie jau minėto B. Schulzo ukrainietiškas šaknis ir Drohobyčo mieste jo nutapytus kūrinius. Su vienu savo redaktorių Amsterdame prieš kurį laiką turėjau labai įdomų pokalbį. Kartu redagavome mano straipsnį apie Ukrainos istoriją, kuris sulaukė daug pastabų. Tada susimąsčiau – jei rašai straipsnį ir pamini rašytoją Emilį Zola, tau nereikia pridėti išnašos apie jį, nes tiek prancūzų, tiek ukrainiečių auditorija šį rašytoją žino. Tačiau jei paminėsiu Julianą Bachynskį, man greičiausiai prireiks paaiškinimo ne tik prancūzų, bet ir ukrainiečių auditorijai, nes tikrai ne visi Ukrainoje žino, kas buvo šis visuomenės veikėjas.
Dar nuo Rusijos imperijos laikų Ukrainos kultūra buvo matoma kaip prastesnė, valstietiška. Rusų kultūra laikyta geriausia, progresyviausia. Tad nemažai mums svarbių vardų buvo tiesiog pamiršti ar pasisavinti Rusijos. Žinoma, juodą darbą padarė ir cenzūra. Minėtas Ukrainos diplomatas J. Bachynskis 1895 m. išleido knygą „Ukraina Irredenta“, kurioje kalbėjo apie nepriklausomybės svarbą. Tad, žinoma, sovietmečiu jis nebuvo populiarus. Kadangi vyresnės kartos atstovai lankė sovietines mokyklas, dalis jų apie J. Bachynskį ir nesužinojo. Šis vardas vėl iškilo viešumon atgavus nepriklausomybę, tačiau daliai ukrainiečių jis vis dar menkai žinomas. Tad mūsų laukia daug darbo, bandant atgaivinti tai, kas buvo primiršta.
– Trienalėje taip pat buvote atsakinga už diskusijų programą. Kaune įvyko keturios viešos diskusijos, liečiančios kultūrinės diplomatijos ir Rusijos kolonijinės politikos paliktų traumų temas. Kokius, daugumai Rytų Europos valstybių svarbius, klausimus jų metu aptarėte?
– Dviejose diskusijose diskutavome apie tai, kaip pasauliui ir patiems sau pristatyti Ukrainos kultūrą. Kodėl net po trijų nepriklausomybės dešimtmečių pasaulis vis dar gana mažai žino apie mus? Trečiojoje diskusijoje, kartu su lenkų poetu Jaceku Dehneliu ir ukrainiečių literatūros kritike Jaroslava Strikha kalbėjomės apie imperinį palikimą, kurį paveldėjo daug Europos valstybių. Mes, rytų europiečiai, buvome kolonizuoti Rusijos imperijos, kitos šalys – Habsburgų imperijos ir pan. Kaip mums tvarkytis su šiuo palikimu? Viena vertus, suprantame, kad ilgus metus buvome kolonizuoti. Kita vertus, dalis mūsų šiandienės kultūros ir yra to imperinio palikimo dalis. Tad jis net turi tam tikro patrauklumo. Diskutavome apie tai, kaip išmokti peržvelgti savo praeitį ir suvokti imperinio palikimo mums daromą įtaką. Ši diskusija buvo labai simboliška, nes diskutavome Kauno autobusų stotyje. Diskusijos metu žmonės aplink mus zujo su lagaminais, skubėjo į autobusą ar atsipūtę valgė sumuštinius. O mes rimtais veidais svarstėme imperinių patirčių tebemetamą šešėlį, galimas ateities strategijas. Viskas atrodė labai metaforiška.
Paskutinėje diskusijoje dalyvavo filosofas, buvęs Adomo Mickevičiaus instituto vadovas Pawełas Potoroczynas, Ukrainiečių instituto direktorius Volodymyras Šeiko ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Visi šie žmonės vienaip ar kitaip yra susiję su kultūrine diplomatija. Tad diskutavome apie tai, kaip savo kultūra, kuri ne vieną dešimtmetį buvo slopinama, sudominti šiandienį pasaulį? Kokių strategijų pasitelkti?
– Kaip ir minėjote, Ukrainos kultūra Rusijos imperijos ir sovietiniais metais buvo slopinama. Kokią žalą tai padarė pasaulio požiūriui į ją ir ukrainiečių savimonei?
– Sovietų okupacijos metais būta tam tikros oficialios ukrainietiškos kultūros. Mokyklose buvo dėstoma ukrainiečių kalba, skaitėme ukrainietiškas knygas, žiūrėjome filmus. Tačiau ukrainietiškų knygų ir filmų pasirinkimas buvo labai limituotas, vyravo cenzūra. Kur kas didesnis dėmesys buvo skiriamas rusų kultūrai, o ukrainietiška kultūra matyta kaip kaimiška, valstietiška. Todėl daugeliui ukrainiečių tuo laikotarpiu ir vėliau ji atrodė mažiau patraukli. Logiška, kad, mums patiems nesidomint savo kultūra ir paveldu, užsieniui tai buvo dar mažiau įdomu. Svarbu ir tai, kad nemažą dalį Ukrainos menininkų Rusija pasisavino, todėl pasauliniame diskurse jie iki šiol laikomi rusais. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Stokholme apsilankiusi parodoje pamačiau, kad jau minėtas skulptorius O. Archypenko pristatomas kaip rusas, nors buvo tikras ukrainietis. Tad, siekiant susigrąžinti savo kultūrinį palikimą, mūsų laukia dar daug darbo. Turime viso pasaulio kultūrines institucijas įtikinti, kad iš Ukrainos kilę menininkai yra ukrainiečiai, o ne rusai.
– Žiauru, kad į Ukrainą ir jos kultūrą viso pasaulio dėmesį atkreipė Rusijos karinė invazija. Tačiau galbūt tai – gera proga pagaliau pabėgti nuo imperinio šešėlio?
– Labiausiai norėtųsi, kad mus pasaulis žinotų ne dėl šalyje vykstančio karo. Tačiau išties, jo kontekste gavome galimybę ne tik kalbėti, bet ir būti išgirsti. Dėl šios priežasties trienalę ir pavadinome „UKRAINE! UNMUTED“ (Ukraina! Nenutildyta!). Pagaliau garsas yra įjungtas visu pajėgumu, o pasaulio žvilgsnis nukreiptas į mus.
– Kaip, jūsų nuomone, į Ukrainą nukreiptą pasaulio dėmesį protingiausia išnaudoti šalies menininkams, kariaujantiems kultūriniame fronte?
– Manau, kad viskas gana paprasta – reikia kuo daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta, ir pasauliui pristatyti kaip galima daugiau ukrainietiškos kultūros. Pavyzdžiui, gruodžio pradžioje Ukrainos instituto – viešosios įstaigos, reprezentuojančios šalies kultūrą, iniciatyva Niujorko Carnegie koncertų salėje vyko labai gražus koncertas. Jis pažymėjo šimtmetį nuo tada, kai „Varpelių giesmė“ (Carol of the Bells) pirmą kartą atlikta JAV. Ši Kalėdų giesmė yra labai populiari pasaulyje, geriausiai žinoma iš įvairių amerikietiškų filmų ir kalėdinių reklamų. Tačiau ne visi žino, kad giesmę parašė ukrainiečių kompozitorius Mykola Leontovyčius. 1922 m. spalį Ukrainos Liaudies Respublikos choras giesmę pirmą kartą atliko Niujorko Carnegie koncertų salėje. Šis choras buvo įsteigtas trumpai tarpukariu gyvavusios nepriklausomos Ukrainos Respublikos valdžios tam, kad muzikantai keliautų po Šiaurės Ameriką ir skleistų žinią apie Ukrainos nepriklausomybę ir oponuotų Rusijos propagandai. Deja, tų pačių metų gruodį Ukraina buvo pavergta bolševikų ir tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Originaliai giesmė vadinosi „Shchedryk“, tačiau vėliau jai buvo suteiktas angliškas pavadinimas. Šiais metais, žymint giesmės atlikimo Niujorke šimtmetį, koncertą vedė žymusis kino režisierius Martinas Scorsese ir aktorė Vera Farmiga. Džiugu, kad tokių renginių metu pasaulis daugiau sužino apie ukrainiečių kultūrą ir jos įtaką platesnei pasaulio kultūrai. Juk daugelio pamėgta Kalėdų giesmė iš tikrųjų yra ukrainietiškos kultūros dalis.
